M. Borusevičiūtė. Metinės teisinės valstybės principo taikymo ataskaitos tikslas Lietuvos skyriaus kontekste: per didelis Europos Komisijos optimizmas

2022 m. liepos 13 d. Europos Komisija paskelbė trečiąją teisinės valstybės principo taikymo ataskaitą. Joje yra apžvelgiamos visos Europos Sąjungos tendencijos ir pateikiami valstybėms narėms skirti skyriai. Šioje ataskaitoje pristatomuose valstybėms narėms skirtuose skyriuose yra nagrinėjami keturiose pagrindinėse teisinės valstybės principo taikymo  srityse įvykę pokyčiai. Tai – teisingumo sistema, kovos su korupcija sistema, žiniasklaidos pliuralizmas ir laisvė, taip pat kiti instituciniai klausimai, susiję su stabdžių ir atsvarų sistema. Ši Europos Komisijos metinė teisinės valstybės principo taikymo ataskaita yra Europos teisinės valstybės mechanizmo pagrindas. Pasak Europos Komisijos, toks mechanizmas sukurtas kaip metinis ciklas siekiant propaguoti teisinės valstybės principo taikymą ir užkirsti kelią rastis problemų šioje srityje ar joms didėti[1]. Kitaip tariant, Europos Komisijos metinė teisinės valstybės principo taikymo ataskaita yra prevencinio pobūdžio priemonė skirta teisinės valstybės  padėčiai  Europos Sąjungos erdvėje gerinti ir užkirsti kelią teisinės valstybės vertybių regresui. Priemonė yra taikoma atskirai nuo Europos Sąjungos teisinės valstybės priemonių rinkinio elementų ir papildo Sutartyse įtvirtintas  priemones, kurias taikydama Europos Sąjunga reaguoja į sudėtingesnius su teisine valstybe susijusius klausimus valstybėse narėse, tačiau tų priemonių nepakeičia. Šios priemonės apima pažeidimų nagrinėjimo procedūras ir vertybių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, apsaugos procedūrą pagal Europos Sąjungos sutarties 7  straipsnį[2]. Komentuojamos ataskaitos ypatumas yra tas, kad joje Europos Komisija nusprendė imtis visiškai naujos iniciatyvos, ko nebuvo ankstesnėse jos teiktose ataskaitose, ją valstybės narės turėtų rimtai įvertinti.

Europos Komisijos paskelbtos trečiosios teisinės valstybės principo taikymo ataskaitos naujovė yra ta, kad joje Europos Komisija ne vien nagrinėja Europos Sąjungos valstybių narių pokyčius keturiose pagrindinėse teisinės valstybės principo taikymo srityse, bet ir pirmą kartą suformuluoja konkrečias rekomendacijas kiekvienai Europos Sąjungos valstybei narei. Pasak Europos Komisijos, šios rekomendacijos parengtos remiantis šalims skirtuose skyriuose pateiktu vertinimu ir dialogu su valstybėmis narėmis, visapusiškai laikantis vienodo požiūrio principo. Yra siekiama, kad rekomendacijos būtų glaudžios ir grindžiamos europiniais standartais ir kad jomis būtų  kuo labiau atsižvelgta į nacionalines teisės sistemas[3]. Vadinasi, Europos Komisija kitose teisinės valstybės principo taikymo ataskaitose turėtų įvertinti veiksmus, kurių ėmėsi valstybės narės atsižvelgdamos į teikiamų rekomendacijų, kurios, kaip minėta, yra rengiamos atliepiant europinius standartus ir nacionalines teisės sistemas, nuostatas. Tokio pobūdžio vertinimas nėra probleminis, nes Europos Komisija turėtų siekti visapusiškiausiai atsižvelgti į nacionalines teisės sistemas, nesiekdama, atrodytų, joms primesti ir tų europinių standartų, kurie yra įtvirtinti įvairių viršnacionalinių institucijų priimtuose soft law dokumentuose, o jų dalykas, pavyzdžiui, yra teisminė valdžia ir jos nepriklausomumas.

Tačiau problema šiame kontekste yra ta, kad Europos Komisijos teikiamų rekomendacijų turinys vis tiktai atrodo nulemtas to, kokiais duomenimis ši institucija operuoja, taigi kyla klausimas, kiek tos rekomendacijos iš tiesų išreiškia tai, kas vyksta kiekvienoje valstybėje narėje, ir kiek metinė teisinės valstybės principo taikymo ataskaita kaip prevencinio pobūdžio priemonė, kuri skirta teisinės valstybės padėčiai Europos Sąjungos erdvėje gerinti ir užkirsti kelią  teisinės valstybės vertybės regresui, iš tiesų gali būti veiksminga priemonė siekti šių tikslų. Juk Europos Komisijos pateikiamomis rekomendacijomis gali būti siūloma spręsti problemas, kurių galimai tam tikroje Europos Sąjungos valstybėje narėje netgi nėra, arba Europos Sąjungos valstybėje narėje esama teisinės valstybės principo užtikrinimo požiūriu svarbi problema Europos Komisijos gali būti tiesiog nepastebėta, nes reikiamų duomenų ši institucija gali tiesiog neturėti, sudarydama visas sąlygas tam, kam siekia užkirsti kelią. Tai, kad Europos Komisijos sukurta prevencinio pobūdžio priemonė vis tiktai gali būti neefektyvi siektiniems tikslams įgyvendinti, į ką turėtų būti atkreiptas dėmesys, rodo Lietuvos pavyzdys teisingumo sistemos srityje (vienoje teisinės valstybės principo taikymo srityje).

