Komentarai

V.A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją arba kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Toks klausimas man kilo, kai iš žiniasklaidos sužinojau, kad Seimas 2021 m. Trijų Karalių išvakarėse neapibrėžtam laikui išbraukė iš savo darbotvarkės naujų trijų Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo klausimo svarstymą. Čia skaitytojui reikia priminti, jog pagal Konstituciją, Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams, o devynių teisėjų sudėtis kas treji metai atnaujinama naujais trimis teisėjais. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas, o jų kandidatūras teikia Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Šiuo konkrečiu atveju vienos teisėjų trijulės, paskirtos 2011 metais kovo mėnesį, įgaliojimai baigėsi 2020 m. kovo 19 dieną, t.y. beveik prieš metus, tačiau iki šiol nepaskyrus naujų trijų teisėjų, jie pagal Konstitucinio teismo įstatymą („nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas“) ir toliau eina savo pareigas.

Reikia pripažinti, kad tai ne pirmas atvejis, kai Seimas per gana ilgą laiką nepakeičia kurio nors pareigūno, pasibaigus jo kadencijai, tačiau, visgi, tai yra pirmas kartas per dabartinės Konstitucijos galiojimą, kai Seimas neįvykdo teisėjų rotacijos, pasibaigus Konstitucijoje numatytai (šiuo atveju, 9 metų) jų kadencijai, taip tiesiogiai pažeidžiant Konstitucijos normas. Taigi, šiuo atveju, susidarė situacija, kai vieni teisėjai eina pareigas ilgiau, nei numatyta Konstitucijoje, o nauji teisėjai gali būti paskirti trumpesniam laikui (o jei jie būtų paskirti 9 metams, tai kitų šešių teisėjų Konstitucijoje numatyta kadencija taip pat prasitęstų). Beje, Konstitucija, tokią situaciją, kai dėl neseniai vykusių rinkimų ar kitų objektyvių priežasčių negalima laiku paskirti Konstitucinio Teismo teisėjų, galėtų toleruoti tik labai trumpai, pvz., iki mėnesio, o tokiam aiškinimui galima būtų pritaikyti Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos įstatymo (kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis) analogiją, kuriame kalbama, jog Konstitucinio Teismo teisėjai „turi būti paskirti per vieną mėnesį po Respublikos Prezidento išrinkimo“ (aišku, ši nuostata buvo taikoma 1993 metų situacijai).

Taigi, kuo ilgiau delsiama su naujų teisėjų paskyrimu, tuo labiau pažeidžiama Konstitucijoje numatyta 9 metų kadencijos norma. Čia reikia priminti, jog Seimo nariai prisiekdami, pasižada „gerbti ir vykdyti Konstituciją“, o už jos šiurkštų pažeidimą yra numatyta ir konstitucinė sankcija – apkalta. Todėl čia natūraliai kyla klausimas, ar Seimo narių (tiksliau, Seimo vadovybės) atsisakymas nagrinėti naujų Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo klausimą galėtų užtraukti minėtą konstitucinę sankciją? Manyčiau, kad ne, nes tai kol kas buvo tik vienas toks atsisakymas šioje Seimo kadencijoje, be to, toks atsisakymas (bent jau oficialiai) buvo grindžiamas grėsme Seimo narių sveikatai, kuri galėtų kilti slapto balsavimo metu. Tačiau tai nekeičia reikalo esmės, nes, kaip minėta, kuo ilgiau nepaskirti nauji teisėjai, tuo labiau pažeidžiama Konstitucija, todėl Seimui būtina kuo skubiau grįžti prie šio klausimo.

Kadangi iš šios „balos“ nebeįmanoma išeiti „nesušlapus kojų“, todėl (tikint, kad, visgi, greitu metu teisėjai bus paskirti), belieka kelti klausimą, kaip ateityje konstituciškai tinkamiausiai reikėtų reaguoti į atvejį, kai, pasibaigus trijų Konstitucinio Teismo teisėjų įgaliojimų laikui, į jų vietą laiku nėra paskiriame kiti trys teisėjai. Juolab, kad Konstitucija apie tai nieko nesako. Taigi, čia galimi du variantai: 1) šie teisėjai ir toliai turi eiti teisėjo pareigas, kol bus paskirti nauji teisėjai (kaip tai ir numatyta dabar galiojančiame Konstitucinio teismo įstatyme) arba 2) šie teisėjai, remiantis Konstitucijos 108 str. 1 punktu, turėti nebeiti pareigų, tokiu atveju Konstituciniame Teisme (iki naujų teisėjų paskyrimo) paliekant dirbti šešis teisėjus iš devynių. Aišku, abiem atvejais neišvengiama Konstitucijos pažeidimo, tačiau tokioje situacijoje, kaip jau buvo minėta, nebelieka kitos išeities, kaip klausti, o kuriuo atveju ji būtų pažeidžiama mažiau? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pažvelgti į Konstitucijos nuostatas.

