G. Taminskaitė-Kočiūnė. Lankstus vaiko priežiūros laikotarpis – garantas profesinio ir šeimyninio gyvenimo balansui

Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą, vaiko priežiūros laikotarpis gali trukti iki vaikui sukanka 3 metai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (LR DK) 134 straipsnio 1 dalis), tačiau vaiko priežiūros išmoka mokama, tėvų pasirinkimu, iki vaikui sukanka 18 arba 24 mėnesiai (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Todėl ne visas galimas vaiko priežiūros laikotarpis yra apmokamas socialinio draudimo išmoka, tačiau asmeniui yra garantuojama darbo vieta grįžus iš vaiko priežiūros atostogų.

Vaiko priežiūros laikotarpis ir su juo susiję klausimai yra reguliuojami darbo teisės ir socialinės apsaugos teisės normomis, kurios sąveikauja[1], bet tuo pačiu turi ir skirtingą paskirtį. Teisė į vaiko priežiūros atostogas, pagal LR DK, garantuoja asmeniui galimybę laikinai atsitraukti nuo savo darbinės veiklos, skiriant laiką šeiminėms atsakomybėms (vaiko priežiūrai) ir neprarandant darbo vietos. Tuo tarpu socialinio draudimo išmoka vaiko priežiūros mėnesiais kompensuoja asmeniui negautas pajamas šių atostogų laikotarpių ir užtikrina, jog asmuo (šeima) išlaikytų tokį patį ar panašų pragyvenimo lygį kaip iki tol. Įstatymų leidėjas nesutapatina šių tikslinių atostogų trukmės ir jų metu apmokamų mėnesių trukmės, atsižvelgdamas ir į finansinius valstybės bei darbingos visuomenės pajėgumus solidarizuojantis su vaikus prižiūrinčiais asmenimis. Lietuva Europos Sąjungos (toliau taip pat vadinama ES) kontekste galėtų būti teigiamai pozicionuojama dėl garantijų vaikus auginantiems dirbantiems asmenims, vertinant pagal suteikiamo laisvo nuo darbo laiko trukmę. Vis tik darbo teisės ir socialinių garantijų kiekybė (šiuo atveju pasireiškianti per laikotarpio trukmę) nėra ta pati jų kokybei. Straipsnio autorės nuomone, suteikiamų garantijų kompleksiškumas ir lankstumas bei nuo jų neatsiejama subjektų, kuriems šios garantijos skirtos, pasirinkimo laisvė, turėtų būti pagrindiniai rodikliai.

Kiekvienas teisinis reguliavimas ir juo suteikiama teisė ir (ar) garantija nėra savitiksliai. Siekiai būna įvairūs ir daugialypiai. Be standartinių visoms socialinės apsaugos (susijusioms su darbo santykiais) garantijoms būdingų tikslų (pavyzdžiui, apsaugoti nuo staigaus pajamų sumažėjimo, darbo vietos netekimo, skurdo ir pan.), teisinis reguliavimas vaiko priežiūros mėnesiais yra orientuotas ir į specifinius siekius. Vienas tokių, tuo pačiu labiausiai diskutuojamų pastaraisiais metais nacionaliniu ir virš-nacionaliniu lygiu, yra teigiamo demografinio lygio palaikymo bei augimo siekimas. Jis siejamas ir su kitais tinkamam valstybės funkcionavimui, įskaitant socialinės apsaugos sistemą, būtinais aspektais[2]. Vienas iš neatskiriamų klausimų yra profesinio ir asmeninio gyvenimo balanso užtikrinimas, kuris abipusiškai sąveikauja su šeiminės padėties struktūra. Tai, kaip teisinėmis priemonėmis yra užtikrinamas ir faktiškai gali būti pasiekiamas profesinio ir asmeninio gyvenimo balansas įtakoja asmenų sprendimus dėl šeimos kūrimo ir (ar) auginamų vaikų skaičiaus. Savo ruožtu šeiminė padėtis ir su ja susijusios asmeninio gyvenimo atsakomybės, lemia asmens galimybes profesinėje veikloje. Straipsnio autorė akcentuoja, jog balansas profesinio-asmeninio (šeiminio) gyvenimo srityje nėra ir negali būti suprantamas ir vertinamas vienareikšmiškai bei visuotinai pamatuojamas bendru kriterijumi, bet priklauso nuo kiekvieno individo (jo šeimos) poreikių – subjektyvių aplinkybių. Todėl darbo teisės ir socialinės apsaugos teisės priemonės bei garantijos neturėtų apriboti visų asmenų ir šeimų, unifikuojant jas, pagal vieną standartą, bet savo lankstumu suteikti vaikus auginantiems asmenims, turintiems teisę į minėtas garantijas, kuo daugiau galimų pasirinkimo variantų.

