V. Mizaras. Autorių teisės ir teisė į mokslą bei saviraišką: Generalinio advokato išvada ESTT byloje C-161/17

2018 m. balandžio 25 d. Generalinis advokatas Manuel Campos Sánchez-Bordona pateikė išvadą ESTT nagrinėjamoje byloje C-161/17, Land Nordrhein-Westfalen prieš Dirk Renckhoff. Šioje byloje, kurio prejudicinio sprendimo priėmimo prašo Vokietijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas (Bundesgerichtshof), suformuotos pozicijos gali būti reikšmingos visoms ES švietimo įstaigoms bei milijonams moksleivių. Konkrečiai, ES Teisingumo Teismas turės pasisakyti, ar galima vienoje interneto svetainėje viešai paskelbtus kūrinius (bylos kontekste – fotografijas), mokymosi tikslais atgaminti įkeliant į rašomą šiais tikslais darbą ir jį kartu su įkeltu kūriniu paskelbti kitoje interneto svetainėje (bylos atveju – mokyklos interneto svetainėje).

Faktinės bylos aplinkybės. Fotografas D. Renckhoff pareiškė ieškinį Valtropo miestui ir Federacijos žemei dėl to, kad nuo 2009 m. kovo 25 d. Gesamtschule Waltrop interneto svetainėje buvo skelbiamas ispanų kalbos klasės mokinės parengtas referatas, kuriame, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, yra šioje nutartyje pateikta Kordobos fotografija. Po nuotrauka, paimta iš portalo www.schwarzaufweiss.de (kuris yra skaitmeninio kelionių žurnalo tokiu pačiu pavadinimu atitikmuo), mokinė įtraukė nuorodą į šią interneto svetainę, kurioje nebuvo jokios informacijos apie fotografijos autorių. Fotografas tvirtino, kad paprastą teisę naudoti fotografiją jis buvo suteikęs tik žurnalo internetinio portalo administratoriams. Taigi jis mano, kad fotografijos įkėlimas į mokyklos interneto svetainę yra jo turimų (autorių) teisių leisti atgaminti ir viešai skelbti nurodytą fotografiją pažeidimas.

Renckhoff ieškinys Vokietijoje pirmosios instancijos teisme buvo patenkintas iš dalies, įpareigojus žemę pašalinti fotografiją ir sumokėti 300 EUR su palūkanomis. Abi šalys apskundė šio teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismas jį pakeitė tik taip: uždraudė atgaminti fotografiją siekiant ją įkelti į internetą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Vokietijos autorių teisių įstatymą (UrhG) 97 straipsnio 1 dalį ir taikant netiesioginę atsakomybę (Störerhaftung) ieškovas turi teisę žemei reikšti ieškinį ir reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus. Abi bylos šalys apeliacinės instancijos teismo sprendimą apskundė Vokietijos Federaliniam Aukščiausiajam Teismui; atsakovas (žemė) reikalauja atmesti visą ieškinį, o ieškovas (fotografas) – patenkinti visus jo reikalavimus.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Vokietijos teismas klausia, ar saugomo kūrinio, teisėtai paskelbto vienoje interneto svetainėje nukopijavimui kompiuterį ir įkėlimui į mokyklos interneto svetainę taikoma sąvoka „viešas paskelbimas“, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškintą 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių aspektų informacinėje visuomenėje 3 straipsnio 1 dalį.

Generalinio advokato pozicijos. Generalinis advokatas siūlo Teisingumo teismui atsakyti į minėtą klausimą taip, kad mokinės darbo su fotografija, prie kurios laisvą ir nemokamą prieigą turėjo bet kuris internautas, įkėlimas į mokyklos interneto svetainę nesiekiant komercinių tikslų ir nurodant pradinį šaltinį nėra fotografijos padarymas viešai prieinamos, kaip tai suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalį, nes ši fotografija jau buvo pateikta kelionių žurnalo interneto portale be įspėjimų dėl naudojimo apribojimų. Kitaip tariant, pagal minėtas aplinkybes siūloma laikyti, kad nebuvo padaryto fotografo (ieškovo) autorių teisių pažeidimo.