Teisingumo sistemos srities aspektu Lietuvai skirtame trečiosios teisinės valstybės principo taikymo ataskaitos skyriuje iš esmės yra nurodoma, kad Lietuvoje pasiekta gerų teisingumo sistemos veiksmingumo didinimo rezultatų, tačiau kyla ir naujų problemų, susijusių su ilgėjančia bylų nagrinėjimo trukme ir susikaupusių bylų skaičiumi; kad naująja teisingumo sistemos plėtros programa siekiama dar labiau padidinti šios sistemos veiksmingumą; kad vyksta diskusijos dėl biudžeto paskirstymo teismams kriterijų; kad, siekiant užtikrinti skaitmeninių priemonių, kurios ir toliau plačiai paplitusios, naudojimą, pritaikomi procesinės teisės aktai; kad yra toliau vilkinamos teisėjų skyrimo į aukštesniuosius teismus procedūros; kad nuo 2019 metų nėra paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko; kad susirūpinimą kelia atrankos į teisėjų pareigas procedūros skaidrumas ir yra raginimų ją suderinti su europiniais standartais[4]. Iš naujosios teisinės valstybės principo taikymo ataskaitos turinio matyti, kad Europos Komisija Lietuvai, be kita ko, rekomenduoja toliau vykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpuso formavimo procesą, siekiant, kad būtų suformuota visa šio teismo sudėtis, taip pat  paskirtas šio teismo pirmininkas[5].

Komentuojamoje teisinės valstybės principo taikymo ataskaitoje Europos Komisija nurodo, kad priežastis, dėl kurios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas nėra paskirtas, yra ta, jog, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (Konstitucija), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas gali būti paskirtas tik tuo atveju, kai yra suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusas, o jis nėra suformuotas nuo 2019 metų. Europos Komisijos turimais duomenimis, įstatymas Lietuvoje nereguliuoja atrankos procedūrų termino ir suteikia Respublikos Prezidentui diskreciją, kada skelbti atrankos procedūrą formuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusą. Suinteresuotosios šiuo klausimu šalys išreiškė susirūpinimą tiek dėl atrankos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų vietas procedūrų vilkinimo, tiek ir dėl per ilgai vykstančių procedūrų[6]. Tad visas šis kontekstas sugestionuoja, kad susidariusią situaciją, galima sakyti, išprovokavo: pirma, Konstitucijos kūrėjai, įtvirtinę tokį konstitucinį reguliavimą, pagal kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas gali būti paskirtas tik tada, kai yra suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusas[7]; antra, įstatymų leidėjas,  ordinarinės teisės lygiu  nenustatęs Respublikos Prezidentui teisėjų atrankos procedūros terminų, suteikė Respublikos Prezidentui šiuo klausimu gana plačius įgaliojimus ir sudarė visas prielaidas susiklostyti šiandienei situacijai, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusas vis dar nėra suformuotas ir nepaskirtas šio teismo pirmininkas; trečia, Respublikos Prezidentas, kuris savo veiksmais sudaro įspūdį, kad atrankos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų vietas procedūra yra vilkinama, o tai lėmė tokią faktinę situaciją, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas vis dar nepaskirtas ir tai trunka jau nuo 2019 metų. 

Dėl minėto Europos Komisijos teikto rekomendacijos aspekto jokių klausimų nekyla, nes nemanoma, kad vien dėl to, jog įstatymas nenustato Respublikos Prezidentui jokių terminų dėl vykdomos teisėjų atrankos procedūros, šalies vadovas neturi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, be kita ko, teisinės valstybės principo, ir dėti pastangas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų suformuotas visos jo sudėties ir paskirtas šio teismo pirmininkas laiku, t. y. nepagrįstai neužtęsti šio proceso. Bet kartu nemanoma, kad iš valstybės turi būti reikalaujama bet kokia kaina šį korpusą suformuoti, o Respublikos Prezidento mėginimas teikti skirti buvusį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) teisėją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju be atrankos ir egzamino[8], kai šis teisėjas neatitiko objektyviai keliamų tokiam paskyrimui reikalavimų, negali būti tinkamas sprendimo būdas siekiant suformuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusą ir galiausiai paskirti jo pirmininką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusas turi būti suformuotas tik iš aukščiausius profesionalumo ir etikos standartus atitinkančių teisėjų ir tai turi būti padaryta nepažeidžiant jokių fundamentalių teisėjų korpuso formavimo taisyklių. Ir jeigu visos sudėties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusas nėra suformuotas, o šio teismo pirmininkas nepaskirtas iki šiol, tai reikia nustatyti ir konkrečias priežastis, kurios greičiausiai negali apsiriboti nuorodomis į nustatytą teisinį reguliavimą šalyje ir dėl užtrukusios procedūros kaltinti Respublikos Prezidentą bei jo turimus plačius įgaliojimus šioje srityje. Nustatyti konkrečias priežastis reikėtų tam, kad Europos Komisijai būtų pateikta kuo išsamesnė informacija. Pavyzdžiui, Respublikos Prezidento atstovas argumentuoja, kad teisėjų stygių lėmė ir neplanuoti atvejai, nėra išspręstas vieno teisėjo atleidimo klausimas, nors Respublikos Prezidento dekretas yra pateiktas, todėl nėra aišku, kada atsilaisvins teisėjo vieta, o tai yra kliūtis planuoti teisėjų atrankos procedūras. Be to, yra ir pačių pretendentų stygius. Pasirodo, kad į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų vietą pretenduoja tik trys teisėjai, kurie jau anksčiau yra dalyvavę atrankose, ir naujų pretendentų nėra[9].

