E. Šileikis. Teisėjų taryba ir Konstitucinis Teismas: teismų gynybos aspektai
Teisėjų taryba – neįprastai konstituciškai įtvirtinta ir nestandartiškai implicitiniais konstituciniais įgaliojimais sutvirtinta konstitucinio lygmens Lietuvos valstybės institucija. Ji – tai ta keistokai Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje abstrakčiai numatyta ir konkrečiai neįvardyta „speciali įstatyme numatyta teisėjų institucija“,[1] kuriuos patarimai Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, atleidimo ir kitų karjeros klausimų atspindi jai priskirtą ypatingą funkcinę paskirtį būti atsvara politinio pobūdžio valstybės institucijoms. Teisinis tokio abstraktaus ir lakoniško įtvirtinimo technikos fenomenas pirmiausia gali būti įžvelgiamas šios institucijos nuasmeninimo ir „dvigubo numatymo“ aspektais:
pirma, institucijos įtvirtinimas neapima jos konkretaus pavadinimo nurodymo (tai deleguojama įstatymų leidėjui), ir tuo prilygsta analogiškam „saugumo tarnybos“ tarsi įslaptintam konstituciniam nuasmeninimui Konstitucijos 84 straipsnio 14 punkte,[2] kas galbūt visiškai logiška ir pateisinama slaptosios tarnybos (jos būstinės nuotraukų draudžiamo viešinimo) specifikos lygmenyje, bet abejotina ir diskutuotina Lenkijos 1997 m. Konstitucijoje įvardytos Nacionalinės teismų tarybos kontekste (žr. toliau);
antra, Konstitucija, aiškiai ir tiesiogiai numatydama (nurodydama) minėtą teisėjų instituciją, reikalauja, kad ją papildomai „numatytų“ (o ne sukonkretintų) įstatymas, tarsi neužtektų jos konstitucinio „numatymo“, kas išprovokavo : a) įstatymų leidėją 2002 m. naujai suredaguotame Teismų įstatyme[3] vietoje iki tol jame įtvirtintos Teisėjų tarybos „numatyti“ Teismų tarybą, kurios nariais tuomet galėjo būti ne tik teisėjai, bet ir teismų finansavimui svarbūs politikai ar tarnautojai, tarp jų – finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas;[4] b) Konstitucinį Teismą 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažinti gausybę to įstatymo (minėtos redakcijos) nuostatų prieštaraujančiomis Konstitucijai (be kita ko, 112 straipsnio 5 daliai).
Šiuo metu Teisėjų taryba įvardijama ir jos sudarymo tvarkos pagrindai bei įgaliojimai sukonkretinami Teismų įstatymo aktualioje redakcijoje. Šio įstatymo ribos ir antikonstitucinės nuostatos, kuriomis buvo ar gali būti iškreipiamos Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies implicitinės nuostatos, atskleidžiamos minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime. Jo gremėzdiškas oficialus pavadinimas gali būti laikomas vienu iš rekordinių ir tiksliai neįsimenamu jokiam gabiausiam universitetinių teisės studijų pirmakursiui ar absolventui.[5] Be to, svarbus Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimas.[6]
Tokiame kontekste svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje nėra dviejų eksplicitinių (tiesiogiai išreikštų, pažodžiui suformuluotų) nuostatų, kurios įtvirtintos Lenkijos Respublikos 1997 m. Konstitucijos[7] 186 straipsnyje: „Nacionalinė teismų taryba saugo teismų ir teisėjų nepriklausomumą“ (1 dalis); „Nacionalinė teismų taryba gali kreiptis į Konstitucinį Tribunolą su prašymu ištirti norminių aktų atitiktį Konstitucijai ta apimtimi, kuria jie susiję su teismų ir teisėjų nepriklausomumu“ (2 dalis).[8]
Taigi kaimyninės Lenkijos valstybės teismų savivaldos aukščiausioji institucija turi konstituciškai garantuotą specialią procesinę priemonę prireikus ginti teismų ir teisėjų interesus kraštutinio kreipimosi į Konstitucinį Tribunolą būdu, ginčydama šio teismo kompetencijai priskirtus parlamento, vyriausybės ar prezidento priimtus aktus, kurie susiję su teismų ir teisėjų nepriklausomumo organizaciniais ar materialiniais finansiniais aspektais.
