E. Šileikis. Teisėjų tarybos statuso aspektai teismų finansavimo kontekste
1. Pirminiai įvadiniai ir bendrieji aspektai
Yra mažiausiai trys būdai teisėjams ar teisininkams tyrėjams veiksmingai akcentuoti ir eskaluoti nepadoraus teismų finansavimo aktualiją ir konstitucinę problematiką, susidariusią ir tebesitęsiančią Lietuvoje maždaug 2013-2023 m. Pirma, paskelbti atvirą laišką valstybės vadovui, kaip tai pagal prancūziškos kultūros ir diplomatijos manieras originaliai padarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas profesorius Pranas Kūris 1995 m.,[1] tuo sukeldamas itin plačią diskusiją, kurios svarba pažymėta Linos Griškevič 2013 m. apgintoje daktaro disertacijoje „Autentiškos teismų sistemos sukūrimas Lietuvoje“,[2] o tarsi jubiliejinė sukaktis prisiminta net 2020 m. Antra, duoti žiniasklaidai tokius rezonansinius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkės pareigas keletą metų „laikinai“ ėjusios šio teismo Civilinių bylų skyriaus vadovės Sigitos Rūdėnaitės interviu,[3] kuriuose neprisidengiant Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (BDAR) tiksliai nurodytas jos privatumo ir orumo dalimi esančio atlyginimo šokiruojantis dydis, mokamas pasiekus profesinės karjero aukštumas (jei ne lubas kasaciniame teisme), arba publikuoti ankstesnio Teismų tarybos pirmininko ir minėto kasacinio teismo vadovo Gintaro Kryževičiaus 2020 m. rudenį išgyventas nuoskaudas dėl kai kurių politikuojančių teisėjų „paralelinių teisinės tikrovės pasaulių“.[4] Trečia, parengti atitinkamą straipsnį kolektyvinei studijai apie Konstitucijos ar Konstitucinio Teismo tarsi jubiliejines 30-mečių sukaktis. Pastarasis trečiasis variantas įgyvendinamas šiame tyrime.
Be to, yra mažiausiai trys būdai valstybės politikams ar kitiems asmenims sumenkinti ar paneigti galimai nepadoraus teismų finansavimo aktualiją ir problematiką. Pirma, pasiūlyti teisėjams sužinoti ar pasitikrinti visuomenės (tautos) nuomonę apie juos, kaip tai pasiūlė tam tikras Seimo narys maždaug 2022 m. pabaigoje ar 2023 m. pradžioje, tuo išprovokuodamas vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėją 2023 m. balandžio 3 d. vykusiame šios institucijos metinės veiklos apžvalgos pristatyme nuoširdžiai ir nepiktai pasamprotauti apie liaudies masių nuomonės apie teismus kaip jų finansavimo kriterijaus objektyvizavimą kadaise atgimimo patriarcho įžvelgtoje šunaunijoje ar filosofo Arvydo Šliogerio prastuomenėje (jos lėtoje transcendencijoje),[5] tarsi teismų finansavimas nebūtų aukščiausio lygmens valstybės politikų ir specialistų atsakomybės kasmetinis reikalas ir rūpestis. Antra, nurodyti kitus fiskalinius prioritetus, susijusius su strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios karinės infrastruktūros kūrimo išlaidų ar atlyginimų statutiniams pareigūnams bei mokytojams (bibliotekininkams, muziejininkams) didinimu vis pasikartojančios ekonominės krizės aplinkybių ir netikėtos pandemijos ar neteisėtų migrantų masinio antplūdžio padarinių kontekste, kuriame teisėjų atlyginimai ir jų pakėlimai esą gali būti suvienodinti su visuomenės geriau vertinamų prokurorų ar specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atlyginimais ir jų planuojamais padidinimais. Trečia, pasiteisinti Vyriausybės (o ne teismų) išimtinėmis konstitucinėmis galiomis rengti kitų metų valstybės biudžeto projektą ir jį teikti Seimui priimti, neprivalant pagal įstatymus to projekto (jame planuojamų asignavimų teismams apimtyje) idealiai suderinti su Teisėjų taryba, kurioje nuo 2006 m. antrosios pusės nebeliko iki tol keletą metų jos nariais buvusių finansų ministro ir viceministro, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko ir jo pavaduotojo. Pastarasis trečiasis variantas konkretinimas ir analizuojamas šiame tyrime.
