J. Drakšas, V. Mizaras. Naujasis Autorių teisių įstatymas: pagrindinės naujovės (II dalis)

Kaip žinome, 2022 m. kovo 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris turėtų įsigalioti (su kai kuriomis išimtimis) nuo 2022 m. gegužės 1 d. Šiuo komentaru tęsiama pradėta pagrindinių ir svarbiausių pakeitimų, priimtų šiuo naujuoju įstatymu, apžvalga, kurios pirmąją dalį galima rasti čia.
Šioje dalyje didžiausias dėmesys bus skiriamas svarbiausiems Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/790 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje (Skaitmeninės rinkos direktyva arba Direktyva) įgyvendinimo ATGTĮ aspektams, susijusiems su elektroninės spaudos leidėjų teisėmis bei turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų atsakomybe.
Šiuo tikslu toliau trumpai bus aptariami bendrieji su nurodytais aspektais susiję klausimai bei akcentuojami būtent Lietuvos nacionalinio reguliavimo ypatumai, Lietuvos įstatymų leidėjui pasirinkus konkretizuoti ar papildyti tam tikras įgyvendinamos Direktyvos nuostatas jos tekste nenumatytais aspektais.
Elektroninės spaudos leidėjų teisės
Viena svarbiausių ir pagrindinių ATGTĮ naujovių – tai elektroninės spaudos leidėjams suteiktos išimtinės teisės leisti arba uždrausti informacinės visuomenės paslaugų teikėjams atgaminti elektroninės spaudos leidinius ar jų dalį bei padaryti šiuos leidinius (jų dalį) viešai prieinamus. Tai susiję su Direktyvos 15 straipsnio įgyvendinimu. Šis direktyvos straipsnis, o taip pat jį įgyvendinantis Lietuvos ATGTĮ, įtvirtino visiškai naują išimtinių teisių subjektų grupę – spaudos publikacijų leidėjus (publishers of press publications). Spaudos publikacijų leidėjai kaip pirminiai teisių subjektai turės išimtines teises į jų organizacinėmis ir finansinėmis pastangomis paskelbtas publikacijas, jų dalis bei jų visumą. Taigi, kitaip tariant, aptariamo pakeitimo tikslas – pagerintos galimybės spaudos publikacijų leidėjams licencijos forma gauti atlyginimą iš jų leidinius naudojančių internetinių platformų, pirmiausia – internetinių svetainių, naudojančių sklaidos kanalų skaitytuvus arba teikiančių žiniasklaidos stebėsenos paslaugas (pvz., bing.com/news; news/google.com ir kt.).
Reikia pabrėžti, kad naujasis spaudos publikacijų leidėjų teisių reguliavimas nepanaikina iki aptariamų ATGTĮ pakeitimų galiojusios ir toliau galiojančios spaudos leidėjų, straipsnių autorių turimų teisių į spaudos straipsnius ar leidinius, kaip autorių teisių objektus, apsaugos. Minimi subjektai (spaudos leidėjai) turi turtines teises į savo publikacijas arba kaip darbdaviai į „tarnybinius“ jų darbuotojų sukurtus kūrinius (straipsnius), arba perėmę (turintys) pagal sutartis, o taip pat ir savarankiškas turtines teises į kolektyvinius kūrinius. Todėl Direktyvos 15 straipsnio įgyvendinimas vertintinas, kaip suteikiantis dar papildomų teisių spaudos leidėjams, ir dėl to nelaikytinas vienareikšmiai teigiamu pakeitimu.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad tam, jog elektroninės spaudos leidiniams būtų suteikta ATGTĮ naujomis normomis įtvirtinta apsauga, jie turėtų atitikti šiuos įstatyme numatytus kriterijus:
- tai turėtų būti įrašyti elektroninėje laikmenoje bet kurioje laikmenoje anksčiau paskelbti bendro pobūdžio ar specializuoti laikraščiai, žurnalai, įskaitant prenumeruojamus žurnalus, ar kitokie bendrą pavadinimą turintys periodiniai ar reguliariai atnaujinami daugiausia iš publicistikos kūrinių sudaryti rinkiniai, taip pat žinių svetainė,
- kurių paskirtis yra plačiajai visuomenei teikti naujienas ir informaciją įvairiomis temomis ir
- kurie yra išleisti elektroninės spaudos leidėjo iniciatyva, jam prisiimant redakcinę atsakomybę ir jam kontroliuojant leidybos procesą (ATGTĮ 2 str. 9 d.).
