Komentarai

E. Šileikis. Posūnio ir podukros visiškas negalėjimas būti įsūnytam/įdukrintai nesantuokinėje šeimoje: antikonstituciniai aspektai Vokietijoje ir jų svarba Lietuvai

Vokietijos Federacijos (toliau – VFR) Konstitucinio Teismo (vok. Bundesverfassungsgericht) pirmoji kolegija (pirmasis senatas; vok. Erster Senat), išnagrinėjusi bendro šeimyninio gyvenimo partnerystę registravusių asmenų, kurie, gindami savo ir jų auginamų vaikų teises, išnaudojo šalies teisminės gynybos galimybes,  pateiktą konstitucinį skundą, 2019 m. gegužės 2 d. viešai paskelbė šių metų kovo 26 d. priimtą nutarimą (Nr. 1 BvR 673/17).

Konstatuota, kad posūnio (ar podukros; vok. Stiefkind) įsisūnijimo (įsidukrinimo) nesantuokinėse šeimose (vok. nichtehelische Familien) visiškas (vok. vollständig) negalimumas prieštarauja šalies Pagrindinio Įstatymo (vok. Grundgesetz) 3 straipsnio 1 daliai.

Šioje normoje įtvirtintas bendrasis asmenų lygaus traktavimo principas nesuderinamas su ginčytu VFR Civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch) 1754 straipsnyje 1 dalyje, 1755 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reglamentavimu, kuris lemia, kad patėvis (pamotė), kaip vieną teisinę tėvų dalį sudarantis asmuo, nesantuokinėje posūnį (podukrą) auginančioje šeimoje negali analogiškai įsisūnyti (įsidukrinti; vok. adoptieren) kitą tėvų dalį tokiose šeimoje sudarančio asmens vaikų analogiškai, kaip tai įmanoma santuokinėse šeimose. Tik tokiose šeimose minėtas vaikas (posūnis, podukra) gali visiškai tapti abiejų tėvų bendruoju vaiku.

Taigi pagal ginčytą teisinį reglamentavimą išeina, kad bendrą tėvystę šeimoje sukuriantis posūnio (podukros) visiškas įsisūnijimas (įsidukrinimas) galimas tik santuokinėje šeimoje.

Konstitucinį skundą (vok. Verfassungsbeschwerde) pateikusi vaikų mama tapo našle, kai 2006 m. mirė jos santuokinis vyras. Ji nuo 2007 m. kartu gyvena su gyvenimo partneriu, su juo sudarius nesantuokinio bendro gyvenimo partnerystę (vok. nichtehelische Lebensgemeinschaft). Šis partneris taip pat pateikė konstitucinį skundą.

Partnerystę pasirinkę asmenys vengia (atsisako) santuokos, nes minėta vaikų mama, kaip našlė, gauna našlės rentą, kuri: a) sudaro jos, kaip lėšų gavėjos, esminę egzistencinio pagrindo dalį; b) būtų prarasta sudarius naują santuoką.

Abu asmenys turi bendrą sūnų, gimusį 2009 m. Partnerės vaikus iš santuokos įsisūnyti (įsidukrinti) norinčio partnerio reikalavimas buvo atmestas pirmos instancijos teisme (vok. Amtsgericht). Skundas dėl tokio sprendimo nebuvo patenkintas atitinkamos Federacijos žemės aukštesniame teisme (vok. Oberlandsgericht) ir Federacijos Aukščiausiame Teisme (vok. Budesgerichtshof).

VFR Konstitucinio Teismo nutarimas fundamentalus tiek nacionaliniu vokiškuoju, tiek lyginamuoju lietuviškuoju lygmeniu, kadangi susijęs su:

