P. Gruodis. Sprendimas Uber byloje: ar keisis panašių paslaugų apmokestinimo praktika Lietuvoje?
Gana plačiai pasauliniu mastu nuskambėjęs Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo teismo sprendimas Uber byloje (Uber BV v. Aslam ir kt., 2021-02-19, toliau – Uber sprendimas)[1] gali turėti įtakos ne tik darbo santykių ir darbuotojo sąvokų vertinimui, bet ir iš esmės pakeisti panašų į Uber veiklos modelį naudojančių verslo sistemų apmokestinimo praktiką Lietuvoje.
Uber sprendimas iki šiol plačiau apmokestinimo aspektu vertintas nebuvo, nes Jungtinėje Karalystėje darbuotojų ir individualią veiklą vykdančių asmenų apmokestinimo intensyvus iš esmės nesiskiria, todėl sprendimas Uber byloje verslo požiūriu iki šiol buvo vertinamas tik per galimą išlaidų, susijusių su minimalaus darbo užmokesčio užtikrinimu, padidėjimo prizmę. Skirtingai nei Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje pajamų iš darbo santykių ir individualios veiklos pajamų apmokestinimo skirtumai ir intensyvumas yra ženklus, todėl mokestiniu požiūriu individualios veiklos santykių perkvalifikavimas į darbo teisinius santykius turėtų itin reikšmingą neigiamą mokestinį efektą panašų į Uber veiklos modelį naudojantiems verslams.
Šiame straipsnyje apžvelgiamas Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo teismo išnagrinėtas Uber sistemos veikimo modelis ir pagrindiniai aspektai, kuriuos teismas pripažino reikšmingais, sprendžiant dėl darbo teisinių santykių kvalifikavimo. Visos teismo analizuotos aplinkybės gali būti ypatingai svarbios vertinant panašų į Uber veiklos modelį naudojančias verslo sistemas ir joms taikomą apmokestinimo praktiką.
Uber sprendime buvo analizuojamas tradicinė Uber verslo sistema, paremta darbo organizavimu naudojantis skaitmeninėmis veiklos organizavimo platformomis.
Teismo analizuotas veiklos modelis yra labai gerai žinomas ir pažįstamas Lietuvoje. Potencialūs klientai (vartotojai) atsisiunčia mobilią aplikaciją, kur sukuriamas vartotojo profilis, pateikiami mokėjimui atlikti būtini duomenys. Vartotojai per aplikaciją užsisako paslaugą, aplikacija informuoja apie potencialų vartotoją vieną iš daugybės fizinių asmenų, kurie, veikia kaip konkrečios paslaugos (pavėžėjimo, maisto pristatymo ar pan.) teikėjai. Teismo analizuotoje Uber sistemoje, vairuotojas buvo informuojamas apie potencialaus vartotojo vardą ir turimą vartotojo reitingą platformoje. Gavęs informaciją vairuotojas turi per programos nustatytą laiką apsispręsti, ar priimti užsakymą. Jeigu vairuotojas nepriima jam pasiūlyto užsakymo, užsakymas siūlomas kitam vairuotojui ir t.t. Kai vairuotojas priima užsakymą, vartotojui išsiunčiamas užsakymo patvirtinimas, vairuotojo vardas ir automobilio duomenys, o vairuotojas informuojamas apie tikslią vartotojo buvimo vietą ir kelionės tikslą.
Vairuotojo atlygis už paslaugą apskaičiuojamas automatiškai programėlės pagalbą kai užbaigiamas maršrutas. Vairuotojas gali priimti mažesnį užmokestį, bet draudžiama reikalauti didesnio užmokesčio, negu apskaičiavo programėlė. Važiavimo kaina priklauso nuo tuo metu esančios paslaugų paklausos intensyvumo. Kaip pastebėjo teismas, mažesnio užmokesčio už suteiktą paslaugą priėmimas yra mažai tikėtinas, nes Uber programėlės mokesčiai, taikomi vairuotojui, bus skaičiuojami nuo Uber nustatytos paslaugos kainos, o ne nuo faktiškai vairuotojo gauto apmokėjimo. Kelionės kaina automatiškai nuskaitoma nuo vartotojo kortelės – apmokėjimas pervedamas programėlės operatoriui. Uber UK sugeneruoja sąskaitą, kuri pateikiama tik vairuotojui, joje nurodomas tik Kliento vardas, neatskleidžiant kliento asmens duomenų, kontaktinės informacijos. Klientas negauna jokios sąskaitos. Uber UK su vairuotojais atsiskaito kas savaitę, išmokėdamas vairuotojo už paslaugas uždirbtą sumą, iš jos išskaičius Uber programėlės mokesčius (20 proc. komisinį mokestį).