Generalinis advokatas kvalifikuodamas kūrinio naudojimo veiksmus viešu paskelbimu naudoja tokius kelis kriterijus, kuriais ir grindžia savo poziciją.

Pirmiausiai, Generalinis advokatas nurodo, kad pirmojoje interneto svetainėje buvo laisva prieiga prie fotografijos, t. y. nebuvo jokių prieigos prie jos ribojimo priemonių ar įspėjimų, todėl visi internautai turėjo potencialią galimybę ją pasiekti. Fotografija buvo lengvai prieinama minėtoje interneto svetainėje. Kelionių žurnalo, kuriame buvo nuotrauka, specialiame puslapyje nepateikta nuoroda į jos autorystę, taigi teisėtai buvo galima manyti, kad tai paprasta Kordobos miesto nuotrauka, kuri naudojama kaip turizmo reklama ir kuriai netaikoma saugomiems kūriniams būtina apsauga. Šios aplinkybės, pasak Generalinio advokato prisidėjo prie to, kad mokinė ir jos mokytojas galėjo daryti pagrįstai prielaidą, jog fotografija yra laisvai prieinama visuomenei, ir nereikėjo atlikti tolesnių paieškų.

Antra, fotografijos, kaip mokinės darbo dalies, papildomas pobūdis. Turima omenyje, kad mokinė ir jos mokytojas, įkeldami į Vokietijos mokyklos interneto svetainę ispanų kalbos dalykui parengtą darbą, ketino tiesiogiai skelbti ne pačią fotografiją, o visą referatą, kurio dalis yra ginčo objektu Kordobos nuotrauka.

Trečia, komercinių tikslų nesiekimas ir „klientų“ nebuvimas.

Ketvirta, techninis būdas, kurį mokinė ir jos mokytojas naudojo siekdami įkelti fotografiją į mokyklos interneto svetainę, nesiskiria nuo to, kuris naudotas nuotraukai atgaminti kelionių žurnalo, kuriam autorius buvo suteikęs naudojimo licenciją, portale. Jo nuomone, iš visų aplinkybių matyti, kad pirminis nuotraukos atgaminimas naudojant bet kurį būdą (tai galėjo būti nukopijavimas į atmintuką arba kompiuterį) ir paskesnis jos parsisiuntimas į tinklo portalą – tai tas pats būdas, kurį taikė kelionių žurnalas, siekdamas šią fotografiją įkelti į savo interneto svetainę.

Penkta, nebuvo naujos visuomenės, kuriai paskelbtas kūrinys. Pagal interneto logiką, pasak Generalinio advokato, tuo atveju, kai prieiga prie nuotraukų, tinkle pateiktų autoriui davus sutikimą, yra laisva ir nemokama ir nėra priešingos informacijos ar kitokių atsargumo priemonių, potencialių lankytojų skaičiaus ar kategorijų neįmanoma suskaidyti į segmentus arba numatyti, kad nuotraukas žiūrės tik vieni lankytojai, o ne kiti. Taigi toliau jis teigia, kad nebuvo pažeista jokia apsaugos priemonė (tokių priemonių nėra) ir nesuteikta prieiga prie kūrinio, pateikto internete be teisių turėtojo leidimo. Atsižvelgiant į tai, kad nėra šių dviejų objektyvių veiksnių, taip pat į tai, kad abiejų interneto svetainių, kuriose pateikta nuotrauka, galimų lankytojų skaičius iš esmės lieka toks pats, galima teigti, jog nuotrauka nebuvo paskelbta naujai visuomenės daliai.

Atsižvelgiant į visa tai, Generalinis advokatas aptartų referate esančios fotografijos paskelbimo kitoje interneto svetainėje nelaiko viešu paskelbimu.

