R. Birštonas. Ar dirbtinis intelektas paliks darbuotojus be intelektinės nuosavybės teisių?
Greta neabejotinos naudos, kurią teikia dirbtinio intelekto (DI) plėtra, pastaruoju metu vis garsiau skamba įspėjimai dėl jos keliamų rizikų. Vos prieš mėnesį buvo pradėtas platinti mokslininkų, verslininkų ir kitų žymių visuomenės atstovų atviras laiškas[1], kviečiantis nedelsiant padaryti pertrauką DI tyrimuose. Nekyla jokių abejonių, kad tolesnė DI plėtra kels naujas socialines problemas, o teisės mokslas ir praktika bus priversti į šias problemas reaguoti. Viena aktualiausių ir daugiausia susirūpinimo keliančių DI poveikio krypčių – įtaka darbuotojų teisėms ir jų pajamoms. Pati darbuotojų, nukenčiančių dėl darbo vietų mechanizacijos problema, žinoma, nėra nauja. Naujas aspektas yra tai, jog dėl generatyvinio DI pavojuje atsiduria „kūrybinės“ profesijos (rašytojai, žurnalistai, tapytojai, muzikos kūrėjai, dizaineriai, išradėjai ir pan.), kurios iki šiol laikytos gana saugiomis nuo mašinų invazijos. Dėmesio centre pastaruoju metu dažniausiai atsiduria savarankiškai kuriantys kūrėjai, kuriems dėl DI konkurencijos gresia jei ne visiškai prarasti darbą, tai bet kuriuo atveju jie turės dalintis savo rinką bei uždarbį su gerokai produktyvesnėmis (ir, greičiausiai, už mažesnę kainą kuriančiomis) mašinomis.
Šiame komentare gilinamasi į šiek tiek kitą klausimą – kaip DI plėtra gali paveikti kūrėjų, kurie dirba pagal darbo sutartį, teises į intelektinę nuosavybę. Kaip bus parodyta toliau, intelektinės veiklos rezultatų apsaugos srityje darbuotojams yra taikomos specialios nuostatos. Toks esamas reguliavimas prisideda prie teisingo atlyginimo kūrybiniams darbuotojams užtikrinimo ir leidžia jiems dalyvauti kūrybinės veiklos rezultatų komercinėje sėkmėje. DI plėtra ir su ja susiję reguliavimo pokyčiai nurodytą darbuotojų padėtį gali pakeisti. Komentare siekiama išryškinti kelis galimus tolesnio teisinio reguliavimo scenarijus ir kiekvieno jų įtaką darbuotojų teisėms į intelektinės veiklos rezultatus.
Komentare remiamasi Lietuvos Respublikos teisiniu reguliavimu. Kartu atsižvelgtina, kad specialios nuostatos, užtikrinančios darbuotojų intelektinės nuosavybės teises, būdingos ir kitoms kontinentinės Europos valstybėms (ir daugeliui valstybių už Europos ribų), todėl išskiriami scenarijai ir galimos pasekmės yra pakankamai universalūs.
Darbuotojų teisės į jų sukurtus intelektinės veiklos rezultatus
Pro akis neretai praleidžiama aplinkybė, jog egzistuoja skirtumas tarp darbuotojų, kuriančių fizinę produkciją ir darbuotojų, kuriančių intelektinės veiklos rezultatus. Pirmosios grupės atveju galioja paprasta taisyklė – darbuotojų sukuriama produkcija priklauso darbdaviui, o darbuotojai įmonės generuojamos produkcijos naudoje dalyvauja tik netiesiogiai, per darbo užmokestį. Tuo tarpu antrosios grupės atveju situacija yra kiek kitokia – intelektinės nuosavybės objektų teisinis režimas skiriasi nuo fizinės produkcijos režimo, darbuotojams įgyjant papildomas teises jų sukurtų intelektinės nuosavybės objektų atžvilgiu. Ši skirtis matyti Darbo kodekso 31 straipsnio 4 dalies nuostatoje, kurioje pabrėžiama, jog darbuotojo naujovės darbdavio veiklai gerinti turi būti skatinamos bei už jas turėtų būti mokamas atlyginimas. Taip pat šioje normoje nurodoma, kad darbuotojo sukurti autorių teisių objektai saugomi ir už jų panaudojimą atlyginama įstatymuose ir susitarimuose nustatyta tvarka. Konkretesnes atlygio darbuotojams ar kitokias teises jų sukurtų intelektinės veikos rezultatų atžvilgiu nustato specialūs intelektinės nuosavybės bei kiti įstatymai.
