R. Ruškytė. Dviguba pilietybė: kur link? (I dalis)
Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgiama pilietybės esmė, dvigubos pilietybės ištakos ir tendencijos Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Europoje, Australijoje, šiuolaikiniai esminiai atskirų valstybių dvigubos pilietybės ypatumai. Atsižvelgiant į tai, kad JAV laikoma, jog jos pilietybės instituto ištakos yra kilusios iš Didžiosios Britanijos, o JAV, anksti pradėjusios reguliuoti pilietybės santykius, darė įtaką ir Europos valstybių teisei, plačiau nagrinėjami JAV teisės aktai ir teismų sprendimai.
Antroje straipsnio dalyje bus analizuojami tarptautinės teisės aktai, Europos valstybių ir tarptautinių teismų sprendimai, susiję su dvigubos pilietybės institutu, vertinama, ar lojalumas dar yra pilietybės turinio elementas ir kokios yra konstitucinės prielaidos suteikti asmeniui Lietuvos pilietybę už nuopelnus sporte.
Mokslinėje literatūroje galime rasti įvairių pilietybės sampratos interpretacijų, pateikiamų įvairių sričių mokslininkų (ypač filosofų, sociologų), bet kiekvieno aiškinimo šerdis siejama su naryste politinėje bendruomenėje, tačiau tai nėra įprastinė politinė bendruomenė.
Pilietybės santykiai būna ir horizontalūs, ir vertikalūs; tai nėra formalūs santykiai tarp asmenų; tokia narystė gali būti sukurta tik esant vienam kito pripažinimui[1]. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pilietybę apibrėžė kaip nuolatinį, nepertraukiamą asmens ir valstybės teisinį ryšį, o pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą pilietybė – tai asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos Respublika, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis (2 str. 8 p.). Šiuose apibrėžimuose kertinės sąvokos yra ryšio nepertraukiamumas, abipusiškumas. Manau, kad pilietybės turinį galėtume apibūdinti trimis elementais: pilietis, valstybė ir santykis tarp jų. Kitaip tariant, pilietybės teisinis santykis nėra vien tai, kokias teises ir pareigas suteikia teisės normomis reglamentuotas santykis, atitinkamą reikšmę turi ir kiti du elementai – asmuo (pilietis) ir valstybė. Valstybė reglamentuotus santykius bėgant laikui gali koreguoti, keisdama pilietybės įgijimo ir netekimo taisykles, o asmuo turi teisę apsispręsti, ar nori ir gali pagal nustatytas sąlygas (išskyrus atvejus, kai pilietybė įgyjama gimstant) būti konkrečiai valstybei lojalus. Esminė savybė, kurios reikalaujama iš piliečio santykio su valstybe, yra lojalumas. Daugelis tyrėjų lojalumą išskiria kaip būtiną pilietybės požymį.
Gaudamas Australijos pilietybę asmuo viešai pažada būti lojalus Australijai ir jos žmonėms, gerbti jos teises ir laisves, laikytis šios valstybės įstatymų. Lojaliam asmeniui būtina išlikti visą laiką, taip pat tuomet, kai jis jau turi dvigubą pilietybę[2]. Pabrėžiama, kad nepasitikėjimo skatinimas ir etninės bendruomenės baimė gali pažeisti Australijos bendruomenės santykius. Todėl gaunant pilietybę įsipareigojama nepažeisti Australijos interesų ir jos saugumo, Australijos bendruomenės santykių, o šių įsipareigojimų nepaisymas sukelia sunkias neigiamas pasekmes. Šiame kontekste paminėtina, jog Australijoje 2017 m. nustačius, kad keli parlamentarai turi dvigubą pilietybę – be Australijos, dar vieną iš šių trijų valstybių: Naujosios Zelandijos, Kanados, Britanijos, jie buvo pašalinti iš pareigų vadovaujantis Australijos Konstitucijos 44 straipsniu, pagal kurį inter alia draudžiamas lojalumas užsienio valstybei[3]. Galima aptikti ir priešingų, tačiau pavienių atvejų, kai susiklosto neįprasta situacija. Antai 2010–2011 m. Somalio Vyriausybei aštuonis mėnesius vadovavo šios valstybės ir JAV pilietybę turintis asmuo ir net 70 procentų Somalio parlamentarų buvo asmenys, turintys dvigubą pilietybę.