Tokiame kontekste svarbu pažymėti, kad kultūra ir teisingumo vykdymas nėra tas pats, bet jų tinkamas (veiksmingas) finansavimas turi daug panašumų. „<…> reikėtų pakalbėti ir apie pinigus. Juolab, kad <…> tradicija dažnai remiasi lėšomis. Kas imtų tvirtinti, kad mūsų laikais visuomenėje galima viską pasiekti geranorišku entuziazmu. Pinigų reikia ir Lietuvos kultūros fondui“ – tai Lietuvai lemtingo persilaužimo 1988 m. suformuluoti vėlesnio Kovo 11-osios signataro Česlovo Kudabos žodžiai leidinyje, kurį šių eilučių autorius netikėtai aptiko (2023 m. balandžio 8 d. perskaitė) jo tėvų kadaise sukauptoje knygų kolekcijoje.[6] Šie tuometiniu „rotaprintu“ paskleisti žodžiai gali būti perfrazuoti taip: tvaraus teisingumo vykdymo tradicija remiasi, be kita ko, tvariais asignavimais. Kas imtų tvirtinti, kad teismuose dabartiniais laikais viską galima pasiekti geranorišku entuziazmu. Didesnių asignavimų reikia teismų nešališkumui bei teisėjų profesiniam orumui.
2. Antrosios kvazi teisingumo ministerijos šalia Teisėjų tarybos privalumų ir trūkumų aspektai
Įstatymu institucionalizuota Nacionalinė teismų administracija pagal vis didėjančią joje įsteigtų pareigybių (etatų) gausą gali būti laikoma antrąja ar mažąja ar net „beveik didžiąja“ kvazi teisingumo ministerija, nors iki jos sukūrimo buvo integrali (neatskiriama) šios ministerijos sudedamoji dalis atitinkamų struktūrinių padalinių (departamentų, skyrių) organizacine forma. Tame iš pirmo žvilgsnio galimai nėra jokios rimtesnės konstitucinės problemos, kadangi teismų valdymas ir (svarbiausia) finansavimas pagal Konstitucinio Teismo doktriną (1999 m. gruodžio 21 d. nutarimą) nėra teisingumo ministerijai priskirto valdymo dalis.[7] Todėl valstybės biudžeto įstatyme pagal Konstituciją negali būti tokių teisingumo ministerijai priskirtų asignavimų, kuriuos ministras savo įsakymais paskirstytų teismams.[8] Jie turi būti tiesiogiai nurodyti valstybės biudžeto įstatyme kaip skiriami ne per teisingumo ministeriją, bet tiesiogiai konkrečiam teismui.
Visa tai tarsi dėsningai išplaukia iš atitinkamo ginčyto reglamentavimo išaiškinimo ir įvertinimo Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime: „Analizuojant Įstatymo <…> normą, pagal kurią teisingumo ministrui yra nustatyti įgaliojimai organizuoti atitinkamų teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, pažymėtina, kad Įstatyme pavartota sąvoka „organizuoti teismų finansinį aprūpinimą“ yra teisiškai neapibrėžta ir gali būti įvairiai aiškinama. Ji gali būti suprantama ne tik kaip atspindinti teisingumo ministro įgaliojimus išsiaiškinti, kiek lėšų reikia teismų veiklai, bei jo pareigą pasirūpinti, kad šios lėšos būtų numatytos valstybės biudžete, ne tik kaip atspindinti teisingumo ministro pareigą dalyvauti Seime svarstant valstybės biudžeto projekte teismams numatytų asignavimų skyrimo klausimus (paryškinta – aut.). Įstatyme pavartota sąvoka „organizuoti teismų finansinį aprūpinimą“ gali būti interpretuojama ir taip, kad teisingumo ministrui nustatyta teisė valstybės biudžete numatytus asignavimus pačiam paskirstyti konkretiems teismams. Būtent tokį šios Įstatyme pavartotos sąvokos supratimą liudija ir dabartinis teismų finansavimo reguliavimas: valstybės biudžeto įstatyme nėra nustatyta, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui (išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nurodoma bendra visai teismų sistemai skirtų lėšų suma.“
Išeina, kad teisingumo ministras, būdamas Vyriausybės nariu ir finansų ministro kolega, rūpindamasis teisingumo ministerijos valdymo sričiai priskirtų kalėjimų (įkalinimo įstaigų) finansavimu, nebeturėtų analogiškai aktyviai rūpintis jo nebeadministruojamų teismų finansavimu ir jo didinimu. Tarsi teisingumo ministerijos šimtamečiai atpažinimo ženklai, simboliai ir sąvokos „Justitia“, „Temidė“ jau niekuo dėtos, kadangi ši ministerija, kitaip nei Vokietijoje net nerengianti teisėjo egzamino ar pretendentų į teisėjus atrankos administravimo (tai daro Nacionalinė teismų administracija), pasidarė tarsi bausmių vykdymo ir notarų bei antstolių priežiūros teisingumo ministerija.