Tokios aplinkybės verčia kelti klausimą dėl to, kad galbūt net nėra asmenų, kurie pagal savo  kompetenciją ir asmenines savybes būtų verti būti  paskirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjais. Tai gali būti jau kitokio pobūdžio problema, kuri turi būti sprendžiama iš esmės bendraujant ir bendradarbiaujant visoms valstybės valdžios institucijoms. Žinoma, tai gali būti veiksminga tik tada, kai yra turima bent kokia vizija teisminės valdžios klausimu. O to, pasirodo, Lietuvoje net nesama[10]. Ir, remiantis Teisėjų tarybos 2021 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 13P-27-(7.1.2) „Dėl Teisėjų tarybos 2021–2024 metų strateginių veiklos krypčių patvirtinimo“ turiniu, galima teigti, kad Teisėjų taryba šiuo metu tik mėgina šią viziją įgyti ir to galima tikėtis tik tada, jeigu bus įgyvendinta viena iš šios institucijos nurodytų strateginės veiklos krypčių – „teismų sistemos tobulinimo vizijos sukūrimas“[11]. Visos šios aplinkybės, manoma, ir turėtų būti atskleistos Europos Komisijai[12]. Sunku suprasti, kodėl nurodyti Respublikos Prezidento atstovo argumentai nėra išreikšti komentuojamoje Europos Komisijos ataskaitoje, bet kurie leidžia manyti, kad yra tam tikrų  objektyvių  priežasčių, kurios neleidžia suformuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpuso visa sudėtimi ir paskirti šio teismo pirmininką, taip pat galimai esama ir tam tikrų struktūrinių  problemų, spręstinų iš esmės, kurių nesprendimas tik ir prisideda prie regreso teisinės valstybės vertybės atžvilgiu. Nėra aišku, ar tokiais duomenimis Europos Komisija apskritai operavo teikdama komentuojamą ataskaitą. Manoma, kad valstybė turi būti suinteresuota atsiverti ir pateikti kiek galima tikslesnę informaciją Europos Komisijai, kad ši galėtų formuoti rekomendacijas,  į kurias atsižvelgdama Lietuva galėtų orientuoti savo veiksmus, svarbius siekiant bendrųjų tikslų. Valstybės interesas turėtų būti pažanga, kuriai  reikia visų nacionalinių institucijų atviro bendravimo ir bendradarbiavimo, o ne mėginti tam tikrų institucijų turimą susiformavusį įspūdį pateikti kaip tiesos aplinkybę, kurios galimai net nėra.

Kita vertus, pati Europos Komisija taip pat turėtų veikti proaktyviai ir pasisakyti itin svarbiais teisinės valstybės principo taikymo klausimais. Ir šiame kontekste vis dėlto yra sunku suprasti, kodėl Europos Komisija nei šioje ataskaitoje, nei ankstesnėse savo ataskaitose nepasisakė dėl politinės valstybės valdžios pademonstruoto poveikio teisminei valdžiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkės skyrimo procedūroje, kai teisėja, kuriai turėjo būti skirtos aukštesnės pareigos, buvo ne tik nepaskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke, bet netgi  buvo pažeminta pareigose, kai prie viso to proceso prisidėjo ir teisėjo ir teismų nepriklausomumą turinti užtikrinti vien tik iš teisėjų suformuota teisminės valdžios savivaldos institucija – Teisėjų taryba, netinkamai įgyvendinusi savo konstitucinius įgaliojimus, tuo rodydama Respublikos Prezidento pademonstruoto palankumo atitinkamai kandidatūrai palaikymą, nors turėjo veikti kaip reali atsvara. Žinoma, saviterapijos tikslais būtų galima argumentuoti, kad galiausiai tai tėra tik, kaip ir teigia D. Jočienė, įvykęs kažkoks „nesusipratimas“ tarp Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) ir Respublikos Prezidento[13]. Bet niekas negali paneigti ir to, kad Seimas labai apgalvotai pasinaudojo susidariusia situacija, prie kurios savo veiksmais prisidėjo vien tik iš teisėjų suformuota teisėjo ir teismų nepriklausomumą turinti užtikrinti Teisėjų taryba, o to neturėjo apskritai būti. O kur dar laiku neįvykdyta dalies Konstitucinio Teismo teisėjų rotacija, nes įstatymų leidėjas tiesiog sugalvojo, kad jis nedarys to, kas yra prašoma Konstitucijos.

