V. Mizaras. YouTube ir Google neatsako už jų platformose vartotojų įkeltu nelegaliu turiniu autoriams sukeltą žalą: Generalinio advokato išvada ESTT jungtinėje C-682/18 ir C-683/18 byloje

2020 m. liepos 16 d. Generalinis advokatas Saugmandsgaard Øe pateikė išvadą ESTT nagrinėjamoje jungtinėje byloje Frank Peterson prieš Google LLC, YouTube LLC, YouTube Inc, Google germany GmbH (C-682/18) ir Elsevier, Inc. prieš Cyando AG (C-683/18). Tai viena reikšmingiausių bylų autorių teisių srityje ir susijusi su esminiu klausimu – ar už viešai skelbiamus minėtose interneto platformose vaizdo įrašus, pažeidžiančius autorių teises, atsako tie asmenys, kurie įkėlė tokį turinį į platformas, ar ir patys interneto platformų operatoriai, kurie suteikė techninio pobūdžio priemones tokio turinio įkėlimui.

Reikšmingumą šios bylos sąlygoja dviejų galimų skirtingų pozicijų susikirtimai. Viena vertus, ieškovai šiose bylose valstybių vidaus teismuose siekia įtikinti teismus, kad tokių interneto platformų operatoriai, jeigu jų administruojamose platformose naudotojų (vartotojų) iniciatyva paskelbiamas autorių teises ar gretutines teises pažeidžiantis turinys, tai jie kartu su naudotojais laikomi viešai skelbiantys tokį turinį. Ir dėl neteisėto viešo paskelbimo turėtų būti atsakingi, kaip tiesiogiai ar netiesiogiai darantys autorių teisių pažeidimą. Jeigu taip būtų, iš interneto platformų operatorių jų būtų galima reikalauti ne tik nutraukti teises pažeidžiančio turinio skelbimą, bet ir žalos atlyginimo.

Kita vertus, įprasta, kad tokios, kaip bylos aplinkybėmis veikiančios YouTube, Google, Cyando interneto platformos, skirtos labiausiai tam, kad kiti naudotojai šių platformų suteikiamomis technologijomis ir galimybėmis pagal jų nustatytas sąlygas, galėtų skleisti įvairų turinį ir juo dalintųsi. Taigi, šių interneto platformų operatoriai yra tik tarpininkai – informacinės visuomenės paslaugų teikėjai, kurių paslaugomis naudojasi kiti tretieji asmenys skelbdami vaizdo ir garso turinį. Todėl, atsižvelgiant į galiojančią ES ir valstybių narių teisę, tokie tarpininkai turėtų naudotis atsakomybės „privilegijomis“, numatytomis dar 2000 m. priimtos Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnyje, ir vien tik už neutralų savo valdomos platformos suteikimą kitiems asmenims skleisti turinį, neturėtų atsakyti žalos atlyginimo forma. Toks buvo tarpininkų veiklos modelio užtikrinimas ir interesų balanso reguliavimo raison d‘être.

Šioje byloje, kurio prejudicinio sprendimo priėmimo prašo Vokietijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas (Bundesgerichtshof), suformuotos pozicijos bus didelės reikšmės. Net nepaisant to, kad iki 2021 m. birželio 7 d. valstybės narės turės įgyvendinti naująją Direktyvą dėl autorių teisių bendroje skaitmeninėje rinkoje, kurios 17 straipsnis numato, galima sakyti, naują minimų interneto platformų operatorių atsakomybę ir elgesio gaires. Tačiau, mano manymu, ESTT būsimos pozicijos bus ir tam tikros gairės, kurių peržengti negalėtų valstybės narės, įgyvendindamos ir naująjį atsakomybės režimą.

Konkrečiai, ES Teisingumo Teismo klausiama net šešių klausimų, bet juos rezumuoti galima taip.

Pirma, ar interneto vaizdo įrašų platformos, kurioje naudotojai be teisių turėtojų sutikimo daro viešai prieinamus vaizdo įrašus su autorių teisių saugomu turiniu, operatorius atlieka viešo paskelbimo veiksmą (kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių informacinėje visuomenėje 3 str. 1 d.). Šis klausimas susietas su tam tikromis sąlygomis, iš kurių svarbiausios yra šios – platformos operatorius neturi konkrečių žinių apie autorių teises pažeidžiančio turinio prieinamumą arba, gavęs tokių žinių, nedelsdamas šį turinį pašalina ar blokuoja prieigą prie jo, ir taip pat – vaizdo įrašas įkeliamas automatiškai, operatoriui prieš tai jo nepažiūrėjus ir nepatikrinus. Taip pat pažymėtina ir dar viena sąlyga – operatorius iš savo veiklos gauna pajamų iš reklamos.