Pažymėtina, kad nors nacionalinis teismas neprašė Teisingumo teismo atsakyti, bet Generalinis advokatas išsako ir alternatyvią nuomonę, jeigu teismas nepritartų aukščiau aptartosioms. Jis pasisako, kad jeigu aptartasis fotografijos skelbimas būtų pripažintas viešo paskelbimo veiksmu, ir tai pakliūtų į šios išimtinės autorių teisės turinį, tai tuomet galima būtų aiškinti, kad toks viešas paskelbimas pakliūna į leidžiamą šios teisės apribojimą pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 str. 3 d. Apribojimą leidžiama taikyti ne tik siekiant atgaminti saugomą medžiagą ir padaryti ją prieinamą internete mokslo tiriamaisiais tikslais. Nuostatoje šis tikslas prilygintas tikslui skatinti švietimą, todėl ji turi būti taikoma tiek mokiniams, tiek neuniversitetinių studijų mokytojams, kai įvykdomos likusios taikymo sąlygos. Taip būtų suteikiama didesnė vertė teisei į mokslą, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 14 str. 1 d., galima pabrėžti aktyvų, o ne vien pasyvų mokinių vaidmenį ir taip pat leisti jiems naudoti autorių teisių saugomus vaizdus, siekiant to paties mokymo (jų atveju – mokymosi) tikslo.

Generalinio advokato pozicijos vertinimas. Bendrąja prasme reikia pripažinti, kad galiojanti ES ir nacionalinė valstybių narių vidaus autorių teisė nėra pakankamai atspindinti technologijų pažangos bei nepakankamai numačiusi reikiamų autorių teisių ribojimų, atsižvelgiant į naujas galimybes mokymosi, švietimo tikslais pasinaudoti kitų autorių kūriniais. Kitaip tariant, galima pritarti GA nuomonei, kad autorių teisių apsaugą reikia derinti tiek su teise į saviraišką, tiek su teise į mokslą, kaip labai vertingas žmogaus teises, saugomas be kita ko ir pagal ES Pagrindinių teisių chartijos 17 str. 2 d., 11 str. bei 8 str. Todėl labiau pritartina Generalinio advokato mintims dėl galimybės taikyti autorių viešo paskelbimo teisės apribojimą, leidžiant ne tik mokymo, bet ir mokymosi tikslais, kiek susiję su mokymosi programų vykdymu atgaminti kaip iliustraciją teisėtai viešai paskelbtą kūrinį ir jį viešai paskelbti nurodant autoriaus vardą ir šaltinį, kuriame naudojamas kūrinys paskelbtas. Nors pagal teisės normą, kai saugomi kūriniai naudojami švietimo tikslais, autorių teisių apribojimas leidžia mokytojams, dėstytojams, tyrėjams savo kursų ar pamokų turinį papildyti iliustracijomis ir tai viešai skelbti, tačiau visgi platesnis aiškinimas būtų teisingesnis. Turiu omenyje, kad platesnis autorių turtinių teisų apribojimo aiškinimas, įvertinus pagal aplinkybes, kad toks panaudojimas nedaro žalos autoriaus interesams ir nepradeda konkuruoti su įprastu tokio kūrinio naudojimu, būtų visiškai tinkamas minėtų trijų žmogaus teisių apsaugos balansas. Be to, toks aiškinimas nedarytų esminės žalos autorių teisių sampratos aiškinimui ir iškraipymui.

Tačiau Generalinio advokato siūlymas, kad, apskritai, aptartomis faktinėmis aplinkybėmis atliktas naudojimo veiksmas nelaikytinas viešu paskelbimu, manytina, dar labiau nei iki šiol pagal formuotą Teisingumo teismo praktiką kėsinasi į pačios autorių viešo paskelbimo teisės paneigimą ir jos sampratą.