Valstybės pilietybę apibrėžia jos įgijimą (gimstant, natūralizacijos ar kita tvarka) ir netekimą reglamentuojančiomis taisyklėmis. Konkrečios valstybės pilietybės įgijimas nėra vien formalus jos statuso įgijimas – tai ir tam tikros naudos gavimas nemokamai, kylantis iš pilietybės instituto. Naudos krepšys – konkrečios teisės: aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė rinkti ar būti renkamam nacionaliniuose rinkimuose, stoti į tos valstybės tarnybą, atvykti (be vizų) į valstybę, apsigyventi joje, teisė į nemokamą medicinos pagalbą, ekonominių teisių (nuosavybės teisės į žemę, kitą nekilnojamąjį turtą) įgijimas, taip pat teisės į mokslą, švietimo paslaugas bei teisės naudotis kultūros vertybėmis platesnės garantijos, teisė į platesnes socialines garantijas, teisė į diplomatinę pagalbą kitoje valstybėje. Atskirose valstybėse išvardytųjų teisių, priskiriamų tik piliečiams, apimtis nėra vienoda, o ir toje pačioje valstybėje kitu laiku ji gali iš dalies kisti. Pažymėtina, kad ne pilietis išvardytųjų teisių gali visai neturėti arba, jei konkrečioje valstybėje ir turi, paprastai gerokai siauresne apimtimi nei tos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimas kartu suponuoja piliečiui ne tik naudą, bet ir tam tikrų pareigų, susijusių su pilietybe, prisiėmimą (pavyzdžiui, pareiga tarnauti kariuomenėje, balsuoti nacionaliniuose rinkimuose).
2. Prielaidos atsirasti dvigubos pilietybės institutui ir jį stabdyti
Bėgant amžiams pilietybės įgijimo pagrindai kito, keitėsi net ir pradėjus formuotis pilietybės institutui nustatytas pilietybės įgijimas gimstant. Antai pradžioje Atėnuose, kad vaikas taptų piliečiu, reikalauta, kad jo tėvas būtų atėnietis, o 451 m. pr. m. e. išleidus teisės aktą to reikalauta ir iš mamos; santuoka su užsieniečiais buvo draudžiama[4]. Taigi, pilietybė buvo paremta griežtu jus sanquinis (kraujo teisės) principo taikymu. Dominuojanti mokslinėje literatūroje jus sanquinis principo samprata yra grindžiama idėja, kad tauta yra palikuonių bendruomenė[5]. Tik šį principą taikant pilietybės įgijimui nebuvo prielaidų asmeniui be pilietybės ar kitos valstybės piliečiui tapti atėniečiu. Todėl Atėnuose nebuvo ir dvigubos pilietybės. Toks jus sanquinis principas įgyjant pilietybę ilgą laiką buvo taikomas Vokietijoje: didelė dalis bendruomenės, nepriklausiusi etninei tautai, negalėjo įgyti pilietybės. Pagrindinis veiksnys, kodėl Vokietijoje ilgai gyvavo pozicija netaikyti jus soli (žemės teisės) principo, buvo priešinimasis dvigubai pilietybei. Tuo atveju, kai taikomas jus soli principas, ankstyvuoju laikotarpiu dominavęs Prancūzijoje, vyksta visų asmenų politinė integracija: vaikas, gimęs šeimoje, kurios tėvai turi ne tos šalies pilietybę, įgyja šalies, kurioje gimė, pilietybę, jei šalis, kurios pilietybę turi jo tėvai, leidžia įgyti dar vieną papildomą pilietybę. Kartu atsiveria prielaidos dvigubai pilietybei. Šiuo metu abu principai – jus sanquinis ir jus soli – daugelyje valstybių taikomi juos derinant, nors jie atskirose valstybėse atsirado ne vienu metu, paprastai vienam iš jų dominuojant.
Kodėl dvigubos pilietybės institutas buvo įteisintas gana vėlai (o ir jį įteisinus dvigubos pilietybės įgijimas vis dar buvo smarkiai ribojamas), nors tose valstybėse, kuriose buvo taikomas jus soli principas, buvo prielaidų jam atsirasti? Pagrindiniai dvigubos pilietybės įgijimo būdai buvo ir yra du: gimstant ir natūralizacijos tvarka. Kol migracijos mastas nebuvo didelis, atitinkamai ir mišrių santuokų būta mažai, todėl faktinių prielaidų rastis dvigubai pilietybei ją įgyjant gimstant nebuvo daug. Natūralizacijos tvarka nustatant pilietybės įgijimo pagrindus sprendžiama, kokiu mastu leisti suteikti pilietybę užsienio piliečiams ar asmenims be pilietybės.
Kokie pavojai buvo įžvelgiami, kad valstybių nustatytos sąlygos retai leisdavo įgyti dvigubą pilietybę tiek gimstant, tiek natūralizacijos tvarka? Pažymėtina, kad neigiama pozicija dvigubos pilietybės atžvilgiu buvo reiškiama valstybių politikų ir teisininkų viešuose pasisakymuose, atskirų valstybių ir tarptautinių aktų nuostatose ir teismų sprendimuose.
Ilgą laiką dviguba pilietybė buvo traktuojama kaip pavojus moralei ir tarptautinei tvarkai. Theodoreʼas Rooseveltas pavadino ją save įrodančiu absurdu. JAV generalinis advokatas Jeremiahʼas Blackas teigė, kad jokia valdžia negali leisti dvigubos pilietybės, nes, pasak jo, kiekvienas žmogus žino, kad neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams. Ši nepageidautina dvipatystės analogija gyvavo ilgai. Ankstyvosios modernybės laikais dviguba pilietybė buvo laikoma prigimties pažeidimu.