Tokiame kontekste susidaro ir gali būti įžvelgiamas tam tikras konstitucinis alogizmas ar hipotetinis nesusipratimas. Teismų savarankiškumui ir nepriklausomumui nuo teisingumo ministerijos neabejotinai palankus (labai svarbus) minėtas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, pasirodo, turi negatyvių ar kontraversiškų aspektų kaip destruktyviai fiskalinių padarinių teismų finansavimo planavimui ir politiniam suderinimui, kadangi teisingumo ministras, jo vadovaujamos įstaigos itin susiaurėjusio (kone tuščiaviduriu tapusio) simbolio Temidės kontekste, negali būti tas valstybės politikas ir Vyriausybės narys, kurio kabinete ar jo prieigose galėtų veiksmingai ir tvariai vykti teismų finansavimo planavimas ir apskaita (patikra), t. y. pirminio kitų metų valstybės biudžeto įstatymo projekto (jame numatytų asignavimų teismams) pagrindų modeliavimas ir suderinimas su finansų ministru vien todėl, kad teisingumo vykdymo (taigi ir jo finansavimo) administravimas (planavimas) pagal Konstitucijos išaiškinimą nepriskiriamas teisingumo ministerijos valdymo sričiai.
Tuo pagal galimybes turinti atitinkamai užsiimti Nacionalinė teismų administracija, deja, nėra atstovaujama Vyriausybėje jos nariais esančių ministrų lygmenyje. Todėl jos vadovo, kaip valstybės tarnautojo, ir finansų ministro arba Ministro Pirmininko nesutarimų dėl teismų finansavimo nagrinėjimas niekada neprilygs tam politiniam fiskaliniam standartui, kuris praeityje buvo teisingumo ministrui kuruojant (planuojant) tinkamą teismų materialinį finansinį aprūpinimą (reprezentatyvių teismo buveinių statybas, einamuosius ar kapitalinius remontus).
Tokiame kontekste Teisėjų taryba, kuri konstituciškai įtvirtinta kaip parama ir atsvara Respublikos Prezidentui, tarsi prilygsta Nacionalinei teismų administracijai pagal judviejų ribotas galimybes politiškai prilygti finansų ministrui (jo vadovaujamai ministerijai) ir Ministrui Pirmininkui (jo vadovaujamai Vyriausybei), kai planuojami kitų metų biudžetiniai prioritetai, tarp jų – tam tikrų sričių padidintas finansavimas.
Kitaip tariant, Nacionalinės teismų administracijos sukūrimas ir išėmimas iš teisingumo ministerijos organizacinės struktūros su teisingumo ministru priešakyje, viena vertus, sustiprino teismų finansinį organizacinį savarankiškumą ir, kita vertus, nesustiprino Teisėjų tarybos ar kitos teisėjų profesinės savivaldos institucijos galimybių tiesiogiai derėtis su Vyriausybės nariais dėl jų pritarimo ar nepritarimo finansų ministerijos parengtam kitų metų valstybės biudžeto įstatymo projektui ir jame numatytiems (suplanuotiems) asignavimams teisingumo vykdymo sistemai.