Taigi, jei pasirinktume pirmąjį variantą (tai yra tą, kuris dabar numatytas įstatyme) ir leistume teisėjams eiti pareigas po jų įgaliojimo pabaigos, būtų išsaugoma Konstitucijos 103 straipsnio nuostata, kad Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, tačiau tai būtų daroma sąskaita to paties Konstitucijos straipsnio nuostatos, kad šie teisėjai „skiriami devyneriems metams”. Be to, šiuo atveju, būtų pažeidžiamas ir Konstitucijos 108 straipsnis, kad „Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai pasibaigia įgaliojimų laikas“.

Tuo tarpu, jei pasirinktume antrąjį variantą (t.y. įgaliojimų laikui pasibaigus, teisėjai toliau pareigų nebeitų), tuomet būtų išsaugomas Konstitucijos reikalavimas dėl teisėjų 9 metų kadencijos ir nebūtų pažeidžiamas Konstitucijos 108 straipsnio imperatyvas dėl teisėjų įgaliojimų nutrūkimo, pasibaigus jų įgaliojimų laikui. Tačiau šiuo atveju, nukentėtų Konstitucijos 103 straipsnio nuostata, kad „Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai”, t.y. jų sumažėtų iki šešių.

Apibendrinant galima būtų sakyti, kad pastarasis (antrasis) variantas sąlygoja tik vienos Konstitucijos normos pažeidimą, tuo tarpu pirmasis (kuris dabar numatytas įstatyme) – dviejų Konstitucijos normų pažeidimą. Tačiau tuo pačiu reikia pripažinti, kad tam tikram laikui visu trečdaliu sumažėjus Konstitucinio teismo teisėjų skaičiui, galimai būtų labiau sutrikdytas Konstitucinio Teismo darbas, nei tuo atveju, jei trys teisėjai ir toliau eitų pareigas, pasibaigus jų įgaliojimų laikui, nes galėtų iškilti nemaža grėsmė surinkti visų teisėjų daugumą sprendimams priimti. Todėl nėra tvirtų argumentų teigti, jog dabartinė Konstitucinio teismo įstatymo nuostata mažiau atitinka Konstituciją nei pripažinimas, kad teisėjų įgaliojimai nutrūko, pasibaigus jų įgaliojimų laikui. Tačiau netgi ir šiuo atveju, jei šie teisėjai būtų priversti savo konstitucinį įgaliojimų laiką viršyti visus metus, dvejus ar net trejus, būtų ne tik šiurkščiai pažeidžiama Konstitucija, bet ir galėtų būti nemažiau (nei antruoju variantu) diskredituota Konstitucinio Teismo veikla, nes tuomet galima būtų prikišti, kad pačios institucijos, turinčios garantuoti Konstitucijos apsaugą, sudėtis pagal įgaliojimų laiką neatitinka Konstitucijos.

Aišku, kaip jau buvo minėta, kad žala Konstitucijai jau padaryta, o abu čia paminėti teisėjų (ne)paskyrimo epopėjos sprendimo variantai gali būti tik trumpa neišvengiamybė, laukiant Konstitucijos atitaisymo kuo mažesniais teisiniais ir politiniais kaštais.

Reikia pripažinti, jog Seimas turi diskreciją nepritarti teikiamoms kandidatūroms į teisėjus, tačiau pagal Konstituciją jis privalo susitarti dėl vienų ar kitų kandidatūrų paskyrimo, nes svarbiausias Konstitucijos bruožas ir yra sutartis, bendradarbiavimas ar, kaip teigia mūsų Konstitucijos preambulė – santarvė. Kitaip tariant, Konstitucija gali veikti tik tuo atveju, jei visos institucijos ir pareigūnai tinkamai vykdo savo pareigas ir siekia susitarti bei rasti kompromisą.

Taigi, grįžtant prie šio straipsnio pavadinime suformuluoto klausimo (kas dabar apgins Konstituciją?), reikia pripažinti, kad nemažai kas mūsų tėvynėje galvoja, kad Konstitucija yra tik politikams, teisėjams ar teisininkams surašytas dokumentas, tačiau iš tiesų, mums pagaliau reikia įsisąmoninti, kad perfrazuojant amerikiečių Konstitucijos preambulę, Konstitucija – tai mes visi. Todėl tik pati visuomenė (per nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidą ir kitas teisėtas pilietiškumo iniciatyvas) gali apginti savo Konstituciją. O atsakant į antrą šio straipsnio klausimo dalį (kaip pagaliau paskirti tris naujus Konstitucinio Teismo teisėjus?), tai reikia tiesiog imti, susitarti ir paskirti. Kito kelio nėra, o tam teikia vilčių sprendimas, visgi, įtraukti šį klausimą į sausio 7 ir 14 dienos Seimo darbotvarkes…

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas 

Raktažodžiai
Close
Close