G. Valantiejus. Dvejopa prekių paskirtis tarptautinėje prekyboje: Lietuvos teismų praktikos vertinimai bylose dėl teisinės atsakomybės
Pasaulyje bei Europos regione besikeičianti geopolitinė situacija, susijusi su gausia tarptautinių sankcijų taikymo praktika Europos Sąjungoje (ES), tame tarpe ir šiais – 2022 m. – išplėsta reaguojant į Rusijos Federacijos agresiją Ukrainos Respublikoje, vis labiau plečiami netarifiniai tarptautinės prekybos reikalavimai ir apribojimai taikomi ES sąlygoja tai, jog prekių, esančių tarptautinės prekybos objektu, eksportas, importas ar net tranzitas yra griežčiau kontroliuojamas. Vykdant ES bendrosios prekybos ir muitų politikos nuostatas pagrindinė atsakomybė už šių reikalavimų vykdymą tenka nacionalinėms institucijoms, visų pirma, muitinės įstaigoms, kurios turi teisę taikyti ir teisinės atsakomybės priemones. Tai patvirtina ir aktuali teisinė praktika Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, taikydama šiais, 2022 m., ES nustatytas sankcijas Rusijos Federacijai bei Baltarusijos Respublikai, Lietuvos muitinė itin sugriežtino atitinkamų ribojamų prekių (t. y. visų pirma strateginių ir dvejopos paskirties prekių) eksporto kontrolę [1]; [2]
Primintina, jog dar 1995 m. Lietuvos Respublikoje buvo priimtas Lietuvos Respublikos strateginių prekių ir technologijų importo, tranzito ir eksporto kontrolės įstatymas, kuris nustatė, jog norint eksportuoti, importuoti ar gabenti tranzitu per Lietuvos Respubliką strategines prekes, t. y. dvejopos paskirties (ne tik civilinės, bet ir karinės paskirties) prekes ir technologijas, taip pat karinę įrangą ir technologijas, turi būti įgytos atitinkamos formos licencijos. Tikslius reikalavimus ir požymius pagal kuriuos prekės tarptautinės prekybos reguliavimo tikslu priskiriamos prie dvejopos paskirties prekių šiuo metu nustato ES Reglamentas Nr. 2021/821 [3], taip pat ES Bendrasis karinės įrangos sąrašas [4] ir jo pagrindu papildomai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro tvirtinamas nacionalinis Karinės įrangos sąrašas [5]. Minėtas prekes (dvejopos paskirties prekes bei karinę įrangą) paprastai draudžiama eksportuoti į valstybes, kurioms plačiai taikomos tarptautinės sankcijos, karinės įrangos tiekimo embargas, visų pirma, Rusijos Federacija, Baltarusijos Respublika, Irano Islamo Respublika ir kt. Tačiau tarp šių ir valstybių esama ir trečiųjų šalių, su kuriomis ES lygmeniu tarptautinė prekyba nėra griežtai reguliuojama, tačiau konkretūs apribojimai (pvz. susiję su karinės įrangos eksportu) vis tik yra taikomi, kaip, pavyzdžiui, Kinijos Liaudies Respublikos atžvilgiu [6]. Be to pagal ES Reglamento Nr. 2021/821 [3] nuostatas dvejopos paskirties prekių eksportas į bet kokias trečiąsias valstybes paprastai yra siejamas su būtinybe gauti leidimą ar licenciją nacionalinėje kompetentingoje institucijoje (Lietuvos Respublikoje – Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje).
Kartu akcentuotina, jog nors šiuo metu ES yra siekiama suvienodinti teisinę atsakomybę už tarptautinių sankcijų ir tarptautinės prekybos reikalavimų pažeidimus, tame tarpe ir tarptautinės prekybos dvejopos paskirties prekių kontekste, tačiau kol kas tai išlieka ES valstybių narių ir jų nacionalinių institucijų kompetencija. Atitinkamai, būtent Lietuvos Respublikos baudžiamasis ir administracinis kodeksai numato baudžiamąją ar administracinę atsakomybę asmenims už dvejopos paskirties prekių ir karinės įrangos neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Praktikoje dažniausiai taikoma atsakomybės forma (ypač teisėto verslo atveju, kuomet prekės yra pateikiamos muitinės kontrolei, tačiau jų tiekimui nėra įgyta atitinkamų leidimų ir licencijų) yra administracinė atsakomybė, numatyta Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 213 straipsnyje („Prekių gabenimo tvarkos pažeidimas“) [7] bei sietina su tokiomis sankcijomis kaip bauda ir galimas prekių konfiskavimas.