Siekiant profesinio ir asmeninio (šeiminio) gyvenimo balanso užtikrinimo, įstatymų leidėjas, priima sprendimus ne tik pagal galimybes nacionaliniu lygiu, bet yra skatinamas ir gairėmis iš Europos sąjungos pusės. Pavyzdžiui, santykinai naujai (nuo 2023 m.) taikomas teisinis reguliavimas, įtvirtinantis neperleidžiamus du vaiko priežiūros mėnesius kiekvienam iš tėvų, Lietuvoje buvo inspiruotas ES direktyvos Nr. 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros (toliau – Direktyva). Nors, straipsnio autorės nuomone, Direktyvos pagrindu priimtas reguliavimas nepasiekia ir negali pilnai pasiekti savo tikslų dėl klaidingo Direktyvos interpretavimo ir su juo susijusio netinkamo garantijų nacionaliniuose įstatymuose reglamentavimo (tai nėra šio straipsnio objektas ir nebus daugiau jame diskutuojamas), bet yra minimas tiek, kiek reikalinga iliustruoti pagal Direktyvą įtvirtintos socialinės garantijos rigidiškumą. Konkretumas teisiniame reguliavime yra siekiamybė, o pasirinkimo laisvė, naudojantis tam tikromis teisėmis ir (ar) garantijomis, (ne)suteikimas dažnai priklauso nuo reguliuojamų santykių pobūdžio. Viešajai teisei, kuriai priskiriama socialinės apsaugos teisės šaka, yra būdinga, jog “galima tik tai, kas leidžiama”, skirtingai nei privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose, kuriuose taikomas principas “leidžiama viskas, kas neuždrausta”. Socialinės apsaugos teisės srityje[3] tiesiogiai įtvirtinamos asmenims suteikiamos teisės ir garantijos tampa asmenų galimybe, bet ne prievole jomis (pasi)naudoti. Plati asmens pasirinkimo laisvė teisės reguliuojamuose santykiuose įprastai ne tik yra laikoma vertybe, bet taip pat tampa paskata, o kartais ir individualia galimybe naudotis tam tikromis garantijomis ir teisėmis. Ypatingai tokiais atvejais, kurie yra susiję su privačiu asmens (šeimos) gyvenimu, teisinis reguliavimas, įtvirtinantis lanksčias sąlygas ir plačias pasirinkimo galimybes, atliepia didesnio kiekio asmenų interesus ir dėl to gali pasiekti savo tikslus. Todėl aukščiau minėtu reguliavimu nustatytas iš esmės priverstinis[4] kiekvieno iš tėvų įpareigojimas pasinaudoti bent dviem neperleidžiamais vaiko priežiūros mėnesiais, apribojant šią galimybę iki vaikui sukanka 1,5 arba 2 metai, lemia šios garantijos nepatrauklumą ir nedera su esminiu profesinio ir šeiminio gyvenimo balanso užtikrinimo principu – laisve rinktis (lankstumu) kiekvienam, pagal individualius poreikius.