Analogiška Lietuvos Teismų tarybos procesinė galimybė iki šiol, deja, konceptualiai miglota ir nepatvirtinta atitinkamu „teismų praktikos“ precedentu. Iki Lietuvos Seimo 2019 m. kovo 19 d. priimtos ir 2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusios Konstitucijos 106, 107 straipsnių pataisos Nr. XIII-2004,[9] Teisėjų taryba nebuvo nurodyta tarp tų 5 specialių įgaliotų subjektų, kurie turėjo teisę prašyti, kad Konstitucinis Teismas ištirtų jo kompetencijai priskirtus Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės priimtus teisės aktus, pvz., Vyriausybės parengtą (nutarimu pateiktą) ir Seimo priimtą (įstatymu patvirtintą) kitų metų valstybės biudžetą. To prašyti pagal Konstitucijos 106, 107 straipsnių nuostatas galėjo tik teismai, Seimas in corpore, ne mažiau kaip 29 Seimo nariai, Vyriausybė, Respublikos Prezidentas (jis galėjo ir dabar gali prašyti ištirti tik Vyriausybės priimtus aktus).
Minėta Seimo 2019 m. kovo 19 d. priimta Konstitucijos pataisa įtvirtina naują papildomą (šeštąjį) subjektą, įgaliotą aktyvuoti konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimą. Tai provokuoja iki šiol oficialioje doktrinoje tinkamai neišgvildentą ir neatsakytą klausimą, ar Teisėjų taryba patenka į naujos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostatos turinį: „Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas“.
Pastarasis įstatymas sukonkretina, kad asmuo, išnaudojęs įprastas teisinės (teisminės) gynybos priemones gindamas savo konstitucines teises, per 4 mėnesius nuo jam nepalankaus galutinio neskundžiamo teismo baigiamojo sprendimo įsiteisėjimo, gali tiesiogiai skundu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo kompetencijai priskirtų teisės aktų, kurie buvo tam asmeniui nepalankiai taikomi, atitikties Konstitucijai patikros (Vyriausybės akto – ir atitikties įstatymui patikros).
Viena vertus, galima impulsyviai teigti, kad prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, kurios garantuojamos Konstitucijos II skirsnyje ir jame įterptame 18 straipsnyje, esą atspindi, jog juridiniai asmenys ir jais esančios valstybės institucijos neturėtų būti laikomi žmogaus, piliečio ar kitaip nurodyto asmens konstitucinių teisių ir laisvių subjektais. Todėl gali susidaryti įspūdis, kad Teisėjų taryba, kaip institucija, negalėtų būti laikoma konstitucinio skundo subjektu, nes santykyje „žmogus – valstybė“ neturi ir negali ginti savo, kaip nefizinio asmens, konstitucinių teisių ir laisvių.
Kita vertus, nuo Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimo, kuriuo pakeista ankstesnė asmenų lygiateisiškumo doktrina pagal 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimą, juridiniai asmenys pripažįstami atitinkamų konstitucinių asmens teisių ir laisvių subjektais, pvz., Konstitucijos 29 straipsnyje garantuojamo asmenų lygiateisiškumo (nediskriminavimo, privilegijų neteikimo) aspektu.
Be to, individualaus konstitucinio skundo koncepcija, kurią Seimas buvo patvirtinęs dar 2007 metais,[10] pagal jos 10 punktą „Įtvirtinti individualaus konstitucinio skundo subjektą – asmenį (fizinį ir juridinį), kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos“, suponuoja, kad ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys galėtų būti laikomi subjektais, galinčiais teikti skundą, kuris abstrakčiai vadinamas konstituciniu skundu. Analogiška įžvalga gali būti grindžiama minėto Konstitucinio Teismo įstatymo atitinkamomis nuostatomis.
Antai, net tik Seimo Pirmininkas kaip fizinis asmuo, kuriam Seimas pareiškė nepasitikėjimą, galėtų, išnaudojęs gynybos priemones ginant Seimo nario teises būti išrinktu Seimo Pirmininku ir nebūti atleistu iš pareigų nesilaikant tam nustatytos tvarkos, teikti skundą Konstituciniam Teismui dėl Seimo priimto nutarimo (ir/ar šio akto priėmimo pagrindu buvusio Seimo statuto) atitikties Konstitucijai patikros. Analogiška konstitucinė gynyba galėtų būti įgyvendinta juridinio asmens statusą turinčios aukštosios mokyklos, ginančios konstituciškai garantuota autonomiją, arba savivaldybės, ginančios jai suteiktą savivaldos teisę, konstituciniu skundu.