Galime aptikti tam tikrų veiksnių, įskaitant ekonominius, skatinusių dvigubos pilietybės instituto formavimąsi tam tikrais laikotarpiais. Ilgą laiką įvairiose valstybėse, nors ir nebuvo sukurta akivaizdžių prielaidų sparčiai augti asmenų, turinčių dvigubą pilietybę, skaičiui, jis pamažu didėjo. Buvo ieškoma priemonių stabdyti dvigubos pilietybės atvejų plitimą. Siekiant šio tikslo valstybėms reikėjo vieno bendro suderinto teisės akto. Joms susitarti nepavyko (nors bandymų būta). Nebuvo visų valstybių sutarimo panaikinti savo valstybės piliečio turėtą originalią pilietybę, kai jis įgyja kitos valstybės pilietybę. Nebuvo sutarimo, kad asmuo, jei gimsta kitoje valstybėje (jus soli principas), įgyja tik tos kitos valstybės pilietybę. Jei nurodytoms pozicijoms būtų buvę pritarta, dviguba pilietybė gimstant nebūtų buvusi įgyjama, taip pat dviguba pilietybė nebūtų atsiradusi ir natūralizacijos būdu įgijus kitos valstybės pilietybę.
Nesant bendro valstybių sutarimo dvigubos pilietybės išvengimo klausimai buvo sprendžiami vadovaujantis valstybių aktais, tradicija, atskirais dvišaliais susitarimais, vėliau – tarptautinės teisės aktais ribojant dvigubos pilietybės atvejus.
3. Esminiai veiksniai, stabdę dvigubos pilietybės plitimą
Kai kurių mokslininkų teigimu, vienas iš svarbių poreikių dvigubai pilietybei plisti buvo JAV ekonominės, karinės galios augimas, dėl kurio buvo būtina leisti imigrantams įgyti JAV pilietybę. Tačiau Europos valstybės atsisakydavo pripažinti natūralizacijos JAV teisėtumą. Kilo abipusis prieštaravimas, stabdęs dvigubos pilietybės plitimą. Valstybės jį stabdė reglamentuodamos santuokos institutą, tarnybą kariuomenėje ir valdžios institucijose, rinkimų santykius, nustatydamos savanorišką ekspatriaciją ir kt.
3.1. Santuokos institutas, vaikai
Vienas iš pavyzdžių – teisiniu reglamentavimu nustatytas originalios pilietybės praradimas ištekėjus už užsieniečio.
1870 m. Jungtinė Karalystė išleido Natūralizacijos aktą[6], kurio 10 skirsnio 1 paragrafe nustatyta, kad moteris, kuri išteka už užsieniečio, netenka Britanijos pilietybės. Situacija kiek pakito 1914 m., bet vis tiek pagal priimtą Britanijos pilietybės ir užsieniečių aktą Britanijos pilietybės buvo netenkama, jei moteris susituokusi su užsieniečiu įgydavo užsieniečio sutuoktinio pilietybę[7]. JAV 1907 m. pilietybės santykius reglamentuojantis Ekspatriacijos įstatymas (toliau tekste – ir PE aktas) nustatė, kad kiekviena JAV moteris, ištekėjusi už užsieniečio, privalo priimti vyro pilietybę. JAV Aukščiausiasis Teismas (toliau tekste – ir AT) 1915 m. byloje Mackenzie v. Hare pripažino, kad Kongresas turi teisę nustatyti sąlygas pilietybei[8], ir JAV pilietę, kuriai buvo uždrausta balsuoti kaip praradusiai JAV pilietybę dėl to, kad ištekėjo už Didžiosios Britanijos piliečio, traktavo kaip savanoriškai atsisakiusią JAV pilietybės.
Tokios griežtos nuostatos ribojo mišrių santuokų skaičių, o kartu ir prielaidas dvigubai pilietybei plisti.
JAV buvo nustatomas skaičius, kiek metų dvigubą pilietybę turintis vaikas, kurio vienas iš tėvų buvo JAV pilietis, privalėjo nepertraukiamai pragyventi JAV nustatytą laikotarpį. Antai 1952 m. Pilietybės akte buvo nustatyta, kad toks vaikas turi nepertraukiamai pragyventi JAV penkerius metus laikotarpiu nuo 14 iki 28 metų.
Vaikų, gimusių JAV, dvigubos pilietybės problema buvo sprendžiama ir per asmens apsisprendimą pirmą kartą dalyvaujant rinkimuose: sulaukęs pilnametystės asmuo turėjo spręsti, kurioje valstybėje – JAV ar valstybėje, kurioje negyveno, t. y. pagal tėvų originalią pilietybę, pageidauja balsuoti. Tačiau pasirinkimo balsuoti kitoje valstybėje pasekmė – ekspatriacija.