Kalbant apie autorių teises, svarbiausia aptariamu požiūriu nuostata įtvirtinta Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 9 straipsnyje[2]: kūrinio, sukurto atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukūrę kūrinį, tačiau turtinės autorių teisės į tokį kūrinį 5 metams pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Nors aptariama nuostata lemia turtinių teisių perėjimą darbdaviui, o joks papildomas atlyginimas darbuotojui nelaiduojamas, iš tiesų ši nuostata yra palanki darbuotojui ir suteikia jam nemažai papildomų garantijų bei galimybių. Pirma, autorystės suteikimas darbuotojui, o ne darbdaviui reiškia, jog darbuotojas įgyja neperleidžiamas asmenines neturtines autoriaus teises. Nors autoriaus asmeninės neturtinės teisės laikomos neturinčiomis ekonominio turinio ir saugančiomis tik asmeninius autoriaus interesus, praktikoje norint naudoti kūrinį vienu ar kitu aspektu dažnai iškyla būtinybė darbdaviui derinti su darbuotoju ir asmeninių neturtinių teisių klausimus (pvz., kūrinys yra keičiamas arba siekiama ant kūrinio kopijų nenurodyti autoriaus vardo), o tai suponuoja papildomo susitarimo su darbuotoju poreikį. Antra, praktikoje aplinkybė, ar kūrinys sukurtas darbuotojui atliekant tarnybines pareigas arba darbo funkcijas dažnai anaiptol nėra akivaizdi. Lietuvos teismai yra suformulavę taisyklę, jog faktas, kad kūrinys sukurtas atliekant tarnybines pareigas, nepreziumuojamas, taigi, kylantys neaiškumai aiškintini darbuotojo naudai. Praktikoje vėlgi tai reiškia papildomus poveikio svertus darbuotojo pusėje, nes kilus ginčui dėl autorių teisių priklausomybės darbdavys yra labiau suinteresuotas spręsti ginčą taikiai ir daryti daugiau nuolaidų, įskaitant ir finansines. Trečia, ATGTĮ 9 straipsnis įtvirtina terminuoto (5 metų) perėjimo darbdaviui taisyklę, o tai reiškia, kad po 5 metų autorių turtinės teisės grįžta darbuotojui, Darbdavys, siekdamas įgyti teises ilgesniam nei 5 metų laikui, privalo sudaryti papildomą sutartį su darbuotoju. Tokiu atveju, o ypač, jei tokį susitarimą siekiama sudaryti jau penkerių metų terminui pasibaigus, darbuotojas veiksmingai gali kelti ir papildomo autorinio atlyginimo klausimą.
Šiek tiek mažiau darbuotojui palanki nuostata yra ATGTĮ 10 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad turtinės autorių teisės į kompiuterių programą, kurią sukūrė darbuotojas atlikdamas savo tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, priklauso darbdaviui, neribojant penkerių metų terminu (jeigu kitaip nenustatyta sutartyje). Visgi ir ši nuostata gali pasitarnauti darbuotojo naudai, ypač, jei nėra aišku, ar kompiuterių programos sukūrimas pateko į darbuotojo darbo funkciją.
Kalbant apie darbuotojų sukuriamus išradimus, juos reglamentuoja tarnybinio išradimo institutas (Patentų įstatymo 11 straipsnis). Tarnybinis išradimas yra apibrėžiamas kaip išradimas, atitinkantis vieną šių kriterijų: yra sukurtas darbo sutarties, kuri numato išradybos veiklą, vykdymo metu; kai yra konkretus pavedimas, projektavimo, konstravimo, mokslinio tyrimo arba technologijų kūrimo metu; naudojantis sukaupta darbdavio patirtimi arba jo technologijomis ir įrengimais. Svarbi nuostata, jog darbdavys, gavęs tarnybinio išradimo patentą, privalo mokėti išradėjui autorinį atlyginimą, o pastarais nemokamas tik jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas išradimų kūrimas ir už tai jam buvo arba yra mokamas sutartas padidintas atlyginimas. Be to, išradėjas turi asmeninę neturtinę teisę, kad jo vardas ir pavardė būtų skelbiami patento paraiškoje ir patente (Patentų įstatymo 12 straipsnis).
