I. Maculevičienė. Contra spoliatorem prezumpcijos taikymo ribos: kai įrodymų nepateikimas grindžiamas paslapties apsauga

Tinkamas įrodymų pateikimas byloje laikytinas esmine proceso dalyvių bendradarbiavimo forma, leidžiančia teismui visapusiškai nustatyti faktines bylos aplinkybes ir priimti teisingą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Civiliniame procese taikomas kooperacijos principas glaudžiai susijęs su teisės doktrinoje ir teismų praktikoje taikoma contra spoliatorem prezumpcija. Contra spoliatorem taisyklė reiškia, kad jei šalis, turinti pareigą pateikti teismui įrodymus, to nepadaro, teismas preziumuoja tokiai šaliai maksimaliai nenaudingas aplinkybes. Ši prezumpcija grindžiama sąžiningumo ir proceso bendradarbiavimo principais, kurie įpareigoja šalį, turinčią teisinį suinteresuotumą ir jos pozicijai reikšmingus įrodymus, juos pateikti teismui. Jei šalis to nepadaro be pateisinamos priežasties, teismui suteikiama teisė, remiantis šia prezumpcija, daryti prielaidą dėl reikšmingų faktinių aplinkybių egzistavimo nepateikusios įrodymų šalies nenaudai. Tokiu atveju laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs[1].

Nors contra spoliatorem prezumpcija suteikia teismui galimybę spręsti ginčą nepaisant trūkstamų įrodymų, jos taikymas nėra absoliutus. Tam tikrais atvejais įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti šios prezumpcijos taikymo būtinybę. Praktikoje gali pasitaikyti situacijų, kai įrodymų nepateikimas grindžiamas ne siekiu nuslėpti informaciją, o būtinybe apsaugoti profesinę, valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius duomenis. Tokiu atveju paslaptį sudaranti informacija įgyja savitą reikšmę, nes jos apsauga siejama su svarbiais visuomeniniais ir teisiniais interesais – valstybės saugumo užtikrinimu, kliento ir advokato pasitikėjimo išsaugojimu. Šių interesų užtikrinimas yra reikšmingas ne tik materialiosios, bet ir procesinės teisės požiūriu.

Tokiais atvejais kyla klausimas, kokią reikšmę įrodymų pobūdis turi sprendžiant dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo. Ar ši prezumpcija gali būti taikoma šalies, kuriai materialiojoje teisėje nustatyta pareiga saugoti paslaptį sudarančią informaciją, atžvilgiu? Be to, ar contra spoliatorem taikymo ribos gali skirtis priklausomai nuo informacijos rūšies – pavyzdžiui, ar skirtingai turėtų būti vertinama valstybės ar profesinė paslaptis.

Manytina, kad tokiose situacijose susiduria du lygiaverčiai, tačiau konkuruojantys interesai – teisė į sąžiningą procesą, grindžiamą kooperacijos principu ir įrodymų prieinamumu, ir teisė į paslapties apsaugą. Todėl teismas, spręsdamas dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo, privalo įvertinti, ar įrodymų nepateikimas iš tiesų buvo pagrįstas paslaptį sudarančios informacijos apsaugos būtinybe, o ne siekiu nuslėpti reikšmingus bylos duomenis.

Vertinant contra spoliatorem prezumpcijos taikymą, teismas pirmiausia analizuoja, ar įrodymų nepateikimas buvo pagrįstas, t. y. kokios yra atsisakymo priežastys ir jas lemiančios aplinkybės. Įstatymų leidėjas įtvirtino dvejopo pobūdžio įrodymų leistinumo ribojimus: absoliutaus ir santykinio pobūdžio[2]. Pavyzdžiui, absoliutaus pobūdžio draudimas, nustatytas Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje reiškia, kad advokato profesinę paslaptį sudaranti informacija laikytina neleistinu įrodymu. Tuo tarpu CPK 177 straipsnio 4 dalyje numato  ribotą draudimą naudoti valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančią informaciją kaip įrodymą byloje, todėl tam tikrais atvejais ši informacija gali būti laikoma leistinu įrodymu civilinėje byloje. Todėl, jeigu šalis, atsisako pateikti advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją, toks atsisakymas turėtų būti laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu teisės aktų reikalavimus. Tokia išvada be kita ko, grindžiama vertinimu, kad asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą[3]. 

Vis dėlto kyla klausimas, ar toks pat vertinimas gali būti taikomas valstybės ir tarnybos paslapties atvejais, t. y. kai procese kyla poreikis kaip įrodymą įvertinti informaciją, sudarančią valstybės ar tarnybos paslaptį. Skirtumas tas, kad šios informacijos atžvilgiu įrodymų naudojimas nėra visiškai draudžiamas, kaip pavyzdžiui advokato profesinės paslapties atveju, o taikomas tik ribotas leistinumo apribojimas. Tai reiškia, jog tam tikrais atvejais valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos pateikimas ir priėmimas byloje yra leidžiamas.

