J. Bartkus. Ar teisė turėtų skatinti atsiprašymus?
Žodžius „atsiprašau“ ar „atleiskite“ daugelis iš mūsų girdi beveik kasdien – restoranuose, kavinėse, parduotuvėse ar darbo aplinkoje. Neseniai iš Vakarų Europos ar JAV grįžę žmonės dažnai pastebi, kad ten atsiprašoma gerokai dažniau nei Lietuvoje. Neretas žmogus atsiprašo net ir tokiose situacijose, kai, atrodytų, tam nėra rimtos priežasties, pavyzdžiui, netyčia susikirtus keliams su kitu praeiviu.
Gebėjimas pasakyti atsiprašau net ir tada, kai nesijaučiate dėl ko nors kaltas, dažniausiai laikomas teigiama savybe. Tai patvirtina ir įvairūs moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, mokslininkas Aaron Lazare rašo, kad atsiprašymas gali padėti užgydyti emocines nuoskaudas, sumažinti kaltės jausmą, nuslopinti keršto troškimą ir atkurti pašlijusius santykius[1]. Kai kurie tyrimai rodo, kad atsiprašymai gali būti naudingi ne tik emocinei, bet ir fizinei žmogaus savijautai. John Hopkins universiteto mokslininkai yra atkreipę dėmesį, kad gebėjimas atsiprašyti ir susitaikyti su kitais siejamas su mažesniu stresu, geresne miego kokybe ir kitais teigiamais sveikatos rodikliais[2].
Atsižvelgiant į šią atsiprašymų naudą, kyla klausimas: ar teisė turėtų labiau skatinti žmones atsiprašyti? Tam tikra prasme ji tai jau daro. Pavyzdžiui, Lietuvos baudžiamoji teisė numato galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis susitaiko su nukentėjusiuoju[3]. Tokiu būdu teisinė sistema skatina ne tik nubausti pažeidėją, bet ir atkurti tarp šalių pažeistus santykius. Atsiprašymo ir atleidimo idėjos aptinkamos ne vien baudžiamojoje teisėje. Kai kurie autoriai jas sieja ir su bankroto teise. Pavyzdžiui, teisės mokslininkė Martha Minow teigia, kad bankroto procesas suteikia žmogui galimybę sulaukti tam tikro „atleidimo“ už susikaupusias skolas ir pradėti finansinį gyvenimą iš naujo[4].
Tačiau bendrosios teisės tradicija, ypač JAV teisė, atskleidžia dar vieną būdą, kuriuo teisė gali skatinti žmones atsiprašyti. Kai kuriose jurisdikcijose galioja įrodinėjimo taisyklės, ribojančios atsiprašymų naudojimą teismo procese. Kitaip tariant, tam tikrais atvejais žmogus gali atsiprašyti nebijodamas, kad jo žodžiai vėliau bus panaudoti prieš jį teisme. Toliau aptarsiu šių taisyklių esmę, paaiškinsiu, kokių tikslų jomis siekiama, kaip jos dera su vienu svarbiausių proceso tikslų – tiesos nustatymu ir ar panašios taisyklės galėtų būti taikomos Lietuvos civiliniame procese.
1. Atsiprašymo (ne)leistinumas teismo procese
Net trisdešimt devyniose JAV valstijose ir Kolumbijos apygardoje galioja vadinamieji atsiprašymo įstatymai. Jie riboja galimybę teisme remtis iki teismo proceso išsakytu atsiprašymu kaip įrodymu, kad asmuo pripažino savo atsakomybę. Tokių įstatymų prireikė, nes anksčiau atsiprašymas dažnai buvo suprantamas kaip netiesioginis atsakomybės pripažinimas. Pavyzdžiui, jei gydytojas po sudėtingos operacijos atsiprašydavo paciento dėl patirtų sužalojimų, teisme tai galėjo būti vertinama kaip gydytojo atsakomybę patvirtinantis faktas. Juk kam atsiprašinėti, jeigu nieko blogo nepadarei? Tačiau atsiprašymas nebūtinai reiškia kaltės pripažinimą. Žmonės atsiprašo ar išreiškia užuojautą norėdami išreikšti apgailestavimą ar žmogišką rūpestį dėl kito asmens patirtų išgyvenimų. Todėl atsiprašymo įstatymais siekiama užtikrinti, kad tokie žodžiai nebūtų automatiškai laikomi atsakomybės pripažinimu.
Galimybė teisme remtis atsiprašymu kaip atsakomybės įrodymu turėjo ir kitą neigiamą pasekmę – žmonės vengdavo atsiprašyti. Gydytojai ir kiti asmenys, patekę į žalą sukėlusias situacijas, dažnai nesiryždavo išreikšti užuojautos ar apgailestavimo, baimindamiesi, kad jų žodžiai vėliau bus panaudoti prieš juos teisme. Atsižvelgiant į jau aukščiau minėtą atsiprašymų svarbą žmonių psichologinei ir fizinei gerovei, dalis JAV valstijų ir priėmė minėtus atsiprašymo įstatymus, kuriais buvo užkirstas kelias naudoti atsiprašymo ar užuojautos faktą įrodinėjant asmens atsakomybę.