Vadinasi, svarbiausia – ne tai, ar pareiškėjas fizinis (juridinis) asmuo, bet tai, ar jis gali argumentuotai pagrįsti jam pagal Konstituciją tiesiogiai ar netiesiogiai garantuotų atitinkamų teisių ir laisvių pažeidimą, pvz., Seimo ar Vyriausybės priimtu aktu.
Nekyla abejonių ir poreikio detaliau įrodinėti, kad Teisėjų taryba, kaip aukščiausioji teismų ir teisėjų savireguliacijos ir savivaldos institucija, turi jai konstituciškai priskirtas specifines konstitucines teises (funkcijas), kurios gali būti pažeistos Seimo priimtu įstatymu ar Vyriausybės nutarimu. Todėl nėra pagrindo neigti ar kvestionuoti Teisėjų tarybos procesinį subjektiškumą (materialinį suinteresuotumą), kuris būtinas tinkamai pasinaudoti konstitucinio skundo Konstituciniam Teismui naujove ir jos didėjančia svarba.[11]
IŠVADA
Teisėjų taryba, kaip konstitucinio lygmens aukščiausioji teismų ir teisėjų interesus atstovaujanti ir ginanti savireguliacijos ir savivaldos institucija bei atsvara politinio pobūdžio valstybės institucijoms, argumentuotai pažymėdama abejotinus ir juo labiau akivaizdžiai probleminius teismų ir teisėjų nepriklausomumo aspektus, nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. gali būti kvalifikuojama kaip Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje numatytą įgaliotą asmenį atitinkantis subjektas, kuris, išnaudojęs įprastas teisinės gynybos priemones ginant savo konstitucines teises, per 4 mėnesius gali tiesiogiai skundu kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar, pvz., teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomybės principui neprieštarauja, pvz., Vyriausybės parengtas (nutarimu pateiktas) ir Seimo priimtas (įstatymu patvirtintas) atitinkamų metų valstybės biudžetas tiek, kiek jame numatyti asignavimai teismams nesudaro tinkamų prielaidų veiksmingai vykdyti teismams išimtinai priskirtą teisingumo funkciją.
Dr. Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius (HP)
[1] Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta: „Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.“
[2] Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 14 punktą, Respublikos Prezidentas „Seimo pritarimu skiria ir atleidžia <…> saugumo tarnybos vadovą.“
[3] Seimo 2002 m. sausio 24 d. priimtas Teismų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-732 (Žin., 2002, Nr. 17-649).
[4] Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 119 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Teismų tarybą sudaro 24 nariai: 1) pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras; 2) Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai:vienas – nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas – nuo Apeliacinio teismo, vienas – nuo Vyriausiojo administracinio teismo, po vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų. Teisėjų kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai; 3) daugiausiai teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas.“
[5] Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo pavadinimo pradžia ir pabaiga – tokia: „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija) <…>atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
[6] Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai <…>“.
[7] Lenkijos Respublikos Konstitucija // Užsienio šalių konstitucijos. Rinkinio sudarytojai E. Jarašiūnas, G. Mesonis. Antrasis leidimas. Vilnius, 2004, p. 212-267.
[8] Lenkijos Konstitucijos 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Nacionalinę teismų tarybą sudaro: 1) Aukščiausiojo Teismo pirmasis pirmininkas, teisingumo ministras, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas ir Respublikos prezidento paskirtas asmuo, 2) penkiolika narių, išrinktų iš Aukščiausiojo Teismo, bendrųjų teismų, administracinių teismų ir karinių teismų teisėjų, 3) keturi nariai, Seimo išrinkti iš deputatų, ir du nariai, Senato išrinkti iš senatorių.“
[9] Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymas (TAR, 2019-5330).
[10] Seimo 2007 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 77-3061).
[11] Daugiau: D. Pūraitė-Andrikienė. Lietuvoje įtvirtintas konstitucinio skundo institutas kaip žmogaus teisių apsaugos įrankis. Vilnius, 2022 (Lietuvoje įtvirtintas konstitucinio skundo institutas kaip žmogaus teisių apsaugos įrankis (vu.lt)).
