Komentarai

V. Nekrošius. Privalomo atstovavimo apeliaciniame procese neliko

Kovo 1 d. LR Konstitucinis teismas paskelbė savo nutarimą Nr. KT9-N3/2019 (bylos Nr. 1/2018), kuriame pripažino, kad CPK 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Man prireikė savaitės, kad be didesnių emocijų (nors visai be jų neapsieisiu) galėčiau paanalizuoti šiame nutarime sudėliotus motyvus. Pajuokaujant, šio nutarimo motyvus bei patį sprendimą galima būtų palyginti su situacija, kai vaikui kieme žaidžiant šis užsigauna koją ir toje vietoje atsiranda mėlynė. Pro šalį einantis žmogus nusprendžia vaikui padėti, kad mėlynė neskaudėtų ir vietoj to, kad uždėtų kokį nors šaltą daiktą ant skaudamos vietos, nupjauna visą koją. Tikslas kaip ir pasiektas – mėlynės daugiau nebeskauda…

Konstitucinis Teismas savo išvadą grindė keliais motyvais, kuriuos norėčiau trumpai aptarti.

a) pagal Konstituciją, teisė turėti advokatą, kaip viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų reguliuojant konstitucinės teisės kreiptis į teismą, inter alia teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apeliacinės instancijos teismui, įgyvendinimą negali būti paversta šią konstitucinę teisę varžančia pareiga, inter alia tiek, kad būtų paneigta galimybė pasinaudoti pačia teise;

Šis argumentas tikrai nauja mintis pasaulinėje civilinio proceso teisės doktrinoje. Šiaip jau pasaulyje (išskyrus Lietuvą, dar buvo pasiremta Rumunijos, Moldovos ir Latvijos patirtimi – tikrai iškilios demokratijos ir teisinės valstybės bei teisės mokslo atstovės) niekam nekyla abejonių dėl to, kad tam tikrose  bylose ar stadijose civiliniame procese gali būti nustatyta šalies pareiga turėti advokatą. Šiuo požiūriu galima pateikti žymiai rimtesnių pavyzdžių – Vokietija, Austrija, JAV, D. Britanija, Olandija, Suomija, Belgija, Graikija, Italija ir t.t. Nei vienoje iš valstybių niekas nemato jokių problemų su pareigos turėti advokatą konstitucingumu. Bet mes Lietuvoje juk esame labai ypatingi – paskutiniai Europos pagonys…   Norėtųsi priminti, kad Lietuvoje šį pareiga įstatymuose yra įtvirtinta kasaciniame procese, o taip pat ir kai kuriose kategorijose bylų jau pirmosios instancijos teismuose (grupės ieškinys, priverstinis akcijų pardavimas, juridinio asmens veiklos tyrimas ir kt.). KT akcentas, kad šios pareigos įvedimas reiškia teisės į teisminę gynybą ribojimą yra iš principo neteisingas. Atvirkščiai, ši pareiga yra skirta tam, kad proceso dalyviams būtų užtikrinta efektyvi ir reali teisminė gynyba.  Mat jeigu kalbame apie bylas arba proceso etapus, kuriuose efektyviam teisės į teisminę gynybą realizavimui yra būtinos specialios žinios, privalomojo advokato atstovavimo institutas yra vienintelė efektyvi priemonė, žinoma šiuolaikiniam civilinio proceso mokslui, padedanti užtikrinti realią asmens teisių teisminę gynybą. Kitu atveju yra tiesiog sukuriama teisinės gynybos iliuzija, kadangi proceso dalyvis yra paliekamas vienas pats su visomis teisės vingrybėmis, o teismo galimybė veikti ex offitio civiliniame procese yra labai ribota.

b) asmenys, kurių turimas turtas ir gaunamos metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį ar kurie norėtų paduoti apeliacinį skundą tam tikrų kategorijų civilinėse bylose, negali gauti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos. Juridiniams asmenims civilinėse bylose valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama jokiais atvejais;

Šiam argumentui tikrai puikiai tinka pavyzdys su mėlyne ir nupjauta koja. Niekada nemaniau, kad tuo atveju, jeigu vienas institutas nėra pakankamai efektyvus, reikia tiesiog panaikinti kitą institutą, kurio aptarnavimui yra skirtas pirmasis. Vadovaujantis KT logika, Konstitucijai greičiausiai prieštarauja ir CPK nuostata, kad ieškinys (atsiliepimas į ieškinį) arba apeliacinis skundas turi būti surašomi raštu. Nes jeigu asmens pajamos nežymiai viršija tas, kurios sudaro pagrindą gauti valstybės garantuotą teisinę pagalbą, o asmuo jokio ieškinio gyvenime nėra rašęs, bet kreiptis į  advokatą nemato reikalo – nei ieškinio, nei atsiliepimo į jį ir juo labiau apeliacinio skundo šis asmuo tinkamai nesurašys. Iš esmės visose valstybėse, kuriose egzistuoja valstybės garantuota teisinė pagalba civilinėse bylose, ji yra grindžiama tam tikrais pajamų lygiais. Tad visada egzistuos asmenys, kurie nustatytas ribas viršija. Jeigu tos ribos yra protingos, tai reiškia, kad į jas nepatenkantys asmenys turi turėti pakankamai lėšų advokato pagalbai apmokėti, juo labiau, kad laimėjus bylą, turėtos išlaidos bent jau dalinai bus atlygintos.

c) jokie reikalavimai, inter alia kreiptis į advokatą ar turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą, nėra keliami kitai bylos šaliai, privalančiai pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstoma nuomonė dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalis);

