Komentarai

H. Gabartas. Kaip Lietuvoje įgyvendinsime nesaugios Astravo AE absoliučią blokadą?

Vienas iš naujos valdančiosios daugumos koalicijos skelbiamų artimiausio laikotarpiu darbų – absoliuti nesaugios Astravo atominės elektrinės (AE) blokada. Skelbiamas tikslas iš ties ambicingas, ypač po to, kai 2020 m. lapkričio 3 d. buvo pradėtas eksploatuoti Astravo AE pirmasis reaktorius, į tinklą jau tiekiami pirmieji „nešvarios“ elektros megavatai,  kuriems netiesiogiai per Rusiją kelią į savo rinką jau atvėrė Latvija. Prisimenant benueinančios valdžios pažadus užkardyti Astravo AE pagamintos nešvarios elektros patekimą į Lietuvos rinką ir stebint praėjusios savaitės įvykius, kai rusiška (įskaitant galimai nešvarią baltarusišką) elektra yra praktiškai nevaržomai pardavinėjama Latvijoje (o dėl bendros elektros rinkos tai reiškia, kad ir Lietuvoje), nesinorėtų, kad ant to paties grėblio užliptų ir naujai išrinktoji Lietuvos valdžia. Todėl, panašiai kaip ir dėl Lietuvos valdžios viršūnių užsibrėžto siekio sukurti gerovės valstybę (dėl kurio diskusijų nekyla), sprendžiant Astravo AE problemą matomai svarbiau kalbėti apie tuos konkrečius būdus ir priemones, kaip užsibrėžtas tikslas bus įgyvendinamas faktiškai.

Išspręsti Astravo galvosūkį pradedant nuo naujo balto lapo nepavyks, nes atitinkami sprendimai latvių ir estų pusėje jau priimti. Todėl Lietuvai modeliuojant galimus sprendimų variantus ateičiai, svarbu visiems vienodai suprasti, kokią problemą turime šiandien.

Švarios rusiškos ir nešvarios baltarusiškos elektros atskyrimo dilema

2016 m. Seimo priimtas taip vadinamas anti-astravinis įstatymas skelbia, kad po Astravo AE paleidimo į Lietuvos elektros energijos rinką neturi patekti elektros energija iš Baltarusijos, išskyrus tą energiją, kuri būtina Lietuvos elektros energetikos sistemos patikimumui užtikrinti. Vienas iš pagrindinių šio įstatymo tikslų – neleisti Baltarusijai uždarbiauti iš prekybos Astravo AE pagaminta nešvaria elektra naudojantis Lietuvos infrastruktūra ir taip galimai finansuoti nesaugios elektrinės tolimesnę plėtrą statant antrąjį ir paskesnius reaktorius. Turint omenyje tai, kad ES ir platesnės tarptautinės bendruomenės reakcija į Lietuvos protesto balsą dėl netinkamos elektrinės statybos vietos parinkimo ir paliktų spragų branduolinės saugos srityje buvo pakankamai vangi ir nesutrukdė Baltarusijai paleisti elektrinę, baltarusiškos elektros embargo yra likusi bene vienintelė veiksminga priemonė Lietuvos kovoje už savo saugią ateitį.

Tačiau problema išlieka ta, kad nešvarios elektros komercinio importo iš Baltarusijos, kurį aiškiai draudžia įstatymas, atskyrimas nuo tariamai švarios elektros komercinio importo iš Rusijos per Latviją, kurio įstatymas lyg ir nedraudžia, praktikoje pasirodė esąs gana nepaprastas klausimas.

Diskusija apie tai, kaip atskirti švarią rusišką ir nuo nešvarios baltarusiškos elektros yra išties sudėtinga ir greitai tampa pernelyg techniška, kad ją galėtų suprasti platesnė visuomenė neapsiribojant energetikais. Į klausimą, ar po Astravo AE paleidimo Baltarusija faktiškai eksportuoja elektrą (suprask, „paverčia švarią rusišką elektrą nebešvaria“), ar visgi save subalansuoja suvartodama elektrą savo reikmėms (suprask, „rusišką elektrą išlaiko švarią“), gali atsakyti tik energetikai. Be to, pagal 2020 m. trijų Baltijos šalių perdavimo sistemos operatorių suderėtoje ir Estijos bei Latvijos reguliatorių patvirtintoje metodikoje numatytą kilmės sertifikatų sistemą, į Latviją importuojama rusiška elektra privalo turėti kilmės įrodymus, kurie rengiami vadovaujantis Rusijos Federacijoje galiojančių teisės aktų reikalavimais (!). Todėl, atsižvelgiant į Astravo AE geopolitinį pobūdį ir į Rusijos, kaip šio projekto pagrindinio kreditoriaus, tiesioginį komercinį suinteresuotumą Astravo AE sėkme, bet kokie įrodymai, kad į Latviją importuojama rusiška elektra esą neturi nešvarios baltarusiškos elektros priemaišų, bet kuriuo atveju turėtų būti vertinami labai kritiškai. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos reguliatorius – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba iki šiol turi rimtų abejonių dėl minėtos metodikos atitikties Lietuvos anti-astraviniam įstatymui ir nepaisant benueinančios valdžios spaudimo ją patvirtinti akivaizdžiai vengia.