a) kiekvieno Konstitucinio Teismo galimybėmis nagrinėjant konstitucinį skundą įsiterpti į bendrosios kompetencijos teismų vykdomą klasikinį teisingumą, taigi net į VFR Aukščiausiojo Teismo formuojamą civilinių bylų nagrinėjimo praktiką. Tai labai aktualu Lietuvai, nes nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. pradedamas įgyvendinti Lietuvos Konstitucijoje (106 straipsnyje) šiemet – 2019 m. kovo 21 d. – pagaliau iš X bandymo įtvirtintas asmens konstitucinio skundo institutas. Nenuostabu, kad hipotetiškai daug (tikrai nemažai) Lietuvos teisėjų, dirbančių bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose, baiminasi, kad Konstitucinis Teismas, juo labiau su teisinį aktyvizmą mėgstančiu Pirmininku priešakyje, nuo ateinančio rudens įgys iki tol neturėtą procesinį vėzdą (svarstį) ir juo gali mojuoti pernelyg neapdairiai, nagrinėjant Civilinio kodekso ar Civilinio proceso kodekso nuostatas, kurios, pvz., įtvirtina apeliacinio ar kasacinio ieškinio teikimo ir priėmimo pagrindus. Tokį nuogąstavimą galima iš dalies suprasti tokiu aspektu: jei Lietuvos Konstituciniam Teismui šių metų kovo 1 d. nutarime „Dėl […] Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai“ nepristigo iš ties „kontrevoliucingo“ demonstratyvaus plaukimo „prieš srovę“, t. y. „civilinio proceso srovę“ ir joje vienu iš svarbiausių didžiausios valties irklininku esantį gerbiamą profesorių ir akademiką Vytautą Nekrošių, užsispyrimo anuliuoti (eliminuoti) išimtinę advokato teisę pateikti apeliacinį ieškinį (pirmosios instancijos teismo sprendimą apskųsti siekiančio asmens „pareigą“ kreiptis į advokatą ir savo lėšomis apmokėti jo darbą), tai kodėl tas pats ar kažkas panašaus (deža vu; pranc. déjà vu) šių metų žiemą ar pavasarį, t. y. prieš maždaug kitų metų kovo viduryje įvyksiančią trečdalio teisėjų rotaciją, negalėtų pasikartoti kasacinio ieškinio teikimo ir priėmimo pagrindų konstitucinio vertinimo lygmenyje. Gal jau pasmerkta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuožiūros laisvė priimti ar nepriimti kasacinį skundą teisės aiškinimui reikšmingais klausimais?;

b) itin subtiliu civiliniu teisiniu ir kartu konstituciniu politiniu klausimu, kuris konkrečioje situacijoje iškilo dėl VFR Civiliniame kodekse visiškai atmetamos vieno iš – net stabilioje – nesantuokinėje šeimoje augančio ir auklėjamo vaiko tėvų (bendro šeimyninio gyvenimo partnerio), laikomo patėviu (ar pamote; vok. Stiefelternteil) auginamam posūniui (podukrai), galimybės įsisūnyti (įsidukrinti) „teisinės tėvų dalies“ tikruosius vaikus taip, kaip tai atitinkamai įmanoma santuokinėse šeimose: atsirandant bendrajam šeimos tėvų vaikui ir nenutrūkstant vaiko ir jo „teisinės tėvų dalies“ giminystei. Visa tai verčia prisiminti ir kritiškai vertinti Lietuvoje iki šiol neįgyvendintą šalies „naujojo“ Civilinio kodekso pirminėje redakcijoje (žr. 3.229 straipsnio ir su juo susijusių gretimų straipsnių aktualią redakciją) daug žadančiai nurodytą „įstatymu numatyta tvarka“ registruojamą moters ir vyro partnerystę ir tokioje vis dar pažadėtoje naujovėje po aibės reformos laukimų nusivylimų ir nesutarimų toliau atsispindintys viso labo „ne mažiau nei vienerius metus“ neįregistravus santuokos bendrai gyvenantys skirtingų lyčių „sugyventiniai“ (tik moteris ir vyras), turintys „tikslą sukurti šeimyninius santykius“, tarsi tokie šeimyniniai santykiai jokiose bendro gyvenimo situacijoje nesukuriami (neatsiranda) kartu pragyvėjus pusmetį ar juo labiau 9 mėnesius…

Svarbu pažymėti, kad VFR Konstitucinis Teismas konstatavo, jog ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja būtent VFR Pagrindinio Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, kadangi skirtingai vertinami vaikai (posūniai ar podukros), kurie auginami nesantuokinėse ir santuokinėse šeimose.

