G. Strikaitė-Latušinskaja. Ar galime visas teisės normas sutalpinti į teisinius silogizmus ir kodėl tai svarbu dirbtinio intelekto laikais?

COVID-19 pandemija paspartino įvairių funkcijų perkėlimą į elektroninę erdvę, taip pat platesnį technologijų naudojimą teismuose kone visame pasaulyje. Galima sakyti, kad mažai tikėtina, jog teismų sistemos po pandemijos išliks tokios pat, kokios buvo anksčiau. Valstybės turės nuspręsti, kiek bus pateisinama technologijų plėtra į teismų sistemas, nes pasaulyje, kuriame esame įpratę daugumą paslaugų gauti mygtuko paspaudimu telefone, kur didžioji dalis mūsų gyvenimo vyksta internetinėje erdvėje, pripažinkime, mūsų teisingumo vykdymo supratimas tampa archajiškas. Dar 2018 m. Estija paskelbė, jog kuria roboto–teisėjo projektą, kuris spręstų ginčus, kurių suma mažesnė nei 7 000 eurų. Natūraliai kyla klausimas, ar pasirinktas sprendimas – tam tikra pinigų suma išreikštą ginčą deleguoti robotui teisėjui – konceptualiai teisingas? Ar koreliacija tarp ieškinio piniginės išraiškos dydžio ir bylos sudėtingumo yra pagrįsta? Juk yra daugybė atvejų, kai ginčo, susijusio su morale ar religija, finansinė išraiška yra palyginti nedidelė, tačiau reali, nemateriali jo vertė, reikšmė teisinei sistemai, taigi ir kompleksiškumas – milžiniškas. Reikalavimas išieškoti kelių tūkstančių eurų žalą, tačiau kylantis, pavyzdžiui, dėl elementaraus sutarties sąlygų neįvykdymo, galėtų būti išspręstas labai paprastai, nepaisant to, kad ginčo suma būtų santykinai didelė. Teigtina, jog bylų skirstymas pagal ginčo dydį, taip pat, pavyzdžiui, pagal bylos apimtį tomais ar byloje dalyvaujančių šalių skaičių ar pareikštų kaltinimų skaičių, yra santykinis ir neatspindi tikrojo bylos sudėtingumo.

Straipsnyje „Can We Make All Legal Norms into Legal Syllogisms and Why is That Important in Times of Artificial Intelligence?” siūlau visas bylas suskirstyti į lengvas ir sunkias. Tuomet pateikiu argumentais grįstą idėją, kad teisinio pozityvizmo siūlomi bylų sprendimo būdai (silogizmų ir precedentų taikymas) yra pakankami lengvoms byloms spręsti, o štai sunkioms byloms spręsti – ne. Atitinkamai, lengvos bylos ilgainiui galėtų būti deleguojamos dirbtiniam intelektui, o sunkios bylos – bent kurį laiką – išliks žmonių teisėjų kompetencijoje, na bent jau kol technologijų vystymasis pasieks tam tikrą lygį.

Iš esmės, geriausias būdas suprasti, kas yra sunkios bylos, yra apibrėžti jas kaip priešingas lengvoms byloms, kurių esmė yra tik primityvūs, nesudėtingi teisiniai klausimai, į kuriuos atsakymas yra akivaizdus ir tokią bylą galima išspręsti pritaikius atitinkamą teisės normą. Tai bylos, kurių sprendimas yra akivaizdus, aiškiai sureglamentuotas, o sprendimai tokiose bylose priimami beveik negalvojant. Sunkios bylos iš esmės skiriasi nuo lengvų tuo, kad sunkiais atvejais teisėjas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į kitus veiksnius. Atitinkamai, sunkios bylos yra specialūs, išimtiniai, netradiciniai, atipiniai, išskirtiniai atvejai, kai susiduriama su teisinio reguliavimo spragomis ar akivaizdžiai netinkamu įtvirtintų teisės normų pritaikymu. Taigi nagrinėjant sunkias bylas teisėjams neužtenka – kaip lengvų bylų atveju – pasiremti teisine norma, kadangi jos nėra, arba jos taikymas būtų akivaizdžiai neteisingas – tokiais atvejais teisėjai, įgyvendindami konstitucinę pareigą vykdyti teisingumą, sprendimo ieško, pavyzdžiui, bandydami nustatyti, kokie buvo įstatymų leidėjo ketinimai.