Manytina, kad jeigu šalis nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, tai savaime negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu (kooperacijos principu pažeidimu). Pavyzdžiui, vienoje byloje^[4], kurioje asmuo prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos neturtinės žalos atlyginimą dėl nepagrįstai pradėtų ir vilkintų ikiteisminių tyrimų bei teismų nepagrįstai sankcionuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų, kilo klausimas dėl  būtinybės taikyti contra spoliatorem prezumpcija Generalinei prokuratūrai atsisakant pateikti išslaptintus dokumentus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas, įvertinęs, kad ieškovas buvo neteisėtai sulaikytas beveik 32 valandoms ir kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkintas be pakankamo pagrindo, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują – ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kasaciniame skunde ieškovas, be kita ko, nurodė, kad atsakovei nepateikus įrodymų, kad sankcionuojant kriminalinės žvalgybos veiksmus egzistavo faktinis pagrindas, nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija.  

Kasacinis teismas minėtoje byloje pripažino, kad byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, jog dokumentų nepateikimas buvo sąmoningas ar susijęs su tyčiniu jų sunaikinimu. Priešingai, buvo pateiktas aiškus ir objektyvus atsisakymo pagrindas – valstybės paslapties slaptumas. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad atsisakymas pateikti duomenis buvo teisėtas ir proporcingas, nes tiek duomenų įslaptinimas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka, tiek ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnį nagrinėjamoje byloje gali būti vertinami kaip objektyvios priežastys, sudarančios pagrindą atsisakyti pateikti ieškovo prašomus duomenis. Be to, teismas pabrėžė, kad nepaisant šių duomenų nepateikimo, byloje vis tiek buvo įmanoma nustatyti materialiąją tiesą, remiantis kitais pateiktais ir bylai reikšmingais įrodymais. Dėl to pripažinta, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje netaikė contra spoliatorem prezumpcijos.

Sutiktina su kasacinio teismo pozicija, kad tais atvejais, kai teismas nustato, jog valstybės paslaptį sudarančios informacijos apsauga turi didesnę reikšmę nei jos atskleidimas kaip įrodymo civiliniame procese nagrinėjant bylos faktines aplinkybes, contra spoliatorem prezumpcijos taikymas paslapties nepateikusios šalies atžvilgiu negali būti laikomas pagrįstu. Be to, šiuo atveju teismas nelaikė būtina įpareigoti šalį pateikti paslaptį sudarančią informaciją kaip įrodymą, nes vertino, jog byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti. Tokiu atveju įrodymų nepateikimas nėra skirtas nuslėpti bylos faktus, o pagrįstas teisėtu materialioje teisėje įtvirtintu paslapties apsaugos reikalavimu.

Vis dėlto, jeigu teismas sprendžia, kad byla negali būti išnagrinėta be valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, šalies pareigos šiuos duomenis pateikti nevykdymas gali lemti neigiamas procesines pasekmes, įskaitant contra spoliatorem prezumpcijos taikymą. Taigi, šios prezumpcijos taikymo galimybė priklauso nuo teismo diskrecijos teisės įvertinti konkrečios paslaptį sudarančios informacijos kaip įrodymo leistinumą ir jos reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui.

Apibendrinant gali daryti išvadą, kad įrodymų pobūdis turi esminę reikšmę sprendžiant dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo konkrečioje byloje. Jeigu informacijai kaip įrodymui teisės aktuose yra taikomas absoliutaus pobūdžio įrodymų leistinumo ribojimas arba teismas įvertina, kad informacijos paslapties apsauga yra svarbesnė vertybė negu faktinės aplinkybės nustatymas byloje, ši prezumpcija negali būti taikoma. Priešingai, kai šalis be objektyvių priežasčių nepateikia įrodymų, kurie susiję su paslaptimi, tačiau galėjo pagrįstai būti atskleisti byloje, teismas turi pagrindą taikyti contra spoliatorem prezumpciją jos nenaudai. Taigi, šios prezumpcijos taikymo ribas lemia ne tik formali įrodymų nepateikimo faktinė situacija, bet ir įrodymų pobūdis, jų apsaugos pagrįstumas bei proporcingas teismo vertinimas tarp viešo intereso ir proceso šalių teisių pusiausvyros.

Indrė Maculevičienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos  Privatinės teisės instituto doktorantė, lektorė

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023.

[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-701/2025.

[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-381/2025.