3.2. Tarnavimas kariuomenėje ir balsavimas
Europos valstybės, kaip antai Prancūzija, Skandinavijos šalys, JAV pilietybę priėmusius šaukiamojo amžiaus asmenis, kai jie laikinai grįždavo į savo gimtąsias šalis, paimdavo į kariuomenę nepaisant jų turimos JAV pilietybės. Vėliau, vadovaujantis 1940 ir 1952 m. JAV nustatytu JAV pilietybės teisiniu reguliavimu, JAV pilietis automatiškai prarasdavo JAV pilietybę, jei stodavo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje. Karo metu tūkstančiai JAV piliečių, turėjusių šios šalies ir Japonijos arba ir Vokietijos, arba ir Italijos pilietybę, tarnavusių šių šalių kariuomenėje, priėmus 1940 m. JAV Pilietybės aktą prarado JAV pilietybę[9].
Pagal JAV pilietybės teisinį reglamentavimą JAV pilietis prarasdavo pilietybę, jei balsuodavo kitos valstybės politiniuose rinkimuose ar plebiscite.
3.3. Savanoriška ekspatriacija teisės aktuose ir santykis su lojalumu
Ekspatriacija galėjo tapti priežastimi prarasti dvigubą pilietybę ne tik dėl to, kad JAV pilietis, išvykęs į kitą valstybę, balsavo jos rinkimuose. Dvigubos pilietybės plitimą ilgą laikotarpį (ilgiau nei šimtmetį) JAV stabdė vadinamoji savanoriška ekspatriacija. Pagal JAV teisinį reguliavimą ir jo praktikoje sąvoka „ekspatrijuoti“ buvo siejama su vadinamuoju savanorišku JAV natūralizuoto asmens pilietybės atsisakymu: jei natūralizuotas JAV pilietis išvyksta iš JAV į kilmės valstybę ir joje pragyvena dvejus metus (vėliau buvo nustatyti treji metai), jis nebelaikomas lojaliu JAV valstybei ir netenka jos pilietybės. Tam tikrą šio reguliavimo atgarsį galima aptikti ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme. Lietuvos pilietybės santykius reguliavusiuose teisės aktuose iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nuostatų dėl asmens grįžimo į Lietuvą ar išvykimo į kitas valstybes, tačiau sąvokų „ekspatrijuoti“ ar „repatrijuoti“ nebuvo; sąvoka „repatrijuoti“[10] pirmą kartą pavartota 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnyje ir ji buvo suprantama kaip asmens išvykimas iš Lietuvos Respublikos į etninę tėvynę ir tokiems asmenims turėta Lietuvos Respublikos pilietybė pagal šį įstatymą nebuvo išsaugoma.
Natūralizuoto JAV piliečio išvykimas į savo kilmės valstybę tam tikrą laikotarpį joje gyventi buvo traktuojamas kaip savanoriška ekspatriacija, siejama su lojalumo JAV stoka arba jo praradimu. Tokį ekspatrijavimą jo atsiradimo pradžioje iš dalies lėmė ir diplomatinės apsaugos tokiam JAV piliečiui, išvykusiam į savo kilmės valstybę, teikimo problema, kuri sukėlė praktinių rūpesčių JAV jau 1812 m. kare. Nuo 1841 m. laikoma buvusia JAV politikos tradicija panaikinti JAV natūralizuotiems piliečiams diplomatinę gynybą jų gimtosiose šalyse. Iš JAV valstybės sekretorių raštų, JAV prezidento Abrahamo Lincolno 1863 m.pasiūlymo Kongresui „nustatyti metų skaičiaus ribą, kurią pasiekus joks JAV pilietis, gyvenantis užsienyje, negali reikalauti šios vyriausybės įsikišimo“, matyti, jog laikytasi pozicijos, kad JAV pilietis, pragyvenęs kitoje valstybėje atitinkamą skaičių metų, nebelaikomas lojaliu JAV.
JAV Kongresas minėtą poziciją natūralizuotų piliečių atžvilgiu 1868 m. (vienos dienos skirtumu, kai buvo priimta ir JAV Konstitucijos 14 pataisa[11], kurioje buvo išskirtos dvi piliečių grupės: gimusieji JAV ir įgijusieji JAV pilietybę) įtvirtino įstatymu, nurodydamas, kad teisė ekspatrijuoti (savanoriškai atsisakyti pilietybės) yra prigimtinė teisė, kurios Vyriausybė negali paneigti ar apriboti. Įstatyme nenurodžius konkrečių aplinkybių, kada Vyriausybė gali manyti, kad asmuo yra savanoriškai save ekspatrijavęs, ir dėl to panaikinti pilietybę, tais pačiais 1868 m. JAV sutartyje su Šiaurės Vokietijos konfederacija buvo detalizuota, jog tuo atveju, kai Vokietijos pilietis, natūralizavęsis JAV, vėl apsigyvena Šiaurės Vokietijoje neturėdamas ketinimo grįžti į JAV, turi būti laikoma, kad jis atsisakė natūralizacijos. Laikoma, kad ketinimo grįžti į JAV nėra, jei asmuo kitoje valstybėje pragyvena daugiau nei dvejus metus. Panašios nuostatos buvo pakartotos daugiau nei 34 sutartyse, kurias JAV pasirašė su kitomis valstybėmis. Reikia pažymėti, kad natūralizuoti JAV piliečiai XIX a. pabaigoje būdavo informuojami, jog jų išvykimas į savo kilmės šalį reiškia, kad jie patys save ekspatrijuoja.