Antrasis klausimas – jeigu atsakymas į paminėtą klausimą būtų neigiamas, ar interneto platformos operatorius laikytinas tarpininku, patenkančiu į Elektroninės komercijos direktyvos 2000/31/EB 14 str. 1 d. numatančią jo atsakomybės „privilegijas“.

Trečiasis ir ketvirtasis klausimas susijęs su interneto platformų operatoriams, jeigu jie laikytini tarpininkais, taikomais draudimais (įpareigojimu blokuoti prieigą, pašalinti informaciją ir pan.) – ar tokių draudimų taikymo jiems reikalavimas turi būti siejamas su konkrečiais neteisėtais veiksmais ir informacija, ir ar toks reikalavimas gali būti reiškiamas tik tada, kai po pranešimo apie akivaizdų teisių pažeidimą toks pažeidimas buvo padarytas antrą kartą.

Dar du klausimai yra susiję su žalos atlyginimo reikalavimais, bet jie aktualūs būtų tik tuomet, jeigu interneto platformų operatoriai nepatektų į tarpininko kategoriją.

Faktinės bylos aplinkybės.

Pirmoje byloje – YouTube ir Google – ieškovas yra muzikos prodiuseris ir buvo muzikos įrašų leidyklos „Petersongs Musikverlag KG“ bendrasavininkas. Jis yra „Nemo Studios“ savininkas.  Viena atsakovė administruoja internetinę platformą YouTube, kurioje naudotojai gali nemokamai įkelti savo vaizdo failus ir padaryti juos prieinamus kitiems interneto naudotojams. Kita atsakovė, Google LLC, yra paminėtosios pirmosios atsakovės vienintelė akcininkė (motininė bendrovė).

1996 m. gegužės 20 d. „Nemo Studio LF“ su menininke ME sudarė visame pasaulyje galiojančią išimtinę sutartį dėl jos atliekamų kūrinių garso įrašų ir garso bei vaizdo įrašų naudojimo. 2008 m. lapkritį pasirodė menininkės atliktų muzikos kūrinių albumas „A Winter Symphony“.  2008 m. lapkričio 4 d. ME pradėjo savo „Symphony Tour“, kuriame ji atlikdavo albume įrašytus kūrinius. 2008 m. lapkričio 6 ir 7 d. atsakovės YouTube administruojamoje interneto platformoje buvo patalpinti muzikos kūriniai iš albumo „A Winter Symphony“ ir iš „Symphony Tour“ privačių koncertinių įrašų. Ieškovas pareikalavo iš Google nutraukti jų skelbimą. Pagal ieškovo atsiųstas momentines ekrano kopijas atsakovė nustatė vaizdo įrašų internetinius adresus (URL) ir juos užblokavo. 2008 m. lapkričio 19 d. jos internetinėje platformoje vėl buvo galima pasiekti menininkės pasirodymų garso įrašus, susietus su nejudamais ir judamais vaizdais. Ieškovas reikalauja, kad minėtos atsakovės nutrauktų neteisėtus veiksmus ir suteiktų informaciją; jis taip pat reikalauja, kad būtų pripažinta jų pareiga atlyginti žalą. Šiuos reikalavimus jis grindžia savo, kaip fonogramos „A Winter Symphony“ gamintojo, teisėmis bei savo ir menininkės teisėmis grindžiamomis turimomis autorių teisėmis. Po to, kai jo ieškinys pirmoje ir apeliacinėje instancijoje buvo iš dalies patenkintas, ieškovas kasaciniu skundu tebesiekia, kad jo ieškininiai reikalavimai būtų patenkinti.