3. Teisėjų karjeros klausimų taryba kaip teisėkūros galimybių vizija
Toks šio skirsnio pavadinimas gali gluminti ir šokiruoti, kadangi jame nurodytos institucijos Lietuvoje nebuvo ir nėra. Jos sukūrimo galimybių vizija apima naujos Teismų finansavimo tarybos sukūrimo aspektus (žr. toliau, t. y. 4 skirsnį). Jei teismų finansavimo klausimai pagal įstatymą pereitų tokiai naujai teismų finansinės (fiskalinės) savivaldos ir savireguliacijos institucijai, tai Teisėjų taryboje liekantys teisėjų karjeros klausimai galėtų būti išgryninti patikslintu (pakeistu) Teisėjų tarybos pavadinimu. Nors dabartinis pavadinimas galėtų nesikeisti, būtų sunku racionaliai paaiškinti, kodėl Teisėjų taryba nėra susijusi su teisėjų atlyginimų biudžetinio planavimo (juo labiau didinimo) klausimų nagrinėjimu (derinimu su finansų ministerija ir Vyriausybe bei Seimu).
Teisėjų tarybos kaip pirmiausia ir labiausia teisėjų karjeros klausimų, nurodytų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje, nagrinėjimo institucijos esmė ir prasmė aiškiai atskleista Konstitucinio Teismo doktrinoje.[9] Todėl yra erdvių diskutuoti, ar ši institucija papildomai turėtų būti aukščiausioji teismų ir teisėjų savivaldos ir savireguliacijos institucija valstybės biudžeto asignavimų teismams planavimo ir derinimo klausimams nagrinėti. To nereikalauja, bet ir nedraudžia Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis. Tik dabartinis tarybos pavadinimas galbūt neleistų tinkamai suvokti, kad juo apimamas išimtinai teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo klausimų nagrinėjimas.
Aiškumo ir vaizdingumo labui verta paklausti, kas bendro tarp Užimtumo tarnybos ir Teisėjų tarybos. Lietuvos Respublikos darbo užimtumo įstatyme įtvirtinta Užimtumo tarnyba iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro su Teismų įstatyme įtvirtinta Teisėjų taryba, nebent jų bendrumas netiesiogiai pasireikštų tais hipotetiniais išimtiniais atvejais, kai: a) vidaus reikalų ministro karjerą baigęs buvęs apylinės teismo teisėjas, kurio Respublikos Prezidentas neskiria į anksčiau eitas apylinkės teismo teisėjo pareigas dėl ex ministro politinio neatšalimo (neatmetamo grįžimo į politiką),[10] naujos darbinės veiklos ieškotų Užimtumo tarnyboje; b) už teisėjo vardo pažeminimą pirma laiko atleistas teisėjas, kuriam 50 ar 60 metų, ieškotų pragyvenimui samdomos darbinės veiklos ir tuo tikslu kreiptųsi į Užimtumo tarnybą, kas sunkiai tikėtina dėl profesinės veiklos perspektyvų advokatų kontorų konsultantų lygmenyje.
Tačiau minėtų institucijų bendrumas gali būti korektiškai objektyvizuojamas pagal jų oficialių pavadinimų galimo keitimo įstatymuose kriterijų. Jei ekonomiškai keistoko skambesio ir konceptualumo institucija „Darbo birža“, įsteigta 1991 m. kovo 1 d., veikė daugybę metų kaip savita asmenų bedarbystės administravimo (bedarbių asmenų įdardinimo tarpininkavimo) įstaiga[11] tol, kol įstatymų leidėjas įžvelgė ir įgyvendinimo jos dabartinę, nepalyginti tobulesnę įvardijimo alternatyvą (nuo 2018 m. spalio 1 d.), tai įstatymu įvardinta Teisėjų taryba taip pat kategoriškai nelaikytina vieninteliu konstituciškai galimu jos pavadinimu. Nejau jos šiek tiek kitoks oficialus (įstatyme pakeistas) pavadinimas, pvz., „Nacionalinė teisėjų karjeros klausimų taryba,“ prieštarautų Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai? Matyt, kad vien dėl pavadinimo pakeitimo neprieštarautų. Juk ankstesnė alternatyva „Teismų taryba“, kaip nustatyta Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, prieštaravo Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai ne tiek dėl pavadinimo pakeitimo, kiek dėl taip pavadintos institucijos personalinės sudėties, kurioje buvo ne tik teisėjai.