JAV Kongresas, kaip minėta, 1907 m. išleido PE aktą, reglamentavusį pilietybės ir ekspatriacijos santykius[12], kuriame jau buvo pateikta JAV piliečio ekspatriacijos turinio apibrėžtis. Nustatyta, jog preziumuojama, kad JAV pilietis prarado pilietybę, jei jis, ją įgijęs natūralizacijos tvarka, dvejus metus gyveno kilmės valstybėje arba penkerius metus – bet kurioje kitoje užsienio valstybėje. Taigi šiuo aktu vienai grupei piliečių – įgijusių pilietybę natūralizacijos tvarka – buvo nustatytas atskiras pagrindas netekti JAV pilietybės (nesant tokio piliečio aiškiai išreikštos valios – pareikšto ketinimo). Ketinimas buvo laikomas pareikštu, jei asmuo atitinkamai dvejus ar penkerius metus pragyveno kitoje valstybėje. Taigi, preziumuota, kad natūralizuoto JAV piliečio išvykimas į jo kilmės valstybę savaime reiškia jo norą atsisakyti JAV pilietybės ir nebebūti lojaliam šiai valstybei. Minėta prezumpcija galėjo būti paneigta, jeigu diplomatinės ar konsulinės įstaigos pareigūnui buvo pateikiami pakankami įrodymai, kad JAV pilietis neturi ketinimo prarasti JAV pilietybę. Pažymėtina, jog buvo nustatyta ir tai, kad bet kuris JAV pilietis laikomas savanoriškai atsisakiusiu JAV pilietybės, jei jis natūralizacijos tvarka įgijo kitos valstybės pilietybę arba davė kitai valstybei priesaiką, išreikšdamas lojalumą jai, o natūralizuoto JAV piliečio lojalumo JAV ir jos pilietybės praradimas sietas vien su piliečio išvykimo (dvejiems ar penkeriems metams) į kitą valstybę faktu.
Reikia pažymėti, kad įgyvendinti nuostatą „savęs ekspatrijavimas“buvo sudėtinga, nes buvo sunku nustatyti, ar tikrai JAV natūralizuotas pilietis dvejus metus pragyveno kilmės valstybėje, ir ji, 1933 m. JAV prezidentui Franklinui Rooseveltui pateikus iniciatyvą ją keisti, buvo pakoreguota ir inkorporuota į JAV 1940 m. Pilietybės akto 404 straipsnio b) dalį, joje nustačius, kad pilietybė prarandama, jei JAV natūralizuotas pilietis nepertraukiamai trejus metus pragyvena savo kilmės valstybėje arba valstybėje, kurios pilietybę jis turi[13]. Šio 404 straipsnio (c) dalis, susijusi su JAV pilietybės praradimu penkerius metus pragyvenus bet kurioje kitoje valstybėje, ir aptartoji 404 skirsnio (b) dalis netaikomos esant šiame akte nurodytoms aplinkybėms (aplinkybės siejamos su priežastimis, dėl kurių asmeniui yra būtina apsigyventi kitoje valstybėje). Minėtoji 404 skirsnio b)dalis,dar kartą šiek tiek modifikuota, buvo perkelta į JAV 1952 m. Imigracijos ir pilietybės akto (toliau tekste – ir IP aktas) 352 skirsnio a) dalį. Šioje dalyje buvo nustatyta, kad JAV pilietis praranda pilietybę, jei jis nepertraukiamai trejus metus apsigyvena valstybėje, kurios pilietybę anksčiau turėjo arba valstybėje, kurioje yra jo gimimo vieta. Taigi lojalumo požymis ir šioje normoje išlieka esminis, JAV pilietis jį praranda apsigyvenęs kitoje valstybėje. Ši nuostata itin reikšminga dėl to, kad 1964 m. teisme nagrinėjant Schneider[14] bylą prieš JAV dėl JAV pilietybės praradimo buvo suabejota jos atitiktimi JAV Konstitucijai. Reikia pažymėti, kad apsigyvenimas kilmės valstybėje arba valstybėje, kurios pilietybę JAV pilietis anksčiau turėjo, sietas su lojalumo ir pilietybės praradimu, buvo taikomas, kaip ir 1940 m. akte, tik natūralizuotiems JAV piliečiams.
