A. Šekštelo. Bylinėjimosi išlaidų finansavimas – ar būtina keisti Civilinio proceso kodeksą?

Šiame straipsnyje bus nagrinėjami tris procesiniai klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidų finansavimu: (I) ar tokios išlaidos gali būti priteisiamos ne šaliai, o jas sumokėjusiam investuotojui; (II) ar egzistuoja tokių išlaidų mažinimo rizika; ir (III) ar būtina iš anksto atskleisti tokį finansavimą dalyvaujantiems byloje asmenims? Į šiuos klausimus pamėginsime glaustai atsakyti.

• Ar bylinėjimosi išlaidos gali būti priteistos ne šaliai, o finansuotojui?

Didelės vertės ginčuose populiarėja bylinėjimosi išlaidų finansavimas. Jo esmė – trečiasis asmuo, dažniausiai fondas (bet gali būti ir draudimo įmonė, motininė bendrovė ir kt.), finansuoja šalį byloje. Ginčo šalis gali gauti atskirą finansavimą teisinėms išlaidoms padengti iš trečiųjų šalių, įskaitant privataus kapitalo investicinių fondų. Kaip nurodė R. Kundrotaitė, investuotojas sudaro sutartį dėl teisinių išlaidų padengimo su investicinių fondu pagal kurią investicinis fondas sumoka teisininkams, ekspertams ar kitiems su byla dirbantiems asmenims, o užmokestį už tai gauna tik sėkmingai išsprendus ginčą ir investuotojui gavus kompensaciją. Jos manymu, pagal Lietuvos teisę, sutarties dėl ginčo išsprendimo proceso finansavimo teisinis pagrindas galėtų būti CK 6.50, kuris nurodo, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Tokiu atveju, prievolę įvykdęs trečiasis asmuo perima visas ar dalį kreditoriaus teisių susijusių su skolininku. Kitaip tariant, materialinį teisinį reikalavimą į sumokėtas lėšas, kuriomis buvo finansuojamas bylinėjimasis, turės ne šalis, o finansuotojas.

Tačiau procesine prasme, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str. 1 d.). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, be kitą ko, priskiriamos, sumos, išmokėtos ekspertams, advokatams (CPK 88 str. 1 d. 1, 6 p.). CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antros šalies. Formaliai žiūrint, teismas turėtų priteisti tik šalies tiesiogiai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Tačiau teismų praktika teisingai aiškina šią CPK nuostatą, kuomet už šalį jas sumoka kitas asmuo. Vienoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas („LAT“) nagrinėjo klausimą, ar bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos, kai už ieškovę su jos advokatų atsiskaitė ne ji pati, o profesinės sąjungos susivienijimas. LAT pagrįstai išaiškino, kad kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. – qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (žr. LAT2015-04-29 nutartį c. b. Nr. 3K-3-256-684/2015,). Tačiau šioje byloje bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos ne profesinės sąjungos susivienijimui, o šaliai, kuriai buvo suteiktos teisinės paslaugos, apmokėtos profesinės sąjungos susivienijimo. Šią riziką turi įvertinti ir finansuotojas.

Taigi, atsakant į pirmąjį klausimą, nepaisant CPK 93 str. 1 d. formuluotės, kad priteisiamos tik šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos, teismų praktikoje pagrįstai nurodoma, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos šaliai, bet ne tiesiogiai finansuotojui, net jei už ją tokias išlaidas finansavo trečiasis asmuo, dėl to CPK reglamentavimo nereikėtų keisti.

• Ar egzistuoja finansuotų išlaidų mažinimo rizika jas priteisiant?

Šio straipsnio koncentruotumo tikslais, aptarkime tik vieną išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšį – išlaidų advokato (padėjėjo) pagalbai apmokėti atlyginimą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.).

CPK 98 str. 2 d. imperatyviai numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Tokias rekomendacijas civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 („Rekomendacijos“). Rekomendacijos nenumato galimybės teismui nukrypti nuo maksimalių užmokesčių advokatui ar jo padėjėjui išlaidų. Tuo pačiu ir CPK 98 str. 2 d. sukonstruota taip, kad nors joje kalbama apie Rekomendacijas, teismai negali viršyti Rekomendacijose numatytų priteistinų išlaidų advokato (padėjėjo) pagalbai maksimalių dydžių.

Lietuvoje yra įtvirtinta monistinė sistemą, kuomet komercinė teisė yra integruota į civilinės teisės sistemą. Todėl teisingumo požiūriu (CPK 3 str. 1 d.), nėra teisinga taikyti tas pačias „rekomendacijas“, kai bylinėjasi du fiziniai asmenys ir dvi daugiamilijoninės korporacijos, ir kai ginčo suma pirmuoju atveju siekia vieną tūkstantį eurų, o antruoju – vieną milijardą eurų. Akivaizdu, kad antruoju atveju išlaidos advokatams bus gerokai didesnės, negu numato Rekomendacijos, tačiau teismų diskrecija priteisti didesnes nei Rekomendacijose išlaidas advokato (padėjėjo) pagalbai apmokėti yra nepagrįstai ribojama.