Pavyzdžiui, Teksaso įstatymo dėl civilinio proceso ir teisių gynimo 18.061 sekcija numato „a) Civilinėje byloje teismas negali priimti tokio pranešimo, kuriame: (1) reiškiamas užuojautos jausmas ar bendras geranoriškumas dėl nelaimingo atsitikimo, aukos patirtų skausmų, kančių ar mirties;“.
Vienas plačiausių atsiprašymo įstatymų buvo priimtas Kolorado valstijos, kurios įrodinėjimo procesą reglamentuojančio įstatymo 13-25-135 sekcija numato itin platų apibrėžimą: „(1) Bet kokiame civiliniame procese, kurį inicijuoja asmuo, manantis esąs medicininės priežiūros rezultato auka, arba bet kokiame su tokiu civiliniu procesu susijusiame arbitražo procese draudžiama bet kokie pareiškimai, patvirtinimai, gestai ar elgesys, kuriais išreiškiamas atsiprašymas, kaltė, užuojauta, gailestis, <…> kuriuos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas ar jo darbuotojas pateikia nukentėjusiajam, jo giminaičiui ar atstovui ir kurie susiję su nepatogumais, skausmu, kančiomis, sužalojimais ar mirtimi, kuriuos patyrė nukentėjusysis <…>.“
2. Įrodymų leistinumo taisyklė, draudžianti remtis atsiprašymu
Aukščiau paminėtos valstijų taisyklės yra įrodymų leistinumo taisyklės. Šios taisyklės nėra naujas fenomenas. Civilinis procesas pasižymi įrodymų leistinumo taisyklėmis, kurios pašalina įrodymus siekiant apsaugoti vertybes, nesusijusias su tiesos nustatymo tikslu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas draudžia įrodinėti šias aplinkybes: 1) faktines aplinkybes, sudarančias valstybės ar tarnybos paslaptį (CPK 177 str. 4 d.); 2) faktines aplinkybes, sudarančias mediacijos metu gautus duomenis (CPK 177 str. 5 d.); 3) faktines aplinkybes, kurias asmuo sužinojo būdamas atstovu arba gynėju, ir kitas faktines aplinkybes, ginamas kitų CPK įtvirtintų įrodinėjimo privilegijų (CPK 189 str. 2 d., 199 str. 3 d.).[5]
Visos šios taisyklės iš bylos pašalina galimai reikšmingą informaciją, tačiau dėl tam tikrų vertybių svarbos, pavyzdžiui, žmogaus teisės į atstovą, valstybės paslapčių apsaugos, mediacijos svarbos ginčų sprendimui, mūsų ir kitų valstybių teisinė sistema pateisina šios informacijos pašalinimą iš bylos. Į šią kategoriją patenka ir atsiprašymo įstatymai. Jų tikslas – skatinti žmones nebijoti išreikšti užuojautos ar apgailestavimo vien dėl to, kad vėliau jų žodžiai gali būti panaudoti kaip jų kaltės įrodymas. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad šie įstatymai bent iš dalies pasiekia savo tikslus: gerina gydytojų ir pacientų komunikaciją, skatina taikų ginčų sprendimą ir kai kuriais atvejais padeda išvengti teisminių ginčų[6].
3. O tai kaip su tiesos nustatymu civilinėje byloje?
Vis dėlto atsiprašymo įstatymai nėra vertinami vienareikšmiškai. Kaip ir kitos įrodymų leistinumo taisyklės, jie riboja galimybę teismui susipažinti su bylai reikšminga informacija. O tiek JAV, tiek Lietuvos civiliniame procese vienas svarbiausių tikslų yra kuo tiksliau nustatyti bylos faktines aplinkybes. Todėl kyla klausimas, ar draudimas remtis atsiprašymais pernelyg neapsunkina tiesos nustatymo? Juk kai kuriais atvejais atsiprašymo fakto vertinimas gali padėti geriau suprasti įvykio aplinkybes, šalių tarpusavio santykius ar žalą sukėlusio asmens požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Kita vertus, atsiprašymo įstatymų šalininkai pabrėžia, kad šis informacijos praradimas yra pateisinama kaina už atviresnį bendravimą ir didesnes galimybes susitaikyti, t. y. ginčą išspręsti be teismo.
Nepaisant galimo kritikos, atsiprašymo įstatymai gerai dera su JAV civiliniu procesu. Pirma, JAV civilinis procesas nesiekia nustatyti absoliučios tiesos – JAV civiliniame procese pakanka nustatyti labiausiai tikėtiną įvykių versiją. Antra, civilinėse bylose taikomas žemesnis įrodinėjimo standartas nei standartas, reikalaujantis visiško ar pagrįsto įsitikinimo dėl faktų egzistavimo[7]. Trečia, atsiprašymo įstatymai ne tik skatinti užuojautą ir susitaikymą, bet saugo prisiekusiuosius. Faktus JAV teismo procese dažnai nustato ne profesionalūs teisėjai, o teisinio išsilavinimo neturintys prisiekusieji. Egzistuoja rizika, kad atsiprašymą prisiekusieji automatiškai supras kaip atsakomybės pripažinimą. Todėl draudimas remtis atsiprašymais padeda išvengti faktinių klaidų ar potencialaus manipuliavimo prisiekusiaisiais.
