E. Šileikis. Spraga Konstitucijoje arba fikcija teisėjo Egidijaus Bieliūno situacijoje

Prabėgus daugiau nei penkiolikai narystės Europos Sąjungoje metų, derėtų stebėtis ir diskutuoti, kad Seimas nei anksčiau, nei dabar esą formaliai negali atleisti asmens, kuris sėkmingai baigė kandidatavimo į Europos Sąjungos teismo teisėjo pareigas procedūrą, iš Konstitucinio Teismo pareigų, nutarime nepažymėdamas Konstitucijos 108 straipsnio 3 punkte nurodyto atleidimo subjektyvaus pagrindo „atsistatydinus“.

Toks atleidimo pagrindas gali kelti prieštaringus ir negatyvius įsivaizdavimus, kad atsistatydinantis ir taip tarsi kapituliuojantis teisėjas esą „nesusitvarkė“ su pareigomis, nusivylė, susikivirčijo su kolegomis arba pasiligojo.

Nepalyginti tinkamesnis ir korektiškesnis pagrindas „paskyrus į kito teismo teisėjo pareigas“, deja, nenustatytas Konstitucijos 108 straipsnyje, kuris taikomas Konstituciniam Teismui. Tai leidžia manyti, kad Konstitucijos rengėjai 1992 m. net neįsivaizdavo ir nemodeliavo situacijų, kai būtent Konstitucinio Teismo teisėjai, paskirti 9 metų laikotarpiui,  savo noru prašysis būti atleidžiami iš pareigų pirma laiko dėl to, kad paskirti kitų teismų teisėjais.

Tai dar labiau diskutuotina tuo aspektu, kad Konstitucijos 115 straipsnyje, kuris taikomas kitų Lietuvos teismų teisėjams, 4 punkte nustatytas papildomas pirmalaikio atleidimo pagrindas, kuris tinkamesnis minėtoms situacijoms: „išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą“.

Todėl susidaro tam tikras kuriozas, kai Seimas, 2019 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. XIII-2404 (TAR, 2019-12284) atleisdamas Aukščiausiojo Teismo pirmininką Rimvydą Norkų iš šio teismo teisėjo ir kartu pirmininko pareigų dėl šio asmens paskyrimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėju, tame nutarime nurodo atleidimo pagrindą  „paskyrus į kitas pareigas“ (tai iš esmės atitinka Konstitucijos 115 straipsnio formuluotę „išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą“), o 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. XII-514 (Žin., 2013, 98-4843) atleisdamas Konstitucinio Teismo teisėją Egidijų Bieliūną iš teisėjo pareigų dėl šio asmens paskyrimo Europos Sąjungos bendrojo teismo teisėju, nutarime nurodė tarsi mažiau kilnų atleidimo pagrindą „jam atsistatydinus“.

Nors Konstitucijoje, kaip vientisoje ir „aukščiausioje“ bei „tobuloje“ teisėje nėra ir negali būti esminių spragų (legislatyvinių omisijų), kurias būtų galima nustatyti ir taikant „konstitucinę analogiją“ užpildyti  remiantis dar kita „aukštesne“ ir „tobulesne“ teisine tvarka (jos keliamais griežtesniais reikalavimais), visgi, remiantis objektyviai taikoma teisės mokslo metodologija,  derėtų įžvelgti akivaizdų dalyką, kad:

1. a) Konstitucijos 108 straipsnyje nereguliuojamas iš esmės reguliuotinas dalykas, kuris reguliuojamas Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte;
2. b) Lietuvos 1992 m. Konstitucijoje iš esmės yra tam tikra subtili spraga (jai prilygstanti „tuštumos įtampa“) tiek, kiek VIII skyriuje (108 straipsnyje) ir IX skyriuje (115 straipsnyje) be objektyvaus pagrindo skirtingai reguliuojant tuos pačius santykius, kurie susiję su teisėjų atleidimu iš pareigų dėl paskyrimo Europos Sąjungos teismų teisėjais (ar Europos Žmogaus Teisių Teismo ar kitokio tarptautinio teismo teisėjais), neužtikrinamas teisinis vientisumas pagal galimybę Konstitucinio Teismo teisėjo atleidimo situacijoje taikyti tą korektišką atleidimo pagrindą „paskyrus į kitas pareigas“ , kuris taikomas analogiškoje Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo situacijoje.