Tokie politinės valstybės valdžios veiksmai nesuteikia jokių garantijų Lietuvai, kad vieną dieną politinė valstybės valdžia nesugalvos pasinaudoti Lenkijos politinės valstybės valdžios, kaip veiksmų inspiracijos šaltinio, pavyzdžiu, kai ši, A. Hamilton’o žodžiais tariant, sugebėjo taip užsipulti vieną iš silpniausių valstybės valdžių (vis dar tokia laikoma), negalinčią sėkmingai pulti nė vienos iš kitų valstybės valdžių[14], kad visa tarptautinė bendruomenė tiesiog liko be žado   ir vis dar  negali jo atgauti, nors jau būtų pats laikas atsigauti proaktyviems veiksmams ir  problemas  imti spręsti iš esmės. Žinoma, demokratija  neapsaugo nuo įvairios galimos įtampos tarp valstybės valdžios institucijų, bet ta įtampa turi būti identifikuota ir  analizuota. Pasaulis tikrai nejuda fukujamiškosios istorijos pabaigos kryptimi, o autoritarizmui būdingais valdymo metodais užsikrečia netgi tos pačios demokratijos. Ir šiais aspektais Europos Komisija turėjo ir galėjo pasisakyti iš esmės[15]. Bet problemos dėl siekiamų Europos Komisijos tikslų tuo nesibaigia.

Europos Komisija komentuojamos naujosios teisinės valstybės principo taikymo ataskaitoje Lietuvai taip pat rekomenduoja, atsižvelgiant į teisėjų skyrimo europinius standartus, pradėti teisėjų, visų pirma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų, skyrimo tvarkos pritaikymo procesą, be kita ko, siekiant užtikrinti didesnį skaidrumą[16].

Naujojoje teisinės valstybės principo taikymo ataskaitoje Europos Komisija mini, kad Respublikos Prezidentas pateikė teisėkūros iniciatyvą dėl teisėjų atrankos procedūros pakeitimo. Tačiau suinteresuotosios šalys šiuo aspektu nurodė, kad siūlomomis pataisomis nėra sprendžiama įsisenėjusių  problemų, tokių kaip antai Respublikos Prezidento turima diskrecija nesivadovauti Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos siūlymu dėl tinkamiausio kandidato į teisėjus, kai Respublikos Prezidentas gali pasirinkti tą kandidatą, kuris komisijos nėra įvertintas kaip tinkamiausias; kad nėra nustatyto reikalavimo Respublikos Prezidentui motyvuoti savo padaryto pasirinkimo. Teisėjų taryba paragino padaryti pataisų Lietuvos Respublikos teismų įstatyme ir patikslinti šiuos aspektus siekiant užtikrinti teisėjų atrankos procedūros skaidrumą bei suderinti jį su europiniais standartais[17]. Šioje Europos Komisijos ataskaitoje nuoroda yra daroma į Europos Tarybos Ministrų komiteto 2010 m. lapkričio 17 d. priimtos rekomendacijos Nr. CM/Rec(2010)12 valstybėms narėms „Dėl teisėjų: nepriklausomumas, veiklos efektyvumas ir atsakomybių“ 47 punktą, kuriame nustatyta: „Tačiau jei konstitucinėse ar kitose teisinėse nuostatose nustatyta, kad valstybės vadovas, vyriausybė ar įstatymų leidžiamoji valdžia priima sprendimus dėl teisėjų atrankos ir karjeros, nepriklausomai ir kompetentingai institucijai, kuri iš esmės sudaryta iš teisėjų (nepažeidžiant teisėjų taryboms taikomų taisyklių, numatytų IV skyriuje), leidžiama teikti rekomendacijas arba reikšti nuomones, kurių atitinkama skyrimo tarnyba laikosi praktikoje.“[18] Ir čia iškyla klausimas – kodėl vis tiktai suinteresuotosios šalys, tarp kurių yra pati Teisėjų taryba, mano, kad jų nurodytu aspektu Lietuva netenkina europinių standartų? Kodėl apskritai kelia Respublikos Prezidento diskrecijos nesivadovauti Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos išvadomis problemą, kurios europinių standartų atitikties požiūriu iš tikrųjų, teigiama, net nėra? Manoma, kad tai ir yra visiško „nesusipratimo“ paragonas. O institucija, kuri ir turi prisiimti visą atsakomybę už Respublikos Prezidento turimos diskrecijos formuojant teisėjų korpusą veiksmingą apribojimą, mėgina šią atsakomybės naštą perkelti kitiems ir sukurti iliuziją, kad ji prisideda prie teisinės valstybės vertybės stiprinimo, nors to visiškai net nėra.