Teisinio pozityvizmo siūlomi bylų sprendimo būdai yra du – pasitelkti silogizmus arba precedentus. Silogizmas, kaip vienas seniausių ir populiariausių dedukcinio samprotavimo būdų, iš esmės gali būti suprantamas kaip schema, kurią sudaro teisės norma (suprantama kaip didžioji premisa), bylos faktinės aplinkybės (suprantama kaip mažoji premisa) ir iš jų koreliacijos gaunama išvada (kai mažoji premisa atitinka didžiąją). Antai remiantis silogizmu, už (tam tikrą) administracinį nusižengimą (pavyzdžiui, nustatyto greičio viršijimą daugiau nei 10 km/h, bet ne daugiau kaip 20 km/h) gali būti taikoma pusė minimalios baudos, numatytos kodekso specialiosios dalies atitinkamame straipsnyje (didžioji premisa), asmuo X padarė didžiojoje premisoje įvardytą administracinį pažeidimą (mažoji premisa), vadinasi, asmeniui X už pažeidimą bus taikoma pusė įstatymuose numatytos minimalios baudos. Būtent šis pavyzdys pasirinktas dėl tos priežasties, jog tokiu būdu – sutalpinus rutininį ir mechanišką administracinio nurodymo surašymo procesą į teisinį silogizmą – nuo 2019 m. sausio 1 d. priimtomis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso pataisomis buvo įtvirtinta galimybė administracinius nurodymus už tam tikrus administracinės teisės pažeidimus surašyti automatizuotu būdu be jokio žmogaus įsikišimo. Neginčytina, jog teisinis silogizmas sunkiai pritaikomas sunkioms byloms, kai konkuruoja keli galimi sprendimai ir/ar argumentavimo taisyklių siūlomas sprendimas yra abejotinas sveiko proto ir/ar teisingumo požiūriu. Visgi teigtina, jog silogizmai yra puikus pagrindas ir atspirties taškas, nuo kurio teisėjai turėtų nagrinėti bylas, o lengvose bylose toks būdas turėtų būti pripažįstamas prioritetiniu. Manytina, jog tokiu būdu, kai lengvų bylų atvejais teisėjas tam tikra prasme taptų labiau teisės administratoriumi, nei primygtinai ieškotų teisybės lengvose bylose, nukrypdamas į įvairius diskursus, būtų geriau užtikrinami teisinio operatyvumo, ekonomiškumo principai, gerokai sumažėtų teismų krūvis, teisė būtų labiau nuspėjama, kas skatintų didesnį visuomenės pasitikėjimą teismais.

Teisiniu precedentu vadiname valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimą, priimtą sprendžiant konkrečią bylą ir vėliau laikomą pavyzdžiu sprendžiant analogiškas bylas. Lengvose bylose netaikyti precedentų ir kiekvieną kartą iš naujo nustatinėti ginčo dalyko atitiktį teisės normoms būtų neefektyvu, tai neužtikrintų teisinio operatyvumo bei ekonomiškumo principų. Be to, precedentų taikymui lengvose bylose tapus įprasta praktika, atsirastų daugiau nuspėjamumo teismų sprendimuose, kas sąlygotų didesnį visuomenės pasitikėjimą teismais (tai sąlygotų suvokimas, jog tokių teismų sprendimai yra objektyvūs, o jų priėmimo neveikia subjektyvūs veiksniai) bei skatintų ieškoti tokių bylų sprendimo nesikreipiant į teisminės institucijas. Teisinio stabilumo principas reikalauja bent minimalaus nuspėjamumo, kaip teisėjai spręs bylą, todėl teigtina, jog lengvos bylos ir galėtų sudaryti tą minimalią dalį. Teisinės valstybės principas bei pagarba autoritetingiems valdžios organams turėtų suponuoti ir pagarbą jų priimamiems įstatymams bei pagrįstą prezumpciją, jog teisinis reguliavimas (ar tai būtų teisės normos silogizmų atveju, ar joms prilyginami teismų precedentai analogijos taikymo atveju) pačių aiškiausių, paprasčiausių, lengviausių bylų atvejais yra teisėti ir teisingi.

Apibendrinus, priimant sprendimus lengvose bylose, pirmenybė turėtų būti teikiama teisinio pozityvizmo siūlomiems bylų sprendimo būdams. Kai teisėjai priima sprendimus sunkiose bylose, kai jie turi diskreciją pasirinkti, kaip bus išspręsta tam tikra byla, jiems įtaką daro įvairūs sociologiniai ir psichologiniai veiksniai. Sprendžiant sunkias bylas, teisinio pozityvizmo siūlomi bylų sprendimo būdai yra nepakankami, nes tokioms byloms išspręsti tinkamai neužtenka tik visiško objektyvumo ir formalaus teisės normų taikymo. Atitinkamai, bylos kurias galima ir kurios turėtų būti sprendžiamos naudojant silogizmus arba precedentus – čia vadintos lengvomis bylomis – turėtų būti pirmosios, deleguotos dirbtiniam intelektui. Straipsnio idėja yra pakviesti teisininkus rasti būdą, kaip kuo daugiau fabulų sutalpinti į teisinius silogizmus ir precedentus. Priešingu atveju, piniginė ginčo išraiška bus lemiamas faktorius, apibūdinantis lengvą bylą, o tai nėra teisinga. Pirmieji pavyzdžiai galėtų būti licencijavimas, teismo įsakymai, vartotojų ginčai ar net ginčai dėl bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygų, kurie, pavyzdžiui, sudaro net 40% 2020 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų administracinių bylų pagal apeliacinius skundus. Tokiu būdu sunkios bylos – tos, kurios paprastai turi ypatingą poveikį teisinėms sistemoms – liktų žmonių teisėjų, o ne robotų teisėjų diskrecijoje (atitinkamai sumažėjus teisėjų krūviui, joms išspręsti būtų skiriama daugiau laiko). Bent jau tol, kol technologijų išsivystymas pasieks tam tikrą lygį – kai galėsime drąsiai deleguoti net ir tokios reikšmės bylas dirbtiniam intelektui.

Goda Strikaitė-Latušinskaja yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktorantė

Informacija parengta žurnale Access to Justice in Eastern Europe (AJEE) (2022 1(13), DOI: https://doi.org/10.33327/AJEE-18-5.1-a000095) publikuoto straipsnio „Can We Make All Legal Norms into Legal Syllogisms and Why is That Important in Times of Artificial Intelligence?“ ir pranešimo, 2021 m. gruodžio 17 d. skaityto nuotolinėje konferencijoje „Moving forward: Building societal resilience through law“, pagrindu.