Labai panašus teisinis reguliavimas galioja ir darbuotojų-dizainerių atveju. Dizaino įstatymo 13 straipsnis numato tarybinio dizaino kategoriją, o kriterijai, kurie taikomi nustatant tarnybinį dizainą ir dizaineriui nustatoma autorinio atlyginimo galimybė didžiąja dalimi atkartoja aukščiau aptartą tarnybinio išradimo reguliavimą. Taip pat dizaineris turi asmenines neturtines teises (Dizaino įstatymo 14 straipsnis).
Papildomai reikia paminėti Mokslo ir studijų įstatymo nuostatą, kad ne mažiau kaip trečdalis pajamų, gautų už intelektinės veiklos rezultatų komercinį panaudojimą, turi būti skiriama autoriui (bendraautoriams), jeigu darbo ar kitoje valstybinės aukštosios mokyklos ir darbuotojo sudarytoje sutartyje nenumatyta kitaip. Nors tai nėra imperatyvi nuostata, ji vėlgi orientuoja į papildomą finansinį atlygį kūrybiniams darbuotojams. Taip pat specialios nuostatos galioja žurnalistų sukurtų autorinių kūrinių atžvilgiu, nepaisant to, kad žurnalistas su viešosios informacijos rengėju susijęs darbo santykiais (Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnis).
Apibendrinant, darbuotojams, kuriantiems intelektinės veiklos rezultatus, įstatymai nustato papildomas teises į intelektinės veiklos rezultatus ir galimybes gauti papildomas pajamas iš jų sukurto kūrinio, išradimo ar dizaino. Tad dirbančių pagal darbo sutartį autorių, išradėjų ir dizainerių statusas pasižymi specifika – skirtingai nei fizinę produkciją kuriantys darbuotojai, pirmieji turi papildomas garantijas gauti papildomą naudą ir glaudesnį ryšį su jų sukurtais intelektinės veiklos rezultatais.
Dirbtinis intelektas ir jo įtaka intelektinės veiklos rezultatų autorystei
Bandymai išsamiai aptarti DI sąvoką išeitų už šio trumpo komentaro ribų. Pasiremsime R. Abbott pateiktu apibrėžimu, nurodančiu, kad dirbtinis intelektas yra algoritmas arba mašina, sugebantys įvykdyti užduotis, kurios įprastai reikalauja pažinimo gebos[3]. Vienas esminių DI aspektų yra autonomija, reiškianti, kad DI generuojami rezultatai gali nebūti tiesiogiai nulemti iš anksto žmogaus suformuluotų instrukcijų, o tai skiria DI nuo kitų techninių priemonių. Būtent pastaroji aplinkybė sukelia esmines problemas ir neaiškumus esamo teisinio reguliavimo požiūriu.
Reikia pastebėti, kad žmonės retai atlieka savo kūrybinį darbą nesinaudodami techninėmis priemonėmis. Autoriai, išradėjai ir dizaineriai dažniausiai naudoja įvairius, kartais itin sudėtingus įrenginius. Tačiau techninių priemonių panaudojimas paprastai nekeičia išvados dėl kūrinio, išradimo ar dizaino autorystės – ji priklauso kūrėjams-žmonėms, kurie priėmė kūrybinius sprendimus dėl galutinio rezultato.