Kaip matyti iš Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) teiktos ataskaitos dėl Lietuvos duomenų, ši institucija buvo išreiškusi susirūpinimą, kad Respublikos Prezidentas gali nuspręsti be priežasties paskirti ne patį tinkamiausią kandidatą. Bet konkrečios rekomendacijos nurodytu aspektu Lietuvai ši institucija vis dėlto nepateikė[19]. Minėta institucija savo susirūpinimą grindė ne Konstitucijos ir jos nuostatų analize, bet greičiausiai jai  pateiktais atitinkamų subjektų duomenimis, t. y. tuo, ką patys subjektai neabejotinai buvo identifikavę kaip problemą, kuri tikriausiai ir buvo Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) įvertinta europinių standartų atitikties požiūriu net nesigilinant į Lietuvoje nustatytą visą teisminės valdžios  savireguliacijos ir savivaldos institucijų struktūrinę sistemą ir šios sistemos sąveiką su politine valstybės valdžia, kaip to reikalautų Konstitucija. Lietuvos institucijų užduotis buvo tiesiog įrodyti Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupei (GRECO), kad tokiam susirūpinimui iš tiesų nėra jokio pagrindo. Šiame kontekste yra sunku suprasti, kodėl apskritai yra  manoma, kad Respublikos Prezidentas gali nuspręsti be priežasties paskirti ne patį tinkamiausią kandidatą. Respublikos Prezidentas to visiškai net negali padaryti, nes, nepaisant to, kad jis gali iš pateikto Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos sąrašo pasirinkti patį tinkamiausią kandidatą pagal apverstą tokį sąrašą (t. y. pasirinkti patį netinkamiausią kandidatą), Respublikos Prezidentas iš principo net negali tokio kandidato paskirti teisėju (ar teikti jį skirti), nes tam yra nustatyti atitinkami saugikliai.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, subjektai, turintys įgaliojimus formuoti teisėjų korpusą, yra Respublikos Prezidentas, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, ordinarinės teisės lygiu pavadinta Teisėjų taryba, taip pat Seimas, kuris dalyvauja formuojant aukščiausių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjų korpusą[20]. Lietuvos teisinėje sistemoje Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus kreiptis į specialią teisėjų instituciją patarimo, o ši, gavusi Respublikos Prezidento kreipimąsi, turi konstitucinę pareigą svarstyti tokį kreipimąsi ir dėl to priimti sprendimą[21]; speciali teisėjų institucija turi įgaliojimus priimti atitinkamą sprendimą tik tuomet, kai yra gautas Respublikos Prezidento kreipimasis, o ne savo iniciatyva[22]; Respublikos Prezidento kreipimosi į specialią teisėjų instituciją negali saistyti ir nesaisto jokios valstybės institucijos, jokio valstybės pareigūno, jokios kitos institucijos, jokio kito asmens sprendimai[23], bet įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokie subjektai parenka teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidentui, kai ši funkcija gali būti priskirta ir teisingumo ministrui, tačiau šio subjekto teisė parinkti teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidento negali saistyti[24]; įstatymų leidėjas negali nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, išlaikę atitinkamą egzaminą ar egzaminus ir įtraukti į kandidatų tapti teisėjais sąrašus, būtų kaip nors reitinguojami, būtų sudaromos jų pirmumo ar kitokios eilės ir pan., kurios susaistytų Respublikos Prezidentą jam kreipiantis į specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo paskyrimo[25]; Respublikos Prezidentas asmenis, dėl kurių paskyrimo teisėjais jis kreipiasi į specialią teisėjų instituciją, gali rinktis tik iš tų, kurie yra išlaikę atitinkamą egzaminą ar egzaminus ir yra įtraukti į kandidatų tapti teisėjais sąrašus, arba iš kitų asmenų, kurie gali būti teisėjais be egzaminų, jeigu tai konstituciškai pagrįsta[26]; speciali teisėjų institucija kaip teisminės valdžios savivaldos institucija suformuota vien profesiniu pagrindu yra atsvara Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, kas reiškia, kad jos veikla turi būti skaidri, sprendimai turi būti motyvuoti ir pagrįsti vien nustatytais faktais, argumentai juose turi būti aiškiai išdėstyti[27] ir kt.