Nors šis elektroninės spaudos leidinių apibrėžimas yra ganėtinai platus, įstatyme taip pat numatytos tam tikros išimtys, kada leidiniams nebūtų taikoma numatyto pobūdžio apsauga. Būtent, tokiais leidiniais nebūtų laikomi moksliniais ar akademiniais tikslais skelbiami periodiniai leidiniai (ATGTĮ 2 str. 9 d.), taip pat elektroniniai spaudos leidiniai pirmą kartą paskelbti iki 2019 m. birželio 6 d. (Direktyvos įsigaliojimo data) (ATGTĮ 571 str. 2 d.). Apsauga taip pat nebūtų taikoma, kai:
- egzistuoja tam tikrų bendrųjų autorių bei gretutinių teisių apribojimų (kaip tekstų ir duomenų gavybos mokslinių tyrimų tikslais, leidinių panaudojimo kultūros paveldo įstaigų fondams ir kolekcijoms išsaugoti ir kt.) sąlygos (ATGTĮ 571 str. 5 d.);
- atskiri naudotojai naudoja elektroninius spaudos leidinius privačiais ar nekomerciniais tikslais;
- įterpiami hipersaitai;
- naudojami tik paskiri žodžiai iš elektroninio spaudos leidinio arba labai trumpos jo ištraukos, sudarytos iš 125 ar mažiau spaudos ženklų, neskaičiuojant teksto antraštės ir tarpų tarp spaudos ženklų (ATGTĮ 571 str. 2 d.).
Paskutinė nurodyta išimtis gali būti laikoma Lietuvos nacionalinio reguliavimo ypatumu, kadangi Direktyvoje joks konkretus spaudos ženklų skaičius, kurį viršijus, elektroninės spaudos leidinių ištraukoms nebebūtų taikoma minėta išimtis, nenumatytas. Nors įstatymo projekto rengimo metu šiam limitui nustatyti buvo pateikti skirtingi pasiūlymai (senesne projekto versija buvo siūloma limitą nustatyti kaip 200 spaudos ženklų), visgi buvo likta su kiek mažesne spaudos ženklų riba, taip labiau apsaugant elektroninės spaudos leidėjų interesus.
Šiuo atžvilgiu taip pat verta paminėti, kad net jei šis spaudos ženklų limitas praktinėse situacijose nebūtų pasiektas (t.y. būtų taikoma minėta išimtis tretiesiems asmenims naudojant spaudos leidinio ištrauką, sudarytą iš mažiau nei 125 ženklų), spaudos leidėjai (ar leidinių autoriai) išlaikytų galimybę, kaip minėta, pasinaudoti bendra autorių teisės teikiama apsauga, kuri būtų taikoma savarankiškai nuo naujosios elektroninių spaudos leidiniams suteikiamos apsaugos ir jos taikymo sąlygų. Žinoma, šiam tikslui taip pat turėtų būti išpildytos ir pačios autorių teisės apsaugos taikymo sąlygos, kaip spaudos leidinio ištraukos originalumas, kuriam nustatyti, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, tam tikrais atvejais užtektų ir 11 žodžių ilgumo originalios ištraukos (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Infopaq International A/S prieš Danske Dagblades Forening, C-5/08).