Sistemiškai vertinant LR DK 134 straipsnio nuostatas, suteikiančias teisę į tikslines – vaiko priežiūros  atostogas iki jis sukaks 3 metų amžių, ir Ligos ir motinystės įstatymo 23 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisę į išmokas vaiko priežiūros laikotarpiu (18 arba 24 mėn.), nėra matoma jokia objektyviai pagrįsta priežastis, kodėl teisė į išmoka, kuomet atostogų trukmė ilgesnė už išmokos mokėjimo trukmę, yra ribojama terminu, susietu su vaiko amžiumi, nenumatant galimybės skaidyti apmokamų atostogų mėnesių laikotarpius. Pavyzdžiui, šiuo metu, pagal LR DK 133 straipsnyje bei susijusiuose Ligos ir motinystės įstatymo 19-20 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą, numatoma, kad vaiko tėvui yra suteikiamos 30 kalendorinių dienų (apmokamos) tėvystės atostogos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo iki vaikui sukanka vieni metai ir gali būti skaidomos į du laikotarpius. Šis lankstesnis įstatyminis reguliavimas pakeitė iki 2020 m. galiojusįjį, pagal kurį tėvystės atostogos buvo suteikiamos iki vaikui sukaks vienas mėnuo. Pasikeitęs reguliavimas įtvirtino tėvų pasirinkimo laisvę, susijusią su lankstumu darbo santykiuose – profesinio ir šeiminio gyvenimo balanso garantu.

Tuo tarpu, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, vaiko priežiūros atostogų trukmė ir išmokų šių atostogų metu mokėjimo trukmė negali būti skaidoma. Todėl bet koks profesinis intarpas vaiko priežiūros atostogų metu lemia: (I) bendro galimo 3 metų trukmės atostogų laikotarpio sumažėją, (II) socialinio draudimo išmokos sumažėjimą arba visišką netekimą[5]; (III) galimybės gauti socialinio draudimo išmoką bet kuriuo, DK garantuojamų  3 metų trukmės, vaiko priežiūros atostogų laikotarpio metu nebuvimą.

Visame kontekste, teigiamai vertintinas nuo 2023 metų įsigaliojęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo reguliavimas, pagal kurį iki nustatyto dydžio ribos gaunamos darbinės pajamos vaiko priežiūros mėnesiais (išskyrus neperleidžiamus mėnesius) nemažina socialinio draudimo išmokos ir tokiu būdu sudaroma galimybė vaikus prižiūrinčiam asmeniui, jo pasirinkimu, dalinai grįžti į darbo rinką. Vis dėlto, šis reguliavimas neužtikrina galimo pasiekti lankstumo, reikalingo derinant profesinius ir šeiminius interesus. Asmenys neturi galimybės sustabdyti vaiko priežiūros išmokos gavimo nukeliant jos į ateitį, į jiems individualiai palankesnį laikotarpį. Taip pat nėra galimybės daryti intarpus vaiko priežiūros atostogų, pagal LR DK, metu, nesumažinant jų bendros trukmės.

Apibendrinant, šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas, pagal kurį skirtingos trukmės vaiko priežiūros atostogų ir socialinio draudimo išmokų laikotarpiai siejami su vaiko amžiumi, nesuteikiant galimybės jų skaidyti laike, atspindi teisinio reguliavimo nelankstumą, neigiamai įtakojantį profesinio-šeiminio balanso užtikrinimo galimybes.

Įstatymų leidėjui vertėtų apsvarstyti galimybę įtvirtinti teisę asmenims, jų pasirinkimu, skaidyti vaiko priežiūros išmokos gavimo laikotarpius (įtvirtintus 18 arba 24 mėn. tėvų pasirinkimu), atsiejant jų terminą nuo vaiko amžiaus[6], ypač mažesnio nei numatyta galima maksimali vaiko priežiūros atostogų trukmė, pagal LR DK.