Minėti saugikliai gana efektyviai turėtų riboti Respublikos Prezidento diskreciją formuojant teisėjų korpusą. Tarp jų yra ir pati Teisėjų taryba, į kurią kreipiantis Respublikos Prezidento negali riboti jokio subjekto sprendimai, bet kartu Respublikos Prezidentas asmenis, dėl kurių paskyrimo teisėjais jis kreipiasi į Teisėjų tarybą, gali rinktis tik iš tų, kurie yra išlaikę atitinkamą egzaminą ar egzaminus ir yra įtraukti į kandidatų tapti teisėjais sąrašus, arba iš kitų asmenų, kurie gali būti teisėjais be egzaminų, jeigu tai konstituciškai pagrįsta. Taigi Respublikos Prezidentas, pagal Konstituciją, negali rinktis bet ko. Šiame procese įstatymų leidėjas ordinarinės teisės lygiu yra įsteigęs Pretendentų į teisėjus atrankos komisiją. Vertinant Lietuvoje įsteigtą teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos institucijų sistemą holistiškai, Pretendentų į teisėjus atrankos komisija nėra toji institucija, kuri savo išvadas turėtų pateikti Teisėjų tarybai, kur pastarosios sprendimais Respublikos Prezidentas vadovautųsi praktikoje. Pagal Konstituciją, Pretendentų į teisėjus atrankos komisija, kuri įsteigta įstatymų leidėjo sprendimu, yra santykyje su Respublikos Prezidentu ir negali būti toji institucija, kuri savo sprendimais ir šiuose sprendimuose pateiktų atrinktų kandidatų gradacija galėtų kaip nors susaistyti Respublikos Prezidento diskreciją. Kaip jau minėta, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokie subjektai parenka teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidentui. Tai reiškia, kad tas subjektas net nebūtinai turi būti Pretendentų į teisėjus atrankos komisija. Ši funkcija, Konstitucinio Teismo vertinimu, gali būti priskirta ir teisingumo ministrui. Svarbu tai, kad šio subjekto teisė parinkti teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidento negali saistyti. Pagal Konstituciją, teigiama, institucija, kuri gali efektyviai apriboti Respublikos Prezidento diskreciją, yra niekas kitas, o tik Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija – dabartinė Teisėjų taryba, jeigu ji tinkamai vykdytų savo tiesioginius konstitucinius įgaliojimus.

Taigi speciali teisėjų institucija, disponuojanti visais reikalingais sprendimui priimti duomenimis, įskaitant ir patį sąrašą, kuris buvo pateiktas Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos Respublikos Prezidentui, turi konstitucinius įgaliojimus intrainstituciniame pasitarime patikrinti Respublikos Prezidento padarytą pasirinkimą ir atliktą turinčių reikšmės aplinkybių įvertinimą, su tuo pasirinkimu ir atliktu turinčių reikšmės aplinkybių įvertinimu, kurį padarė Respublikos Prezidentas, tiesiog nesutikti ir tokiu būdu nepatarti Respublikos Prezidentui dėl atitinkamo kandidato skyrimo teisėju, jeigu tas kandidatas, dėl kurio Respublikos Prezidentas kreipiasi į Teisėjų tarybą, neatitinka teisėjui keliamų reikalavimų. Tai reiškia, kad Respublikos Prezidentas galiausiai negali paskirti atitinkamo kandidato teisėju (ar teikti jį Seimui, kad pritartų jo paskyrimui, arba teikti jį Seimui, kad jį paskirtų teisėju, jeigu klausimas yra dėl aukščiausių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjo), neturėdamas Teisėjų tarybos patarimo, kuriuo iš esmės turi būti patvirtinamas Respublikos Prezidento padarytas pasirinkimas ir atliktas turinčių reikšmės aplinkybių įvertinimas dėl atitinkamo kandidato. Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos išvados ir motyvai yra žinomi Teisėjų tarybai sprendimo priėmimo momentu, todėl ji ne tik gali, bet ir turi išsiaiškinti visas dėl atitinkamo kandidato, dėl kurio kreipiasi Respublikos Prezidentas patarimo, aplinkybes. Respublikos Prezidentas pagal savo turimus įgaliojimus gali pasirinkti ne patį tinkamiausią kandidatą iš Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos pateiktos išvados sąrašo ir tą jo pasirinkimą Teisėjų taryba turi ne palaikyti, bet jį patikrinti, priimant faktiniais duomenimis pagrįstus sprendimus, o to praktikoje vis tiktai nėra[28]. Šiame kontekste galima pripažinti, kad tikrai yra labai patogu pasiremti Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) išreikšto susirūpinimo argumentu, užuot mėginus kelti labai svarbų klausimą, kuris apskritai nei mokslinėje diskusijoje, nei teisminės valdžios pavienių narių, nei teisminės valdžios savivaldos institucijų narių net nėra keliamas. O klausimas yra esminis – kas vis tiktai turi būti Pretendentų į teisėjus atrankos komisija ne pagal kokią nors abstrakčią tarptautinių institucijų viziją, ne pagal kokią nors abstrakčią ar konkrečios valstybės valdžių padalijimo struktūrą, įtvirtintą europiniuose soft law dokumentuose, bet būtent pagal Lietuvos Konstituciją ir joje įtvirtintą valstybės valdžių padalijimo struktūrą?

