J. Drakšas., V. Norvaišas. ESTT: YouTube gali būti taikoma atsakomybė jai sąmoningai prisidėjus prie saugomo turinio autorių teisių pažeidimo

Šią savaitę Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė ilgai lauktą sprendimą (Sprendimas) jungtinėje byloje YouTube, C-682/18 ir Cyando, C-683/18, kurioje tarp kelių kitų klausimų buvo nagrinėjama, ar interneto platformos gali būti laikomos atlikusiomis kūrinio (ar gretutinių teisių objekto) viešo paskelbimo veiksmus, jei tą kūrinį (ar gretutinių teisių objektą) platformoje patalpino tos platformos naudotojai.

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad 2019 m. balandžio 17 d. priimtoje ir 2021 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje direktyvoje dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje (BSR direktyva), konkrečiai jos 17 straipsnio 1 dalyje, yra įtvirtinta, kad turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjas, suteikdamas visuomenei prieigą prie autorių teisių saugomų kūrinių ar kitų saugomų objektų, kuriuos įkėlė jų naudotojai, šios direktyvos tikslais atlieka viešo paskelbimo arba padarymo viešai prieinamu veiksmą.

Nepaisant to, kad byloje nagrinėti klausimai daugiausia sieti su Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio (teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus) nuostatomis, o BSR direktyvos tuo metu, kai byla buvo pradėta nagrinėti (2018 m.), dar apskritai nebuvo, tačiau daugelis, tarp jų ir generalinis advokatas Henrik Saugmandsgaard Øe, tikėjosi, kad Sprendime ESTT pasisakys ir apie BSR direktyvos 17 straipsnyje naujai įtvirtintą turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų atsakomybės modelį. Toks lūkestis buvo siejamas su tuo, kad BSR direktyvos 17 straipsnyje yra tiesiogiai kalbama apie interneto platformų laikymą viešo paskelbimo veiksmus atliekančiu subjektu, net kai turinį talpina interneto platformų naudotojai, o ne pačios interneto platformos.

Tačiau ESTT Sprendime aiškiai apsibrėžė bylos nagrinėjimo ribas ir nurodė, kad Sprendime nagrinėjami klausimai yra susiję su Autorių teisių direktyvos, Elektroninės komercijos direktyvos ir Teisių gynimo direktyvos redakcijomis, taikytomis tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės. Atitinkamai, ESTT pažymėjo, kad išaiškinimai Sprendime netaikomi sistemai, kuri pradėta taikyti vėliau ir yra nustatyta BSR direktyvos 17 straipsnyje, tikėtina, ne dėl to, kad ši nauja sistema nėra ar negalėjo būti aktuali bylai, tačiau dėl to, kad byloje apie tai nebuvo klausiama (formalus pagrindas nekalbėti apie BSR direktyvą), o pats ESTT praplėsti bylos nagrinėjimo reguliacinio fono nesiryžo.

Faktinės aplinkybės ir ieškovų pozicija

Kaip minėta, bylą sudarė dviejų bylų faktinės situacijos:

YouTube byloje muzikos prodiuseris Frank Peterson kreipėsi į teismą su ieškiniu prieš YouTube LLC ir Google LLC todėl, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformoje YouTube šios platformos naudotojai be prodiuserio sutikimo patalpino kelias fonogramas, į kurias jis teigė turįs išimtines teises;

Cyando byloje leidybos grupė Elsevier Inc. kreipėsi į teismą su ieškiniu prieš Cyando AG todėl, kad šios bendrovės valdomoje failų įkėlimo ir dalijimosi platformoje Uploaded jos naudotojai patalpino įvairių kūrinių, kurių išimtinės teisės priklauso Elsevier, neturėdami šios bendrovės leidimo.

Ieškovai bylose teigė, kad YouTube ir Cyando atlieka viešo paskelbimo veiksmus, kaip jie suprantami pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, nes jos esą aktyviai dalyvauja viešai skelbiant kūrinius, kuriuos įkelia jų platformų naudotojai, todėl jos pačios atlieka šį paskelbimą. Bylose taip pat argumentuota, kad šios interneto platformos žino apie tai, kad jų naudotojai neteisėtai dalijasi saugomais kūriniais ir, esą, sąmoningai skatina šiuos naudotojus tai daryti.

ESTT: interneto platformos viešo paskelbimo veiksmų neatlieka, nebent prisideda prie tokio turinio padarymo viešai prieinamu pažeidžiant autorių teises

Sprendime pažymėta tai, kad tokių platformų valdytojai atlieka neišvengiamą vaidmenį, kai jų naudotojai potencialiai neteisėtą turinį padaro prieinamą. Jei tokia platforma neegzistuotų arba nebūtų eksploatuojama, laisvas dalijimasis internete šiuo turiniu būtų neįmanomas ar bent jau gerokai sunkesnis.