Vokietijos įstatymų leidėjas įpareigotas iki 2020 m. kovo 31 d. nustatyti naują teisinį reglamentavimą.

Pagrindžiant poziciją, VFR Konstitucinis Teismas suformulavo, be kita ko, tokius argumentus, kurie daugiau ar mažiau įtikinami, nors ir atspindi tam tikrą teisinį aktyvizmą, kurio esmė – civilinės teisės konstitucionalizacija, t. y. šalies konstitucinės teisės (joje įtvirtintų vertybių, principų) skverbimasis į savita ir gana „autonomine“ laikomą civilinę teisę:

1) kitaip nei santuokinėse šeimose, nesantuokinėse šeimose auginami posūniai ar podukros, kuriems vienas iš tokios šeimos tėvų yra patėvis ar pamotė, neturi jokios galimybės būti šeimoje įsisūnytiems ar įsidukrintoms taip, kad taptų bendruoju abiejų tos šeimos tėvų vaiku, neprarandant giminystės ryšio su jo tikruoju tėvu ar motina;

2) bendro pobūdžio abejonės, kylančios dėl patėvio ir pamotės atitinkamų galimybių įsisūnyti posūnį ir įsidukrinti podukrą, negali iš anksto pateisinti skriaudos, kuri galėtų būti padaryta vaikui nesantuokinėse šeimose. Tos abejonės nesusijusios su specifinėmis nesantuokinių šeimų problemomis ir vienodai apima santuokines ir nesantuokines šeimas, kuriose vieno iš tėvų sūnus ar dukra yra posūnis ar podukra kitam tėvui;

3) pateisinamas tikslas, kuriuo siekiama leidžiant įsisūnyti posūnį ar įsidukrinti podukrą tik stabilumą suponuojančioje bendro gyvenimo partnerystėje. Tuo posūnis ir podukra apsaugomi nuo negatyvių įsisūnijimo ar įsidukrinimo padarinių, kurie atsirastų, jei šeimos tėvai išsiskirtų anksčiau nei susidarytų patvarus posūnio ir patėvio (podukros ir pamotės) santykis. Todėl visiškas negalimumas įsisūnyti posūnį ar įsidukrinti podukrą nesantuokinėse šeimose yra neproporcinga priemonė minėtam tikslui pasiekti;

4) įstatymų leidėjo pasirinkta abstrakcija ir tipologija taip pat negali būti pagrindu pateisinti tai, kad ginčijamose nuostatose visiškai atmetamas vaiko įsisūnijimas ir įsidukrinimas nesantuokinėse šeimose, kuriose vieno iš tėvų sūnus ar dukra kitam tėvui yra posūnis ar podukra;

5) ginčijamu būdu įsisūnijimas ir įsidukrinimas uždraudžiamas net stabilioms nesantuokinėms šeimoms. Tipinė gyvenimo partnerystės situacija, kaip vertinimo pagrindas, nesudaro realistiškai teisingo pagrindo griežtai atmesti įsisūnijimą ir įsidukrinimą;

6) nesantuokinė šeima vis labiau įsitvirtina šalia santuokinės šeimos kaip papildoma šeimos forma. Nėra įžvalgų, kurios šiandien pateisintų prielaidą, kad porų santykiai nesantuokinėse vaiką auginančiose šeimose, kuriose vieno iš tėvų sūnus ar dukra kitam tėvui yra posūnis ar podukra, paprastai ypač trapūs ir tik nedidelėje apimtyje stabilūs;

7) ginčijamas reguliavimas susijęs ne tiek su mažesne apimtimi pasireiškiančia vertinimo klaida, kiek vis labiau su tomis ilgalaikėmis nesantuokinėmis vaiką auginančiomis šeimomis, kuriose atsiranda patvarus tėvų ir vaiko santykis, ir todėl posūnio įsisūnijimas ar podukros įsidukrinimas būtų naudingas vaiko gerovei;

8) byloje gali būti neatsakyta, ar nesantuokinių gyvenimo partnerių ir susituokusių porų skirtingas vertinimas, kuris atsispindi įsisūnijimo ir įsidukrinimo teisėje, sudaro atskirą (savarankišką) asmenų lygiateisiškumo pažeidimą, net jei nesantuokiniams gyvenimo partneriams išlieka galimybė įgyvendinti siekiamą įsisūnijimą ar įsidukrinimą sudarius santuoką;

9) esmę sudaro tai, kad, nepateisinamu būdu nustatant užkardą įsisūnyti posūnį ar įsidukrinti podukrą, daroma skriauda atitinkamam vaikui ir būtent šiuo pagrindu ta užkarda yra antikonstitucinė.