Nemėginant pateikti atsakymo į šį klausimą, nes tai nėra šio komentaro užduotis,  būtų galima tik pasakyti, kad Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) susirūpinimas galėtų būti pagrįstas tik tuo atveju, jeigu Pretendentų į teisėjus atrankos komisija būtų toji teisėjų korpusą formuojant dalyvaujanti nepriklausoma institucija, kuri atrinktų kandidatus ir pateiktų juos Respublikos Prezidentui, kad jis priimtų galutinį sprendimą dėl teisėjų paskyrimo, o tai paprastai vyksta daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių. Lietuvos teisėjų korpuso formavimo modelis yra visiškai kitoks. Čia yra suformuota visiškai kitokia teisėjų korpusą formuojant dalyvaujančių institucijų sistema, nustatyta visiškai kitokia jų sąveikos struktūra ir turimų įgaliojimų apimtis. Ir tai reikėtų turėti omenyje. Vertinant, ar Lietuva atitinka europinius standartus aptariamo konkretaus standarto kontekste, į kurį daro nuorodą tiek nacionalinės institucijos, tiek Europos Komisija, tiek Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupė (GRECO), yra svarbu žiūrėti ne į tai, ką sako europinių standartų raidė, o į patį principą, kurį šie standartai įtvirtina, taip pat žiūrėti ne į tarptautinių institucijų nuomones, kurios nulemtos tos informacijos, kurią joms pateikia atitinkamos institucijos, o pirmiausiai paisyti pačios Konstitucijos ir jos struktūros, užtikrinant būtent šio teisės akto viršenybę. Šio teisės akto viršenybės užtikrinimas nereiškia, kad europiniuose soft law dokumentuose įtvirtinti standartai turi pradėti savaime determinuoti lengvai redukuojamų konstitucinių nuostatų reikšmes, pamirštant visas konstitucijos aiškinimo taisykles ar jas aiškiai ignoruojant, nes tai neva turėtų pateisinti miglota „gyvosios konstitucijos“ koncepcija. Viskas turi savo ribas. Ir šiame kontekste teigiama, kad teisėjų korpuso formavimo skaidrumo svarbiausias objektas yra ne Pretendentų į teisėjus atrankos komisija ir Respublikos Prezidentas su jo turima diskrecija pagal Konstituciją nesivadovauti jos išvadomis, bet būtent pati Teisėjų taryba, kuri savo veikla tikrai nedemonstruoja nei skaidraus teisėjų korpuso formavimo proceso, nei to, kad ji iš tiesų yra atsvaros institucija Respublikos Prezidentui  – ir kaip vykdomosios valdžios subjektui, ir kaip  politinio pobūdžio institucijai – formuojant teisėjų korpusą. Europinių standartų laikymosi aspektu Lietuvoje pagrindinės institucijos yra Respublikos Prezidentas ir Teisėjų taryba, į kurią kreipiasi Respublikos Prezidentas, kad ji patartų dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų[29].

Ir tik Respublikos Prezidentas remdamasis Teisėjų tarybos patarimu gali priimti atitinkamą sprendimą, kai Teisėjų taryba turi ne atlikti patarimo tam tikrą formalų ritualą, bet iš tikrųjų patikrinti visas tas aplinkybes, dėl kurių buvo padarytas Respublikos Prezidento atitinkamas pasirinkimas. Siekiant, kad formuojant teisėjų korpusą būtų laikomasi teisinės valstybės principo, pavojaus šaltinis Lietuvoje yra ne Respublikos Prezidento turima diskrecija pasirinkti ne patį tinkamiausią kandidatą iš to sąrašo, kurį jam pateikia Pretendentų į teisėjus atrankos komisija, o Teisėjų taryba, kuri kaip vien profesiniu pagrindu suformuota teisminės valdžios savivaldos institucija savo veikla tiesiog nesugeba veiksmingai riboti Respublikos Prezidento turimos diskrecijos formuojant teisėjų  korpusą ir tokiu būdu neveikia kaip atsvaros Respublikos Prezidentui – ir kaip vykdomosios valdžios subjektui, ir kaip politinei valstybės valdžiai – institucija. Kitaip tariant, būtent toji institucija, kurios konstitucinė pareiga yra efektyviai riboti Respublikos Prezidento diskreciją formuojant teisėjų korpusą ir prisiimti visą atsakomybę  už tai, kad teisėjų korpusą sudarytų tik aukščiausius profesionalumo ir etikos standartus atitinkantys teisėjai, to nedaro ir tiesiog mėgina sukurti problemą, kurios nėra. Teisėjų taryba, atrodo, vis dar nesupranta, kad jos konstitucinė priedermė užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą netgi nėra tikslas pats savaime, o tik priemonė pagrindiniam tikslui pasiekti – kad teisingumo akto adresatui būtų užtikrintas savo turiniu teisingo sprendimo priėmimas, kurį gali priimti tik aukščiausius profesionalumo ir etikos standartus atitinkantys teisėjai. O Europos Komisija jokių duomenų apie Teisėjų tarybos pasirinktą modus operandi net neturi. Tad ir visa Europos Komisijos iniciatyva, manoma, yra pernelyg optimistinė ir turi  potenciją likti tiesiog neefektyvia ir dar vienu projektu iš serijos wishful thinking.

Komentarą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktorantė Miranda Borusevičiūtė

---

[1] Europos Komisijos 2022 m. liepos 13 d. pranešimas spaudai „2022 m. teisinės valstybės principo taikymo ataskaita: Komisija teikia konkrečias rekomendacijas valstybėms narėms“, https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/lt/ip_22_4467.  

[2] Ten pat.  

[3] Ten pat.  

[4] Europos Komisijos 2022 m. liepos 13 d. teisinės valstybės principo taikymo ataskaita „Teisinės valstybės principo taikymo padėtis Lietuvoje“, Publications, 2022 07 13, p. 1,  https://ec.europa.eu/info/publications_en?page=1.

