S. Vilkelytė. Kaip pamestinukas mamos ieškojo
Kaunas – stebuklų miestas. Čia dingsta ir atsiranda vaikai. Po džiugių žinių radus Kaune dingusią mergaitę, ne mažiau svarbu prisiminti ir 2023 m. gruodžio 10 d. Lietuvą apskriejusią žinią apie Kaune gyvybės langelyje paliktą dvejų metukų mergaitę.
Gyvybės langeliai Lietuvoje veikia nuo 2009 m. Jų atidarymo tikslas buvo išgelbėti kūdikių gyvybes tais atvejais, kai jų susilaukusios moterys nenori jų auginti. Dažniausiai kūdikius nusprendžia palikti moterys, nes vyrai arba nežino apie artėjančią tėvystę, arba ja visiškai nesidomi. Palikus kūdikį gyvybės langelyje jis tampa pamestinuku arba rastinuku, t. y. vaiku, kurio tėvai nežinomi, o jį pagimdžiusi moteris išvengia atsakomybės už vaiko nepriežiūrą ar kraštutiniu atveju palikimą grėsmę gyvybei keliančioje padėtyje. Vis dėlto, net ir esant įkurtiems gyvybės langeliams, kūdikiai paliekami ir kitose vietose, dažniausiai tai būna viešos vietos – laiptinės, ligoninės koridorius, tam tikra vieta gatvėje, pavyzdžiui, prie darželio, poliklinikos ir pan., t. y. dažnai kūdikiai paliekami vietose, kur tikimasi, kad jie bus greitai pastebėti ir rasti. Vadinasi, pagrindinis moterų, paliekančių kūdikius, tikslas nėra pakenkti jų sveikatai ir gyvybei, bet tiesiog likti nežinomoms, tai yra atsisakymas būti motina.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 3.159 str. nustato, kad tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Vadinasi, kiekvienas tėvas, motina, kuris nebenori, nebegali auginti savo vaiko, turi prisiimti už tai atsakomybę. Dažniausiai tai pasireiškia tėvų valdžios apribojimu dėl vaiko nepriežiūros. Vis dėlto, tėvai dažnai gali likti nežinomi, tuo tarpu motinos – ne, nes moteris, atvykstanti gimdyti, privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Jei jų nepateikia, gimdymo įstaiga kreipiasi į policiją. Taigi Lietuvoje nėra įteisintas anonimiškas gimdymas ir motinos tapatybė turėtų būti nustatoma kaskart, kai vaikas gimsta gimdymo įstaigoje. Tais atvejais, kai vaikas gimdomas kitoje vietoje, viskas priklauso nuo tolesnio moters elgesio, t. y. ar ji kreipsis į gydymo įstaigą, kad gautų pažymą apie vaiko gimimą, ar su kūdikiu pasielgs kitaip. Taigi Lietuvoje yra pakankamai ribota moters teisė pasirinkti būti motina ar ne. Žinoma, Lietuvoje yra įteisintas nėštumo nutraukimas, kuris kartas nuo karto sukelia naujų diskusijų ir siūlymų griežtinti jo nutraukimo tvarką, bet tam tikrais atvejais moteris apie nėštumą gali sužinoti vėliau, jos požiūris į kūdikio gimimą ir auginimą gali keistis priklausomai nuo besikeičiančių jos pačios gyvenimo aplinkybių, pavyzdžiui, palieka vyras, nepriima tėvai, neturi pakankamai lėšų pati save išlaikyti, kūdikis gali būti smurto šeimoje ir (ar) prievartos padarinys ir pan., todėl galimybė jai apsispręsti būti motina ar ne, yra vienas svarbiausių jos gyvenimo sprendimų.