Šiame straipsnyje toliau apžvelgiame pastarųjų metų Lietuvos teismų praktiką teisinės (administracinės) atsakomybės bylose, susijusią su dvejopos paskirties prekėmis ir kitomis strateginėmis prekėmis (karine įranga) bei jų gabenimo tvarkos pažeidimais ir joje pateikiamus esminius išaiškinimus bei problemines praktikos sritis. Nors ilgą laiką daugelio autorių buvo pastebima, jog teismų praktika šioje srityje Lietuvoje nėra gausi [8], tačiau būtent pastaruoju metu jos pavyzdžių ir su jais susijusių praktinių atsakomybės taikymo iššūkių, kuriuos turėtų žinoti tarptautinės prekybos verslas, vis labiau daugėja.
Prekių dvejopos bei karinės paskirties įrodinėjimas – ar būtinos specialios žinios?
Praktiniu aspektu pastebėtina, jog itin dažna teisinės atsakomybės už dvejopos bei karinės paskirties prekių gabenimo tvarkos pažeidimus (gabenant šias prekes be reikiamų leidimų, licencijų, pažeidžiant nustatytą tarptautinių sankcijų režimą) taikymo sąlyga yra paprasčiausias nežinomas ar tiesiog tinkamas neįvertinimas, koks yra tikrasis prekių pobūdis (prigimtis). Pavyzdžiui, iš ES Reglamento Nr. 2021/821 [3] nuostatų, taip pat kitų aukščiau minėtų teisės norminių aktų matyti, kad daugeliu atveju ar parduodama prekė bus laikoma dvejopos paskirties preke arba netgi karine įranga (tinkama nebe civiliniam, bet kariniam naudojimui) lemia ne išoriniai prekės požymiai, formalūs jos aprašymai, bet labai specifinės jų savybės (galia, dažnis, kiti veikimo fiziniai parametrai, cheminė sudėtis ir pan.). Prekės, kaip karinės įrangos, statusą, taip pat „specialaus suprojektavimo“ ar specialaus pritaikymo gynybos (karinėms) reikmėms požymis. Tokiu būdu ne visais atvejais pagal prekių aprašymus įmanoma identifikuoti visus šiuos požymius ir kyla klausimas ar, kontroliuojančioms institucijoms (muitinės įstaigoms), nustačius atitiktį šiems požymiams ir nusprendus taikyti teisinę atsakomybę, prekių sudėtis bei savybės privalo būti pagrįstos (įrodytos) motyvuota specialisto, eksperto išvada, ekspertizės aktu ar kitu argumentuotu (motyvuotu) administraciniu aktu?
Bendroji teisinė logika ir ANK 587 straipsnio reikalavimai suponuotų išvadą, jog tokie įrodymai būtini, tačiau teisinės atsakomybės taikymo praktikoje šių reikalavimų laikomasi ne visada ir teismų praktika šiuo klausimu nėra nuosekli. Tai sąlygoja aplinkybė, jog nusprendžiant nubausti asmenį už prekių gabenimo tvarkos pažeidimus neretai tiesiog remiamasi formalia kompetentingos institucijos išvada be jokios papildomos argumentacijos ar prekių savybių aprašymo.