Kita vertus, ESTT išaiškino, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformų, kurių naudotojai gali neteisėtai padaryti viešai prieinamą saugomą turinį, valdytojai „viešai neskelbia“ šio turinio, nebent jos ne tik suteikia pačią platformą (t. y. ne tik suteikia fizines priemones viešam paskelbimui), bet ir prisideda prie tokio turinio padarymo viešai prieinamo pažeidžiant autorių teises.

Teismas nurodė, kad taip yra tada, kai, pavyzdžiui, platformos valdytojas konkrečiai žino, kad jo platformoje yra neteisėtai prieinamas saugomas turinys, tačiau nedelsiant jo nepašalina ir neužblokuoja prieigos prie jo, arba kai jis žino ar turėtų žinoti, kad saugomą turinį per jo platformą naudotojai apskritai neteisėtai padarė viešai prieinamą, tačiau nesiima įgyvendinti tinkamų techninių priemonių, kurių galima tikėtis iš įprastai rūpestingo operatoriaus, kad patikimai ir veiksmingai užkirstų kelią autorių teisės pažeidimams šioje platformoje.

Pasak ESTT, platformos valdytojas gali būti laikomas atlikusiu viešo paskelbimo veiksmus ir tuomet, kai jis dalyvauja atrenkant neteisėtai viešai paskelbtą saugomą turinį, savo platformoje teikia priemones, skirtas konkrečiai neteisėtai dalytis tokiu turiniu, ar sąmoningai skatina tokį dalijimąsi, ką gali rodyti tai, kad jis sukūrė ekonominį modelį, skatinantį platformos naudotojus joje neteisėtai viešai skelbti saugomą turinį (pavyzdžiui, The Pirate Bay ar lietuviškosios Linkomanijos atvejai).

Kitaip tariant, ESTT akcentavo platformų valdytojų sąmoningumą autorių teisių pažeidimų atžvilgiu kaip būtiną kriterijų, kuris galėtų lemti atsakomybės už autorių teisių pažeidimus taikymą platformai. Tuo tarpu vien abstraktus žinojimas, kad saugomas turinys atskirais atvejais gali būti neteisėtai prieinamas platformoje ar kad pats platformos verslo modelis yra skirtas, be kita ko, siekti pelno, savaime nelaikomas kuriančiu minėtąjį sąmoningumą autorių teisių pažeidimams.

Autorių teisių direktyvos 3 straipsnis ir platformos YouTube bei Uploaded: pirmoji labiau vertintina kaip nepažeidžianti, antroji – kelia abejonių

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Sprendime nebuvo tiksliai nuspręsta, ar būtent YouTube ir Uploaded platformų valdytojai turėtų būti laikomi atlikusiais autorių teisės draudžiamus veiksmus – tai palikta spręsti Vokietijos teismams, kuriuose pradėtos abi bylos. Tačiau ESTT visgi pateikė tam tikrų įžvalgų, kurias būtų galima interpretuoti kaip Vokietijos teismams sufleruojamą atsakymą sprendžiant, ar minėtos platformos galėtų būti laikomos atliekančiomis išimtinę autorių teisių turėtojų viešo paskelbimo teisę pažeidžiančius veiksmus.

Būtent YouTube atžvilgiu teismas pabrėžė, kad pastaroji nedalyvauja kuriant ar atrenkant platformos naudotojų į ją įkeltą turinį, jo neperžiūri ir nekontroliuoja prieš jį įkeliant į platformą, nes įkėlimas vyksta automatiškai. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad YouTube savo bendrosiose naudojimo sąlygos informuoja naudotojus apie draudimą talpinti saugomą turinį pažeidžiant autorių teises, taip pat yra įdiegusi įvairias technines priemones, kad užkirstų kelią autorių teisių pažeidimams jos platformoje ir juos nutrauktų (pavyzdžiui, veikia report (liet. pranešimo) mygtukas, turinio atpažinimo programinė įranga ir kt.). Taigi, ESTT, regis, leidžia manyti, kad YouTube šiuo atveju neatlieka autorių teisių pažeidimų.

Uploaded platformos atžvilgiu ESTT taip pat pastebėjo, kad šios platformos valdytojas vėlgi nekuria, neatrenka ir netikrina į jos platformą įkelto turinio, o naudojimosi sąlygose informuoja naudotojus apie tai, jog jiems draudžiama naudojantis platforma pažeisti autorių teises. Tačiau šiuo atveju ESTT nebuvo įsitikinęs, kad Uploaded ekonominis modelis nėra orientuotas į neteisėtą saugomo turinio padarymą viešai prieinamu, taip pat ar Cyando yra įdiegusi pakankamas technines priemones autorių teisių apsaugai užtikrinti. Šią abejonę dar turės įvertinti ir išspręsti Vokietijos teismai.

Skaitmeninių platformų padėtis po sprendimo

ESTT sprendimu aiškiai nurodo, kad atsakomybė už trečiųjų asmenų atliekamus autorių teisių pažeidimus gali būti taikoma ne vien į masinius autorių teisių pažeidimus savo veiklą nukreipusioms (piratinėms) platformoms kaip Pirate Bay, tačiau ir bet kuriems kitiems skaitmeninio turinio platformų valdytojams, jeigu jų veikla atitinka tam tikrus aukščiau minėtus kriterijus.