Apskritai, kaip pastebėjo ne vienas mokslininkas dar Direktyvos rengimo metu, bendru požiūriu galima būtų išreikšti ir tam tikrą dvejonę dėl autorių teisių bei naujosios elektroninės spaudos leidinių apsaugos dubliavimosi, autorių teisių apsaugai iš esmės daugeliu atvejų padengiant ir elektroninės spaudos leidinių, kaip tikėtinai kūriniais galimų kvalifikuoti objektų, naudojimo sferą. Šis skirtingos apsaugos persidengimas leidžia kelti klausimus ir dėl tokio reguliavimo tikslingumo, tačiau, žinoma, ši ir bet kokia kita su tokio reglamentavimo logika susijusi kritika turėtų būti nukreipta ne į Lietuvos įstatymų leidėją, kuris įvykdė savo pareigą įgyvendinti Direktyvos nuostatas Lietuvos teisinėje bazėje, tačiu į patį Direktyvos tekstą, kuris bent jau šiuo aspektu iki šiol galėtų kelti (ir, bent jau moksliniu požiūriu, toliau galimai kels) abejonių.
Turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų atsakomybė
Kita svarbi ir tarp teisės mokslininkų plačiai diskutuota naujovė – tai naujos turinio dalijimosi internete paslaugų teikėjų atsakomybės sąlygos už autorių teisių pažeidimus jų valdomose turinio dalijimosi platformose. Direktyva siekiant sumažinti atotrūkį tarp turinio dalijimosi platformų, kaip YouTube, Spotify ar Facebook, gaunamos ekonominės naudos iš autorių teisių saugomų kūrinių platinimo ir teisių turėtojus galiausiai pasiekiančio atlyginimo, teisinė atsakomybė už tokių kūrinių (ar gretutinių teisių objektų) neteisėtą paskelbimą buvo numatyta būtent šiems turinio dalijimosi paslaugų teikėjams, kurie, siekdami išvengti jos taikymo, privalės išpildyti visas jiems Direktyva (bei atitinkamai ATGTĮ) numatytas sąlygas. Beje, paminėtina, kad šių metų balandžio 26 d. ES Teisingumo Teismas paskelbs sprendimą byloje C-401/19 Lenkija prieš Europos Parlamentą ir Europos Tarybą, kurioje Lenkijos Respublika prašo panaikinti Skaitmeninės direktyvos 17 straipsnį. Generalinis advokatas Henrik Saugmandsgaard ØE 2021 m. liepos 15 d. pateikė išvadą, kurioje siūlo Teisingumo Teismui netenkinti ieškinio.
Iškart galima paminėti, kad beveik visas Direktyvos tekstas šioje apimtyje į ATGTĮ buvo perkeltas tiesiogiai, šiems turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų veiklos reguliavimo ypatumams išskiriant atskirą IX-tąjį skyrių naujajame ATGTĮ (105 – 107 str.).
Šiose nuostatose numatyta, kad turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai, t.y. subjektai:
- kurių pagrindinis arba vienas iš pagrindinių tikslų yra saugoti didelį kiekį naudotojų įkeliamų autorių teisių ar gretutinių teisių objektų, ir
- kurie šiuos objektus tvarko ir reklamuoja tiesioginiais ar netiesioginiais pelno tikslais, ir suteikia prieigą prie jų visuomenei (ATGTĮ 2 str. 53 d.),
suteikdami visuomenei prieigą prie autorių teisių saugomų kūrinių ar gretutinių teisių objektų, kuriuos įkėlė jų naudotojai, atlieka šių objektų viešojo paskelbimo veiksmą bei jam privalo pasirūpinti atitinkamu teisių turėtojų leidimu (licencija).