Dalyje susijusių bylų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kiti teismai vis tik yra palaikęs nuomonę, jog toks prekių statusas turėtų būti įrodinėjamas be kitų įrodymų (pvz. liudytojų parodymų, kompetentingų institucijų raštų (pranešimų) apie prekių pobūdį), ir detalių ekspertizės aktu ar specialisto išvada, kurioje privalomai aprašomos bei įvertinamos prekės savybės. Pavyzdžiui, tokios nuomonės dėl to ar prekę galima laikyti strategine preke, t. y., karine įranga, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikėsi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018 [9], taip pat Kauno apygardos teismas byloje Nr. 1-175-317/2012 [10]. Nors minėtose bylose kaltus asmenis buvo siekiama patraukti net baudžiamojon atsakomybėn (dėl strateginių prekių kontrabandos), minėti bendrieji vertinimai neabejotinai pagal analogiją svarbūs ir tokia pačia teisine prigimtimi pasižyminčiose administracinių nusižengimų bylose. Kita vertus naujausioje, aktualaus laikotarpio (2022 m.) teismų praktikoje atsiranda ir kardinaliai priešingu vertinimu, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo adm. nusižengimo byloje Nr. AN2-299-932/2022 [14] padaryta priešinga išvada, jog tokiam įvertinimui pakanka tik paprasčiausio kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos ar Krašto apsaugos ministerijos rašto (pranešimo), kuris neprivalo būti kaip nors papildomai detaliai pagrindžiamas. Šiuo klausimu apygardos teismas nutarties motyvuojamosios dalies 10 punkte pažymėjo, jog „argumentai, kad turėjo būti pateikta specialisto išvada ar ekspertizės aktas, pateikto įvertinimo niekaip nepaneigia. Reikalavimas, kad Krašto apsaugos ministerijos prekių vertinimas dėl priskyrimo Bendrajam karinės įrangos sąrašui turi būti pateiktas specialisto išvados ar ekspertizės akto forma, nėra numatytas“.
Vertinant tokią besiformuojančią ir gana prieštaringą teismų praktiką reikėtų pažymėti, jog akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos strateginių prekių ir technologijų importo, tranzito ir eksporto kontrolės įstatymas imperatyvia forma nenumato būtinybės taikant teisinę atsakomybę už į jo reguliavimo sritį patenkančių prekių gabenimo tvarkos pažeidimus prekių pobūdį įrodyti specialisto ar eksperto išvada arba ekspertizės aktu. Tačiau tiek ANK (567 str.), tiek Viešojo administravimo įstatymas ir jo 10 straipsnio 5 dalies 5 punktas [11] nustato, kad bet kokie administraciniai aktai (sprendimai) turėtų būti motyvuoti, juose nurodytas konkretus jų priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, kas suponuotų pagrindą detaliai argumentuoti prekių kvalifikavimo (kaip dvejopos paskirties prekių ar karinės įrangos) pagrindus, inter alia, tam pasitelkiant ir ekspertinį vertinimą. Todėl naujausios teismų praktikos tendencijos šioje srityje kol kas išlieka prieštaringos bei keliančios tolesnio teisinio diskurso bei praktikos vienodinimo poreikį.
Dvejopos bei karinės paskirties prekių tarifinis klasifikavimas – ar turi reikšmės teisinės atsakomybės taikymui?
Svarbu pažymėti, jog praktikoje tarptautinės prekybos apribojimai, tame tarpe pagal prekių prigimtį, paprastai taikomi atsižvelgiant į specialių muitinės informacinių sistemų – ES sistemos TARIC [12] bei Lietuvos Respublikos sistemos LITAR [13] įrašus, kuriuose pagal prekės tarifinio klasifikavimo kodą (nustatomą pagal ES reglamentu patvirtintos Kombinuotosios nomenklatūros reikalavimus [18] ir nurodomą prekių muitinės deklaracijose) joms priskiriami tam tikri apribojimai (draudimai) jas gabenti (įvežti, išvežti į/iš ES muitų teritorijos; reikalavimai turėti šiems veiksmams leidimą, licenciją).
Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos administraciniame teismas dar administracinėje byloje Nr. I-1918-815/2009 buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad aplinkybė ar prekės yra dvejopos paskirties, inter alia turėtų būti siejama su jos teisingu tarifiniu klasifikavimu ir tinkamo tarifinio klasifikavimo kodo parinkimu, ką privalo atlikti kompetentingos muitinės įstaigos [13]; [8]. Ši praktika atitinka ir bendrą administracinių teismų praktiką tokios kategorijos bylose dėl prekių tarifinio klasifikavimo [15], taip pat ir materialinės teisės normas [16], kurios teigia, kad jei „taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Sąjungos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių tarifiniam klasifikavimui atlikti būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) nešališkos tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis“ .