Uber programėlė atlieka vairuotojų ir klientų reitingavimą – tiek vairuotojas, tiek klientas yra prašomi įvertinti vienas kito reitingą nuo 1 iki 5. Vairuotojų reitingavimas nėra skirtas vartotojams – vartotojai negali rinktis konkretaus paslaugos teikėjo pagal jo turimą reitingą. Uber nustato tam tikrus reikalavimus ir kriterijus asmenims, kurie nori veikti kaip paslaugos teikėjai. Vairuotojas turi turėsi savo nuosavą automobilį, kuris atitiktų spec. keliamus reikalavimus. Vairuotojas privalo pats padengti visas su automobilio naudojimu susijusias išlaidas (kelių mokesčius, draudimą, degalų išlaidas ir pan.). Uber sistemoje vairuotojai yra visiškai laisvi pasirinkti savo darbo laiką – laisvai gali spręsti, kada prisijungti prie Uber aplikacijos. Jiems taip pat nėra draudžiama teikti paslaugas kitoms organizacijoms, įskaitant ir tiesioginius Uber konkurentus, naudojančius panašias programėles platformas. Vairuotojai taip pat yra laisvi pasirinkti ir teritoriją, kurioje jie dirbs. Vairuotojai nėra aprūpinami jokiais skiriamaisiais ženklais, uniformomis ir nėra skatinami demonstruoti kokią nors Uber atributiką. Vairuotojai privalo laikytis tam tikrų Uber nurodymų ir instrukcijų, susijusių su pavyzdingu elgesiu, ginčų vengimo su klientais, draudimo kontaktuoti su klientais po kelionės ir kt.
Vairuotojų paslaugos vertinamos pagal kokybę, pagal tai, kiek dažnai vairuotojai atšaukia patvirtintus užsakymus, pagal tai, kaip dažnai vairuotojai priima jiems siūlomus užsakymus. Vairuotojai, kurių paslaugos vertinamos prastai, kurie dažnai atšauki patvirtintus užsakymus ar atsisako jiems siūlomų užsakymų, vertinami neigiamu reitingu – jie gali būti įspėjami, kuriam laikui priverstinai atjungiami nuo programėlės, arba apskritai panaikinama galimybė vairuotojui prisijungti prie platformos. Uber pagal atskirą tvarką turi teisę kompensuoti kelionės išlaidas ir nuostolius vartotojams. Tam tikrais atvejais Uber prisiima visą nuostolių riziką ir kaštus, kitais atvejais nuostoliai išskaitomi iš vairuotojui mokėtino atlyginimo. Tam tikrais atvejais Uber padengia vairuotojo nuostolius ir išlaidas – pavyzdžiui, automobilio valymo išlaidas, jeigu automobilis yra išpurvinamas dėl klientų kaltės.
Vairuotojai pasirašo paslaugų sutartį su Uber sistemos valdytoju. Vadovaujantis sutarties nuostatomis, sistemos valdytojas teikia vairuotojams papildomas mokėjimo, apskaitos paslaugas, o vairuotojas teikia vairavimo paslaugas keleiviams. Sistemos valdytojas neteikia transportavimo paslaugų. Paslaugos teikiamos tiesiogiai vairuotojo klientui ir sukuria tiesioginį teisinį paslaugos teikėjo – paslaugos gavėjo ryšį tarp jų. Atlyginimo iš kliento priėmimas ir pervedimas vairuotojui yra apibūdinamas kaip Uber teikiama mokėjimo paslauga vairuotojui. Uber turi teisę keisti paslaugų įkainius – vairuotojas, neturi teisės padidinti paslaugos kainos, tačiau bet kada gali savo sąskaita sumažinti paslaugos kainą.