Tokio leidimo negavę, minėti subjektai atsakytų kaip tiesioginiai autorių bei gretutinių teisių pažeidėjai, nebent jie:
- dėjo geriausias pastangas gauti leidimą;
- vadovaudamiesi griežtais profesinio atidumo ir rūpestingumo reikalavimais, dėjo geriausias pastangas užtikrinti, kad saugomas turinys būtų neprieinamas, kai teisių turėtojai (jų atstovai) pateikė jiems aktualios ir būtinos informacijos apie saugomą turinį jo neprieinamumui užtikrinti; ir
- gavę saugomo turinio subjektų ar kolektyvinio administravimo organizacijos pakankamai pagrįstą ir šį turinį tiksliai identifikuojantį pranešimą apie saugomo turinio naudojimą, operatyviai ėmėsi veiksmų panaikinti prieigą prie saugomo turinio, apie kurio naudojimą pranešta, arba pašalinti jį iš savo interneto svetainės ir dėjo geriausias pastangas užkirsti kelią to konkretaus saugomo turinio įkėlimui ateityje (atliko turinio post-filtravimą).
Tiesa, atkreiptinas dėmesys, kad ši trečiajame punkte nurodyta turinio post-filtravimo pareiga būtų netaikoma naujiems paslaugų teikėjams, kurių paslaugos viešai prieinamos Europos Sąjungos rinkoje trumpiau negu 3 metus ir kurių metinė apyvarta yra mažesnė negu 10 milijonų eurų (ATGTĮ 106 str. 4 d.).
Be to, visos nurodytos atsakomybės taikymo sąlygos taip pat būtų netaikomos paslaugų teikėjams, kurių pagrindinis tikslas – dalyvauti vykdant autorių teisių ar gretutinių teisių objektų neteisėto naudojimo veiklą arba ją palengvinti (piratinių svetainių valdytojams), kadangi jie atsakytų jau bendraisiais pagrindais (ATGTĮ 106 str. 6 d.). Ši nuostata yra išskirta būtent Lietuvos reguliaciniu lygmeniu ir anksčiau Direktyvoje minima nebuvo, taip dar kartą akcentuojant Lietuvos įstatymų leidėjo siekį kovoti su piratinių svetainių veikla internete.
Kiti, nors nežymūs, tačiau paminėtini vien tik nacionalinio reguliavimo ypatumai yra naujas reikalavimas turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjams savo interneto svetainėse paskelbti tvarką apie prieigos prie saugomo turinio, apie kurio naudojimą pranešta, apribojimą ar panaikinimą, tokio saugomo turinio pašalinimą iš savo interneto svetainių ir prieigos prie tokio saugomo turinio grąžinimą į savo interneto svetaines (kildinamas iš Direktyvoje įtvirtintos turinio dalijimosi internete paslaugų teikėjų ir teisių turėtojų bendradarbiavimo pareigos), taip pat reikalavimas šiems paslaugų teikėjams vadovautis Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme nustatytais veiklos reguliavimo principais, kaip asmens duomenų teisinė apsaugos, vartotojų apsaugos, proporcingumo, intelektinės nuosavybės teisių apsaugo, saviraiškos laisvės ir kt. principais (ATGTĮ 105 str. 5 ir 6 d.).
Nors apibūdintam turinio dalijimosi internete paslaugų teikėjų atsakomybės reguliavimui galima taip pat būtų paminėti tam tikrą kritiką, kaip abejotiną teisių turėtojų bei vartotojų (platformų naudotojų) interesų balanso paskirstymą, taip pat galimą ankstesniais nei Direktyva Europos Sąjungos teisės aktais įtvirtintos bendrosios turinio stebėjimo pareigos paneigimą, apie kuriuos plačiai buvo rašyta dar iki Skaitmeninės direktyvos priėmimo, šiuo metu galima pasidžiaugti sėkmingu direktyvos įgyvendinimu ir tolimesnę diskusiją kreipti į bet kokias naujas Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo iniciatyvas platformų atsakomybės reguliavimo srityje.
Bet kuriuo atveju, šios naujovės yra tik vienos iš keleto naujųjų ATGTĮ pakeitimų, kurių didžioji dalis panašios kritiškos diskusijos galėtų ir nesukelti, ir kurie toliau bus apžvelgiami trečiojoje šios apžvalgos dalyje.
Vytautas Mizaras yra LR Konstitucinio Teismo teisėjas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius; Justinas Drakšas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantas, jaunesnysis asistentas.