Visa tai tarsi neatsitiktinai įsikomponuoja: a) Gegužės 3-iosios (1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos) dienos ir kartu šiuolaikinių Lietuvos konstitucinių tradicijų, susijusių su asmenų (tebūnie pirmiausia ne bajorais esančių laisvų miestiečių) lygiateisiškumu (nediskriminavimu), užuomazgų kontekste; b) po tragiškai ilgos ir pabrėžtinai neatsitiktinės (nediplomatiškos) pertraukos Vilniuje prieš keletą dienų pagaliau tinkamai planuotos ir rengtos Lenkijos Konstitucinio Tribunolo Pirmininkės ir Lietuvos Konstitucinio Teismo Pirmininko viešos šventinės diskusijos „akivaizdoje“; c) minėto Lietuvos Konstitucijoje 2019 m. kovo 21 d. įtvirtinto asmens individualaus konstitucinio skundo įgyvendinimo nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. aktualijos lygmenyje.

VFR Konstitucinio Teismo pozicija, beje, verčia prisiminti ir šiek tiek naujai (kitomis akimis) analizuoti Lietuvos Konstitucinio Teismo 2011 m. nagrinėtą Seimo nutarimu patvirtintą šeimos koncepciją, kurioje numatyta vien santuokos pagrindu atsirandanti šeima (nenumatyta „nesantuokinė šeima“). Ginčyta Seimo koncepcija siejasi su minėtu Lietuvos Civilinio kodekse numatytos partnerystės neįgyvendinimu.

Lietuvoje iki šiol nėra galimybės registruoti ir tuo pagrindu veiksmingai įgyvendinti nei skirtingų lyčių, nei tos pačios lyties asmenų, rimtai siekiančių sukurti ar jau senokai sukūrusių pačius rimčiausius šeimyninius santykius, partnerystę. „Nesantuokinė šeima“ daugumoje Seimo komitetų ir jų prieigose, matyt, ir toliau patyliukais konceptualiai laikoma iš esmės „nedarnia“, „rizikinga“ arba „problemine“ (ypač rinkimų metuose ir politinės kampanijos laikotarpiuose).

Tokia ilgametė juridinį nihilizmą arba radikalų politinį patriotizmą kurstanti situacija – tarsi uždelsto veikimo sprogmuo, kuri gali ir iš esmės turėtų driokstelėti Konstituciniam Teismui pradėjus priiminėti ir tirti skirtingos ar tos pačios lyties asmenų, kurie labai rimtai kartu gyvena daugiau nei vienerius metus, tikrai nesiekdami sukurti viso labo buto ar namo nuomos (komunos) santykius, konstitucinius skundus.

Taigi minėtas VFR Konstitucinio Teismo nutarimas skatina Lietuvos teisės raidos perspektyvoje įžvelgti daugiau nei tai, kas galėtų būti, jei Seimas specialiu įstatymu veiksmingai nustatytų partnerystės registravimo tvarką, kurią įgyvendinant vienas iš partnerių galėtų būti patėviu ar pamote kito partnerio vaikams (posūniuipodukrai).

Lietuvos civilinės teisės nuostatomis taip pat svarbu užtikrinti analogišką posūnio (podukros) įsisūnijimo (įsidukrinimo) tiek santuokinėse, tiek nesantuokinėse šeimose, reglamentavimą. Kitaip tariant, būtina išvengti griežto abstrahuoto ir „mechaniško“ reguliavimo bei jo taikymo. To neįmanoma pasiekti, jei vienas iš įregistruotos nesantuokinės šeimos tėvų (bendro šeimyninio gyvenimo  partnerių) negalėtų bendra tvarka, nepatirdamas diskriminacijos palyginti su santuokos pagrindu sudarytos šeimos tėvų galimybėmis, „visiškai“ įsisūnyti (įsidukrinti) kito partnerio vaikus, iki tol nesantuokinėje šeimoje iš esmės auklėtus būtent kaip posūnius (podukras).