Kita vertus, aktualioje teismų praktikoje pastebima ir priešingų tendencijų bei išaiškinimų, kuriuose teigiama, jog muitinės įstaigų vertinimas bei konkrečiai specialiosios muitinės įstaigos – Muitinės laboratorijos – išvada dėl prekių tarifinio klasifikavimo kodo nėra esminis ar būtinas įrodymas tiriant prekių dvejopą paskirtį ir taikant su ja susijusią teisinę (administracinę) atsakomybę. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas, jau minėtoje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-299-932/2022 [14], nutarties motyvuojamosios dalies 13 punkte, yra nurodęs, kad, pavyzdžiui „technikos prekių (taip pat ir plačiajuosčių galios stiprintuvų) tarifinis klasifikavimas nėra Muitinės laboratorijos kompetencija ir Muitinės laboratorija neturi šios srities specialistų […]. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad nebuvo kreiptasi dėl stiprintuvų klasifikavimo kodo nustatymo“.
Tai leidžia daryti išvadą, jog bent kol kas aktualioje teismų praktikoje vis didesnė veiksmų laisvė (diskrecija) sprendžiant dėl prekių pobūdžio ir prigimties įvertinimo paliekama atsakomybę taikančioms institucijoms, nereikalaujant iš jų privaloma tvarka pagrįsti savo vertinimo specializuotų įstaigų išvadomis dėl prekių tarifinio klasifikavimo.
Tinkamo administracinės atsakomybės subjekto nustatymo problematika bylose dėl prekybos dvejopos paskirties prekėmis pažeidimų
Kaip jau buvo minėta, aptariamu atveju aktualus ANK 213 straipsnis kalba apie teisinę atsakomybę už prekių gabenimo tvarkos pažeidimą, tačiau savo dispozicijoje papildomai neaprašo kas turėtų būti atsakingu atsakomybės subjektu. Konkrečiai, klausimas kyla ar už šio straipsnio pažeidimą atsako dvejopos paskirties prekes fiziškai neteisėtai gabenęs (atgabenęs į ES muitų teritoriją) ar tokį gabenimą inicijavęs asmuo (paprastai – eksportuojančio ar importuojančio verslo subjekto vadovas) – ar tiesiog prekes muitinėje be reikiamo teisinio pagrindo (nesant leidimo, licencijos, pažeidžiant nustatytą sankcijų režimą ir pan.) deklaravęs asmuo (atstovas muitinėje, deklarantas).
Formaliai interpretuojama ANK 213 straipsnio dispozicija leistų preziumuoti, jog atsakomybės pagal šį straipsnį subjektu turėtų būti asmuo, kurio iniciatyva, pavedimu ar nurodymu dvejopos paskirties prekės neteisėtai gabentos ar kuris kitaip dalyvavo neteisėtame fiziniame jų gabenime. Tokiu asmeniu paprastai laikomas konkretaus prekes gabenusio verslo subjekto vadovas, priėmęs sprendimą dėl šių prekių neteisėto tiekimo (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-19 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-11823-929/2016, Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A8.-916-668/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-20 nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-62-699/2018). Tačiau teismų praktikoje esama prieštaringų išaiškinimų, t. y. nors už prekių deklaravimo tvarkos pažeidimą atsakomybėn gali būti traukiama pagal specialiąją normą – ANK 212 straipsnį „Prekių deklaravimo tvarkos pažeidimas“ (kurio sankcijos yra švelnesnės ir nenustato prekių konfiskavimo galimybės), administracinė atsakomybė pagal ANK 213 straipsnį taikoma ir be reikiamo teisinio pagrindo dvejopos paskirties prekes muitinėje deklaravusiems asmenims (deklarantams, atstovams muitinėje), žr. pvz. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-19 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-11823-929/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-02-03 nutartį administracinio nusižengimo bylą Nr. 2AT-3-458/2021).