Antrosios – Cyando – bylos esminės aplinkybės tokios: Cyando yra failų dailijimosi ir saugojimo platforma (dažnai vadinama kaip Sharehoster arba Cyberlocker platforma), kuri pasiekiama per įvairias interneto svetaines ir siūlanti failų saugojimo paslaugas. Tam reikia turėti paskyrą su naudotojo vardu ir slaptažodžiu, nurodant elektroninio pašto adresą. Platforma nekontroliuoja ir neprižiūri, koks turinys yra įkeliamas saugojimui. Kiekvieną kartą, kai naudotojas siunčiasi duomenis, automatiškai sugeneruojamas vadinamasis download-link, kuris persiunčiamas naudotojui, ir jį turėdamas jis gali parsisiųsdinti duomenis. Šios bylos kontekste buvo daromas leidyklų grupės Elsevier Inc. turimų išimtinių autorių turtinių teisių pažeidimas, nes naudojantis failų saugojimo ir dalijimosi platformos Cyando sugeneruotomis nuorodomis buvo galima parsisiųsdinti įvairių kūrinių kopijų.

Generalinio advokato pozicijos. Pirmiausiai pabrėžtina, kad išvados pozicijos taikytinos tik tų interneto platformų operatorių atžvilgiu, kurie patys neinicijuoja ir neužsako konkrečių autorių teisių objektų įkėlimo ir skelbimo jų platformoje, o tą daro patys platformos vartotojai. Taigi, kalbama byloje tik apie „neutralų“ operatorių vaidmenį. Generalinis advokatas siūlo Teisingumo teismui atsakyti į minėtus klausimus taip.

Pirma, Direktyvos 2001/29 / EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformos operatorius ir failų dalijimosi platformos operatorius nesiima jokių viešo paskelbimo veiksmų, kaip apibrėžta minėtoje nuostatoje, jeigu kitas asmuo – naudotojas – įkelia į įų platformas saugomą kūrinį. Taigi, siūloma laikyti, kad tokių interneto platformų operatoriai nebūtų laikomi viešai skelbiantys autorių teisės saugomą turinį, o viešo skelbimo veiksmus atliekantys būtų laikomi naudotojai – tie, kurie įkelia tokį turinį į interneto platformą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal bendrą taisyklę, operatoriai neturi pareigos atlyginti žalą, sukeltą teisių turėtojams pačiu viešo paskelbimo veiksmu.

Antra, minimi interneto platformų operatoriai laikyti tarpininkais – informacinės visuomenės paslaugų teikėjais – ir dėl to jie gali remtis Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje numatytomis juos nuo atsakomybės „atlaisvinančiomis“ išlygomis, jeigu jie saugo ir techniškai sudaro salygas pasiekti kitų trečiųjų asmenų – naudotojų – iniciatyva ir pavedimu įkeltą turinį.

Trečia, Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies (a) punkte esanti nuostata, kuri gali sąlygoti interneto platformos operatoriaus atsakomybę, tais atvejais, kai jis nesiima veiksmų prieš pažeidimo sustabdymą ar nutraukimą, aiškintina taip, kad jam turi būti pateikiama konkreti informacija apie konkretų teisių pažeidimą (neteisėtus veiksmus).

Ketvirta, reikalavimų taikyti draudimus interneto platformų operatoriams gali būti reiškimas negali priklausyti nuo reikalavimo, kad tokie reikalavimai gali būti taikomi tik tuomet, kai po pirmojo konkretaus pranešimo apie teisių pažeidimą, iš naujo padaromas pažeidimas (Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalies aiškinimo prasme). Kitaip tariant, ir esant pirmam konkrečiam teisių pažeidimui, galima reikšti operatoriams reikalavimą taikyti teises pažeidžiančio turinio perdavimo draudimą, turinio pašalinimą ar pan.

Generalinio advokato pozicijos vertinimas. Bendrąja prasme reikia pripažinti, kad Generalinio advokato pozicijas galima laikyti kaip liudijančias ES įstatymų leidėjo siekį suderinti autorių teisių objektų teisių turėtojų, naudotojų ir „technologinių“ tarpininkų interesus. O taip pat, kaip užkirtimą kelio praplėsti atsakomybės apimtį iki nesukontroliuojamų platumų. Ne veltui, Direktyvos 2001/29/EB 27 konstatuojamojoje dalyje yra sakoma, kad vien tik priemonių, sudarančių ar įtakojančių paskelbimą, suteikimas nėra laikomas pačiu paskelbimo veiksmu direktyvos prasme. Priešingu atveju, bet kurį asmenį, kuris savo veiksmais kaip nors prisideda prie ilgo vientiso veiksmų prasme autorių teisių objektų skelbimo – dalyvauja tokioje veiksmų grandinėje, nepriklausomai nuo to asmens vaidmens, galėtume laikyti atsakingu už tuo skelbimu daromą teisių pažeidimą.