Grįžtant prie minėtos Lietuvos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu vainikuotos (baigtos) neįprastos „šeimos koncepcijos“  bylos, svarbu patikslinti, kad jos atsiradimas ir nagrinėjimas politiškai teisiškai inicijuotas dėl konservatyvios Seimo daugumos 2008 m. birželio 3 d. priimto nutarimo „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“.

Ši konstitucinės justicijos byla leidžia įžvelgti, kokie bendro šeimyninio gyvenimo ir registruojamos partnerystės aspektai dar nėra atskleisti ir išplėtoti Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

Šių eilučių autoriaus nuojauta ir įžvalga perša mintį, kad Konstitucinis Teismas, remdamasis minėta Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimta Konstitucijos 106 straipsnio pataisa, neužilgo neabejotinai bus linkęs nagrinėti („aktyvizuoti“) nurodytus politiškai ir socialiai jautrius klausimus (jų konstitucinius atsakymus), tikriausia pasitaikius pirmajai tinkamai ar net neidealiai progai, kai nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. prasidės asmens konstitucinio skundo įgyvendinimas.  Tokios nuojautos ir  įžvalgos papildomu pagrindu yra būtent minėtas VFR Konstitucinio Teismo nutarimas.

Šiame kontekste svarbu prisiminti, kad politiškai įaudrintame ar įmagnetintame „viešame“ Konstitucinio Teismo posėdyje (jis vyko 2011 m. rugsėjo 6 d.) Seimo narių grupės atstovų Juliaus Sabatausko ir Algirdo Syso ginčyta ir Seimo atstovų Stasio Šedbaro bei Rimos Baškienės pateisinta šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai visų pirma tuo aspektu, jog Valstybės žiniose (2008, Nr. 69–2624) paskelbtoje Seimo koncepcijoje vien santuokos pagrindu apibrėžta (konceptualiai pripažįstama) šeima buvo ne tik ydingai skirstoma (diferencijuojama) į „pilną“ ar „nepilną“ šeimos variantą skyrybų (santuokos nutraukimo) kontekste, bet ir pakankamai imperatyviai primetama būsimai (planuojamai, inspiruojamai) Vyriausybės teisėkūrai.

Lietuvos Vyriausybė politiškai ir iš dalies teisiškai negalėjo visiškai nesivadovauti ta Seimo nutarimu patvirtinta koncepcija, kadangi tos Koncepcijos 5.8 punkte numatyta ar nurodyta (o pagal Konstitucinį Teismą: „Koncepcijos 5.8 punkte nustatyta“), kad „Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis“.

Būtent tokia Koncepcijos nuostata tapo pagrindu Konstituciniam Teismui minėtame nutarime formuluoti platesnį jos aiškinimą. Jį sudaro du teiginiai:

1) „[…] Koncepcijos 5.8 punkte esanti formuluotė […], atsižvelgiant inter alia į jos vartojimo kontekstą, į tai, kad Koncepcija nėra skirta teisės aktų leidybos procesui reglamentuoti, inter alia šio proceso stadijoms įtvirtinti, aiškintina kaip suponuojanti ne Seimo in corpore atliekamą teisės aktų rengimą, bet Seimui pateiktų įstatymų ir kitų teisės aktų svarstymą ir priėmimą“.

2) „Koncepcijos 5.8 punkte įtvirtinta nuostata […] aiškintina kaip įpareigojanti Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, ir Seimą svarstant ir priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, atsižvelgti į Koncepcijoje įtvirtintas nuostatas ir su jomis derinti būsimas teisės normas. Tai reiškia, kad Koncepcijos 5.8 punkte įtvirtinta nuostata yra suformuluota gana imperatyviai [paryškinta aut. – E. Š.], ji sudaro prielaidas teisės aktuose, skirtuose šeimos santykiams reglamentuoti, įtvirtinti atitinkamą teisinį reguliavimą.“