4. Atsiprašymo įstatymas Lietuvoje
Ar atsakovo atsiprašymas, kaip atsakovo atsakomybės įrodymas, turėtų būti neleistinas ir Lietuvos civiliniame procese? Toks klausimas nėra toks radikalus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pirma, panašios idėjos svarstomos ir kitose kontinentinės teisės valstybėse. Pavyzdžiui, Belgijos teisės doktrinoje pastebima, kad atsiprašymo įstatymai galėtų sudaryti palankesnes sąlygas išreikšti atsiprašymą ar užuojautą, padėti šalims susitaikyti ir taip išvengti brangaus teismo proceso inicijavimo[8]. Be to, kaip minėta, atsiprašymai prisideda prie geresnės žmonių emocinės ir socialinės gerovės.
Antra, vienas svarbiausių Lietuvos civilinio proceso tikslų yra šalių sutaikinimas[9]. Jei žmonės nebijotų, kad jų atsiprašymas vėliau bus panaudotas prieš juos teisme, jie galėtų dažniau pripažinti, suprasti, įsiklausyti į kito žmogaus išgyvenimus, ieškoti kompromiso ir ginčą galimai išspręsti dar iki bylos nagrinėjimo teisme.
Nepaisant to, naujos įrodymų leistinumo taisyklės, draudžiančios remtis atsiprašymais, atsiradimas Lietuvos civiliniame procese kelia ir papildomų abejonių.
Pirma, nėra aišku, ar Lietuvoje apskritai egzistuoja problema, kurią siektų spręsti atsiprašymo įstatymas. Kaip minėta, viena pagrindinių tokių įstatymų atsiradimo priežasčių JAV buvo proceso šalių bei teismų požiūris, kad atsiprašymas gali reikšti atsakomybės pripažinimą. Lietuvos civiliniame procese atsiprašymas neturėtų būti laikomas atsakomybės fakto pripažinimu. Lietuvos CPK 187 str. 2 d. jau dabar įpareigoja faktą laikyti pripažintu tik įsitikinimus, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Todėl bent jau teoriniu požiūriu, atsiprašymai neturėtų būti laikomi civilinės atsakomybės pripažinimu.
Antra, Lietuvos civilinis procesas turi pakankamai sudėtingą santykį su įrodymų leistinumu. Lietuvos civilinis procesas ženkliai labiau linkęs priimti įrodymus ir suteikti jiems atitinkamą reikšmę, nei drausti jų patekimą į bylą. Negana to, Lietuvos civilinis procesas reikalauja aukštesnio teisėjų įsitikinimo nei JAV civilinis procesas, o tai nulemia, kad įrodymų pašalinimas gali dažniau užkirsti kelią tiesos nustatymui teismo procese[10].
Taigi, ar Lietuvos teisė turi skatinti atsiprašymus? Absoliučiai! Ar tai turi daryti nustatant papildomas įrodymų leistinumo taisykles? Klausimas atviras diskusijai.
Dr. Jurgis Bartkus yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asisistentas
[1] Aaron Lazare, On Apology (Oxford University Press, 2004)
[2] https://www.hopkinsmedicine.org/health/wellness-and-prevention/forgiveness-your-health-depends-on-it
[3] Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 d. 3 p.
[4] Martha Minow, When Should Law Forgive? (W. W. Norton & Company, 2019).
[5] Žr. detaliau Jurgis Bartkus, Įrodymų leistinumo samprata Lietuvos civiliniame procese ir arbitraže (Teisė, Vol. 122, 2022).
[6] Nina E. Ross, William J. Newman, The Role of Apology Laws in Medical Malpractice (Journal of the American Academy of Psychiatry and the Law, Vol. 54, Issue 1, 2021).
[7] Vytautas Nekrošius, Jurgis Bartkus, Įrodinėjimo standarto paieškos Lietuvos Respublikos civiliniame procese (Teisė, Vol. 132, 2024).
[8] Žr. Wannes Vandenbussche, Introducing Apology Legislation in Civil Law Systems. A New Way to Encourage Out-of-Court Dispute Resolution (SSRN, 2018). Prieiga: https://ssrn.com/abstract=3237528.
[9] Vytautas Nekrošius, Civilinio proceso tikslai: nustatyti tiesą ar sutaikyti šalis? Tarptautinės konferencijos medžiaga „Civilinio proceso pirmosios instancijos teisme reforma Baltijos jūros regiono valstybėse ir centrinėje Europoje“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 13).
[10] Žr. detaliau Jurgis Bartkus, Įrodymų leistinumo reikšmė Lietuvos civiliniame procese (Teisė, Vol. 119, 2021).