Taigi, manau, kad galiojanti ES teisei pakankamai sklandžiai yra pavykę atriboti kelis skirtingus dalykus.

Pirma, pagal galiojančią ES teisę ir ją įgyvendinančią vidaus teisę, yra kelių rūšių autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo būdai, tarp jų civilinė atsakomybė žalos, sukeltos teisių pažeidimu, atlyginimo forma, ir draudimai, t. y. reikalavimai dėl daromų neteisėtų veiksmų nutraukimo, jiems kelio užkirtimo. Šie teisių gynimo būdai taikomi esant ne vienodoms sąlygoms ir ne tų pačių subjektų atžvilgiu.

Antra, civilinė atsakomybė taikytina tik esant tam tikriems juridiniams faktams (sąlygoms). Pirmiausiai, turi būti aktyvus autorių teisių objektų naudojimo veiksmas, t. y. naudojimo iniciavimas, faktinis naudojimas. Jeigu tokie veiksmai yra, tokius veiksmus atliekantis asmuo laikytinas naudotoju, o tai reiškia, kad jeigu naudojimas atliekamas pažeidžiant teises, jis laikytinas tiesioginiu pažeidėju. Gali būti ir vadinamieji netiesioginiai pažeidėjai, kuriems taip pat gali būti taikoma civilinė atsakomybė (contributory liability). Į tokių asmenų ratą pakliūtų padėjėjai, kurstytojai, užsakovai ir pan. Bet šie asmenys taip pat savo iniciatyva dalyvauja tokioje veikloje ir dažniausiai, žino, kad jų veiksmai pažeidžia ar gali pažeisti teises. Abiem – tiesioginio ir netiesioginio pažeidimo – atvejais šių asmenų vaidmuo darant pažeidimą yra aktyvus. Jų veiksmai faktiškai yra susiję su autorių teisių objektų naudojimu ir teises pažeidžiančių veiksmų atlikimu.

Grįžkime prie interneto platformų. Operatorių vaidmuo, jeigu jie neinicijuoja, nekontroliuoja, neužsako autorių teisių objektų patalpinimo į jų administruojamą platformą, tai jų vaidmuo negali būti laikomas aktyviu autorių teisių saugomo turinio naudojimo prasme. Jie laikytini neutraliais naudojimo prasme, t. y. tik sudarančiais technines sąlygas ir priemones autorių teisių saugomo turinio naudojimui kitų – trečiųjų asmenų (naudotojų) – iniciatyva ir veiksmais. Dėl to, operatoriai, manau, negali būti laikomi nei tiesioginiais, nei netiesioginiais pažeidėjais dėl teises pažeidžiančio turinio jų platformoje viešo skelbimo, ir dėl to, negali būti atsakingais už neteisėtu viešu paskelbimu teisių turėtojams padarytą žalą.

Kita vertus, tai nereiškia, kad interneto platformų operatoriams negali būti taikomi jokie teisių gynimo būdai, tarp jų ir civilinė atsakomybė. Todėl čia pereinu prie trečiojo svarbaus aspekto, plaukiančio iš Generalinio advokato išvados – kada ir kokie teisių gynimo būdai taikyti interneto platformų operatoriams.

Taigi, minėta, Generalinis advokatas interneto platformų operatorius laiko tarpininkais, informacinės visuomenės paslaugų teikėjais, todėl jų atžvilgiu taikytinos Elektroninės komercijos direktyvos 12-15 straipsnių nuostatos (atitinkamai Lietuvoje, Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12-15 str.). Šios nuostatos reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjai nėra laikomi autorių teisių objektų naudotojais, o – subjektais, kurių teikiamomis paslaugomis naudojasi kiti asmenys, tam, kad viešai skleistų autorių teisių objektus. Todėl jų atžvilgiu ir taikytini teisių gynimo būdai, inter alia, civilinė atsakomybė, irgi sureguliuota atskirai. Kitaip tariant, kada ir kokioms sąlygoms esant taikoma jų atžvilgiu civilinė atsakomybė arba draudimai jų paslaugų teikimui, numato ne bendrosios civilinių teisių gynimo ir civilinės atsakomybės normos, o specialiosios, taikytinos tik tarpininkų – informacinės visuomenės paslaugų teikėjų – atžvilgiu.

Šių specialių taisyklių pagrindiniai aspektai yra tokie.