Dirbtinis intelektas skiriasi nuo kitų technologijų tuo, kad žmogus ne visuomet yra priimantis kūrybinius sprendimus subjektas. Reikia pastebėti, kad dėl žmogaus ir DI generuojamų rezultatų santykio tebevyksta ginčai. DI yra sukuriamas ir veikia (bent kol kas) tik tarpininkaujant žmonėms: vieni jų sukuria atitinkamus kompiuterinės programos kodus, kiti „moko“ DI, dar kiti formuluoja užduotis, peržiūri ir atrenka rezultatus, galimai apdoroja gautus rezultatus papildomomis priemonėmis. Skirtingų asmenų įsitraukimas gali būti labai įvairus. Visgi, svarbiausias aspektas tas, kad kai kuriais atvejais ryšys tarp žmogaus ir DI sugeneruoto rezultato tampa pernelyg nutolęs, tai yra, galutinis rezultatas, kuris neabejotinai būtų laikomas intelektinės nuosavybės objektu, jei būtų sukurtas žmogaus, nebuvo jokiu aiškiu būdu nulemtas žmogaus kūrybinių sprendimų (pvz., žmogaus indėlis gali apsiriboti tik abstrakčia komanda programai sukurti tam tikro pobūdžio kūrinį). Šiuo požiūriu doktrinoje yra skiriami kūrybos rezultatai, sukurti naudojantis DI pagalba (juose galima įžvelgti darbuotojo kūrybinį indėlį), ir „tikrieji“ DI sugeneruoti rezultatai, kuomet darbuotojo kūrybinio indėlio konstatuoti nebeįmanoma[4]. Tolesnė analizė skirta pastarosioms situacijoms.
Galimos alternatyvos
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, galima išskirti kelias pagrindines alternatyvas, kaip teisinis reguliavimas turėtų paskirstyti intelektinės nuosavybės teises į DI sukurtą kūrinį, išradimą ar dizainą.
Pirmoji alternatyva būtų laikyti visus DI sugeneruotus rezultatus priklausančius „viešajai sričiai“ („public domain“). Kitaip sakant, intelektinės nuosavybės teisės į DI sukurtus rezultatus apskritai neturėtų būti pripažįstamos ir šie rezultatai galėtų būti laisvai naudojami be jokio atlygio.
Šis sprendimas, bent trumpalaikiu požiūriu, būtų naudingas visuomenei, nes, teoriškai, visuomenės nariai turėtų neribotą prieigą prie DI sukurtų rezultatų. Be to, jis patrauklus, nes nereikalauja esamų taisyklių revizijos, o žmogaus-kūrėjo išskirtinumas būtų išsaugotas. Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių įstatymuose yra expressis verbis įtvirtinta, kad autoriumi, išradėju ar dizaineriu gali būti tik žmogus.
Šiuo keliu jau eina bent dalis teisinės praktikos. Visiškai neseniai JAV Autorių teisių tarnyba priėmė gaires[5], kuriose pakartojo savo nusistovėjusią praktiką, jog DI sugeneruoti kūriniai, kuriuose negalima įžvelgti žmogaus indėlio, nebus registruojami.
Ta pačia kryptimi eina ir išradėjo teisių pripažinimo DI klausimas. Plačiai pasaulyje nuskambėjusiose DABUS bylose[6], kuomet patento paraiškose išradėju buvo nurodytas DI, daugumoje jurisdikcijų įgaliotos patentų tarnybos ir teismai atmetė paraiškas, motyvuodami, kad išradėju turi būti nurodytas žmogus. Tokia situacija buvo Europos patentų tarnyboje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje.
Visgi, dėl DI išradimų patentavimo vienareikšmiško atsakymo nėra. Dažnai galima sutikti poziciją, jog DI išradimų patentavimo galimybė turi būti pripažįstama, nepaisant to, ar DI laikysime išradėju, ar ne. Teisinis reguliavimas ir praktika vis dar yra tam tikro neapibrėžtumo stadijoje ir universalių sprendimų paieškos tęsiasi.
Vertinant iš praktinės pusės, „viešosios srities“ sprendimas susidurs su akivaizdžia problema, jog įmonės yra suinteresuotos DI sugeneruotų kūrinių, išradimų ir dizainų apsauga, todėl paprasčiausiai imituos, kad yra kūrinys ar išradimas sukurtas fizinių asmenų. Be to, netaikant intelektinės nuosavybės apsaugos, įmonės teisinės apsaugos spragą neabejotinai stengsis užpildyti komercinių paslapčių apsauga, sutartimis ir kitais teisiniais ar techniniais instrumentais.