Suprantama, kad jau ir anksčiau Teisingumas teismas (interneto nuorodų (kai vienoje interneto svetainėje daroma nuoroda į kitą interneto svetainę) bylose) pradėjo vystyti alternatyvią autonominę viešo paskelbimo sampratą, įvesdamas į jos aiškinimą „naujos visuomenės“ kriterijų. Iki tol iš esmės pagal visų valstybių narių autorių teisę, o taip pat tarptautinę autorių teisę viešu paskelbimu buvo laikomas bet koks naujas viešo komunikavimo veiksmas (new act of communication) neapibrėžtai visuomenės asmenų grupei (viešai). Tuo tarpu Teisingumas teismas savo praktikoje vietoj „naujo viešo komunikavimo veiksmo“ sukūrė „naujos visuomenės“ kriterijų. Toks žodžio „naujas“ sukeitimas – vietoj naujas komunikavimo veiksmas visuomenei (neapibrėžtai asmenų grupei) sakymas komunikavimo veiksmas naujai visuomenei – sąlygojo iš esmės skirtingus padarinius. Jeigu Teisingumas teismas būtų aiškinęs viešo paskelbimo veiksmus, kaip bet kuriuos veiksmus, kuriuos atlieka kitas, negu kad pirminis jau paskelbęs kūrinį, subjektas skleisdamas bet kokiu būdu kūrinius visuomenei (neapibrėžtai asmenų grupei), tai vienoje interneto svetainėje paskelbtas kūrinys yra vienas paskelbimo veiksmas, o kai kūrinys paskelbiamas kito subjekto kitoje interneto svetainėje, tai lyg ir aišku, kad tai yra naujas paskelbimo veiksmas. Taip ir aptariamoje byloje matyti, kad pirmiausiai buvo atliktas vienas paskelbimo veiksmas (pirmojoje svetainėje), o vėliau kitas subjektas atliko kitą paskelbimo veiksmą. Ir vienas, ir kitas paskelbimai buvo skirti neapibrėžtai asmenų grupei.

Tačiau Generalinis advokatas naudodamas ir šioje byloje tą patį „interneto nuorodų“ bylose naudotą Teisingumo teismo naujos visuomenės kriterijų, teigia, jog internautai gali pasiekti fotografiją tiek pirmojoje svetainėje, tiek ir kitoje – mokyklos svetainėje. Nes ir viena, ir kita yra atvira bet kuriam asmeniui, nėra jokių informacijos ribojimo pasiekiamumo priemonių. Dėl to paskelbimas naujoje svetainėje nėra paskelbimas naujai visuomenei.

Kiti kriterijai, kuriuos Generalinis advokatas neoriginaliai naudoja kvalifikuodamas viešą paskelbimo veiksmą – komercinių tikslų, prieigos ribojimo priemonių pirmojoje svetainėje nebuvimas, įspėjamųjų įrašų, kad negalima skelbti be autoriaus sutikimo nebuvimas – visiškai neturėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą, yra viešas paskelbimas ar ne. Vėlgi, generalinis advokatas plėtoja iki šiol buvusią Teisingumo teismo praktiką paskirose bylose, kuriose paminėti kriterijai vienokiame ar kitokiame kontekste taip buvo taikomi aiškinant viešo paskelbimo sąvoką.

Apibendrinus, jeigu Teisingumo teismas vadovausis generalinio advokato išvada ir jai pritars savo prejudiciniame sprendime, tai bus ypatingai svarbus sprendimas, turėsiantis esminę įtaką autorių viešo paskelbimo teisės sampratai, nes ją dar labiau ir netgi esmingai pakeis. Iki šiol viešai paskelbtus internete kūrinius nebuvo galima atgaminti ir vėl viešai paskelbti jau kitoje interneto svetainėje, išskyrus atvejus, kai tokie veiksmai pakliūdavo į numatytus autorių atgaminimo ir viešo paskelbimo teisių apribojimus. Taigi, jeigu Teisingumo teismas laikys, kad išvardintoms sąlygoms esant vienoje interneto svetainėje patalpinto ir skelbiamo kūrinio perkėlimas į kitą svetainę ir jos paskelbimas mokymo ar mokymosi tikslais nėra viešas paskelbimas ir nepažeidžia autorių teisių, tai greitu metu atsiras eilė kitų klausimų, susijusių su kitais, ne tik mokymosi ar mokymo tikslais naudojimo atvejais. O po tokio sprendimo priėmimo, matyt, kūrinių teisių turėtojai ir naudotojai, norėdami neleisti kitiems atgaminti ir viešai skelbti kitose interneto svetainėse kūrinių, turės naudoti prieigos ribojimo priemones ir įspėjamuosius įrašus, kad atgaminti ir skelbti negalima.