Atsižvelgiant į tai, deja, bet tenka pažymėti, jog aukščiau nurodytoje teismų praktikoje nėra aiškiai ir konkrečiai apibrėžta, kas turėtų būti pagrindinis administracinės atsakomybės subjektas už dvejopos paskirties prekių gabenimo tvarkos pažeidimą ir kada (kokiomis sąlygomis). Atitinkamai, konkretaus atsakomybėn traukiamo asmens parinkimą paprastai kontrolės institucijų (muitinės įstaigų) diskrecija. Ši tendencija vertintina kaip probleminis atsakomybės šioje srityje taikymo aspektas ir turėtų būti sprendžiama arba įstatymų leidėjo galimai koreguojant ANK 213 straipsnio dispoziciją arba vienodinant teismų praktiką.
Prekių galutinio gavėjo (naudotojo) statuso reikšmė taikant teisinę atsakomybę
ES Komisijos Rekomendacijos 2019/1318 „Dėl prekybos dvejopo naudojimo prekėmis kontrolės vidaus atitikties užtikrinimo programų“ (žr. 2 priedą) [17] atkreipia dėmesį į tai, jog nustatant ar prekės yra dvejopos paskirties, t. y. panaudojamos ne tik civiliniais, bet ir kariniais tikslais, reikėtų vertinti ir šių prekių gavėjo statusą bei tai, kokioje valstybėje jis yra įsikūręs (ar šiai valstybei taikomos atitinkamos tarptautinės prekybos sankcijos, embargas ir panašūs ribojimai).
Atitinkamai, šis aspektas pabrėžiamas ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas jau minėtoje administracinio nusižengimo byloje AN2-299-932/2022 yra nurodęs jog įvertinant prekės statusą būtina atkreipti dėmesį ar prekė nebuvo tiekiama kaip techninė pagalba trečiosios valstybės kariuomenei ar su ja susijusioms struktūroms, kas buvo jos galutinis gavėjas ir kam jis atstovauja bei kokias funkcijas vykdo (žr. nutarties motyvuojamosios dalies 15 punktą). Pavyzdžiui, minėtoje byloje teismo buvo nustatyta, jog prekės, dėl kurių statuso kilo ginčas, buvo tiekiamos Baltarusijos Respublikos įmonei, kuri yra karo pramonės organizacija, šios įmonės pagrindinėms funkcijoms vykdyti, todėl teismas jas vertino kaip turinčias dvejopos paskirties, o kartu ir karinės įrangos požymį.
Šios išvados dar kartą patvirtina būtinybę, teisinės atsakomybės rizikos valdymo prasme, esant abejonių dėl prekės pobūdžio ar prigimties analizuoti ne tik prekės objektyvius požymius, bet ir iš anksto tikrinti bei vertinti jos tiekimo sąlygas ir prekės gavėjo statusą bei trečiąją valstybę, kurioje jis yra įsikūręs – ar ji nėra valstybė, kurios atžvilgiu taikomos tarptautinės prekybos sankcijos.
Išvados ir apibendrinimai
Esama teisinės (administracinės) atsakomybės taikymo praktika Lietuvoje, bylose dėl tarptautinės prekybos reikalavimų, susijusių su dvejopos paskirties ir kitomis strateginėmis prekėmis (karine įranga), kol kas palieka plačias diskrecijos teises kontroliuojančioms institucijoms taikyti tokią atsakomybę remiantis pakankamai subjektyviais kriterijais (jų individualia nuomone, vertinimu dėl prekių pobūdžio). Būtinybė specialiai bei detaliai ištirti tokias prekes, kaip atsakomybės taikymo sąlyga, teismų praktikoje visais atvejais nėra pripažįstama – viena vertus, tai supaprastina atsakomybės taikymo procesą, kita vertus, teisėto verslo ar teisėtos prekybos atveju nesuteikia pakankamai aiškių garantijų importuotojui ar eksportuotojui apginti savo teises ir teisėtus interesus.
Lygiai taip pat minėtų garantijų nesuteikia ir prekės tarifinis klasifikavimas, tinkamo jos kodo nurodymas, nes į šią aplinkybę kontroliuojančios institucijos gali neatsižvelgti, kadangi laboratoriniai tyrimai dėl kodo nustatymo taip pat nėra esminė atsakomybės taikymo sąlyga (jie, teismų praktikos vertinimu, gali būti ir neatliekami). Be to, Lietuvoje kol kas nėra suformuota vieninga teismų praktika kas ir kada atsako už dvejopos paskirties prekių gabenimo tvarkos pažeidimą – prekių gabenimą inicijavęs ar jas be tinkamo teisinio pagrindo muitinėje oficialiai deklaravęs asmuo.