Vertinant iš darbuotojo perspektyvos, „viešosios srities“ variantas jiems nebūtų naudingas. Šis sprendimas panaikina intelektinės nuosavybės teisių ar atlyginimo už jas galimybę. Taigi, darbuotojai neturėtų nei asmeninių neturtinių teisių, nei turtinių teisių. Tokiu būdu visos darbuotojų šiuo metu turimos garantijos taip pat būtų prarandamos.
Antroji alternatyva būtų autoriumi, išradėju ar dizaineriu laikyti patį dirbtinį intelektą. Šis variantas tiesiogiai susijęs su kitu fundamentaliu pasirinkimu – ar laikyti DI savarankišku teisės subjektu. Postulatas, jog pačiam DI turėtų priklausyti autorystė į jo sukurtus rezultatus, turi savo šalininkų. Pagrindinis jų argumentas – jog DI dažnai yra pakankamai autonomiškas, jog būtų laikomas darančių kūrybinius sprendimus. Ir atvirkščiai, kadangi fizinių asmenų kūrybinio indėlio galutiniame produkte nėra, jų autorystė būtų fiktyvi[7].
Kita vertus, šiuo metu reguliavimas neina šios alternatyvos kryptimi. Atvirkščiai, tiek JAV, tiek ES praktika ir reguliaciniai pasiūlymai demonstruoja aiškią orientaciją išlaikyti centrinę žmogaus padėtį ir DI savarankiško subjekto statuso nesuteikti.
Kaip beišsispręstų DI subjektiškumo klausimas, DI pripažinimo autoriumi, išradėju ar dizaineriu pasekmės darbuotojui nebūtų palankios. Pastebėtina, kad autoriai, pasisakantys už autorystės suteikimą DI, kartu pasisako, kad intelektinė nuosavybė turėtų priklausyti darbdaviui. Darbuotojas šiuo atveju jokių intelektinės nuosavybės teisių ar teisių į papildomą atlyginimą neįgytų.
Trečiasis variantas – DI sukurtų intelektinės veiklos rezultatų teisių turėtoju laikyti darbdavį. Teisių priskyrimas įmonei motyvuojamas tuo, jog nors DI nereikia paskatų, jų reikia įmonėms, investuojančioms tiek į pačių DI kūrimą, tiek naujų kūrinių, išradimų ir dizainų kūrimą DI pagalba. Egzistuoja jau daug tyrimų, skirtų įvertinti tarp kokių subjektų būtų efektyviausia paskirstyti teises į DI sukurtus rezultatus, konkrečiai, ar tai turėtų būti DI sukūrusi įmonė ar įmonė-naudotoja. Šio komentaro tikslais tai nėra labai svarbu – abiem atvejais tai bus darbdavys, o ne darbuotojas.
Darbuotojams, kaip ir ankstesniu atveju šis sprendimas nėra palankus, nes jie negautų iš intelektinės nuosavybės objektų jokios papildomos naudos. Esamas kūrybinių darbuotojų išskirtinumas būtų panaikintas ir jiems būtų taikomas toks pat režimas, kaip ir „nekūrybinius“ darbus dirbantiems darbuotojams, kurie, minėta, jokių teisių į sukurtą rezultatą neturi.
Galiausiai, ketvirtoji alternatyva būtų pripažinti teises darbuotojams, kurie dirbo su DI ir bent kiek reikšmingai prisidėjo prie galutinio rezultato. Tokia alternatyva savo pasekmėmis būtų artimiausia esamai padėčiai. Darbuotojai būtų laikomi autoriais, išradėjais ir dizaineriais, jiems priklausytų asmeninės neturtinės teisės, o turtinės teisės, kaip yra ir dabar, pereitų darbdaviui (nebent būtų susitarta kitaip), išsaugant darbuotojų naudai nustatytas garantijas. Viena vertus, toks sprendimas būtų priimtinas, nes būtų išvengiama DI subjektiškumo problemos, o socialiai tai taip pat būtų tinkamiausias variantas darbuotojų atžvilgiu, nes išlaikytų esamas garantijas.
