Komentarai

S. Bikelis. Ar civilinis turto konfiskavimas startuos su užtrauktu rankiniu stabdžiu?

Respublikos Prezidentui pasirašius ir paskelbus civilinio  turto konfiskavimo įstatymą ir šiam įstatymui įsigaliojus, tai bus mažiausiai penktoji teisinė priemonė, įgalinanti valstybę paimti  pajamas, gautas iš latentinių nusikaltimų, taip pat uždarbį iš tokių pajamų. Tokių priemonių Lietuvos teisės sistemoje yra įteisinta bent keliose teisės šakose – mokestinė bauda už nepaaiškintos kilmės pajamas Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje, liūdnai pagarsėjęs neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnyje, bešeimininkio turto institutas Civilinio kodekso 4.57 straipsnyje ir Baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnyje (FNTT praktikoje ne kartą pasitelktas paimant iš latentinio pinigų plovimo gautas lėšas), galiausiai mišrios prigimties tarpusavyje itin artimi institutai – išplėstinis turto konfiskavimas, įteisintas Baudžiamojo kodekso 723 straipsnyje ir civilinis turto konfiskavimas (CTK), įteisintas specialiame įstatyme, dėl kurio priskyrimo vienai iš teisės šakų teisininkams dar ilgai teks laužyti galvas.

Šių priemonių ir CTK tarpusavio santykis ir CTK pridėtinė vertė plačiau jau yra nagrinėta mokslo studijoje Bikelis S., Mikšys S. (2019) „Civilinio turto konfiskavimo perspektyvos Lietuvoje“. Čia trumpai aptarsiu tik vieną iš CTK privalumų prieš išplėstinį turto konfiskavimą. Deja, šis privalumas priimtame CTK įstatyme yra didele dalimi eliminuotas, tuo ne tik sumenkinant įstatymo potencialą, bet ir sukeliant jo nuostatų vidinės logikos prieštaravimų. Per likusį laiką iki įstatymo įsigaliojimo šią situaciją, manytina, būtina ištaisyti.

Vienas esminių CTK proceso privalumų yra šio proceso nepriklausomumas nuo  baudžiamojo proceso eigos. Iš esmės net nebūtų labai logiška susieti šių procesų eigos, nes CTK yra skirtas pajamoms iš latentinių nusikaltimų, o ne pajamoms iš baudžiamajame procese nustatytų nusikalstamų veikų konfiskuoti. Baudžiamasis procesas CTK yra tik proceso katalizatorius, priemonė susiaurinti galimų atsakovų ratą, bet ne lemiamas veiksnys sprendžiant dėl nepaaiškinto turto kilmės ir jo konfiskavimo CTK tvarka.

Praktiniai procesų atskyrimo privalumai pasireiškia, visų pirma, tuo, kad atskyrus turto paieškos, jo kilmės nustatymo procesą ir asmens baudžiamojo persekiojimo, jo kaltės nustatymo procesą, abu šie procesai tampa operatyvesni, jie nebevilkina vienas kito. CTK gali būti pabaigtas greičiau, nei sudėtinga baudžiamoji byla, kurioje užsitęsė veiksmai, svarbūs tiksliam veikos kvalifikavimui ar kaltinamųjų kaltei nustatyti, bet neturintys daug reikšmės sprendžiant dėl nepaaiškintos kilmės turto pripažinimo konfiskuotinu CTK tvarka. Ir atvirkščiai, kaltės klausimai nesudėtingoje baudžiamojoje byloje gali būti išspręsti greičiau, o kartais labai sudėtingas turto paieškos ir jo kilmės tyrimas gali užtrukti ilgiau, gali tęstis net ir po nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo. Nei viena, nei kita situacija nebūtų įmanoma taikant išplėstinį turto konfiskavimą, nes sprendimas dėl išplėstinio turto konfiskavimo priimamas tik kartu su nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. O štai Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Gogitidze prieš Sakartvelą (2015) buvo nagrinėjama situacija, kurioje CTK buvo pabaigtas ir turtas konfiskuotas iš korumpuoto pareigūno ir jo giminaičių net 5 metais (!) anksčiau, nei baudžiamajame procese šiam pareigūnui buvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis dėl korupcijos. Kitose EŽTT bylose, kuriose nagrinėtas CTK pagrįstumas, prieš asmenis, kurių kontroliuotas turtas konfiskuotas CTK priemonėmis, net nebuvo pateikti kaltinimai baudžiamajame procese, CTK procesas pradėtas ir sėkmingai baigtas visiškai nepriklausomai nuo to, ar buvo nuspręsta imtis šių asmenų baudžiamojo persekiojimo (Arcuri prieš Italiją 2001, Butler prieš Jungtinę Karalystę 2002).