Pagal tai, šių eilučių autoriaus nuomone, išeina, kad visa „šeimos koncepcijos byla“, t. y.  šios bylos baigtį lemianti konstitucinė argumentacija galėjo subyrėti ar apvirsti „aukštyn kojomis“, jei Koncepcijos 5.8 punkto nebūtų arba jame nebūtų įterpta „gana imperatyviai suformuluota nuostata.“

Šuo požiūriu galima objektyviai ir argumentuotai pripažinti, kad Konstitucinis Teismas minėtame 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime neįgyvendino Konstitucijoje nenumatytos išankstinės (teisės aktų projektų) kontrolės, kadangi turėjo ir tinkamai įgyvendino diskrecinę teis ęištirti tokį Seimo narių grupės kvestionuojamą Seimo priimtu nutarimu patvirtintą ir oficialiame teisės aktų leidinyje paskelbtą koncepciją, kuri turėjo tapti norminių Vyriausybės ir Seimo aktų rengimo ir leidybos pagrindu ir šiuo aspektu pakankamai varžė Seimo pagal Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktą prižiūrimą (kontroliuojamą) Vyriausybę.

Tai pripažinus, nederėtų stebėtis minėto 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo rezoliucine dalimi: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ […] tiek, kiek juo patvirtintos […] koncepcijos […] nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, o tiek, kiek juo patvirtintos […] koncepcijos 5.8 punkte yra nustatyta, kad Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Žinoma, galima nesutikti ir argumentuoti ar bent „išvedžioti“, kad Vyriausybė pagal Konstituciją vadovaujasi ne Seimo „aprobuotomis“  koncepcijomis, bet Seimo priimtais įstatymais ir „norminio pobūdžio“ nutarimais (tik tokie Seimo aktai sukonkretinti Konstitucijos nuostatose).

Tai daugiau ar mažau aiškiai suponuoja  Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 3 straipsnis „Vyriausybės veiklos teisiniai pagrindai“. Šiame straipsnyje (2010 m. birželio 3 d. redakcija) įtvirtinta: „Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, Vyriausybės programa, kitais teisės aktais ir savo veiklą derina su Valstybės pažangos strategija“. Panaši (beveik analogiška) šio straipsnio 2002 m. balandžio 16 d. redakcija.

Pagal pacituotą Vyriausybės įstatymo 3 straipsnį išeina, kad Vyriausybė neprivalėjo vadovautis Seimo „nenorminiu“ nutarimu patvirtinta koncepcija, nes jos formaliai neapima Vyriausybės įstatymo 3 straipsnio nuostata „kiti teisės aktai“.

Tačiau konstituciniu požiūriu sunku įsivaizduoti tokią Seimo pasitikėjimą turinčią Vyriausybę, kuri, rengdama įstatymų projektus ir juos pagal Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalį teikdama Seimui, nepaisytų tokių Seimo vertybinių koncepcijų, kurių formuluotės „adresuotos“ būtent Vyriausybei ir jos būsimai planuotinai teisėkūrai.

Žinoma, teisinius dalykus (su jais susijusius aspektus) tam tikrose situacijose galima aiškinti ir vertinti vien formaliai arba itin nemechaniškai (pabrėžtinai neformaliai). Todėl vien prielaida, kad Vyriausybė politiškai negali ignoruoti jai skirtų (būtent ir jai „adresuotų“) Seimo pritarimo sulaukusių koncepcijų, savaime „nereiškia“, kad Vyriausybė teisiškai privalo tokiomis rezoliucijomis besąlygiškai vadovautis, kol nėra pakeisti atitinkami įstatymai.

Beje, pacituotas Vyriausybės įstatymo 3 straipsnis – tai Seimo teisėkūros produktas, kuris priskirtinas „ordinarinei teisei“ (įstatymų lygmens teisės sistemai), todėl jo negalima išsyk priskirti savitai konstitucinės teisės sistemai (ją sudarančių konstitucinių vertybių, principų ir normų lygmeniui).