Žinoma, galima teigti, kad Teisėjų taryba ir kaip kategorija ir kaip konkrečios institucijos oficialus pavadinimas – neatskiriama (integrali) oficialiosios konstitucinės doktrinos dalis, iš kurios tokio pavadinimo taip lengvai „išplėšti“ nepavyktų. Tačiau nepriimtina kategoriškai teigti, kad bet koks įstatymų leidėjo valinis sprendimas pakeisti Teisėjų tarybos pavadinimą savaime prieštarautų tokio pavadinimo neįtvirtinančiai Konstitucijos 112 straipsni 5 daliai.
Svarbiausia – nepaneigti ir neiškreipti Konstitucinio Teismo nutarimų leksikono firminių žodžių „idant“ ir „korpuso formavimas“. Jei Teisėjų taryba veikla turi būti krištolinė, „idant nei teismų sistemai, nei Respublikos Prezidentui, nei visuomenei nekiltų pagrįstų abejonių dėl formuojamo teisėjų korpuso“,[12] tai tokios veiklos dalimi esantys (galintys būti) teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo finansiniai (fiskaliniai) aspektai neturėtų būti visiškai (100 procentų) perduoti naujai Teismų finansavimo tarybai. Šios institucijos sprendimus turėtų tvirtinti arba netvirtinti Teisėjų taryba (Teisėjų karjeros taryba) kaip aukščiausioji teismų ir teisėjų savivaldos ir savireguliacijos institucija.
4. Teismų finansavimo tarybos galimybių aspektai
Jei Konstitucija pagal minėtą jos išaiškinimą Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime draudžia finansų ministrui ir teisingumo ministrui ar Seimo komitetų pirmininkams arba Respublikos Prezidento vyriausiajam patarėjui teisės klausimais būti Teisėjų tarybos nariais, tai toks draudimas galbūt negaliotų tokiai naujai Teismų finansavimo tarybai, kuri rinktųsi vos keletą kartų per metus ir nagrinėtų išimtinai teismų finansavimo (planavimo, didinimo, pertvarkymo, optimizavimo) klausimus, nenagrinėdama teisėjų karjeros klausimų, kurie liktų priskirti išimtinai Teisėjų tarybai.
Visiškas aiškumas dėl tokios naujos (neaukščiausios) teisėjų ir teismų savireguliacijos ir savivaldos institucijos sukūrimo atitikties Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai, deja, būtų įmanomas tik įgaliotiems subjektams paprašius ir gavus atitinkamą Konstitucinio Teismo nutarimą (arba sprendimą dėl 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo išaiškinimo). Iki tol galiotų naujadaro atitikties Konstitucijai prezumpcija, kuri galėtų būti paneigta Konstituciniame Teisme įgaliotų subjektų prašymu.
Teismų finansavimo taryba galėtų (turėtų) būti įtvirtinama jai skirtame specialiame įstatyme (bet ne Teismų įstatyme), tokiu būdu šio įstatymo galiojimą ir taikymą išplečiant iki Konstitucinio Teismo, kuriam iki šiol negalioja ir netaikomas Teismų įstatymas ir jame įtvirtinta Teisėjų tarybos sudarymo tvarka, todėl nebuvo ir nebus nei vieno Konstitucinio Teismo teisėjo, kuris visuotiniame teisėjų susirinkime išrinktas Teisėjų tarybos nariu ar juo savaime (ex legis) tapo pagal Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas.
Šios naujos tarybos sudarymo tvarka turėtų būti nulemta principo, kad jos nariai pagal pareigas atitinkamai susiję su valstybės biudžeto asignavimų teismams ir/ar konkrečiam atitinkamam baigiamosios instancijos teismui planavimu ir panaudojimu ar tam užtikrinančio valstybės tarnautojo (teismo kanclerio) kontrole. Todėl šios tarybos nariai galėtų (turėtų) būti: a) pagal siauresnį variantą mažiausiai 8 nariai: Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai bei kancleriai; b) pagal platesnį variantą mažiausia 16 narių: minėti teismų pirmininkai ir kancleriai, finansų ministras ir jo paskirtas viceministras, Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ir jo pavaduotojas, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ir jo pavaduotojas.