Kitas procesų atskyrimo privalumas sietinas su tuo, kad, kaip žinia, asmens kaltumo ir turto kilmės klausimai gali būti sprendžiami skirtingo lygio įrodinėjimo standartais. Tad galimos situacijos, kai baudžiamajame procese, vadovaujantis aukščiausiais įrodinėjimo standartais, asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, užtat CTK procese surinktų duomenų visai pakaktų nustatyti tam, kad jo kontroliuojamas turtas buvo įgytas neteisėtai, iš latentinių teisės pažeidimų. Tokiu atveju konfiskuoti turtą CTK įstatymo pagrindu nebūtų kliūčių, tačiau to nebūtų galima padaryti išplėstinio turto konfiskavimo tvarka, kadangi šios priemonės taikymas susietas su baudžiamojo persekiojimo sėkme arba nesėkme.

Dar vienas svarbus praktinis procesų atskyrimo privalumas – baudžiamojo persekiojimo ir turto tyrimo procesų atskyrimas leistų specializuotis pareigūnams ir koncentruotis į turto tyrimo arba baudžiamojo persekiojimo klausimus, kas, manytina, didintų pareigūnų profesionalumą ir darbo efektyvumą. Ir patys prokurorai yra ne kartą paliudiję, kad „gaudant iš karto du zuikius“ viename procese,  neišvengiamai prioritetas suteikiamas vienai iš tyrimo krypčių, ir renkantis tarp kaltinimo ir turto paieškos ir jo kilmės  aiškinimosi, neišvengiamai daugiau dėmesio sulaukia kaltinimo kryptis.

Vyriausybės parengtame CTK įstatymo projekte nebuvo numatyta galimybė pasinaudoti minėtais CTK proceso privalumais ir CTK vykdyti nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso. Įtarimų baudžiamajame procese asmeniui pareiškimas turėjo stabdyti arba neleisti pradėti CTK proceso dėl šio asmens turto. Jei baudžiamasis procesas truktų kelerius metus,  galimybės atlikti turto tyrimą CTK tvarka ir vėliau konfiskuoti turtą šia tvarka reiktų laukti atitinkamai ilgai. Tokia nuostata darė CTK didele dalimi beprasmišką. Kodėl ji atsirado CTK įstatymo projekte? Šio ribojimo pagrindinė priežastis buvo tai, kad Vyriausybės CTK įstatymo projektas kaip vieną iš CTK pradėjimo pagrindų numatė asmens baudžiamąjį persekiojimą dėl neteisėto praturtėjimo. Prieš asmenį vienu metu vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl neteisėto praturtėjimo ir kartu vykdyti jo turto konfiskavimo procedūrą CTK įstatymo tvarka, t. y. dėl identiškų faktų vykdyti du į turto konfiskavimą nukreiptus procesus, būtų buvę nelogiška.  Projektą svarstant Seimo teisės ir teisėtvarkos komitete (TTK), visai pagrįstai buvo atsisakyta asmens persekiojimą dėl neteisėto praturtėjimo laikyti pagrindu CTK procesui pradėti (toks reguliavimas būtų buvęs ne tik ne visai logiškas, bet ir kirstųsi su proporcingumo principu). Kartu didele dalimi atkrito minėta problema, dėl kurios baudžiamasis persekiojimas dėl neteisėto praturtėjimo būtų visuomet kirtęsis su CTK procesu. Taip vėl buvo atvertas kelias šių procesų savarankiškumui.