Vartotojai prisijungdami prie sistemos patvirtina vartotojo sąlygas – vartotojo sąlygos nustato susitarimą tarp vartotojo, sistemos valdytojo (Uber BV) ir bendrovės tarpininkės (Uber UK). Vadovaujantis susitarimo sąlygomis, Uber UK veikia kaip Vairuotojo atsiskleidęs agentas, todėl vartotojas laikomas pasirašiusiu susitarimą su vairuotoju per Vairuotojo agentą. Susitarimo sąlygos nurodo, kad Uber UK neteikia jokių transportavimo paslaugų vartotojui, o veikia tik kaip tarpininkas tarp vairuotojo ir vartotojo. Sutartyje pabrėžiama, kad Uber UK nėra transportavimo paslaugų sutarties šalis. Jungtinėje Karalystėje pavėžėjimo paslaugos yra licencijuojama veikla – paslaugos teikėjui privaloma licencija. Uber UK turėjo transporto paslaugų licenciją, kuri suteikia teisę teikti transportavimo paslaugas naudojantis visomis transporto priemonėmis, naudojamomis Uber UK. Be šios licencijos vairuotojai neturi teisės teikti transportavimo paslaugų.
Įvertinęs aukščiau aprašytą Uber verslo sistemos modelį, teismas pripažino, kad vairuotojai, teikiantys paslaugas per Uber platformą, laikytini darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartį.
Nors teisme Uber UK laikėsi gynybinės pozicijos, kad ji apskritai negali būti laikoma darbo santykių šalimi, nes neturi jokios sutarties su vairuotojais ir veikia tik kaip agentas, tačiau teismas tokį argumentą atmetė pastebėjęs, kad Uber sistema apskritai negalėtų veikti, jeigu vairuotojai neturėtų jokios sutarties su Uber UK, kuri turi licenciją, suteikiančią teisę teikti pavėžėjimo paslaugas. Vairuotojai savarankiškai pavėžėjo veiklai reikalingos licencijos neturi. Teismo nuomone, Uber UK sutarties sąlyga, kad Uber UK veikia kaip agentas, vertintina kaip apsimestinė, todėl ja negali būti vadovaujamasi. Teismas pastebėjo, kad formaliuoju požiūriu, vairuotojai turėjo sutartis tik su Uber BV. Sutartyje buvo įrašyta sąlyga, kad vairuotojai priima užsakymus arba tiesiogiai, arba per Uber BV susijusią bendrovę, veikiančią nurodytoje teritorijoje (Uber UK). Teismas konstatavo, kad Uber UK veikė kaip pagrindinė sandorio šalis santykiuose su vartotojais, ką patvirtina ir pavėžėjimo veiklos licencijos turėjimas.
Teismas konstatavo, kad nors vairuotojai turėjo tam tikrą laisvės ir savarankiškumo laipsnį (jie nebuvo įsipareigoję dirbti nuolat), tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio pripažinti, kad tuo metu, kai vairuotojai dirbdavo, jų savarankiškumas buvo ribotas. Dėl to, teismo nuomone, darbo teisiniai santykiai susiklostydavo tik tuo metu, kai vairuotojas prisijungdavo prie Uber sistemos. Teismo nuomone, tai, kad prisijungimas prie Uber sistemos nebuvo pastovus ir sistemingas, nėra aplinkybė, kuri gali pakeisti teisinių santykių kvalifikaciją. Teismas tokį periodiškumą lygino su sezoniniu arba valandiniu darbu. Teismas pažymėjo, kad siekiant tinkamai kvalifikuoti asmens veiklos teisinį statusą, reikia vertinti savarankiškumo laipsnį. Kai yra trišalis santykis (klientas, bendrovė ir darbuotojas) reikia vertinti darbuotojo ir bendrovės ryšį. Klientų įtraukimas į vertinimą reikalingas siekiant įvertinti savarankiškumo laipsnį ir paslaugos teikimo savarankiškumą – t. y. teismas nurodė, kad reikia vertinti patį paslaugos teikimo procesą ir pačios paslaugos savarankiškumą. Pirmiausia, reikia vertinti tai, kas nustato paslaugos kainą. Antra, kas yra atsakingas apibūdinant ir pristatant paslaugą klientui. Taip pat būtina vertinti, kiek paslaugos teikėjai yra laisvi reklamuoti savo pačių paslaugas ir plėtoti savo pačių verslą.