Pastarasis variantas optimalus, kadangi jame: a) sudarytos tinkamos institucinės ir organizacinė prielaidos minėtiems teismų pirmininkams ir kancleriams bei valstybės politikams susėsti ir diskutuoti prie vieno darbo stalo politiškai neutralioje vietoje (ne Seime ar Vyriausybėje arba Finansų misterijoje, juo labiau ne šių institucijų ar jų struktūrinio padalinių vadovų kabinetuose) b) subalansuotas teismų pirmininkų ir kanclerių (viso 8 balsai) ir kitų narių (taip pat viso 8 balsai), iš kurių septyni politikai ir vienas politinio asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojas (viceministras), įtakos santykis (proporcingumas).
Jei būtų prisibijoma lyginio skaičiaus (16) ir balsams pasidalijus po lygiai susidarančios pato situacijos (šachmatų terminais šnekant), tai septynioliktuoju nariu galėtų (turėtų) būti Respublikos Prezidento vyriausiasis patarėjas teisės klausimais.
Šiame kontekste svarbi dar viena, iš dalies minėta, įžvalga, kuri mažina ar net šalina galimą reformos prieštaravimą Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai: Teismų finansavimo tarybos sprendimai turėtų būti tvirtinami Teisėjų tarybos sprendimais, taigi galėtų būti atmetami. Tai užtikrintų, kad Teisėjų taryba, o ne kitokia teismų taryba, būtų (liktų) aukščiausioji teismų ir teisėjų savireguliacijos ir savivaldos institucija, kaip tai pabrėžiama Konstitucinio Teismo doktrinoje.
5. Dar kitokios naujos specializuotos teisėjų tarybos ribų aspektai
Teisėjų karjera – tai ne tik teisėjų paskyrimai, paaukštinimai ar perkėlimai arba įprasti pozityvūs (garbingi) atleidimai sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, bet ir ekstraordinariniai negatyvūs (negarbingi) atleidimai pažeminus teisėjo vardą. Todėl šiais klausimais metodinę profesinę paramą ir atsvarą Respublikos Prezidentui privalanti užtikrinti Teisėjų taryba yra nedaloma (vientisa) pagal jos konstitucinius įgaliojimus, nurodytus Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalyje.
Išeina, kad visos (senos geros) teisėjų diskusijos ir teisės tyrėjų, pirmiausia doktorantės Mirandos Borusevičiūtės, rengiančios disertaciją tema „Teisminės valdžios savivalda Lietuvoje: raida ir perspektyvos“,[13] įžvalgos apie tai, kad kartą mėnesyje ar savaitėje susirinkusi Teisėjų taryba fiziškai nepajėgi per keletą valandų ar dienų tinkamai išnagrinėti teisėjo atleidimo iš pareigų pažeminus teisėjo vardą medžiagą ir užtikrinti atleidžiamam teisėjui galimybę gintis ir būti išklausytam, deja, labai apribotos ir galbūt konstituciškai neperspektyvios būtent dėl Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies ir jos oficialių doktrininių išaiškinimų Konstitucinio Teismo nutarimuose.
Žinoma, teisės mokslas gali būti plėtojamas pagrindžiant Teisėjų garbės teismo ar kitaip pavadintos institucijos (pvz., Teisėjų tarybos teisėjo vardo pažeminimo klausimams spręsti) galimybę ar būtinybę, privalumus ir trūkumus ar alternatyvas, modelių įvairovę ir priimtinumą Lietuvos teisės sistemai. Tačiau teisės mokslo darbai, kurių įžvalgos atsimuša ar atsitrenkia į Konstitucinio Teismo nubrėžtas doktrinines ribas kaip Max Weber orientacines koordinates, neturėtų būti sufokusuoti į radikalius Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies ar net šiai konstitucinei nuostatai aiškinti skirtos Konstitucinio Teismo doktrinos radikalaus keitimo „konjunktūrinius“ pasiūlymus, su kuriais doktrinos grandai, kaip prof. Vytautas Sinkevičius, tikriausia niekada nesutiks.[14]
Todėl galima teigti, kad įstatymų leidėjas, konstituciškai galėdamas įtvirtinti naują Teismų finansavimo tarybą, deja, negali įtvirtinti naujos (aukščiausiosios) Teisėjų tarybos teisėjo vardo pažeminimo klausimams spręsti, kadangi tuo būtų išskaidomi ir siaurinami (iškreipiami) Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje suponuojami Teisėjų tarybos įgaliojimai, nebent naujadaro sprendimai turėtų būti tvirtinami ir galėtų būti atmetami Teisėjų taryboje. Pastarasis kompromisinis variantas reikštų, kad nauja specializuota taryba nebūtų aukščiausioji ir vienintelė institucija nagrinėti teisėjo atleidimo pažeminus teisėjo vardą klausimus. Ji šiek tiek dubliuotų Teisėjų garbės teismo funkcijas, kurios turėtų būti peržiūrėtos ir patikslintos (inventorizuotos).