Bendras teisių gynimo būdas, kuris taikytinas interneto platformų operatoriams, kaip tarpininkams, yra draudimai riboti ar apskritai nutraukti jų teikiamų informacinės visuomenės paslaugų teikimą konkretaus daromo teisių pažeidimo atveju. Tokie reikalavimai dažniausiai būna – reikalavimas blokuoti ar riboti prieigą prie konkretaus teises pažeidžiančio turinio, pašalinti teises pažeidžiantį turinį. Šie reikalavimai gali būti reiškiami nepriklausomai nuo operatorių kaltės, tačiau, minėta, kaip ir Generalinis advokatas siūlo, tik pateikus konkrečią informaciją apie konkretų teisių pažeidimą (t. y. pvz., kad konkretus vaizdo įrašas, esantis interneto platformoje, pažeidžia konkrečias autorių teises). Beje, pažymėtina, kaip žinia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjams negali būti taikoma bendro pobūdžio turinio, įkeliamo į jų platformą, stebėjimo ir kontrolės pareiga (Elektroninės komercijos direktyvos 15 str.).

Tuo tarpu civilinė atsakomybė dėl teisių turėtojams sukeltos žalos interneto platformų operatoriams, kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjams, gali būti taikoma ne kaip autorių teisių saugomo turinio naudotojams ir ne už objektų naudojimo veiksmus, o, būtent, kaip tarpininkams už jiems būdingų pareigų pažeidimą. Tarpininkai – informacinės visuomenės paslaugų teikėjai – pagal bendrą principinę taisyklę, atsižvelgiant į tai, kad jie suteikia tik priemones kitiems asmenims patalpinti ir skelbti autorių teisės saugomą turinį, laikomi neutralaus pobūdžio veiklą vykdančiais subjektais, neatliekančiais jokių aktyvių autorių teisių objektų naudojimo veiksmų. Jų aktyvus veikimas prasideda tik tuomet, kai gauna konkrečią informaciją apie tai, kad jų administruojamoje platformoje kiti asmenys (naudotojai) skelbia autorių teises pažeidžiantį turinį. Tokiais atvejais operatoriai turi pareigą patikrinti gautą informaciją, ir šiai pasitvirtinus blokuoti ar riboti prieigą prie tokio turinio arba, jeigu reikalaujama, jį pašalinti. Ir štai, jeigu šių ar panašių pareigų operatoriai, kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjai, nevykdo ar jas vykdo netinkamai, tai tokiu atveju jiems gali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl padaryto pažeidimo. Bet teisinė atsakomybė taikoma už jų pareigų pažeidimu padarytą žalą, kuri gali reikšti, aišku, ir panašų rezultatą, kaip ir naudotojų veiksmais sukeltos žalos atlyginimas. Tačiau priežastinis ryšys turi būti vertinamas tarp operatorių neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių ne neteisėtu kūrinių viešų skelbimu, o jiems kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjams būdingų pareigų (pvz., skelbimo neblokavimo, turinio nepašalinimo) nevykdymu ar netinkamu vykdymu, ir tuo sukeltos žalos.

Apibendrinus, manytina, kad Generalinis advokatas savo detalioje išvadoje siūlo Teisingumo teismui sudėlioti viską į reikiamas vietas. Ar Teisingumo teismas pritars išvados pozicijoms, matysime priėmus jam prejudicinį sprendimą minėtoje jungtinėje byloje. Bet kokiu atveju, ši byla yra ir bus didelio dėmesio centre, nes ja paliečiami priešingų stovyklų svarbūs interesai, o labiausiai, interneto platformų operatorių – labiausiai vadinamųjų platformų-gigantų – interesai. Manau, kad interneto platformų operatorių, veikiančių kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjų (tarpininkų), veiksmų ir pareigų atribojimas nuo autorių teisių objektus naudojančių asmenų veiksmų ir pareigų yra protingas teisių ir interesų balansas, kuris neturėtų būti kaip nors sujauktas, padarant vienus subjektus atsakingais už kitų subjektų atliekamus veiksmus. Atrodo, kad galiojanti teisė pakankamai efektyviai numato teisių gynimo mechanizmą, leidžiantį atsakyti kiekvienam, dalyvaujančiam autorių teisių objektų naudojimui virtualioje aplinkoje, už jam būdingus veiksmus ir tais veiksmais sukeltus padarinius.

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiūnas partneris, advokatas