Kokios galimos alternatyvos (sąrašas neišsamus):

• Leisti teismų praktikai, remiantis CPK 3 str. 1 d., suformuoti taisykles, kuomet galima nukrypti nuo Rekomendacijų;
• Kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Rekomendacijų atitikimo Konstitucijai ar civilinio proceso principams (CPK 3 str. 4 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005-09-20 sprendimas) ir/arba
• Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CPK 98 str. 2 d. atitikimo Konstitucijai ta apimtimi, kuomet teismui nėra suteikiama teisė priteisti didesnių išlaidų advokatui (jo padėjėjui), negu numato Rekomendacijos ir vertinant tai, kad kitoms su bylos nagrinėjimu susijusioms išlaidoms (pvz., ekspertams) tokie reikalavimai nėra taikomi;
• Pakeisti Rekomendacijas ar CPK 98 str. 2 d. numatant jose galimybę teismui, įvertinus kiekvienos bylos aplinkybes, priteisti didesnę nei Rekomendacijose nustatytą sumą už advokato (padėjėjo) darbą;
• Pakeisti CPK 98 str. 2 d. numatant, kad Rekomendacijos netaikomos komerciniams (verslo) ginčams.

Efektyviausia būtų turbūt arba netaikyti Rekomendacijų komerciniuose (verslo) ginčuose, arba numatyti teismo diskreciją nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytų maksimalių atlyginimo už advokatų darbą dydžių. Kol to nėra padaryta, finansuotojas turi įvertinti riziką, kad teismas negalės priteisti iš kitos šalies finansuotojo išlaidų advokato (padėjėjo) pagalbai apmokėti ta dalimi, kiek jos viršys Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius.

• Ar būtina iš anksto atskleisti tokį finansavimą dalyvaujantiems byloje asmenims?

Paskutinis, ir svarbiausias klausimas – ar būtina apskirtai reglamentuoti bylinėjimosi išlaidų finansavimą CPK? Manytina, kad tai tikrai nepakenktų ir sudarytų teisinį apibrėžtumą.

Vienas iš inspiracijos šaltinių galėtų būti Europos Teisės Instituto (angl. European Law Institute) kartu su UNIDROIT parengtos Pavyzdinės Europos Civilinio Proceso Taisyklės („PECPT“). Skirtingai nuo ALI-UNIDROIT Transnacionalinio Civilinio Proceso Taisyklių, PECPT adaptuotos Europos civilinio proceso tradicijoms ir atspindi pažangiausią civilinio proceso teisės vystymąsi Europoje.

Svarbu paminėti, kad PECPT reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų finansavimą 245 straipsnyje bendrai ir 237 straipsnyje, kalbant apie grupės ieškinio bylinėjimosi išlaidų finansavimą. Abiem atvejais toks finansavimas leidžiamas su sąlyga, kad finansavimu besinaudojanti šalis turi iš karto atskleisti teismui ir kitai šaliai finansavimo aplinkybes ir finansuotoją (PECPT 237 str. 2 d., 245 str. 1 d., 5 d.). Be to, PECPT 245 str. 2 d. papildomai numato, kad toks finansavimas negali būti neadekvačiai didelis ar leidžiantis finansuotojui daryti įtaką proceso eigai.

Svarbiausia finansuotojo atskleidimo priežastis – patikrinti, ar nebūtų pagrindų nusišalinti teisėjui ar perduoti bylą kitam teismui ar teismo rūmams, jei egzistuotų CPK 65-66 str., 34 str. 5-7 d. nurodyti pagrindai, siejantys teisėją ar teismo tarnautojus / darbuotojus su finansuotoju ar finansuotojo valdymo organų nariais ar dalyviais.

Todėl būtų tikslinga papildyti CPK nuostatas dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų finansavimo numatant tam tikras pareigas, kaip finansuotojo atskleidimą. O tuo tarpu teismai galėtų remtis PECPT kaip „minkštosios“ teisės šaltiniu tais atvejais, jeigu byloje šalį finansuotų kitas asmuo.

Šio straipsnio autorius nepretenduoja į absoliučiai teisingą poziciją ir iškelia šiuos klausimus platesnei diskusijai.

Advokatas Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos Motieka ir Audzevičius vyresnysis teisininkas, VU Teisės fakulteto lektorius. Publikacijoje yra dėstoma asmeninė autoriaus nuomonė, kuri nėra oficiali advokatų profesinės bendrijos Motieka ir Audzevičius pozicija.