A. Šekštelo. Ar teisinga grįžti prie galimybės nutraukti arbitražinį susitarimą konkliudentiniais veiksmais bylą nagrinėjant teisme?
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019-07-17 nutartyje nurodė, kad jei šalys aktyviai bylinėjasi teisme, reiškia ieškinius, priešieškinius, nepaisydamos arbitražinės išlygos, jos išreiškia suderintą valią atsisakyti ankščiau jų sudaryto arbitražinio susitarimo. Apie šią nutartį buvo jau rašyta Teisė.pro, žr. čia.
Teismas 2019-07-17 nutartyje grindė savo išvadą tuo, kad arbitražinis susitarimas – tai sandoris. Tačiau Teismas nepateikė teisinio argumentavimo, kokiu teisiniu pagrindu šalys gali konkliudentiniais veiksmais nutraukti arbitražinį susitarimą. Keletas mano minčių žemiau, kaip būtų galima Lietuvos teisės kontekste argumentuoti tokį Teismo pasirinkimą.
Pirma, įstatymas numato rašytinę formą tokiam susitarimui (CK 1.73(1)(5) str.). Jeigu sutarčiai, iš kurios atsirado prievolė, nustatyta privaloma rašytinė forma, šalys dėl tokios sutartinės prievolės panaikinimo taip pat privalo susitarti raštu (CK 6.125(1) str.). Kadangi arbitražinis susitarimas – specifinis sandoris atsisakyti teismo jurisdikcijos, šalių apsikeitimas rašytiniais procesiniais dokumentais yra rašytinė oferta dėl teismo jurisdikcijos nagrinėti ginčą (CK 6.167(1) str.) ir jos akceptas raštu (CK 6.173(1) str.). Todėl, teisiškai, toks šalių procesinis elgesys yra pakankamas arbitražiniam susitarimui nutraukti (CK 6.125(1) str.).
Antra, net jeigu laikytumėme, kad procesinių dokumentų apsikeitimas teisme nėra rašytinis šalių susitarimas dėl arbitražinio susitarimo nutraukimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija teisinga. Kadangi įstatymas numato privalomą rašytinę formą arbitražiniam susitarimui, iš esmės galima remtis ir CK 6.183(2) str., numatančiu, kad viena šalis dėl savo elgesio (kreipimosi į teismą) gali prarasti teisę remtis reikalavimu, kad sutarti nutraukti galima tik raštu, jeigu kita sutartis šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (pateikė atsiliepimą, pareiškė priešieškinį teisme).
Trečia, tačiau įstatymo leidėjas, rengdamas dabartinę Komercinio arbitražo įstatymo redakciją, šio įstatymo 11 str. specifiškai numatė liberalesnį, arbitražui palankesnį teisinį reglamentavimą. Ši įstatymo nuostata numato, kad teismas pats, savo inciatyva atsisako priimti ieškinį ar palieka jį nenagrinėtu, jei nustato, kad yra arbitražinis susitarimas. Taigi, teismui nereikia nei vienos iš šalių pareiškimo.
Kitoks teisinis reglamentavimas buvo Komercinio arbitražo įstatymo 10 str., galiojusiame iki arbitražo teisės reformos Lietuvoje, t.y. iki 2012-06-30. Įstatymas numatė, kad teismas, gavęs ieškinį klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti bet kurios iš šalies reikalavimu.
Tačiau, įstatymui aiškinti subsidiariai taikomas 1985 metų Jungtinių Tautų prekybos teisės komisijos pavyzdinis įstatymas dėl tarptautinio komercinio arbitražo su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Šio pavyzdinio įstatymo 8(1) str. numato, kad teismas, kuriam paduotas ieškinys klausimu, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, turi, jeigu bet kuri iš šalių to reikalauja ne vėliau kaip pateikdamas savo pirmą pareiškimą dėl ginčo esmės, nukreipti šalis į arbitražą, nebent teismas nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis ir niekinis, neveikiantis ar jo negalima įvykdyti.
Taigi, aiškinant Komercinio arbitražo įstatymo 11 str., galima remtis minėto pavyzdinio įstatymo 8(1) str., numatančiu, kad prieštaravimą teismo jurisdikcijai nagrinėti ginčą, paprastai atsakovas, turi pareikšti atsiliepime į ieškinį, kitaip tokią teisę prieštarauti teismo kompetencijai nagrinėti bylą šalis praranda. Toks aiškinimas atitiktų ir šalių valią nesivadovauti arbitražiniu susitarimu.
Ketvirta, kyla klausimas, ar yra poreikis grįžti nuo liberalesnio Komercinio arbitražo įstatymo reglamentavimo atgal? Gal grįžti ir nereikėtų, jei teismai perimtų gerąją arbitražo teismų praktiką ir kiekvienu svarbiu procesiniu klausimu atsiklaustų abiejų šalių, o ne veiktų ex parte. Tokiu atveju, teismas ne tik užtikrintų abiejų šalių teisės būti išklausytoms principą, bet ir galėtų geriau išsiaiškinti, ar šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą. Tokiu atveju, nekiltų sutarčių aiškinimo problemų, kurias, pavyzdžiui, nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau kitoje nutartyje.
Kol tokios teismų kultūros nėra, matyt, yra teisinga nusigręžti nuo liberalesnio modelio ir grįžti prie buvusios praktikos, kai šalis gali prarasti galimybę kreiptis į arbitražą, jeigu neprieštarauja bylos nagrinėjimui teisme ir, tuo labiau, reiškia priešieškinį.
Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyresnysis teisininkas