Anonimiškas gimdymas nėra įprasta praktika daugelyje Europos šalių, vis dėlto, kai kuriose jis yra leidžiama. Pavyzdžiui, nuo 1990 m. anonimiškas gimdymas, nors ir nebuvo įteisintas įstatymu, bet buvo leidžiamas kai kuriose Vokietijos ligoninėse. Nuo 2000 m. šioje šalyje pradėjo veikti ir gyvybės langeliai, o nuo 2014 m. įteisintas konfidencialus gimdymas, t. y. gimdyvės palydėjimas ir jai bei kūdikiui pagalbos suteikimas, išsaugant jos konfidencialumą, tačiau suteikiant teisę 16 m. sulaukusiam vaikui sužinoti duomenis apie savo kilmę. Italijoje ir Belgijoje įstatymai taip pat leidžia anonimišką gimdymą, tačiau diskusijų kelia tinkamos interesų pusiausvyros paieška tarp vaiko teisės žinoti savo kilmę ir motinos teisės išsaugoti teisę į anonimiškumą. Prancūzija yra bene didžiausia anonimiško gimdymo šalininkė, įteisinusi jį dar 20 a. pradžioje, kai buvo panaikinti gyvybės langeliai. Prancūzijoje anonimiškas gimdymas vadinamas gimdymu po X, kuriuo siekiama užtikrinti moters ir kūdikio sveikatą bei užkirsti kelią nėštumo nutraukimams, ypač neteisėtiems, bei vaikų palikimams be priežiūros. Šiais atvejais moteris gali atvykusi į gimdymo įstaigą paprašyti gimdyti po X ir net jei jos tapatybė gimdymo įstaigai yra žinoma, pavyzdžiui, gimdo ne pirmą kartą, gydymo įstaiga turi gerbti jos apsisprendimą ir laikyti šiuos duomenis konfidencialiai. Austrijoje nuo 2001 m. taip pat leidžiamas anonimiškas gimdymas, Liuksemburge moteris irgi gali nuspręsti taip gimdyti.
Vis dėlto, moters teisė išlaikyti save paslaptyje neabejotinai pažeidžia vaiko teisę žinoti savo kilmę. Būtent šių dviejų interesų pusiausvyros paieška yra bene sunkiausia valstybių užduotis, siekiant išsaugoti kūdikių gyvybes ir užtikrinti jų tinkamą priežiūrą. Pavyzdžiui, Ispanijoje nuo 1999 m. buvo uždrausti anonimiški gimdymai, motyvuojant tuo, kad tai pažeidžia vaiko teisę žinoti savo kilmę. O daugelyje valstybių, vienu ar kitu būdu įteisinusių tokią galimybę, vis labiau įsigali teisinė praktika dėl duomenų apie biologinę šeimą gavimo. Pavyzdžiui, toje pačioje Prancūzijoje, po 2002 m. priimto įstatymo, yra įkurta net speciali institucija, padedanti rasti biologinius tėvus.
Kalbant apie šių dviejų interesų – vaiko teisės žinoti savo kilmę ir moters teisės išsaugoti savo anonimiškumą pusiausvyrą, svarbu paminėti dvi Europos Žmogaus Teisių teismo (EŽTT, Teismas) bylas. Pirmojoje Odievre prieš Prancūziją Didžioji Kolegija priėmė sprendimą 2003 m. vasario 13 d., paskelbdama, kad Prancūzijos teisės sistema nepažeidžia Europos Žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 8 str. įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kad moteris gimdymo namuose pagimdė mergaitę, prašydama neatskleisti jos asmens duomenų ir nurodydama paliekanti naujagimę valstybės globai. Mergaitė buvo įvaikinta Odievre šeimoje. Būdama 25 m. amžiaus p. Odievre kreipėsi į socialines tarnybas prašydama gauti informaciją apie savo gimimą. Jai buvo pateikta neidentifikuojanti informacija apie jos gimimą ir biologinių tėvų situaciją. Nepaisant to, p. Odievre norėjo gauti tikslesnius duomenis apie savo biologinę šeimą, t. y. biologinę motiną, tėvą ir brolius bei seseris, kuriuos ji išsiaiškino turinti. Teismai atsisakė jai suteikti tokią teisę, nes motina buvo išreiškusi prašymą gimdyti po X ir išlikti nežinoma. Pirmiausia EŽTT sprendė, kad šiuo atveju yra kalbama ne apie šeimos, bet apie privataus gyvenimo apsaugą, nes p. Odievre ir jos biologinių tėvų nesieja jokie emociniai, socialiniai ryšiai, kurie patenka į šeimos gyvenimo apibrėžtį. Teismas pažymėjo, kad asmens gimimas, ypač gimimo aplinkybės, formuoja vaiko ir vėliau suaugusiojo žmogaus privatų gyvenimą, todėl duomenys susiję su asmens kilme neabejotinai turi įtakos asmens vystymuisi ir tapatybės suvokimui. Vis dėlto, Teismas sprendė, kad identifikuojančios informacijos atskleidimas be biologinės motinos sutikimo pažeistų interesų pusiausvyrą ir ne tik biologinės motinos, bet ir galimai trečiųjų asmenų, t. y. biologinio tėvo, brolių, seserų ir įtėvių interesus.