3.4. Savanoriškas ekspatrijavimas ir Konstitucija
JAV AT 1964 m. gegužės 18 d. sprendimu (penki teisėjai balsavo už, trys prieš) priėmė revoliucinį sprendimą – 1952 m.Imigracijos ir pilietybės akto 352 straipsnio (a) dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, kuri, kaip nurodė AT, nenumato draudimo natūralizuotam JAV piliečiui išvykti į užsienį gyventi ar dirbti. Teismas rėmėsi, be kita ko, Konstitucijos XIV pataisa[15], kurios turinį atskleidė, išaiškinęs kad ji draudžia diskriminaciją – nevienodą traktavimą piliečių, gimusių JAV, ir gavusiųjų pilietybę vėliau; AT nurodė, kad natūralizuoto JAV piliečio išvykimas į kilmės šalį tam tikram laikotarpiui negali būti laikomas lojalumo JAV praradimu ir savanorišku JAV pilietybės atsisakymu, kol nėra tokio atsisakymo įrodymų, taip pat kad minėtos nuostatos diskriminuoja natūralizuotus piliečius. Pasak AT, Konstitucija nesuteikia teisės Kongresui panaikinti įgytą pilietybę bendru teisės aktu, nevertinant individualių asmens aplinkybių. Šiuos argumentus savo atskirosiose nuomonėse neigė net trys bylą nagrinėję teisėjai. Jie teigė, be kita ko, kad JAV Konstitucija aiškintina kaip leidžianti Įstatymo leidėjui numatyti galimybę atimti pilietybę, jei piliečio veiksmai yra nesuderinami su lojalumu šiai šaliai, akcentavo, kad anksčiau teismai, aiškindami šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, prieštaravimo Konstitucijai nenustatė, taip pat kad teisme tiriama IP akto nuostata buvo taikoma JAV daugiau nei penkiasdešimt metų, o joje įtvirtintos pozicijos praktikoje, įskaitant dvišalius ir daugiašalius tarptautinius susitarimus, buvo laikomasi beveik šimtą metų ir kad Konstitucijos XIV pataisos priėmimo tikslas buvo kitas – drausti JAV piliečių diskriminaciją rasiniu aspektu, kuri nesusijusi su natūralizuotais JAV piliečiais, kai jie patys savanoriškai save ekspatrijuoja.
Šis AT sprendimas ir JAV mokslininkų darbuose prieštaringai vertintas dėl jo kategoriškumo, pilietybės teisės suabsoliutinimo[16], buvo svarstoma, kad yra poreikis jį švelninti. AT pozicija vėliau, 1967 m.[17], nagrinėtoje byloje buvo priešinga: jis dar labiau apribojo Kongreso galią nustatyti natūralizuotų piliečių implicitinį reguliavimą ekspatriacijos aspektu, nurodęs, kad niekas negali atimti asmeniui JAV pilietybės, išskyrus atvejus, kai jis jos savanoriškai atsisako dalyvaujant konsulato pareigūnui.
Šiame kontekste paminėtina, kad vien laikotarpiu nuo 1868 iki 1937 m. JAV su 34 valstybėmis pasirašė dvišales ar daugiašales sutartis dėl vadinamosios savanoriškos ekspatriacijos, kuriose įtvirtinta ta pati pozicija kaip ir AT tirtoje IP akto nuostatoje. Tokia sutartis 1937 m. spalio 18 d. buvo sudaryta ir su Lietuvos Respublika. Joje buvo nustatyta, kad iš vienos susitariančiosios šalies piliečių, kurie bus natūralizuoti kitos šalies teritorijoje, laikinai sugrįžusių į savo „pirmykštės pilietybės šalį“, nereikalaujama atlikti karo prievolę ar bet kokį kitą ištikimybės veiksmą, tačiau grįžęs į savo kilmės šalį ir išgyvenęs joje daugiau kaip dvejus metus toks asmuo turėjo būti laikomas atsisakiusiu natūralizacijos.
3.5. Savanoriškos ekspatriacijos padariniai dvigubos pilietybės skaičiui
JAV prezidento Jimyʼio Carterio administracija, įgyvendindama AT sprendimus dėl savanoriškos ekspatriacijos, 1980 m. ėmėsi priemonių dėl pirma minėtų sutarčių, kurių galiojančių tuo metu dar buvo su 21 valstybe, nutraukimo.
Galima daryti išvadą, kad minėta AT pozicija Schneider (1964 m.) ir Afroyim (1967 m.) bylose turėjo įtakos asmenų, turinčių dvigubą pilietybę (JAV ir kitos valstybės), skaičiaus didėjimui, nes JAV natūralizuotiems piliečiams prarasti pilietybę išvykus iš JAV ir apsigyvenus kitoje valstybėje jau negrėsė. Tačiau dvigubos pilietybės atvejų mažinimo dėl natūralizuotų piliečių išvykimo gyventi į kitą valstybę praktika veikė ribotai, nes kitos valstybės ją taikė. Pozicijos, kad natūralizuotas pilietis, išvykęs gyventi į savo kilmės valstybę ar kitą šalį, tampa nelojalus tai valstybei, kurioje natūralizavosi, o tapęs nelojalus netenka ir tos valstybės pilietybės, laikėsi arba laikosi nemažai valstybių, įskaitant Jungtinę Karalystę.