Ši atsakomybės taikymo galimybė siejama su viešojo paskelbimo teisės pažeidimu, kuris, kaip ir minėta anksčiau, nulemia, kad platformų valdytojams, kaip kūrinių naudotojams, gali būti taikoma tiesioginė civilinė atsakomybė.

Toks ESTT sukurtas platformų valdytojų atsakomybės modelis yra ganėtinai keistas savo prigimtimi, kadangi pasižymi ne tik tiesioginės, tačiau ir antrinės (netiesioginės) atsakomybės požymiais – nors ir pripažįstama, kad platformų valdytojai patys yra kūrinių ar kitų objektų naudotojai, jų atsakomybė taip pat siejama ir su žinojimu (sąmoningumu) apie trečiųjų asmenų, kurie faktiškai ir atliekantys pažeidimus, neteisėtus veiksmus.

Atitinkamai, toks viešo paskelbimo teisės plečiamuoju aiškinimu pagrįstas atsakomybės modelis gali atrodyti sukurtas dirbtinai siekiant atrasti galimybę platformų valdytojams pritaikyti atsakomybę, kadangi ES pozityvioji teisė iki BSR direktyvos priėmimo kitų pagrindų atsakomybės taikymui nenumatė. Tiesa, šiuo atžvilgiu galima būtų paminėti, kad, kaip teigia prof. Vytautas Mizaras, atsakomybę platformų valdytojams galima būtų taikyti ne tik kaip tiesioginiams kūrinių naudotojams, tačiau ir atsižvelgiant į vien jiems būdingas informacinės visuomenės paslaugų teikėjų pareigas (kaip antai, pareigą blokuoti ar riboti prieigą prie neteisėto turinio).

Vis dėlto, pabrėžtina, kad tiesiogiai nei ES, nei Lietuvos teisėje nurodytos pareigos nėra įtvirtintos. Antrinė ES teisė numato tik teisių turėtojų teisę kreiptis į platformų valdytojus su prašymu pašalinti neteisėtai patalpintą turinį, pastariesiems tokį prašymą tenkinant turint tikslą išpildyti ES teisės numatytas „saugių uostų“ sąlygas, kai platformų valdytojams negali būti taikoma atsakomybė už trečiųjų asmenų atliekamus autorių teisių pažeidimus (2000 m. birželio 8 d. direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 14 str.).

Tokio prašymo netenkinus, platformų valdytojai negalėtų pretenduoti į „saugių uostų“ teikiamą apsaugą, tačiau tai taip pat negalėtų reikšti savaiminio atsakomybės jiems taikymo, kadangi „saugūs uostai“ nustato tik atvejus, kuomet tarpininkams atsakomybė turėtų būti netaikoma, o ne sąlygas, kurioms esant juos galima būtų laikyti atsakingais už tam tikrus pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad atsisakius tenkinti minėtą prašymą, platformų valdytojai savaime jokių neteisėtų veiksmų neatliktų bei jokių jiems būdingų pareigų nepažeistų. Šiuo atveju atsisakymą tenkinti prašymą pašalinti neteisėtai patalpintą turinį galima būtų kvalifikuoti tik kaip bendrosios rūpestingumo pareigos nevykdymą, kurio atveju būtų aktualios generaliniam deliktui svarbios nuostatos.

Atitinkamai, neteisėtų veiksmų įrodinėjimas tokiu atveju galėtų būti kiek apsunkinamas iš autorių teisių turėtojų perspektyvos. Konkrečios pareigos susilaikyti nuo kūrinio padarymo viešai prieinamu be autorių teisių turėtojo leidimo pažeidimas gali neabejotinai būti aiškesnis savo turiniu bei praktine prasme lengviau leisti teisių turėtojams apginti savo interesus. Todėl nenuostabu, kad ESTT, turėdamas omenyje skirtingas valstybių narių deliktų teisės tradicijas bei siekdamas užtikrinti teisių turėtojų interesus, remiasi nagrinėjamoje byloje įtvirtintu kiek neįprastu atsakomybės taikymo modeliu.

Kartu paminėtina, kad priimtas sprendimas nėra paskutinis taškas turinio dalijimosi platformų atsakomybės paskirstymo istorijoje. Artimiausiu metu taip pat galima laukti ESTT sprendimo byloje Poland v Parliament and Council C-401/19, kurioje neišvengiamai bus kalbama ir apie BSR direktyvos 17 straipsnį, apie kurį nagrinėjamoje byloje teismas nusprendė nepasisakyti. Šis sprendimas leis dar kartą pažvelgti ne tik į viešojo paskelbimo autorių teisės turinį, tačiau taip pat leis nubrėžti aiškesnę ribą dėl atsakomybės naštos dėl autorių teisių pažeidimų paskirstymo.

Justinas Drakšas ir Vilius Norvaišas yra advokatų kontoros „Ellex Valiūnas“ jaunesnieji teisininkai