Atitinkamai, autoriaus vertinimu, dvejopos paskirties prekių kontrolės sistema, vykdant ES bendrosios prekybos ir muitų politikos reikalavimus ir ES nustatytas prekybos sankcijas nacionaliniu lygiu – Lietuvoje – kol kas yra grindžiama itin plačia kontroliuojančių institucijų diskrecija, kuriai konkretizuoti ateityje būtų tikslinga ir įstatymo leidėjo intervencija. Atitinkamai, turint bet kokių abejonių dėl to ar importuojamos bei eksportuojamos prekės nėra laikytinos dvejopos paskirties prekėmis ar net karine įranga, rekomenduotina iš anksto išsiaiškinti bei įsivertinti kur (ar iš kur) jos yra ir bus tiekiamos, kas yra jų galutinis gavėjas ir ar jis nėra prekybos sankcijų objektu, taip pat nėra sietinas su karinės pramonės sektoriumi. Tuo tikslu būtina vadovautis ne tik privalomais nacionalinės bei ES teisės norminiais aktais, bet ir ES Komisijos rekomendacijomis 2019/1318 „Dėl prekybos dvejopo naudojimo prekėmis kontrolės vidaus atitikties užtikrinimo programų“.
Dr. Gediminas Valantiejus yra advokatas (Dr. Gedimino Valantiejaus advokato kontora GVLEX), Muitinės praktikų asociacijos narys bei Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos vyr. mokslo darbuotojas
Šaltiniai ir literatūra:
[1] Lietuvos muitinė, Informacija verslui: dar labiau griežtinamas dvejopos paskirties prekių eksportas į Rusiją; https://lrmuitine.lt/web/guest/naujienos/aktualijos/aktualija?p_p_id=EXT_WPLISTA LLNEWS&p_p_lifecycle=0&_EXT_WPLISTALLNEWS_obj_id=090004d280162366; [2] Lietuvos muitinė, Muitinė užkirto kelią strateginių prekių išvežimui į Baltarusiją; https://www.lrmuitine.lt/web/guest/naujienos/aktualijos/aktualija?p_p_id=EXT_WPLISTALLNEWS&p_p_lifecycle=0&_EXT_WPLISTALLNEWS_obj_id=090004d280162ef8; [3] Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 2021/821, 2021 m. gegužės 20 d., nustatantis Sąjungos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų, techninės pagalbos ir tranzito kontrolės režimą (nauja redakcija); [4] Europos Sąjungos Bendrasis Karinės įrangos sąrašas Tarybos priimtas 2018 m. vasario 26 d. (įranga, kuriai taikoma Tarybos bendroji pozicija 2008/944/BUSP, nustatanti bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę); [5] Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. V-1216 „Dėl Bendrojo karinės įrangos sąrašo patvirtinimo“ (aktuali 2021 m. redakcija); [6] EU Sanctions Map; https://www.sanctionsmap.eu/#/main; [7] Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, TAR, 2015-07-10, Nr. 11216; [8] Regina Derkintytė-Kaupienė, „Dvejopos paskirties ir strateginės prekės: teismų praktika“, “Muitų teisė praktikams“, Nr. 61, Balandis 2018; [9] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018; [10] Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-175-317/2012; [11] Viešojo administravimo įstatymas, TAR, 2020-06-11; [12] Žr. https://ec.europa.eu/taxation_customs/dds2/taric/taric_consultation.jsp?Lang=en; [13] Žr. https://litarweb.lrmuitine.lt/taric/web/main_LT; [14] Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. adm. nusižengimo byloje Nr. AN2-299-932/2022; [15] Žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-2885-968/2021; 2012 m. vasario 13 d. nutartį adm. byloje Nr. A-261-218/2012; 2015 m. kovo 4 d. nutartį adm. byloje Nr. A-276-442/2015; 2013 m. spalio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A-442-1156/2013; [16] Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklėse (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1224), žr. jų 15 punktą; [17] Žr. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:32019H1318&from=LT [18] Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas.