Pažymėtina, jog šiuo metu galiojančioje 1961 m.rugpjūčio 30 d. Niujorke priimtos Jungtinių Tautų konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo (ir JT1961 m. Konvencija) 7 straipsnio 4 dalyje[18] nustatyta, kad įgijęs užsienio pilietybę asmuo gali netekti savo pilietybės, jei užsienyje išgyvena ne mažiau kaip septynerius metus iš eilės, kaip yra nustatyta atitinkamos susitariančiosios valstybės teisės aktuose, jeigu jis atitinkamoms valdžios institucijoms nepraneša, kad nori išlaikyti savo pilietybę.
Pažymėtina, kad kai kuriuose JT 1961 m. Konvencijos straipsniuose lojalumo požymis apibūdinamas ir kaip ištikimybė valstybei, kurios pilietybę asmuo turi, ir kaip piliečio pareiga[19]. Taigi, galima daryti išvadą, kad šioje konvencijoje aiškiai pripažįstama pilietybės lojalumo požymio (pareigos) svarba, t. y. esminis pilietybės turinio elementas. Kita vertus, negalima teigti, kad AT pirma aptartose bylose nepaisė lojalumo principo, pripažindamas teisinį reguliavimą (kuris nustatė, kad JAV pilietis netenka pilietybės kaip tapęs nelojalus JAV, kai išvyksta į kitą valstybę nepertraukiamai gyventi (dvejus ar trejus metus)) prieštaraujančiu Konstitucijai. AT šiose bylose vertino lojalumą kaip reikšmingą pilietybės turinio požymį, tik sprendė, kad nagrinėtais atvejais negalima konstatuoti asmens tapimo nelojaliam, kol nėra savanoriško JAV pilietybės atsisakymo įrodymų; teismas, be kita ko, nurodė, kad išvykimas į kitą valstybę gyventi gali būti siejamas ir ne su asmens valia, o su būtinumu, pavyzdžiui, kai reikia rūpintis artimo asmens sveikata.
3.6. Reikalavimas apsigyventi valstybėje dvigubą pilietybę turinčiam asmeniui
Pagal JAV teisinį reguliavimą buvo rizika dvigubą pilietybę turinčiam asmeniui prarasti JAV pilietybę ir kitu atveju, susijusiu su reikalavimo apsigyventi JAV pažeidimu. Pirmiau aptartu atveju ribojamas išvykimas iš JAV ir gyvenimas toje valstybėje atitinkamą laikotarpį, o šiuo atveju yra reikalavimas atvykti ir gyventi JAV tam tikrą laikotarpį. Tai susiję su vaiko, kuris turi JAV pilietybę dėl vieno iš jo tėvų, esančio JAV piliečiu, gimimu už JAV ribų, kai jis nustatytu laikotarpiu (pavyzdžiui, pagal JAV 1952 m. IP aktą, nuo 14 iki 28 metų) penkerius metus nepertraukiamai negyvena JAV ir tokiu atveju jis pilietybės neišsaugo.
AT 1952 m. tyrė IP akto nuostatos, kuri nustatė dvigubą pilietybę turinčiam vaikui, gimusiam už JAV, kurios pilietybę jis turi, ribų, reikalavimą – penkerius metus nepertraukiamai pragyventi JAV iki jam sukanka 28 metai, atitiktį Konstitucijai. AT 1971 m. byloje[20] Rogers v. Bellei sprendė dėl IP akto 301 straipsnio b) dalies atitikties Konstitucijai ir prieštaravimo nenustatė. Byloje buvo nagrinėjamas JAV pilietės dukters, gimusios Italijoje ir turinčios jos pilietybę, JAV pilietybės klausimas (dukra penkis kartus buvo grįžusi iš Italijos į JAV, bet neatitiko reikalavimo būti penkerius metų nepertraukiamai pragyvenusi JAV iki sukanka 28 metai). Šioje byloje buvo vertinama dvigubos pilietybės sukeliama dvejopo lojalumo problema.