Vis tik ši alternatyva susiduria su fundamentaliu trūkumu. DI autonomiškai sukurtų intelektinės veiklos rezultatų atveju, darbuotojai dabartinio teisinio reguliavimo kontekste negali būti laikomi autoriais, išradėjais ar dizaineriais. Esama teisinių institucijų praktika, ypač, JAV, kaip tik ir demonstruoja tokį požiūrį ir teisių į tokiu būdu sukurtus objektus nepripažįsta. Darbuotojai galėtų būti laikomi autoriais, išradėjais ar dizaineriais tik taikant teisinę fikciją. Tai nėra neįmanoma – jau egzistuojantis modelis galėtų būti Jungtinėje Karalystėje ir kai kuriose kitose bendrosios teisės valstybėse taikoma kompiuteriu sukurtų kūrinių taisyklė, kuri nereikalautų darbuotojo kūrybinio indėlio. Tačiau toks sprendimas reikalauja papildomo teisinio reguliavimo. Dar daugiau, tai reikalautų pamatinių intelektinės nuosavybės teisės ideologinių nuostatų bei sąvokų (tokių, kaip originalumas) peržiūros ar adaptavimo. O žvelgiant iš praktinės pusės, darbdaviai vargu ar bus suinteresuoti palaikyti tokį variantą, nes jų požiūriu vienareikšmiškai optimalesnis yra antroji (teisės priklauso DI) arba, labiausiai, trečioji (teisės iš karto priklauso darbdaviui) alternatyvos.
Apibendrinant, pagal išskirtas pirmąsias tris alternatyvas, darbuotojai prarastų galimybę remtis šiuo metu įstatymuose įtvirtintomis tarnybinio išradimo, tarnybinio dizaino ir atliekant darbo funkcijas sukurto kūrinio kategorijomis ir gauti su jomis susijusią naudą. Todėl labiausiai tikėtina pasekmė, jog darbuotojai nedalyvaus DI sukuriamoje naudoje ir jų padėtis supanašės su fizinę produkciją gaminančių darbuotojų padėtimi.
Ketvirtoji alternatyva – bandyti išsaugoti darbuotojų garantijas ir laikyti darbuotojus DI sukurto rezultato autoriais, išradėjais ar dizaineriais. Nors pastaroji galimybė darbuotojams būtų naudingiausia, ji vargu ar sulauktų darbdavių palaikymo bei reikalautų esminių intelektinės nuosavybės teisės postulatų revizijos.
Dr. Ramūnas Birštonas yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros profesorius
[1] Minimą laišką rasti ir, turint noro, jį pasirašyti galima adresu https://futureoflife.org/open-letter/pause-giant-ai-experiments/
[2] Beveik identiškas reguliavimas yra ir atlikėjų atžvilgiu. Ekonomiškumo dėlei, toliau kalbama tik apie autorius, tačiau viskas, kas pasakyta, mutatis mutandis taikytina ir atlikėjams.
[3] Abbott, R. The Reasonable Robot: Artificial Intelligence and the Law. Cambridge: Cambridge Universitty Press, 2020, p. 22
[4] Apie šių dviejų situacijų atskyrimą žr. Hristov, K. Artificial Inteligence and the Copyright Dilemma. IDEA, 2017. Vol. 57. P. 435-437
[5] US Copyright Office. Copyright Registration Guidance for Works Containing AI-Generated Material. https://www.copyright.gov/ai/ai_policy_guidance.pdf
[6] Apie šią bylą ir jos faktines aplinkybes žr. R. Birštonas. Dirbtinis intelektas negali būti išradėju: Europos patentų tarnybos sprendimo komentaras. https://www.teise.pro/index.php/2019/12/28/r-birstonas-dirbtinis-intelektas-negali-buti-isradeju-europos-patentu-tarnybos-sprendimo-komentaras/
[7] Abbott, The Reasonable Robot, p. 72. Taip pat Comer, A. AI: Artificial Inventor or the Real Deal?. North Carolina Journal of Law & Technology, 2021, 22(3), p. 447-486.