Šioje byloje pateiktose trijose atskirose nuomonėse teisėjai, sutikę su Didžiosios Kolegijos sprendimu, išsakė tik papildančius ar skirtingus tokio sprendimo argumentus, didžiausią dėmesį skirdami teisės į gyvybę apsaugai, pabrėždami, kad asmenys, kurie beatodairiškai siekia atskleisti jų biologinę motiną identifikuojančią informaciją be jos pačios sutikimo, turėtų pirmiausia savęs paklausti, ar jie išvis būtų gimę, jei nebūtų buvusi sudaryta galimybė motinoms gimdyti anonimiškai. Prieštaraujančioje nuomonėje teisėjai labiausiai pabrėžė vaikų, taip pat ir tų kurie yra įvaikinti, poreikį žinoti savo šaknis, biologinę kilmę ir kad biologinė motina, atsisakanti atskleisti tokią informaciją, iš esmės pažeidžia ne tik vaiko, bet ir trečiųjų asmenų, t. y. biologinio tėvo, brolių, seserų teisę žinoti apie šį vaiką.
Šis EŽTT sprendimas buvo sutiktas kontraversiškai, nes neišsprendė klausimo dėl vaiko teisės žinoti savo kilmę ir galimybės gimdyti saugiai, bet anonimiškai. Vis dėlto, kaip pažymėta pirmiau, ši byla paskatino teisės reformas Prancūzijoje, ko pasėkoje buvo sukurta sistema, leidžianti tam tikrais gimdymo po X atvejais atskleisti duomenis apie biologinę šeimą.
Po dešimtmečio byloje Godelli prieš Italiją 2013 m. kovo 18 d. EŽTT nusprendė, kad Italija, nesuteikdama asmeniui jokios informacijos apie jo gimimą, iš esmės pažeidžia interesų pusiausvyrą ir EŽTK 8 str. Šiuo atveju p. Godelli taip pat gimė anonimiškai ir buvo įvaikinta, tačiau ji niekada neturėjo galimybės gauti žinių apie savo gimimą. Teismas nurodė, kad nepaisant to, kad kreipimosi metu p. Godelli jau buvo vyresnio amžiaus (virš 60 m.), asmens interesas žinoti savo kilmę nedingsta su amžiumi. Todėl tai, kad Italijos teisinė sistema neužtikrino p. Godelli galimybės gauti nei biologinės motinos neidentifikuojančios, bet gimimo aplinkybes atskleidžiančios informacijos, nei galimai tėvus identifikuojančios informacijos, pažeidžia jos teisę į privataus gyvenimo apsaugą.
Šiuo metu net ir tose valstybėse, kuriose anonimiškas gimdymas buvo leidžiamas, jis vis labiau užleidžia vietą konfidencialiam gimdymui, t. y. kai duomenys apie gimdyvę yra surenkami, jai pasiūloma pagalba, palydėjimas, tačiau jei jos sprendimas yra išlikti nežinoma, duomenys apie ją vaiko gimimo įraše neatskleidžiami, tačiau esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, jie gali būti atskleisti gimusiam vaikui. Be to, motina turi teisę per tam tikrą laiką atšaukti savo sprendimą išlikti nežinoma ir susigrąžinti vaiką. Tokia vaiko teisės į gyvybę apsauga turbūt yra labiausia galinti užtikrinti vaiko teisės žinoti savo kilmę ir motinos teisės išlikti paslaptyje pusiausvyrą.