Tenka tik apgailestauti, kad lietuvių ir latvių požiūris į elektrą, kuri po Astravo AE paleidimo yra importuojama iš Rusijos, iš esmės išsiskyrė. Kadangi Latvija praktiškai atvėrė kelią nevaržomai prekybai rusiška elektra su galimybe pačiai Rusijai spręsti dėl tokios elektros švarumo lygio, kyla klausimas, ar mūsų kaimynės politinis pareiškimas nefinansuoti Aleksandro Lukašenkos režimo ir nepirkti nesaugioje Astravo AE pagamintą nešvarią elektrą yra išties nuoširdus. Savo ruožtu Lietuva į baltarusiškos elektros embargo žiūri ne formaliai, bet iš esmės, ir todėl nesutinka, kad Astravo AE pagaminta nešvari elektra galėtų būti parduodama Lietuvos rinkoje, net jeigu ji sertifikuota kaip rusiška ir atkeliauja komerciniais srautais iš Latvijos. Liaudyje sakoma, kad rėčiu vandens nepasemsi. Panašiai ir čia baltarusiškos elektros embargo praktiškai neveiks, jei Astravo AE elektra galės nevaržomai patekti į Baltijos šalis su tariamai švarios rusiškos elektros etikete.

Derybos su latviais dėl rusiškos elektros komercinių pralaidumų dar nebaigtos

Diskusijos dėl elektros kilmės veda į klystkelį, net jeigu tokia praktika atsinaujinančios energetikos atžvilgiu egzistuoja. Todėl vietoj to, kad bandyti švarią rusišką elektrą atskyrinėti nuo nešvarios baltarusiškos, kas dėl fizikos dėsnių apskritai tėra hipotetinis užsiėmimas, daug svarbiau būtų kartu su kaimynais latviais tęsti diskusiją dėl komercinių pralaidumų elektros srautui iš Rusijos į Latviją mažinimo, darant prielaidą, kad po Astravo AE paleidimo rusiška elektra tiesiog nebegali būti švari. Tai, kad darbas šia kryptimi būtų prasmingas, liudija ir neseniai oficialiosios Maskvos įteikta nota, kurioje raginama netaikyti jokio koeficiento, ribojančio elektros prekybą per Rusijos-Latvijos jungtį.

Kadangi Lietuvai tai yra nacionalinio saugumo klausimas, derybos su Latvija dėl prekybos nešvaria elektra nutraukimo ar bent jau dėl šiuo metu latvių taikomo 0.62 koeficiento tolimesnio mažinimo turėti vykti aukščiausiu politiniu lygiu tiek dvišaliais, tiek ir europiniais formatais, bet ne tarp perdavimo sistemos operatorių paverčiant diskusiją techniniu klausimu, kaip tai buvo daroma iki šiol. Nors benueinanti Lietuvos valdžia šiuo klausimu patyrė gana skaudų fiasco, tai nereiškia, kad naujai išrinkta valdžia turėtų nuleisti rankas ir nesiekti ambicingesnio susitarimo. Nes argumentų kalbantis su latviais juk turime: jei visi vieningai sutariame, kad po sinchronizacijos su kontinentiniais Europos tinklais (KET) nuo 2025 metų elektra iš Rusijos vistiek nebegalės būti perkama, tai kodėl vardan spartesnės integracijos su KET negalime atsisakyti ar bent jau pradėti palaipsniui reikšmingai mažinti rusiškos elektros pirkimą jau dabar? Mūsų kaimynų pozicija šiuo klausimu yra sunkiai pateisinama, ypač turint omenyje tai, kad Latvija, priešingai nei Lietuva, iš esmės nėra deficitinė elektros rinka.

Jei diskusija su latviais visgi išliktų nevaisinga, kyla klausimas, ar Lietuva turi kokių nors alternatyvių priemonių arsenalą, kuris galėtų būti pradėtas taikyti vienašališkai siekiant apsaugant savo rinką nuo nešvarios elektros?