[5] Ten pat, p. 2.

[6] Ten pat, p. 4.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014; 1996, Nr. 64-1501, 122-2863; 2002, Nr. 65-2629; 2003, Nr. 14-540, 32-1315, 32-1316; 2004, Nr. 111-1423, 111-4124; 2006, Nr. 48-1701); TAR (2019, Nr. 5330)), 84 str. 11 p.

[8] Nes to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 60 straipsnį, kuriame yra nustatyta: „Buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo <…> teisėjas be egzamino ir atrankos gali būti paskirtas Aukščiausiojo Teismo <…> teisėju“ (Žin. (1994, Nr. 46-851)).

[9] Stankevičius, A., „Komisija ragina teisėjų skyrimą pritaikyti prie ES standartų, nebedelsti dėl LAT vadovo“. 15MIN (2022 07 24), https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/komisija-ragina-teiseju-skyrima-pritaikyti-prie-es-standartu-nebedelsti-del-lat-vadovo-56-1906780?fbclid=IwAR0bSKNTmDlv5FCkKmoqhyNE-D8EKGxus55kBJA1klg-of4c53uajAJOE08

[10] Valstybės kontrolės 2020 m. birželio 22 d. teiktos valstybinio audito ataskaitos Nr. VAE-5 „Teismų sistema“ duomenų pagrindu aiškėja, kad Lietuvoje nesama jokios teismų sistemos tobulinimo vizijos (https://www.vkontrole.lt/audito_ataskaitos.aspx?tipas=2.

[11] 1.3 pp.

[12] Įskaitant ir tai, kad Lietuvoje niekas neturi jokios pačios teisminės valdžios, jos dabarties ir ateities vizijos. Nors daugelis turi to, kad ji yra ne tokia, kokia turėtų būti, viziją.

[13] D. Jočienė, „Konstitucinio Teismo patirtis ir iššūkiai sprendžiant valstybės valdžios institucijų ginčus“, Jurisprudencija (2021, Nr. 28(2)), p. 334–337.

[14] A. Hamilton, The Federalist Papers: No. 78 (1788).

[15] Plačiau šiais aspektais žr.: B. Monciunskaite, “To Live and to Learn: The EU Commission’s Failure to Recognise Rule of Law Deficiencies in Lithuania”. 14 Hague Journal on the Rule of Law 49 (2022).

[16] Europos Komisijos 2022 m. liepos 13 d. teisinės valstybės principo taikymo ataskaita „Teisinės valstybės principo taikymo padėtis Lietuvoje“, Publications, 2022 07 13, p. 2,  https://ec.europa.eu/info/publications_en?page=1

[17] Ten pat, p. 4–5.

[18]  https://search.coe.int/cm/Pages/result_details.aspx?ObjectID=09000016805afb78 [aplankyta 2020 02 02 d]. Čia yra vadovaujamasi tuo lietuviškuoju vertimu, kuris yra padarytas Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) ataskaitoje dėl Lietuvos (plačiau žr.: 2019 m. birželio 21 d. Lietuvos antroji rekomendacijų įgyvendinimo ataskaita „Dėl parlamento narių, teisėjų ir prokurorų korupcijos prevencijos“, 41 p., išn. nr. 4, https://rm.coe.int/grecorc4-2019-18-ketvirtasis-vertinimo-etapas-parlamento-nariu-teiseju/168096d996 [aplankyta 2022 07 27]).

[19] Plačiau žr.: 2014 m. gruodžio 12 d. Lietuvos vertinimo ataskaita „Dėl parlamento narių, teisėjų ir prokurorų korupcijos prevencijos“, https://rm.coe.int/CoERMPublicCommonSearchServices/DisplayDCTMContent?documentId=09000016806c765f.

[20] Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014; 1996, Nr. 64-1501, 122-2863; 2002, Nr. 65-2629; 2003, Nr. 14-540, 32-1315, 32-1316; 2004, Nr. 111-1423, 111-4124; 2006, Nr. 48-1701); TAR (2019, Nr. 5330)), 112 str. 2–3 d., 5 d., 67 str. 10 p., 84 str. 11 p.

[21] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, Žin. (2006, Nr. 51-1894), II d. 18 p.

[22] Ten pat,

[23] Ten pat, 19 p.

[24] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas, Žin. (1999, Nr. 109-3192), II d. 5 p.

[25] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, Žin. (2006, Nr. 51-1894), II d. 20 p.

[26] Ten pat.

[27] Ten pat, 25 p.

[28] To pavyzdys galėtų būti visai neseniai vykusi buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju procedūra, kurios metu Teisėjų taryba davė patarimą Respublikos Prezidentui nenustačiusi jokių tokiam paskyrimui reikalingų faktų, t. y. tai, ar buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus.

[29] Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014; 1996, Nr. 64-1501, 122-2863; 2002, Nr. 65-2629; 2003, Nr. 14-540, 32-1315, 32-1316; 2004, Nr. 111-1423, 111-4124; 2006, Nr. 48-1701); TAR (2019, Nr. 5330)), 112 str. 5 d.