Tuo tarpu vaiko palikimas gyvybės langelyje apskritai atima bet kokią galimybę vaikui kokiu nors būdu sužinoti kažką apie savo kilmę. O situacija, kokia susiklostė Lietuvoje, kai gyvybės langeliuose paliekami ne naujagimiai, o jau vaikštantys vaikai, apskritai kelia daug teisinių, socialinių ir psichologinių klausimų.
Visų pirma, kokia yra šio vaiko tapatybė? Juk dvejų metų vaikas neabejotinai turėjo būti registruotas, vadinasi, pripažįstant jį pamestinuku, rastinuku, jam bus suteikta nauja tapatybė, kuri neatitiks jo tikrosios (gimimo data nustatoma gydytojų komisijos, vardas ir pavardė suteikiami vaiko teisų apsaugos specialistų). Be to, išlieka neaiškus jo biologinės motinos statusas, t. y. ji vis dar yra to vaiko, kuris tebeegzistuoja popieriuje, biologinė motina, bet, jei niekas nepasidomės, kur ir kaip jis gyvuoja, jis ir liks tokiu „popieriniu“ vaiku visą laiką. Dar įdomiau tai, kad žiniasklaidoje skelbiama, jog šios motinos tapatybė nustatyta, tačiau jei ji neišreikš noro susigrąžinti vaiką, vaikas bus laikomas rastu. O koks likimas ištiks šios motinos „popierinį“ vaiką? Ir ar rastas vaikas, kuris vėliau, suaugęs norės gauti duomenis apie savo kilmę, galės rasti informaciją, kad ir neidentifikuojančią, apie savo biologinę šeimą ir priežastis, kodėl ji buvo palikta?
Nors, kaip pažymėta pirmiau, atsisakyti savo teisių ir pareigų vaikui tėvai negali, tačiau praktikoje pasitaiko ne vienas atvejis, kai tėvai atveda savo jau paaugusius vaikus ir tiesiog palieka vaiko teisių apsaugos skyriuje, nes nebegali, nebenori daugiau jų auginti. Žinoma, pirmiausia valstybė tokiems tėvams siekia suteikti paslaugas, kad būtų išsiaiškintos krizę tėvystėje sukėlusios priežastys ir padėta jas pašalinti, tačiau jei tėvai atsisako priimti tokią pagalbą, vaikas lieka pamestu. Nekalbėsiu apie tai, kaip jaučiasi tokie vaikai, tačiau atkreipsiu dėmesį į tai, kad tėvai, priimdami tokį sprendimą, neabejotinai, išgyvena gėdą ir baimę, bet jie priima sprendimą, kuris nors daugumai ir atrodo nežmogiškas, bet bent jau yra gyvybę vaikui išsaugantis (prisiminkime 2023 m. rudenį Neryje nuskandintas mergaites). Tokiose situacijoje tėvai gali parašyti sutikimą vaiką įvaikinti ir nors tai ir nėra prilyginama vaiko atsisakymui, tačiau suteikia galimybę vaikui greičiau ieškoti kitą šeimą ir sukelia švelnesnes teisines pasekmes biologiniams tėvams nei jų tėvų valdžios apribojimas. O svarbiausia, užtikrina vaiko teisę žinoti savo kilmę.
Pabaigai reiktų paminėti, kad tėvais ne gimstama, o jais tampama ir tapimo tėčiu, mama momentas nebūtinai sutampa su vaiko gimimu. Tad svarbiausia yra skatinti žmonių sąmoningumą, užtikrinti tinkamą lytinį švietimą, žmonių teisę į socialines ir psichologines paslaugas, artėjant pokyčiams šeimoje gimstant vaikui ir jam gimus, o tais atvejais, kai noro ir galimybių rūpintis vaiku trūksta, užtikrinti, kad vaikui kuo greičiau būtų suteikta saugi aplinka ir kiti jį mylintys suaugę, nepaneigiant vaiko teisės žinoti savo kilmę ir šaknis, iš kurių jis išaugo.
Simona Vilkelytė yra VU Teisės fakulteto lektorė, Advokatų profesinės bendrijos “HITUS Legal” teisininkė