Žinoma, galima istoriškai argumentuoti, kad jokios įprastos teisinės spragos nėra Konstitucijos  108 straipsnyje, kuris nereguliuoja iš esmės reguliuotino dalyko, t. y. Konstitucinio Teismo teisėjo atleidimo dėl jo paskyrimo į kitas pareigas, kadangi 1992 m. rengiant Konstituciją joje buvo sąmoningai modeliuojama situacija, kai Aukščiausiojo Teismo teisėjas „pereis dirbti“ į Konstitucinį Teismą (bet ne atvirkščiai, kai Konstitucinio Teismo teisėjas „pereis dirbti“ į Aukščiausiąjį Teismą ar kur nors kitur).

Be to, 1992 m. priimtos Konstitucijos daugumoje nuostatų negalėjo būti tinkamai numatyta valstybės narystė Europos Sąjungoje (taigi ir Lietuvos teismų teisėjų kandidatavimas  į Europos Sąjungos teismų teisėjus, kaip ir į kitas tarptautines institucijas), o šios narystės įvairių konstitucinių aspektų pažodžiui negali atspindėti 2004 m. priimtas Konstitucijos sudedamąją dalimi esantis konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos valstybės narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo remiantis būtų galima plečiamai aiškinti ir taikyti Konstitucijos 108 straipsnyje nurodytus Konstitucinio Teismo teisėjo atleidimo pagrindus.

Nepaisant to ir nesiekiant gilintis į teisinės spragos sampratą, galima kritiškai samprotauti teisinės kultūros kontekste, kad bent Seimo nutarime dėl Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Bieliūno (kuris akivaizdžiai neplanavo atsistatydinti ir gelbėjo valstybės prestižą, kai Briuselyje buvo atmesta pirmoji Lietuvos pasiūlyta kandidatė į Europos Sąjungos bendrojo teismo teisėjus), atleidimo nederėjo pažodžiui nurodyti – situacijos specifikos neatitikusį – atleidimo pagrindą „jam atsistatydinus“ (nenurodant paskyrimo į kitas pareigas fakto).

Be to, Konstitucijos sudedamąją dalimi esantis konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos valstybės narystės Europos Sąjungoje“, taip pat Konstitucijos 135 straipsnyje įtvirtintas valstybės prisėjimo prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo principas, visgi pakankamas pagrindas kritiškai teigti, kad derėtų plečiamai aiškinti ir taikyti Konstitucijos 108 straipsnyje nurodytų Konstitucinio Teismo teisėjo atleidimo pagrindų sąrašą tose situacijoje, kai teisėjas, sėkmingai baigęs kandidatavimo į Europos Sąjungos teismo ar kito tarptautinio teismo teisėjus,  atleidžiamas iš pareigų pagal tokį Seimo nutarimą, kuriame nurodoma ne „jam atsistatydinus“, bet „paskyrus į kitas pareigas“ .

Tai ne šiaip sau formalumas. Tai principinis konstitucinės darnos (harmonijos) klausimas, taip pat teisinės kultūros ir europeizacijos aspektas. Antraip tektų apgailėtinai atsakinėti klausimą, ar 1993–2019 m. buvo nors vienas Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, kuris neišbuvo visos kadencijos dėl to, kad atsistatydino. Ne visi gali ir nori parlamento duomenų bazėse ilgai ieškoti ir surasti  Seimo posėdžio 2013 m. stenogramą ir, remiantis joje atsispindinčiais atleidžiamo teisėjo „atsistatydinimo“ motyvais, tinkamai patikslinti vienareikšmį atsakymą, kad tikrai buvo vienas teisėjas, kuris atsistatydino, bet tai iš esmės teisinė fikcija, kadangi realiai pasireiškė „paskyrimas į kitas pareigas“ (perėjimas į kitą teismą dirbti teisėjo darbą) pirmiausia valstybės interesų (reputacijos, įvaizdžio!)  naudai.

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius