V. Mizaras. Autorių teisės ir teisė į mokslą bei saviraišką – tęsinys (II): ESTT nepritarė Generalinio advokato išvadai byloje C-161/17

2018 m. rugpjūčio 7 d. ES Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-161/17, Land Nordrhein-Westfalen prieš Dirk Renckhoff. Apie šią bylą ir joje pateiktą Generalinio advokato Manuel Campos Sánchez-Bordona 2018 m. balandžio 25 d. išvadą jau rašiau komentarą ir jis buvo skelbtas šiame portale. Tą kartą minėjau, kad šioje byloje ESTT suformuotos pozicijos gali būti reikšmingos visoms ES valstybių narių švietimo įstaigoms. Dabar galima tik papildyti, kad byla įdomi dar ir tuo, kad teismas nepritarė Generalinio advokato išvadai, o tai įvyksta ne taip ir dažnai.

Priminsime, kad ESTT šioje byloje turėjo pasisakyti, ar galima vienoje interneto svetainėje viešai paskelbtus kūrinius (bylos kontekste – fotografijas), mokymosi tikslais atgaminti įkeliant į rašomą mokslo darbą ir jį paskelbti kitoje interneto svetainėje (bylos atveju – mokyklos interneto svetainėje). Teisine prasme, Teisingumo teismo buvo prašoma išaiškinti, ar minėtas kūrinio „paėmimas“ iš vienos interneto svetainės ir jo kopijos (skaitmenine forma) įkomponavimas (perkėlimas) į kitą kūrinį ir kartu šio patalpinimas kitoje interneto svetainėje, yra viešas paskelbimas autorių turtinės teisės prasme ar ne. Žinia, jeigu toks veiksmas laikytinas viešu paskelbimu, vadinasi, be autoriaus sutikimo ir nemokant jam atlyginimo, to daryti negalima.

Trumpai priminsime faktines bylos aplinkybes. Fotografas D. Renckhoff pareiškė ieškinį Valtropo miestui ir Federacijos žemei dėl to, kad nuo 2009 m. kovo 25 d. Gesamtschule Waltrop interneto svetainėje buvo skelbiamas ispanų kalbos klasės mokinės parengtas referatas, kuriame pateikta Kordobos fotografija. Po nuotrauka, paimta iš portalo www.schwarzaufweiss.de (kuris yra skaitmeninio kelionių žurnalo tokiu pačiu pavadinimu atitikmuo), mokinė įtraukė nuorodą į šią interneto svetainę, kurioje nebuvo jokios informacijos apie fotografijos autorių. Fotografas tvirtino, kad teisę naudoti fotografiją jis buvo suteikęs tik žurnalo internetinio portalo administratoriams. Taigi jis mano, kad fotografijos įkėlimas į mokyklos interneto svetainę yra jo turimų (autorių) teisių leisti atgaminti ir viešai skelbti nurodytą fotografiją pažeidimas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Vokietijos teismas klausė, ar saugomo kūrinio, teisėtai paskelbto vienoje interneto svetainėje nukopijavimui kompiuterį ir įkėlimui į mokyklos interneto svetainę taikoma sąvoka „viešas paskelbimas“, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškintą 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių aspektų informacinėje visuomenėje 3 straipsnio 1dalį.

Generalinis advokatas išvadoje Teisingumo teismui siūlė atsakyti į minėtą klausimą taip, kad mokinės darbo su fotografija, prie kurios laisvą ir nemokamą prieigą turėjo bet kuris internautas, įkėlimas į mokyklos interneto svetainę nesiekiant komercinių tikslų ir nurodant pradinį šaltinį nėra fotografijos padarymas viešai prieinama (t. y. nėra viešas paskelbimas), kaip tai suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29) 3 straipsnio 1 dalį, nes ši fotografija jau buvo pateikta kelionių žurnalo interneto portale be įspėjimų dėl naudojimo apribojimų. Kitaip tariant, pagal minėtas aplinkybes siūlyta laikyti, kad nebuvo padaryto fotografo (ieškovo) autorių teisių pažeidimo. Generalinis advokatas iš esmės siūlė remtis ligšioline ESTT praktika dėl interneto saitų bylų, kai vienoje interneto svetainėje pateikiama nuoroda į kitą svetainę, nelaikoma nauju viešu paskelbimu. Kadangi Generalinio advokato argumentai buvo minėti ankstesniame mano komentare, čia jų nekartosime. Ankstesniame komentare buvo išsakytas kritinis tokios Generalinio advokato pozicijos vertinimas. Ir pagrindinis kritikos argumentas buvo toks, kad jeigu Teisingumo teismas jai būtų pritaręs, tai, manytina, netiesiogiai būtų reiškę viešo paskelbimo teisės pasibaigimą po kūrinio pirmojo viešo paskelbimo internete.

ES Teisingumo teismo pozicija ir jo argumentavimas

Teismas nagrinėtos bylos kontekste suformulavo tokią poziciją: kūrinio (bylos kontekste – fotografijos) patalpinimas interneto svetainėje, kai prieš tai jis su autorių teisių turėtojo leidimu buvo viešai paskelbtas kitoje interneto svetainėje ir be apribojimų galėjo būti iš jos atsisiunčiamas, yra kūrinio viešas paskelbimas. Tai reiškia, kad jeigu kūrinys teisėtai paskelbtas vienoje interneto svetainėje (pvz., youtube.com), jis parsisiunčiamas, atgaminamas ir perkeliamas į kitą interneto svetainę (pvz., linkedin.com), yra tokio kūrinio naujas viešas paskelbimas, ir tai gali būti daroma tik laikantis autorių teisės taisyklių – su autorių teisių turėtojo leidimu ir mokant atlyginimą. Nebent toks viešas paskelbimas pakliūtų į autorių turtinių teisių apribojimų ar išimčių atvejus, kai galimas laisvas kūrinio naudojimas paminėtu būdu.

Teisingumo teismas tokią poziciją grindė tokiais pagrindiniais argumentais.

Pirma, nors teismas ir vėl aiškindamas viešo paskelbimo sąvoką nenukrypo nuo jo pamėgto, nors ir netinkamo, kriterijaus taikymo, bet nagrinėtos bylos kontekste kriterijų išaiškino palankiai viešo paskelbimo konstatavimui. Turima omeny tai, kad Teisingumo teismas naudoja savo praktikoje „naujos visuomenės“ kriterijų, ir, jeigu pagal bylos aplinkybes nustato, kad tam tikru paskelbimo veiksmu kūrinys buvo skelbiamas naujai visuomenei lyginant su pirmu kūrinio paskelbimu, konstatuoja viešą paskelbimą, o, jeigu „naujos visuomenės“ nenustato, – atvirkščiai, viešo paskelbimo nekonstatuoja. Šioje Teisingumo teismo nagrinėtoje byloje jis nustatė, kad tokiomis bylos aplinkybėmis, kurios buvo susiklostę aptariamoje byloje, visgi kūrinys, jį paskelbiant kitoje nei ta, kurioje buvo atliktas pradinis paskelbimas su autoriaus teisių turėtojo leidimu, interneto svetainėje, yra tokio kūrinio padarymas prieinamu naujai visuomenei. Tokiomis aplinkybėmis visuomenės dalį, į kurią autorių teisių turėtojas atsižvelgė leisdamas paskelbti savo kūrinį pradinėje interneto svetainėje, sudaro tik tos svetainės lankytojai, o ne svetainės, kurioje kūrinys buvo vėliau patalpintas be teisių turėtojo sutikimo, lankytojai ar kiti internautai. Taigi, nustačius „naujos visuomenės“ buvimą, teismas aiškino, kad buvo atliktas kūrinio viešas paskelbimas.

Antra, teismas atmetė Generalinio advokato poziciją dėl rėmimosi paties Teisingumo teismo bylomis dėl interneto saitų (Svensson ir kt. (C-466/12); BestWater International (C-348/13)), kuriose teismas buvo išskyręs reikšmingus kriterijus, sąlygojančius sprendimą, yra naujas viešas paskelbimas ar ne. Turima omeny tai, kad minėtose bylose Teisingumo teismas buvo nurodęs, kad sprendžiant klausimą, viešas paskelbimas yra daromas naujai visuomenei ar ne, turi reikšmę aplinkybė, prieiga prie pirmosios interneto svetainės buvo kaip nors apribota ar prieiga prie jos buvo laisva bet kuriam vartotojui. Jeigu prieiga prie interneto svetainės yra laisva, tai pateikiant į ją nuorodą iš kitos interneto svetainės, pasak teismo, toks veiksmas nelaikomas nauju viešu paskelbimu, nes neatsiranda nauja visuomenė, kuri nebuvo turėta omeny kūrinius paskelbiant pirmojoje laisvai prieinamoje interneto svetainėje. Todėl Generalinis advokatas ir aptariamoje byloje nurodė, kad, kadangi pagal bylos aplinkybes fotografija buvo paskelbta laisvai prieinamojoje svetainėje, tai jos paėmimas iš jos ir patalpinamas į kitą, nelaikytinas nauju paskelbimo veiksmu, nes, pasak Generalinio advokato, sekant paties teismo logika, nėra naujos visuomenės.

Tačiau Teisingumo teismas, minėta, nepritarė tokiam Generalinio advokato aiškinimui, ir pabrėžė, kad jo nagrinėtos interneto saitų, kurie teikia nuorodą internete į su teisių turėtojų leidimu paskelbtus saugomus kūrinius, bylos ir aptariama byla yra skirtingos aplinkybėmis. Skirtybes sąlygoja tai, kad, priešingai nei saitai, kūrinio patalpinimas be autorių teisių turėtojo leidimo kitoje interneto svetainėje nei ta, kurioje buvo atliktas pradinis kūrinio paskelbimas su autoriaus leidimu, nepadeda siekti minėto tokios pačios apimties tikslo.

Konkretinant ką tik minėtą skirtumą, pažymėtina, kad kai kalbame, apie interneto saitus, nukreipiančius į kitas interneto svetaines, kuriose skelbiami kūriniai, informacija pasiekiama neperkeliant paties kūrinio kopijos iš vienos svetainės į kitą. Ir dėl to suprantame, kad iš kitos interneto svetainės per joje pateikiamą nuorodą į kitą svetainę, vartotojas pasieks pastarojoje paskelbtą kūrinį tol, kol šioje interneto svetainėje, apskritai, tas kūrinys bus skelbiamas. Kitaip tariant, autorius turi galimybę kūrinį išimti iš interneto svetainės, kurioje šis iš pradžių buvo paskelbtas, jeigu nebenori toliau skelbti savo kūrinio šioje interneto svetainėje. Tokiu atveju bet kokiu saitu į tą svetainę nebus įmanoma pasiekti ir to kūrinio (ir saitas tiesiog neveiks). Tačiau tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamoje byloje, paties kūrinio įkėlimas į kitą interneto svetainę reiškia naują jo paskelbimą, kuris nepriklauso nuo pradinio su teisių turėtojo leidimu atlikto paskelbimo. Patį kūrinį įkėlus į kitą interneto svetainę kūrinys lieka prieinamas toje interneto svetainėje, neatsižvelgiant į išankstinį autoriaus sutikimą ir nepriklausomai nuo bet kokių teisių turėtojo veiksmų, jeigu šis nuspręstų daugiau nebeskelbti savo kūrinio interneto svetainėje, kurioje šis iš pradžių buvo paskelbtas. Pastarasis skirtumas iš tikrųjų yra esminis ir dėl to visiškai galima pritarti Teisingumo teismo pozicijai, kad rėmimasis interneto saitų bylomis aptariamoje byloje yra netinkamas.

Na, ir pagaliau, Teisingumo teismas dar nurodė vieną skirtumą. Interneto saitų bylose teismas naujos visuomenės, o kartu ir naujo viešo paskelbimo nenustatydavo, nes, pasak teismo, nebuvo interneto svetainės su paskelbta nuoroda, ant kurios spragtelėjus suteikiama prieiga prie nagrinėjamų kūrinių, paskelbtų su teisių turėtojo leidimu pradinėje interneto svetainėje, administratoriaus įsikišimo. O aptariamoje byloje faktinės aplinkybės rodo priešingai: kūrinio naudotoja nukopijavo kūrinį privačiame serveryje ir tik paskui padarė kopiją prieinamą kitoje interneto svetainėje nei ta, kurioje buvo atliktas pradinis paskelbimas. Taigi, ši naudotoja atliko lemiamą vaidmenį paskelbiant kūrinį visuomenės daliai, į kurią neatsižvelgė kūrinio autorius, kai suteikė leidimą skelbti pirmą kartą.

Teisingumo teismo pozicijų vertinimas

Kadangi, minėta, mano ankstesniame komentare apie šią bylą buvo nepritarta pagrindinei Generalinio advokato pozicijai, kad tokie veiksmai, kokie buvo atlikti aptariamoje byloje, nelaikytini viešu kūrinio paskelbimu, tai jau vien dėl nuoseklumo Teisingumo teismo pozicija vertintina teigiamai.

O dalykine prasme pabrėžtina, kad jeigu ESTT būtų pritaręs Generalinio advokato pozicijai, tai būtų iškilusi grėsmė viešo paskelbimo teisės įgyvendinimui, kai kūriniai naudojami skaitmeninėje erdvėje. Todėl teigtina, kad šios bylos sprendimu Teisingumo teismas pagaliau sustabdė viešo paskelbimo sąvokos plėtimą iki tokio lygio, kas reikštų ne ką kitą, o viešo paskelbimo teisės išnaudojimą po pirmojo teisėto viešo paskelbimo internete.