Toks IP akte įtvirtintas reikalavimas, abejonę dėl kurio atitikties Konstitucijai AT atmetė, akivaizdžiai ribojo dvigubą pilietybę turinčių asmenų skaičių. Tačiau reikia pažymėti, kad panašus reikalavimas yra ir šiuo metu galiojančioje JT 1961 m. Konvencijos 7 straipsnio 5 dalyje[21]: „Jei Susitariančiosios Valstybės pilietis yra gimęs už jos teritorijos ribų, šios Valstybės teisės aktais jam gali būti leidžiama išlaikyti jos pilietybę, jeigu praėjus vieniems metams nuo tada, kai jis sulaukė pilnametystės, jis gyvena šios Valstybės teritorijoje ar yra įsiregistravęs atitinkamose jos institucijose.“ Prieš tai aptartu AT tirtu atveju nustatytas ilgesnis reikalaujamas gyvenimo valstybėje laikotarpis (penkeri metai), bet jis gali įsiterpti į laikotarpį nuo vaiko keturioliktų metų iki pilnametystės ir dar dešimt metų sulaukus pilnametystės; antruoju atveju pagal šiuo metu galiojančią Konvenciją reikalavimas – praėjus vieniems metams nuo pilnametystės sulaukimo kitoje valstybėje gimęs pilietis privalo gyventi valstybėje, kurios pilietybę nori išlaikyti, – yra griežtesnis, galimybė pasirinkti konkretų laikotarpį pagal apibrėžtas ribas nesuteikiama. Paminėtina, kad šiuo atveju pagal Konvenciją valstybė gali vietoj gyvenimo valstybėje tokiam piliečiui nustatyti alternatyvą – reikalavimą įsiregistruoti atitinkamose valstybės institucijose.
Ar tarptautinės teisės aktuose dviguba pilietybė ribojama labiau nei valstybių teisėje ar vyksta priešingas pokytis? Apie tai ir apie lojalumą bei pilietybę už nuopelnus II dalyje.
Ramutė Ruškytė yra buvusi Konstitucinio Teismo teisėja (2005–2014 m.)
Autorė dėkoja Londono karališkojo koledžo ir Liuksemburgo universiteto absolventui Patrickui Embley už suteiktą konsultaciją Jungtinės Karalystės ir JAV pilietybės teisinio reguliavimo klausimais.
[1] Žr. Rainer Baubock. Political membership and democratic boundaries. The Oxford Handbook of citizenship. Oxford: University Press, 2017, p. 60–79.
[2] https://immi.homeaffairs.gov.au/home
[3] https://www.aph.gov.au/constitution
[4] Susan Lape. Race and Citizen Identity in the Classical Athenian Democracy. Cambridge University Press, 2010, p. 53.
[5] Šis principas dominavo ir moderniosios Vokietijos istorijoje.
[6] http://www.nzlii.org/nz/legis/imp_act_1881/na187033a34vc14256.pdf
[7] https://www.legislation.gov.uk/ukpga/Geo5/4-5/17/contents/enacted
[8] https://supreme.justia.com/cases/federal/us/239/299/
[9] JAV teisės aktuose vartojama ekspatriacijos sąvoka, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo sąvoka „repatrijuoti“ yra daugiaprasmės, tačiau abi turi esminį požymį – išvykimo iš vienos gyvenamosios valstybės į kitą valstybę.
[10] Repatriacija –piliečių grįžimas gyventi į tėvynę: https://ekalba.lt/bendrines-lietuviu-kalbos-zodynas/repatriacija?paieska=repatriacija&i=025311b5-3280-42e3-9763-9886d6b5520c
[11] https://www.law.cornell.edu/constitution-conan
[12] chrome extension://efaidnbmnnnibpcajpcglclefindmkaj/https://www.govinfo.gov/content/pkg/STATUTE-34/pdf/STATUTE-34-Pg1228.pdf
[13]https://supreme.justia.com/cases/federal/us/377/163/; Chromeextension://efaidnbmnnnibpcajpcglclefindmkaj/https://govtrackus.s3.amazonaws.com/legislink/pdf/stat/54/STATUTE-54-Pg1137.pdf
[14] Schneider v. Rusk,https://supreme.justia.com/cases/federal/us/377/163/
[15] Konstitucijos XIV pataisos 1 skyriaus pirmas sakinys: „Visi asmenys, gimę Jungtinėse Valstijose arba gavę jų pilietybę ir priklausantys jų jurisdikcijai, yra Jungtinių Valstijų ir jų gyvenamosios valstijos piliečiai.“
[16] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikros teisės yra absoliutinės ir jokiais būdais įstatymu negali būti ribojamos, kaip antai teisė į teismą, teisė turėti įsitikinimus ir kt., bet į šį sąrašą pilietybės teisė nepatenka ir negali patekti, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. įtvirtinto pilietybės instituto esmė nėra tapati JAV Konstitucijos XIV pataisos esmei.
[17] Beys AFROYIM, Petitioner, v. Dean RUSK, Secretary of State, https://www.law.cornell.edu/supremecourt/text/387/253
[18] chrome-extension://efaidnbmnnnibpcajpcglclefindmkaj/https://legal.un.org/ilc/texts/instruments/english/conventions/6_1_1961.pdf
[19] Konvencijos (Lietuvai įsigaliojo 2013 m. spalio 20 d.) lietuviškame vertime lojalumo pažeidimas siejamas su pareigos būti ištikimam valstybei nesilaikymu (žr. 8 str.).
[20] https://caselaw.findlaw.com/court/us-supreme-court/401/815.html
[21] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0DFBF8DEC8CC