Šiuo atveju įvertinęs aukščiau nurodytus kriterijus, teismas patvirtino išvadą, kad net ir būdami laisvi pasirinkti kada ir kur dirbti, vairuotojai dirbo ne kaip savarankiški paslaugų teikėjai, bet tik kaip Uber vairuotojai tuo metu, kai naudojosi programėle.
Pirmas svarbiausias dalykas – vairuotojai nėra savarankiški nustatydami paslaugos kainas. Atlyginimas mokamas vairuotojams už darbą yra nustatomas Uber – vairuotojai neturi teisės nustatyti paslaugų kainos. Jie tiesiog renkasi kiek ir kada (kiek daug) dirbti. Perkant paslaugas per Uber, Uber savarankiškai nustato paslaugų kainas ir vairuotojai nėra laisvi padidinti Uber nustatyto įkainio. Laisvė savanoriškai sumažinti paslaugos kainą savo sąskaitą yra apsimestinė ir dėl ekonominių priežasčių nereali – nuolaida būtų tiesiogiai išskaičiuota ir vairuotojo atlygio, todėl akivaizdu, kad niekas savo noru normaliomis sąlygomis atlyginimo mažintis nesutiks. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad paslaugos suteikimas organizuojamas taip, kad užkirstų kelią vairuotojui tiesiogiai bendrauti su klientu asmeniškai, tokiu būdu užtikrinant, kad neužsimegztų ilgalaikiai komerciniai santykiai tarp vairuotojo ir keleivio. Be to, Uber savarankiškai apskaičiuoja ir išskaito tarpininkavimo paslaugos mokestį iš vairuotojui priklausančio užmokesčio, be to, Uber pasilieka sau teisę išskaičiuoti iš vairuotojo atlyginimo ir kompensacijų sumas, mokėtinas keleiviams.
Antra, vairuotojai nėra savarankiški nustatydami paslaugos teikimo sąlygas. Paslaugos sąlygos, kurių pagrindu teikiama paslauga, yra vienašališkai nustatomos Uber. Vairuotojai prisijungdami prie sistemos privalo priimti ir sutikti su Uber nustatytomis paslaugų teikim taisyklėmis, jų negali savarankiškai pakeisti.
Trečia, nors vairuotojai yra ir laisvi pasirinkti kada ir kur dirbti (teritorijoje, kur galioja Uber UK turima licencija), tarčiau kai tik vairuotojas prisijungia prie programėlės, jo galimybė atsisakyti siūlomų užsakymų tampa ribota. Uber kontroliuoja vairuotojo galimybę priimti užsakymą dviem būdais: pirmiausia, kontroliuoja informaciją, pateikiamą vairuotojui, įskaitant ir informacijos apie keleivio reitingą pateikimą. Pastebėtina, kad vairuotojas nėra informuojamas apie keleivio kelionės tikslą, iki tol, kol keleivis nepaimamas, tokiu būdu neleidžiant spręsti, kur keleivis važiuos. Kita vairuotojo kontrolės forma įgyvendinama stebint ir vertinant vairuotojo užsakymų priėmimo reitingą. Vairuotojai, kurie dažnai atsisako siūlomų kelionių, gali būti baudžiami, visiškai atjungiami nuo programėlės.