Turimos alternatyvos saugant Lietuvos elektros rinką nuo nešvarios elektros

Kadangi Lietuva iki šiol priklauso taip vadinamam BRELL (t.y. Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) žiedui, kuriame elektros fiziniai srautai juda vadovaujantis fizikos dėsniais mažiausio pasipriešinimo kryptimi deficitinės zonos link, vienas iš būdų užkardyti Astravo AE pagamintos nešvarios elektros patekimą į Lietuvos rinką galėtų būti fizinių elektros pralaidumų iš Baltarusijos į Lietuvą sumažinimas. Tai esmės reikštų, dalis elektros linijų su Baltarusija paprasčiausiai turėtų būti atjungtos. Laidų apkarpymas, panašiai kaip į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą einančio „Družba“ naftotiekio uždarymas „remontui“, neprieštarautų ES teisei, nes ji nereguliuoja techninio pralaidumo su 3-iomis valstybėmis pralaidumo klausimų, tačiau tokios priemonės pritaikymas kelia eilę techninio pobūdžio klausimų. Todėl siekiant visiškai nenupjauti šakos, ant kurios patys sėdime, toks pratimas turėtų būti daromas labai apdairiai, prieš tai atlikus išsamius techninius skaičiavimus ir nesutrikdant Lietuvos elektros energetikos sistemos patikimo veikimo.

Be to, Lietuva taip pat turėtų svarstyti galimybę atitinkama dalimi sumažinti iš Latvijos į Lietuvą atkeliaujančio komercinio elektros srauto pralaidumą. Lietuvos perdavimo sistemos operatoriui sumažinus Latvijos-Lietuvos elektros skerspjūvio prekybinį pralaidumą, tuo pačiu būtų apribota ir nešvarios elektros pateikimo į Lietuvos rinką galimybė. Jei tokios priemonės pritaikymas nesudarytų jokių techninio pobūdžio sunkumų, jis kelia tam tikrų teisinio pobūdžio klausimų, nes elektros prekybinių pralaidumų tarp Baltijos šalių klausimas reguliuojamas pagal ES teisę, kuri bet kokius prekybinius apribojimus iš esmės draudžia. Visgi, toks draudimas nėra absoliutus. ES Teisingumo teismas savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) esančios laisvo prekių judėjimo nuostatos yra taikomos ir elektros atžvilgiu. Vadinasi, SESV 36 straipsnyje numatytos išimtys iš laisvo prekių judėjimo, susijusios su „viešąja tvarka arba visuomenės saugumu, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsauga“, gali būti taikomos ir nešvarios elektros prekybos apribojimų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos įstatymus Astravo AE yra oficialiai pripažinta nesaugia branduoline elektrine, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai, ES teisė niekaip negali drausti Lietuvai vienašališkai taikyti nacionalines priemones, skirtas sumažinti ar panaikinti Astravo AE keliamą grėsmę. Kita vertus, net jeigu tokia priemonė būtų pateisinama pagal ES teisę, siekiant išvengti staigaus kainų šoko susidarymo Lietuvos elektros rinkoje ji irgi turėtų būti taikoma labai apdairiai, prieš tai užsitikrinus pakankamą vidaus gamybą bei prekybinį pralaidumą per likusias Nord Balt, LitPol Link bei Kaliningrado jungtis.

Galiausiai, Latvijos demaršas vienašališkai nustatant prekybos pralaidumus su Rusija ir taip formaliai pažeidžiant 2018 metais suderėtą ir trijų Baltijos šalių reguliatorių patvirtintą elektros prekybos su 3-iomis šalimis metodiką taip pat galėtų būti teisiškai kvestionuojamas pasitelkiant į pagalbą Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą (ACER).  Visgi, minėtos metodikos teisinio privalomumo galia po Astravo AE paleidimo gali būti vertinama skirtingai, todėl dėti visas viltis naujajai valdžiai išimtinai tik į šį scenarijų viliantis dėl jo sėkmingos pabaigos nevertėtų.

Apibendrinant, Lietuva tikrai dar turi alternatyvių priemonių arsenalą, kuris galėtų būti panaudotas vienašališkai, jeigu derybos su Latvija dėl rusiškos elektros prekybinių pralaidumų neduotų laukiamų vaisių. Benueinanti Lietuvos valdžia šiuo arsenalu kažkodėl nepasinaudojo. Akylai stebėsim, kaip seksis naujajai valdančiajai koalicijai įtikinti Latviją pakeisti savo poziciją ir ar prireiks Lietuvai imtis atsakomųjų vienašališkų priemonių, nes iššūkiai darbų fronte dėl Astravo AE absoliučios blokados išlieka labai dideli.

Dr. Herkus Gabartas yra Mykolo Romerio universiteto partnerystės profesorius, advokatas, Sąjūdžio prieš Astravo AE valdybos narys

Raktažodžiai
Close
Close