Kita vertus tenka apgailestauti, kad projekto svarstymo Seimo TTK metu, procesų savarankiškumo klausimas nebuvo iki galo išspręstas. Dalis ankstesnio projekto nuostatų, kliudžiusių procesų savarankiškumui, projekte liko. Iš vienos pusės, priimtas CTK įstatymas (3 straipsnio 3 dalis) numato CTK ir baudžiamojo proceso savarankiškumą: jeigu CTK procesas jau yra pradėtas (pvz., dėl turto, kurį kontroliuoja pavojingos organizuotos nusikalstamos grupės narys), vėliau pradėtas baudžiamasis procesas CTK proceso nestabdo ir abu procesai vyksta savarankiškai. Tačiau iš kitos pusės, iš ankstesnio projekto priimtame įstatyme liko nuostata (3 straipsnio 1 dalis), kuri draudžia vykdyti šiuos procesus vienu metu ir nepriklausomai. Ji numato, kad jei pirmiau yra pradėtas baudžiamasis procesas, CTK procesas negali būti pradėtas iki pasibaigs baudžiamasis procesas. Toks reguliavimas, mano galva, yra nelogiškas žiūrint net keliais kampais.

Pirma, kaip minėta, turtas, kuris yra CTK dalykas, yra iš latentinių nusikaltimų gautas neaiškios kilmės turtas, tad baudžiamojo proceso rezultatai neturi esminės reikšmės sprendimams CTK procese.

Antra, nėra racionalu delsti tirti neaiškios kilmės turtą. Kaip žinia, esant turto konfiskavimo grėsmei, dažniausiai turtas yra žaibiškai paslepiamas. Be to, turto konfiskavimo atidėjimas būtų itin nenaudingas turto vertės išsaugojimo ir jo naudingo panaudojimo požiūriu. Tad nukelti CTK proceso pradžią po baudžiamojo proceso pabaigos būtų visiškai neracionalu, toks reguliavimas, kaip minėta, iš esmės darytų CTK beprasmį.

Trečia, yra aiškus loginis prieštaravimas tarp draudimo pradėti CTK procesą po to, kai asmeniui pareikšti įtarimai ar kaltinimai, ir šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis 1 punkto, kuris numato, kad asmeniui pareikšti įtarimai arba kaltinimai yra pagrindas pradėti CTK procesą.

Galiausiai, tarpusavyje visiškai nedera abi minėtos CTK įstatymo 3 straipsnio taisyklės, kurių viena leidžia vykti procesams nepriklausimai, o kita tai draudžia. Jų abiejų egzistavimas kartu prieštarauja logikai.

Jeigu CTK įstatymas įsigaliotų nepakoregavus jo 3 straipsnio, teisinis reguliavimas vestų prie gan kurioziškų situacijų. Įsivaizduokime prokurorą, planuojantį pradėti į pavojingų organizuotų nusikalstamų grupių narių sąrašą įtraukto asmens baudžiamąjį persekiojimą dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis ir jo turto CTK procesą. Jeigu prokuroras CTK procesą pradės priešpiet, o įtarimus baudžiamajame procese pareikš popiet, abu procesai galės vykti operatyviai ir nepriklausomai vienas nuo kito. Jeigu minėti sprendimai būtų priimti kitokiu eiliškumu ir prieš pietus būtų pareikštas įtarimas, o po to būtų norima pradėti įtariamojo turto CTK procesą, CTK procesas jau būtų  nebegalimas iki pasibaigs baudžiamasis procesas – gal metus, o gal ilgiau. Tai būtų nelogiška, neracionalu ir absurdiška.

Taigi CTK įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalys yra savotiško nesusipratimo rezultatas, senos įstatymo projekto koncepcijos rudimentai, kurie turi būti kuo operatyviau pašalinti, kitaip ilgai rengtas CTK įstatymas startuos su užtrauktu rankiniu stabdžiu.

Dr. Skirmantas Bikelis yra Lietuvos teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus mokslo darbuotojas, dalyvavęs rengiant CTK įstatymo projektą

Raktažodžiai
Close
Close