Šis motyvas ignoruoja vieną esminį momentą. Apeliacinio skundo nepateikusi šalis apeliacinio proceso dalyviu tampa prieš savo valią, todėl privalomojo atstovavimo įpareigojimas vargu ar būtų teisingas. Na, o kalbant apie šalių lygybės principą, jo realizavimo kokybė turėtų būti matuojama procesinių priemonių (šalies teisė pateikti apeliacinį skundą atitinka kitos šalies teisę pateikti atsiliepimą į jį), o ne procesinės formos (privalo – neprivalo dokumento pasirašyti advokatas) matu.

d) reikalavimas, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas, netaikomas nei baudžiamajame, nei administracinių bylų procese, nei administracinių nusižengimų teisenoje: apeliacinį skundą tiek baudžiamosiose, tiek administracinių nusižengimų bylose, tiek administracinėse bylose dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, gali surašyti pats skundą paduodantis asmuo, kad ir kokia būtų jo profesija ar kokį išsilavinimą jis turėtų, nors reikalavimai apeliacinio skundo surašymui minėtose bylose yra iš esmės panašūs į tuos, kurie keliami apeliacinio skundo surašymui civilinėse bylose (BPK 313 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija), ANK 647 straipsnio 1 dalis, ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 134 straipsnio 2, 4 dalys);

Apie šio argumento logiką ir pagrįstumą apskritai be emocijų kalbėti yra labai sudėtinga. Juk daugiau nei akivaizdu, kad negalime šiuo aspektų lyginti civilinio ir baudžiamojo bei administracinių procesų. Tiek baudžiamajame, tiek ir administraciniame procese yra aiškiai išreikštas viešas interesas, kad teismas nustatytų materialiąją tiesą byloje. Tuo tarpu civiliniame procese šis interesas yra aiškiai ribojamas šalių autonomijos, dispozityvaus civilinės teisės pobūdžio ir rungimosi principo. Todėl teismo aktyvumas ir pareiga rinkti įrodymus savo iniciatyva, siekiant nustatyti byloje tiesą yra savaime suprantamas dalykas baudžiamajame bei administraciniame procesuose ir beveik neįsivaizduojamas dalykas civiliniame procese. Tad sulyginti šiuos procesus per privalomojo atstovavimo instituto prizmę yra tas pats, kaip asilą prilyginti žirgui.

e) Konstitucija neleidžia įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad kokios nors kategorijos bylose apskritai jokiais atvejais nebūtų galima siekti inicijuoti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto peržiūrėjimo, nes šitaip būtų paneigta galimybė ištaisyti galimas teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą; nustačius tokį teisinį reguliavimą, konstitucinė teisingumo samprata būtų apribota tik formaliu, nominaliu teismo vykdomu teisingumu, tik teismo vykdomo teisingumo regimybe, taigi ne tuo teisingumu, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (2007 m. spalio 24 d. nutarimas);

Šis argumentas be jokios abejonės labai teisingas. Problema ta, kad šiuo atveju jis visiškai netinkamas. Na, o jų paneigimui puikiausiai tinka punkte a) jau įvardinti motyvai.

 f) konstatuotina, jog CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu konstitucinė asmens teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, esanti neatsiejama teisės kreiptis į teismą dalimi, yra neproporcingai apribota, o kai kuriais atvejais yra paneigiama pačios teisės esmė; tokiu teisiniu reguliavimu užkertamas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą;

Mano supratimu teisė į apeliaciją bus apribota dabar, pripažinus CPK 306 straipsnio 3 d. nuostatą, prieštaraujančią Konstitucijai. Turime nepamiršti, kad apeliacinis procesas 90 % yra rašytinis. Tai, kad apeliacinį skundą privalėjo surašyti advokatas, užtikrino apeliacinio proceso kokybę ir asmens teisės į teisminę gynybą realizavimo efektyvumą. Pasikeitus situacijai, apeliacinį skundą galės surašyti pati šalis, kuri dažniausiai neturi specialių žinių. Teismas apeliaciniame procese veikia išimtinai apeliacinio skundo nustatytose ribose. Tad pavojus, kad skundas nebus tenkintas dėl jo netinkamos kokybės, po šio KT nutarimo, vienareikšmiškai padidėjo. Ir viskas tik dėl to, kad galima būtų pasakyti, jog proceso šalis gali pati pateikti apeliaciją.

KT nutarime plačiai remiamasi EŽTT praktika bei Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1995 m. vasario 7 d. priimtoje rekomendacijos Nr. R(95)5 dėl apeliacijos sistemų ir procedūrų civilinėse bylose. Argumentacija gana keista, kadangi, kiek man yra žinoma, EŽTT nėra priėmęs jokio sprendimo, kuriame būtų pripažinta, kad pareiga turėti advokatą apeliaciniame procese, kai valstybėje egzistuoja nemokamos teisinės pagalbos sistema, prieštarauja kokiems nors EŽTK straipsniams. Panaši situacija ir su Europos Tarybos rekomendacija, kurioje pripažįstama net valstybių teisė tam tikrais atvejais riboti teisę į apeliaciją.

Na ir visai pabaigai. Šiuo nutarimu mūsų KT sugebėjo sukurti „lietuvišką dviratį“ su kvadratiniais ratais. Tiesa, nutarime remiamasi naujausiais Rumunijos, Moldovos ir Latvijos teisės doktrinos pasiekimais, kas jo galimus kritikus greičiausiai turėtų padėti įtikinti nutarimo pagrįstumu, bet mane kažkodėl žymiai labiau įtikina nuo Lietuvos į Vakarus vyraujanti teisės mokslo logika ir argumentacija šiuo klausimu. O ji yra priešinga tai, kurią perskaičiau šiame KT nutarime.

Be emocijų, deja, nepavyko…

Habil. dr. Vytautas Nekrošius yra VU Teisės fakulteto profesorius, Privatinės teisės katedros vedėjas

Raktažodžiai
Close
Close