Šiame kontekste galima iš dalies sutikti su gerbiamo kolegos Vaidoto Vaičaičio 2011 m. ir vėliau internete skelbta nuomone1 ir joje atsispindinčia kritika, kad Konstitucinis Teismas iš esmės neturi įgaliojimų tirti nenorminių Seimo aktų ir todėl jam derėjo atsisakyti tirti Seimo patvirtintą Šeimos sampratos koncepciją. Pagal tokią kritiką išeina, kad vadinamajam soft law lygmeniui priskiriamų Seimo aktų (rezoliucijų, pareiškimų, deklaracijų) ginčijimas ir tyrimas neturėtų būti priskiriamas Lietuvos konstitucinės justicijos modeliui.

Tačiau negalima neatsižvelgti, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime teisiškai ištyrė net tam tikrą Seimo rezoliuciją ir būtent to nutarimo rezoliucinėje dalyje nustatė, kad „Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ […] penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“ […] ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius […], neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Deja, galima tik apgailestauti, kad vėliau, nepaisant nustatyto reformos neprieštaravimo Konstitucijai,  Seimas pradėjo blaškytis ir, ignoruojant krašto apsaugos ministro (buvusio politinėje opozicijoje, mažumoje) nepritarimą, grįžo prie pradinės finansiškai skilinėti pradėjusios – prastai iki tol aprengiamų ir parengiamų šauktinių – neprofesionalios karinės tarnybos „geldos“. Ji, padidinus finansavimą krašto apsaugos sistemai, žinoma, pastaraisiais metais iš esmės keičiasi teigiama linkme. Tačiau gana juokingai atrodo tas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas, kadangi jis leidžia Seimui kelis kartus keisti privalomos pradinės ar tikrosios karo tarnybos modelį, nors Konstitucija, regis, gana aiškiai įtvirtina piliečio pareigą įstatymo nustatyta tvarka atlikti būtent tarnybą (o ne kelis mėnesius trunkančius apmokymus, kaip planuota ir daryta 2010 m. bei vėlesniais metais iki sugrįžimo prie pradinio modelio).

Šiaip ar taip Lietuvos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas – tai papildomas pagrindas manyti, kad minėta Seimo patvirtinta šeimos koncepcija, atsižvelgiant į Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir tirtų „pusiaunorminių“ ar „iš esmės nenorminių“ aktų kontekstą, nebuvo vien „programinis“ Seimo aktas ar Seimo daugumo politinių vertybinių nuostatų populiarinimas (demonstravimas), kurį būtų galima palyginti su Seimo susirūpinimą ar atmintį atskleidžiančiais pareiškimais (deklaracijomis) dėl tam tikrų įvykių ar jubiliejinių sukakčių vertinimo. Tik tokie deklaratyvūs jubiliejiniai ar  grėsmingus įvykius vertinantys (politinę ar finansinę paramą žadantys) Seimo aktai iš principo neturėtų būti tiriame Konstituciniame Teisme, ypač tuo požiūriu, kad juos itin sunku ginčyti vien teisiniais argumentais. Žinoma, formaliai net tokie aktai yra numatyti Konstitucijos 102, 105 straipsnių formuluotėse („kiti Seimo aktai“) kaip galintys būti teismingi Konstituciniam Teismui, jei jis neturi „rimto“ pagrindo taikyti lanksčios taisyklės „Konstitucinis Teismas turi teisę [ne pareigą – E. Š.] atsisakyti […] nagrinėti bylą […], jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais“ (Konstitucijos 106 straipsnio  6 dalis).

Tačiau minėtame Konstitucinio Teismo 2011 m. nutarime, kuriame nustatytas minėtos Seimo koncepcijos prieštaravimas Konstitucijai, neišeita „iš“ ar „už“ bylos (Seimo narių prašymo) nagrinėjimo „ribų“, t. y. nenagrinėta ir neatskleista, kad Konstitucija reikalautų, jog įstatymų leidėjas, gerbdamas visų asmenų (nebūtinai vien skirtingos lyties asmenų) šeimyninį gyvenimą, kaip tai supranta Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ir, regis, suponuoja Lietuvos Civilinio kodekso eksplicitinių ir implicitinių principų „futuristinė dinamiškai įžvelgtina dvasia“, vadovautųsi tokia šeimos ir kartu šeimyninio gyvenimo samprata, kurios pagrindinis kriterijus – ne tiek „sugyventinių“ („turtą sugyvenusių asmenų“), kiek savitą ir tvarų emocinį prieraišumą (savitarpio pagalbą, rimtą įsipareigojimą, nuoširdų ilgalaikį ketinimą) atspindintį šeimyninį gyvenimą gyvenančių asmenų teisės (nediskriminavimo pagal lytį ar santuoką kontekste).