Pažymėtina, kad šiuo sprendimu ESTT neiškreipė kelių pagrindinių teisių darnos. Turima omenyje, teisės į saviraišką, teisės į mokslą ir teisės į intelektinės nuosavybės apsaugą, kaip labai vertingų žmogaus teisių, saugomų be kita ko ir pagal ES Pagrindinių teisių chartijos 17 str. 2 d., 11 str. bei 8 str. Tokia nuomonė grindžiama šiais argumentais.

Pirmiausiai, pažymėtina, kad aptariamos bylos faktinių aplinkybių kontekste ginčas kilo ne dėl fotografijos, kaip autorių teisių saugomo kūrinio, panaudojimo mokslo darbe iliustraciniais tikslais, o dėl tokio darbo su įkomponuota saugoma fotografija viešo paskelbimo laisvai prieinamoje interneto svetainėje. Manytina, kad ginčo net nebūtų kilę, jeigu fotografija būtų panaudota vien tik mokinės rašto darbe, neįkeliant to darbo į interneto svetainę.

Antra, esminis klausimas tokioje byloje turėjo būti keliamas ne dėl to, ar toks veiksmas yra apskritai viešu paskelbimu ar ne, o, ar toks veiksmas nepakliūna į numatytus autorių viešo paskelbimo teisės apribojimus, kai kūrinį galima naudoti be autoriaus sutikimo. Žinia, kad Direktyvos 2001/29/EB 5 str. 3 d. (a) p. numatyta, kad atgaminimo ir viešo paskelbimo teisės gali būti ribojamos, kai kūrinys naudojamas vien iliustracijos tikslais mokomajame arba mokslo tiriamajame darbe, jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai tai padaryti neįmanoma, ir tiek, kiek tai pateisina nekomerciniai tikslai. Ši Direktyvos nuostata yra įgyvendinta Lietuvos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 22 str. 1 p.: be autoriaus sutikimo ir nemokant atlyginimo leidžiama kaip pavyzdį nekomerciniais mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais atgaminti, viešai paskelbti ir viešai rodyti nedidelius teisėtai išleistus ar viešai paskelbtus kūrinius ir trumpas teisėtai išleistų ar viešai paskelbtų kūrinių ištraukas tiek originalo kalba, tiek išverstus į kitą kalbą, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto.

Nors autorių turtinių teisių apribojimai aiškinami siaurai, ir nurodytas apribojimas taip aiškinant taikomas mokytojams, tyrėjams, dėstytojams, kadangi nurodytose nuostatose kalbama apie mokomuosius ar mokslo tiriamuosius darbus, t. y. orientuoja į tuos subjektus, kurie moko ar tiria. Tačiau keltinas klausimas, ar neturėtų būti praplėstas jo taikymas ir mokiniams bei studentams, rengiantiems (kuriantiems) pagal mokymo programas reikalingus darbus. Šios nuostatos teleologine prasme tikslas skatinti švietimą, todėl ji turėtų būti taikoma ne tik tiems, kurie moko, bet ir tiems, kurie mokosi. Toks platesnis aiškinimas būtų teisingesnis, įvertinus pagal aplinkybes, kad toks panaudojimas nedaro žalos autoriaus interesams ir nepradeda konkuruoti su įprastu tokio kūrinio naudojimu, būtų visiškai tinkamas minėtų trijų žmogaus teisių apsaugos balansas. Be to, toks aiškinimas nedarytų esminės žalos autorių teisių sampratos aiškinimui ir iškraipymui.

Teisingumas teismas savo argumentacijoje nurodė, kad valstybės narės yra galinčios numatyti viešo paskelbimo ir atgaminimo teisių apribojimus, kai tai susiję su kūrinių naudojimu vien iliustracijos tikslais mokomajame arba mokslo tiriamajame darbe ir tiek, kiek tai pateisina nekomerciniai tikslai. Štai todėl, mano manymu, tokioje byloje ir turėjo būti keliamas klausimas, ne tai, ar tokie veiksmai laikytini viešu paskelbimu, o ar tokie viešo paskelbimo veiksmai nepakliūna į minėtą turtinės teisės apribojimą.

Taip pat pažymėtina, kad šiuo metu svarstomame Europos Parlamente Pasiūlymo dėl Direktyvos dėl autorių teisių skaitmeninėje rinkoje projekte yra siūlomas dar bendresnio pobūdžio atgaminimo ir viešo paskelbimo teisių apribojimas. Siūloma numatyti, kad būtų galima iš teisėtai internete paskelbto kūrinio padaryti trumpas ištraukas ir jas panaudoti kuriamame naujame kūrinyje iliustracijos, kritikos, apžvalgos, parodijos tikslais, jeigu tai būtų daroma nekomerciniais tikslais ir laikantis proporcingumo teisių turėtojų interesų prasme kriterijaus.

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiūnas partneris, advokatas