Ketvirta, Uber įgyvendina vairuotojų paslaugos teikimo proceso kontrolę. Faktas, kad vairuotojai naudojasi savo automobiliu, reiškia, kad jie turi daugiau kontrolės priemonėms, reikalingoms paslaugų suteikimui, negu dauguma įprastinių darbuotojų. Vis dėlto, Uber programėlė nustato reikalavimus transporto priemonėms. Dar daugiau, technologija, kuri yra privaloma paslaugos dalis, yra visiškai valdoma ir pilnai priklauso Uber BV ir yra naudojama vairuotojų kontrolei. Kai kelionė patvirtinama, Uber programėlė nurodo vairuotojui keleivio buvimo vietą, paėmus keleivį – nurodomas keleivio kelionės tikslas. Nors formaliai vertinant paslaugų teikimo sąlygas vairuotojui ir neprivaloma laikytis maršruto, nustatyto Uber programėlės, tačiau nesilaikydamas nustatyto kelionės maršrute vairuotojas prisiima papildomą galimą finansinę riziką dėl tikėtino keleivio skundo. Kita paslaugų teikimo proceso kontrolės forma – vairuotojų reitingavimo sistema, kai keleiviai vertina vairuotojus. Sumažėjęs reitingas yra pagrindas taikyti sankcijas ir poveikio priemones vairuotojams. Teismas pastebėjo, kad keleivių pateiktas vairuotojų vertinimas nėra atskleidžiamas keleiviams ir keleiviams nėra suteikiama teisė pasirinkti vairuotoją pagal reitingą. Pavyzdžiui, negalima pasirinkti mokėti didesnę kainą už kelionę su vairuotoju, kurio reitingas aukštesnis. Vairuotojų reitingai naudojami kaip Uber programėlės vidinis įrankis valdyti paslaugos kokybę ir atsisakyti vairuotojų su žemiais reitingais, nutraukiant jų sutartis. Teismo nuomone, tai standartinis paslaugos proceso kontrolės įgyvendinimas, būdingas darbo teisiniams santykiams.
Penktas svarbus aspektas, į kurį atsižvelgė teismas, yra tiesioginio tęstinio vairuotojo ir keleivio ryšio ribojimas (draudimas). Uber sistema draudžia vairuotojo ir keleivio tarpusavio bendravimą daugiau, nei būtina kelionės metu. Tokiu būdu ribojama vairuotojų galimybė užmegzti savarankiškus verslo ryšius su keleiviais. Uber riboja galimybę vairuotojui ir keleiviui keistis kontaktine informacija. Mokesčių rinkimas, apmokėjimas už kelionę, apmokėjimas vairuotojams, skundų nagrinėjimas yra valdoma Uber tokiu būdu, kad būtų užkertamas kelias keleiviui ir vairuotojui bendrauti tiesiogiai. Pavyzdžiui, kelionės sąskaita niekada nėra siunčiama keleiviui, o sąskaitoje, kuri prieinama vairuotojui, yra pašalinta bet kokia keleivio kontaktinė informacija.
Vertinant visas aukščiau nurodytas aplinkybes kartu, akivaizdu, kad pati pavėžėjimo paslauga, atliekama vairuotojų ir siūloma keleiviams per Uber platformą, yra labai tiksliai reglamentuota ir Uber pilnai kontroliuojama. Dar daugiau, pats paslaugos teikimo procesas suprojektuotas taip, kad keleiviams būtų sutekta standartizuota paslauga, kuri nepriklausytų nuo to, koks vairuotojas tokią paslaugą teikia. Vartotojų lojalumas Uber paslaugoms teikia naudą tik Uber, o ne individualiems vairuotojams, kurie, keleivio požiūriu, neturi jokios svarbos pačios paslaugos suteikimo ir nuolat keičiasi. Iš vairuotojo perspektyvos – vairuotojas teikia visiškai standartizuotą paslaugą, kurios kaina ir procedūra yra griežtai reglamentuota Uber sistemos. Iš vairuotojo yra atimta galimybė pasigerinti atlyginimą pasinaudojant savo profesionaliais sugebėjimais, bendravimo įgūdžiais, verslo sugebėjimais. Vienintelis būdas vairuotojui uždirbti daugiau – dirbti ilgiau ir daugiau, nuolat atitinkant Uber sistemos keliamus reikalavimus. Be to, analogiškos paslaugos vairuotojai savarankiškai be Uber UK pagalbos net ir negalėtų suteikti, nes neturi licencijos.