Išvados
1. Nacionalinės teismų administracijos sukūrimas ir išėmimas iš teisingumo ministerijos organizacinės struktūros su teisingumo ministru priešakyje, viena vertus, sustiprino teismų finansinį organizacinį savarankiškumą ir, kita vertus, nesustiprino Teisėjų tarybos ar kitos teisėjų profesinės savivaldos institucijos galimybių tiesiogiai derėtis su Vyriausybės nariais dėl jų pritarimo ar nepritarimo finansų ministerijos parengtam kitų metų valstybės biudžeto įstatymo projektui ir jame numatytiems (suplanuotiems) asignavimams teisingumo vykdymo sistemai.
2. Teismų finansavimo taryba galėtų (turėtų) būti įtvirtinama jai skirtame specialiame įstatyme (bet ne Teismų įstatyme). Šios naujos tarybos nariais galėtų (turėtų) būti mažiausiai 16 narių: Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai bei kancleriai, finansų ministras ir jo paskirtas viceministras, Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ir jo pavaduotojas, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ir jo pavaduotojas. Jei būtų prisibijoma lyginio skaičiaus (16) ir balsams pasidalijus po lygiai susidarančios šachmatų pato situacijos, tai septynioliktuoju nariu galėtų (turėtų) būti Respublikos Prezidento vyriausiasis patarėjas teisės klausimais. Teismų finansavimo tarybos sprendimai turėtų būti tvirtinami Teisėjų tarybos sprendimais, taigi galėtų būti atmetami. Tai užtikrintų, kad Teisėjų taryba, o ne kitokia teismų taryba, būtų (liktų) aukščiausioji teismų ir teisėjų savireguliacijos ir savivaldos institucija, kaip tai pabrėžiama Konstitucinio Teismo doktrinoje.
3. Įstatymų leidėjas, konstituciškai galėdamas įtvirtinti naują Teismų finansavimo tarybą, deja, turi pernelyg ribotas ir labai abejotinas galimybes papildomai įtvirtinti naują specializuotą Teisėjų tarybą teisėjo vardo pažeminimo klausimams spręsti, kadangi pastarasis teisėkūros variantas išskaidytų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytus dabartinės universalios Teisėjų tarybos įgaliojimus nagrinėti ir spręsti visus teisėjų karjeros klausimus. Problema galbūt sumažėtų, jei specializuotos Teisėjų tarybos teisėjo vardo pažeminimo klausimams spręsti sprendimai būtų tvirtinami ir galėtų būti atmetami Teisėjų taryboje. Pastarasis variantas reikštų, kad nauja specializuota taryba nebūtų aukščiausioji ir vienintelė institucija nagrinėti teisėjo atleidimo pažeminus teisėjo vardą klausimus. Ji šiek tiek dubliuotų Teisėjų garbės teismo funkcijas, kurios turėtų būti peržiūrėtos (inventorizuotos).
Dr. Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius (HP)
Pirmoji dalis komentaro čia
[1] Daugiau žr., pvz., internete „Panoramos archyvai. Prano Kūrio atviras laiškas Prezidentui“ // www.LRT.lt (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000209683/panoramos-archyvai-prano-kurio-atviras-laiskas-prezidentui; žiūrėta 2023 m. balandžio 10 d.) arba Linos Griškevič disertacijoje (jos pavadinimas 4 išnašoje) nurodomą archyvinį šaltinį (Pr. Kūris. 1995 m. lapkričio 9 d. viešas laiškas. Lietuvos Respublikos Seimas, Valstybės ir teisės komiteto posėdžių protokolai. Nr. 1-46. F. 2, ap. 4, bylos nr. 263).