Taipogi, vaiko priežiūros atostogų trukmės susiejimas su kalendoriniais mėnesiais, t.y. numatant, jog asmenys turi teisę pasinaudoti 3 metų trukmės vaiko priežiūros atostogomis per X laikotarpį, o ne iki kol vaikas sukaks 3 m. amžių, suteiktų didesnes pasirinkimo galimybes dirbantiems asmenims derinti savo profesinius interesus ir šeimines atsakomybes. Tęstinis pasitraukimas iš darbo rinkos trejus metus gali turėti neigiamos įtakos asmens profesiniams įgūdžiams ir perspektyvoms. Tuo tarpu galimybė skaidyti laikotarpius, derinant vaiko priežiūrą su profesine veikla leidžia asmeniui išlikti darbo rinkoje (lengviau į ją sugrįžti) bei užtikrinti kryptingą asmeninių (šeimos) interesų tenkinimą palankiausiu metu (materialine, karjeros, etc. prasme). Žinojimas, kad ankstyvesnis grįžimas į darbą neužkerta kelio, esant poreikiui, vėl pasinaudoti tikslinėmis atostogomis šeiminių įsipareigojimų vardan, tikėtina, paskatintų asmenis lengvesniems sprendimų priėmimams. Šiuo atveju įstatymų leidėjas turėtų numatyti objektyviai pagrįstą[7] trukmę iki kada tėvai galėtų pasinaudoti 3 m. vaiko priežiūros atostogomis bei laikotarpių, į kuriuos šios atostogos galėtų būti skaidomos, kiekį.

Dr. Gabrielė Taminskaitė-Kočiūnė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros dėstytoja ir LSMC Teisės instituto mokslininkė.

[1] Tam tikrais atvejais jos viena kitą įtakoja, pavyzdžiui, teisė į vaiko priežiūros išmoką neperleidžiamais mėnesiais įgyjama vienam iš vaiko tėvų esant vaiko priežiūros atostogose, pagal LR DK.

[2] Dirbančiųjų ir iš socialinio draudimo fondo bei valstybės biudžeto išlaikomų asmenų disproporcija lemia didelę mokestinę naštą pajamas dotuoju metu gaunantiems ir ateityje gausiantiems asmenims ir (ar) mažesnes išmokas šiuo metu jų reikalingiems asmenims.

[3]Ir su ja susijusios darbo teisės garantijos.

[4] Nepasinaudojimas šiais mėnesiais mažina bendrą apmokamų atostogų trukmę, pvz., lyginant su iki tol galiojusi reguliavimu, asmenims, pasirinkusiems gauti socialinio draudimo išmoką dvejus metus, vienam iš tėvų nepasinaudojus neperleidžiamais mėnesiais, išmoka nutraukiama mokėti anksčiau laiko.

[5] Remiantis LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo istatymo 24 straipsnio 7 dalimi, asmeniui dirbant vaiko priežiūros atostogų metu, vaiko priežiūros išmoka proporcingai mažinama, jei gautos pajamos viršija nustatytą ribą.

[6] Pavyzdžiui, įtvirtinti, kad vaiką prižiūrintis asmuo gali gauti socialinio draudimo išmoką, kuri mokama pasirinktinai 18 arba 24 mėnesius, skaidant jos mokėjimą į ne daugiau nei Y laikotarpius (iš kurių kiekvienas turi būti ne trumpesnis nei Z mėnesiai) vaiko priežiūros atostogų metu iki vaikas sukaks X amžių.

[7] Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, yra įtvirtintas privalomas iki mokyklinis ugdymas vaikams nuo 6 metų amžiaus (nevertinant išimčių dėl amžiaus ir atvejų, kada gali būti taikomas privalomumas iki mokykliniam ugdymui). Iki tol vaikai gali būti ugdomi namuose. Tai galėtų tapti vienu iš objektyvių kriterijų laikotarpiui, per kurį galima būtų pasinaudoti trijų metų trukmės vaiko priežiūros atostogomis ir teise į socialinio draudimo išmokas jų metu.