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas iki šiol nebuvo paklaustas ir nėra vertinęs socialiai ir politiškai jautraus „pusiau teisinio“ klausimo, kurį aktyviai atsakydamas veiksmingai sudarytų prielaidas tiesiogiai taikant Konstituciją teismų sprendimais paversti „teisine tikrove“ (juridine realybe“): a) minimum skirtingos lyties asmenų (vyro ir moters) partnerystę; b) maximumtos pačios lyties asmenų partnerystę. Beje, minėtas minimum variantas, kaip neišvengiamai atsiskleidžia platesniu lyginamuoju požiūriu, konstituciškai nuginčijamas (ydingas, neperspektyvus) ir pagal tarptautinę teisę (jau) beveik tinkamai neįmanomas Lietuvoje. Tai galima įžvelgti tuo aspektu, kad tam tikrai EŽTK ratifikavusiai ir EŽTT jurisdikciją pripažįstančiai valstybei  (jos konservatyviai religingai visuomenei ir jos atstovams parlamente) šiaip ne taip subrandinus kompromisą dėl bendro gyvenimo pagal partnerystės sutartį reglamentavimo ir tuo remiantis įteisinus vien skirtingos lyties asmenų (vyrų ir moterų) bendro gyvenimo (nesusituokus) partnerystę, EŽTT pagal atitinkamą skundą, regis, ne taip senokai  pasirinkto visiškai priešingą – liberalaus teisinio vertinimo – poziciją. Pagal ją, regis, išeina, kad toje valstybėje negerbiamas privatus gyvenimas ir kartu jo dalimi esantis šeimyninis gyvenimas, jei negatyviai išskiriami (pozityviai neapimami) savitarpio paramos, prieraišumo, abipusio rūpinimosi ir kitus  šeimyninio gyvenimo požymius atitinkantys tos pačios lyties asmenys, juo labiau jei nėra tos valstybės objektyvių argumentų pateisinti kliūtį šiems asmenims taip pat registruoti partnerystę. Teisiniu argumentu, pasak EŽTT ar bent jo koridoriuose skambėjusių pašnekesių nuogirdas, beje, negali būti valstybės pozicija (atsikirtimas), kad tos pačios lyties asmenų partnerystei nepritaria valstybėje istoriškai dominuojanti bažnyčia (jos hierarchai ar juos pripažįstančių apklaustųjų respondentų dauguma).

Taigi išties kyla daugiau nei retorinis konstitucinis klausimas: Ar ilgalaikiame Seimo neveikime (specialiu įstatymu veiksmingai nustatytos tam tikrų kartu gyvenančių asmenų, nediskriminuojamų pagal lytį ir santuoką, partnerystės registravimo tvarkos trūkume, spragų spragoje) atsispindintis uždelsto veikimo sprogmuo pozityviai driokstelės, išjudindamas politiškai teisiškai tuo aspektu sustabarėjusią civilinės teisės sistemą, Konstituciniam Teismui pradėjus priiminėti ir tirti skirtingos ar tos pačios lyties asmenų, kurie labai rimtai kartu gyvena daugiau nei vienerius metus, konstitucinius skundus?

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius

_____________________________________________________________________________________________

1.Žr.: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-12-16-vaidotas-vaicaitis-konstitucinio-teismo-motyvai-ir-alternatyvi-konstitucine-seimos-samprata/73770; http://apzvalga.eu/v-vaicaitis-konstitucinis-teismas-sulygino-viesai-iformintus-santykius-su-kazkokiais-neivardytais-neformaliais-santykiais.html(žiūrėta 2019 m. gegužės 6 d.). Plg., pvz., Gedimino Sagačio nuomonę: https://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/1094(žiūrėta 2019 m. gegužės 6 d.).

 

Back to top button