Teismas sprendė, kad vairuotojai dirbo pagal darbo sutartį su Uber UK tuo laiku, kai buvo įjungta programėlė, vairuotojas buvo teritorijoje, kurioje jis turėjo teisę dirbti ir buvo pasiruošęs priimti užsakymus. Uber UK šią išvadą ginčijo, nurodydama, kad darbo santykiai galėjo būti konstatuoti nebent tik tada, kai vairuotojai priimdavo užsakymą. Teismas pastebėjo, kad teisė atsisakyti dirbti nėra esminis momentas kvalifikuojant darbo santykius, jeigu yra nustatoma, kad yra pareiga atlikti bent kažkiek darbo. Teismas taip pat naudojosi ESTT precedentu byloje Nr. C-518/15[1], kur teismas konstatavo, kad ugniagesių laikas namie, kada jie turi būti pasiruošę per 8 minutes prisistatyti į nustatytą vietą, laikytinas darbo laiku. Analogiškai vairuotojo automobilis, pripažintinas darbuotojo darbo vieta, kur yra darbuotojas, o visas laikas, kada darbuotojas buvo automobilyje įsijungęs programėlę, laikytinas darbo laiku.
Uber BV prašymu, Teismas atliko Uber veiklos ir apgyvendinimo paslaugas siūlančių platformų veiklos palyginimą. Teismas pažymėjo, kad iš pirmo žvilgsnio, tarp Uber platformos ir apgyvendinimo paslaugas siūlančių platformų yra tam tikrų panašumų – platformos taip pat veikia per programėles, tiesiogiai per platformas komunikuojama su vartotojais, o visos sandorio šalys turi sutikti su platformos taisyklėmis. Apgyvendinimo paslaugų teikimo platformos taip pat priima mokėjimus, teikia mokėjimo paslaugas, išskaito komisinį atlyginimą, kurį nusistato pati platforma. Apgyvendinimo paslaugų teikimo platforma taip pat reikalauja apgyvendinimo paslaugų tiekėjus atitikti tam tikrus nustatytus standartus ir reikalavimus, susijusius su apgyvendinimo paslaugomis, kurias jie siūlo. Platforma taip pat gali vertinti skundus, turi teisę nurodyti, kada paslaugų teikėjas turi sumokėti kompensaciją vartotojui arba kada vartotojas turi sumokėti kompensaciją apgyvendinimo paslaugos teikėjui.
Vis dėlto, teismo nuomone, tokios platformos stipriai skiriasi nuo Uber sistemos. Visų pirma, apgyvendinimo paslauga, skirtingai nei pavėžėjimas, nėra standartizuotas produktas, kurį apibrėžia platforma. Vartotojams siūloma galimybė rinktis iš daugybės skirtingų apgyvendinimo paslaugų tipų, už kurių apibrėžimą ir apibūdinimą yra atsakingi apgyvendinimo paslaugų teikėjai. Būtent jie, o ne platformos operatorius, yra atsakingi už tai, kaip organizuoja apgyvendinimo paslaugų teikimą ir kaip jį pristato vartotojams. Antra – būtent apgyvendinimo paslaugos tiekėjas nustato paslaugos kainą, o ne platforma. Nors apgyvendinimo paslaugų teikimo platforma taip pat naudoja reitingų sistemą, tačiau reitingai naudojami vartotojams renkantis apgyvendinimo paslaugą – reitingai nėra naudojami kaip vidinė tiekėjų vertinimo sistema. Platformos nedraudžia tiesioginio teikėjų ir vartotojų kontakto, neriboja vėlesnio jų bendravimo ne per sistemą. Apgyvendinimo paslaugų teikimo platformos sukuriamas rezultatas – tiekėjų tarpusavio konkurencija dėl vartotojų, kur konkuruojama paslaugų kokybe, kaina ir paslaugų tipu. Be to, apgyvendinimo paslaugų tiekėjų verslas nėra priklausomas nuo platformos – vartotojai perka tiesiogiai iš apgyvendinimo paslaugų tiekėjų, o ne iš apgyvendinimo paslaugų platformos.