[2] http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:1977472/datastreams/MAIN/content (šioje disertacijoje, be kita ko, pažymima: „1989–1995 m. vykusius teisinius-istorinius procesus taip pat padėjo atskleisti tuometinėje periodinėje spaudoje skelbti interviu su teisės doktrinos atstovais, teisėjais, visų valdžių atstovais, jų nuomonės, straipsniai (pvz., P. Kūrio viešas laiškas, J. Prapiesčio interviu, E. Jarašiūno, J. Žilio, V. Sinkevičiaus, S. Stačioko, M. Lošio straipsniai ir kt.“, p. 20).
[3] Žr., pvz.: https://www.teise.pro/index.php/2020/12/10/s-rudenaite-principinis-teiseju-tarybos-siekis-pakelti-teismu-autoriteta-visuomeneje-ir-valstybeje/; plg.: https://www.delfi.lt/news/daily/law/sigita-rudenaite-silpstant-teismu-sistemai-silpneja-pati-teisine-valstybe.d?id=92324357 (žiūrėta 2023 m. balandžio 10 d.).
[4] https://www.teise.pro/index.php/2020/11/07/g-kryzevicius-paraleliniai-teisines-tikroves-pasauliai/ (žiūrėta 2023 m. balandžio 10 d.).
[5] A. Šliogeris. Transcendencijos tyla. Vilnius, 1996.
[6] Č. Kudaba. Lietuvos kultūros fondas. Tikslai ir patirtis pradiniu Fondo kūrimosi laikotarpiu. Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija. Recenzavo G. Kirkilas. Už leidinį atsakingas vyr. referentas K. Bernotas. Pasirašyta spausdinti 1988 m. gruodžio 23 d. Tiražas 5000 egzempliorių. Lietuvos TSR „Žinijos“ draugijos valdybos rotaprintas. Vilnius, 1989, p. 32.
[7] Žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimą. Jame pažymėta: „Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų organizacinį savarankiškumą. Jokia vykdomosios valdžios institucija ar pareigūnas negali kištis į teismo funkcijų vykdymą ar organizuoti teismų vidaus darbo. Teismų veikla, kaip minėta šiame nutarime, nėra ir negali būti kokiai nors ministerijai priskirta valdymo sritis“.
[8] Žr.: ten pat.
[9] „Įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu, paaukštinimu, perkėlimu ar atleidimu iš pareigų, negalima paneigti <…>specialios teisėjų institucijos kompetencijos, konstitucinės prigimties ir paskirties“ (Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo 27.1 punktas // Konstitucinė jurisprudencija, 2022, Nr. 2 (66), p. 74). „Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija <…> yra svarbus teismo <…> savivaldos elementas. Šios specialios teisėjų institucijos konstituciniai įgaliojimai yra susiję su <…> dalyvavimu priimant sprendimus dėl teisėjų karjeros“ (Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo santrauka // Konstitucinė jurisprudencija, 2022, Nr. 2 (66), p. 37).
[10] Žr., pvz.: https://www.delfi.lt/news/daily/law/teisininko-komentaras-ar-prezidento-sprendimas-misiuno-neskirti-teiseju-teisetas-ir-teisingas.d?id=86418993.
[11] Žr. sąvokų „Darbo birža“ ir „Užimtumo tarnyba“ apibrėžimą įstatymuose arba paaiškinimą internetinėje enciklopedijoje „wikipedia“ („Užimtumo tarnyba – viešojo administravimo įstaiga, organizuojanti užimtumo rėmimo politikos priemonių įgyvendinimą bedarbiams ir žmonėms, ieškantiems darbo“; žiūrėta 2023 m. balandžio 10 d.).
[12] Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo santrauka // Konstitucinė jurisprudencija, 2022, Nr. 2 (66), p. 37).
[13] https://www.tf.vu.lt/about_us/doktorantai/boruseviciute-miranda-dokt/
[14] Daugiau žr., pvz.: V. Sinkevičius. Teisėjo atleidimas iš pareigų: konstitucinės doktrinos teoriniai ir praktiniai aspektai // Jurisprudencija, 2010, Nr. 2(120), p. 93-119; plg.:https://www.teise.pro/index.php/2020/10/28/v-sinkevicius-teiseju-tarybos-diskrecijos-ribos/ (žiūrėta 2023 m. balandžio 10 d.).