Pastebėtina, kad Uber sprendime yra ir kitų pakankamai įdomių, bei susimąstyti verčiančių užuominų apie galimą advokatų, dirbančių profesinėse bendrijoje, prilyginimą darbuotojams. Teismas vertindamas Uber ir darbuotojų teisinių santykių turinį, rėmėsi ir Bates van Winkelhof byla[2], kurioje buvo nagrinėjamas advokato ir advokatų profesinės bendrijos teisinių santykių kvalifikavimo klausimas. Teismas konstatavo, kad advokatas, neatsižvelgiant į bendrą profesinį nepriklausomumą, taip pat turi būti laikomas advokatų profesinės bendrijos darbuotoju dėl to, kad advokatas negali savarankiškai reklamuoti ir savarankiškai teikti savo paslaugų galutiniam vartotojui – toks advokatas yra tik dalis advokatų profesinės bendrijos bendro verslo. Teismas pastebėjo, kad tokiais atvejais nereikia remtis tradiciniu tiesioginio pavaldumo (subordinacijos) supratimu, kurio paprastai ieškoma darbo teisinių santykių atveju, kadangi toks pavaldumas pakeičiamas priklausomumu nuo profesinės bendrijos, ar nuo kitos verslo sistemos, ribojant asmens galimybę teikti savarankiškas paslaugas rinkoje. Uber sprendime teismas rėmėsi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu byloje Nr. C-610/18[3], kurioje teismas pabrėžė, kad hierarchinių santykių nustatymas turi būti paremtas visų darbo aplinkybių įvertinimu. Konkrečios tarp šalių sudarytos sutarties sąlygos nėra ir neturėtų būti esminis vertinimo kriterijus – būtina vertinti praktinį tokių aplinkybių poveikį realiomis verslo sąlygomis.
Taigi, kaip matyti iš Uber sprendimo, sprendžiant dėl tam tikrų teisinių santykių kvalifikavimo, esminiu tampa ne tradicinis ir Lietuvoje iki šiol siauriai taikytinas darbdavio ir darbuotojo teisinės priklausomybės (subordinacijos) kriterijus, bet paslaugos teikėjo ekonominio savarankiškumo (priklausomybės) kriterijus. Jeigu paslaugos teikėjas teikia standartizuotą paslaugą, nėra laisvas nusistatyti savarankiškas paslaugos teikimo sąlygas, nėra laisvas kontroliuoti paslaugos teikimo procesą – toks asmuo neturi ekonominės nepriklausomybės, kuri yra būtina savarankiško paslaugų teikimo atveju. Tokiais atvejais yra pagrindas konstatuoti paslaugos teikėjo ekonominę priklausomybę nuo paslaugų teikimą organizuojančios sistemos (verslo modelio). Paslaugos nepriklausomumo kriterijus tampa labai svarbus vertinant pavėžėjimo, maisto pristatymo ir kitas standartizuotas paslaugas siūlančių platformų operatorių ir paslaugas faktiškai teikiančių fizinių asmenų tarpusavio teisinius santykius.
Vertinant galimą Uber sprendimo įtaką Lietuvos apmokestinimo praktikai, reikia nepamiršti, kad Lietuvoje darbdavys yra laikomas mokesčius už darbuotoją išskaičiuojančiu asmeniu, t. y. mokesčius už darbuotoją turi mokėti darbdavys. Šiuo atveju gausu formaliuoju požiūriu pagrįstos teismų praktikos, kai mokesčių administratorius, pasinaudodamas jam suteiktomis privilegijomis, teismų praktikos spragomis ar tiesiog per plačiai taikomomis administravimo galiomis, gali tiesiog ignoruoti fizinių asmenų (paslaugos teikėjų) savarankiškai sumokėtus mokesčius ir reikalauti, kad tokias paslaugas siūlančios platformos operatorius savo sąskaita sumokėtų ne tik nesumokėtų mokesčių nuo darbo užmokesčiui prilygintinų pajamų skirtumą, bet pakartotinai sumokėti ir jau fizinių asmenų savarankiškai sumokėtų mokesčių dalį. Tokiu atveju, jeigu Lietuvoje būtų perkelta Uber sprendimu formuojama nauja darbo teisinių santykių vertinimo praktika, potencialus ekonominis poveikis į Uber panašų modelį naudojančioms verslo sistemoms, kurios naudojasi individualią veiklą vykdančių fizinių asmenų darbu, būtų itin ženklus.
Dr. Povilas Gruodis yra VU TF Viešosios teisės katedros lektorius, advokatas
[1] ESTT 2018-02-21 sprendimas byloje Nr. C-518/15
[2] Clyde & Co LLP and another (Respondents) v Bates van Winklehof (Appellant) (supremecourt.uk)
[3] ESTT 2020-07-16 sprendimas byloje Nr. C-610/18
[1] https://www.supremecourt.uk/cases/docs/uksc-2019-0029-judgment.pdf
