G. Bartkus. Kaliningrado tranzitas: ką paaiškino Europos Komisija?
Po Enrono korporacijos žlugimo JAV auditorių ir apskaitininkų pasaulyje atsirado toks terminas „kūrybiška apskaita“ (angl. „creative accounting“). Tai apskaita, kai tarsi laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų, tačiau tuo pačiu metu nukrypstama nuo to, kas juose yra numatyta. Dažniausiai „kūrybiška apskaita“ pasibaigia skandalais ir baudžiamosiomis bylomis. Teisininkai analogišką reiškinį kartais vadina „išvartymu“ ir sako „išvartė įstatymą taip kaip jam reikia“. Ar Europos Komisija naujose gairėse dėl tranzito į Kaliningradą pademonstravo analogišką „kūrybiškumą“? Ar tikrai Europos Komisija leido gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą? Ar tikrai Lietuva pralaimėjo? Į šiuos klausimus pabandysiu atsakyti.
Svarbu prisiminti du dalykus. Pirma, Komisija savo aiškinimais negali pakeisti Europos Sąjungos Tarybos priimamų teisės aktų (reglamentų). Jei taip atsitiktų, tai būtų labai grubus kompetencijų padalinimo tarp Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos pažeidimas. Maždaug tas pats, jei kokia nors vyriausybė įstatymuose atrastų tai, ko parlamentai įstatymuose nenumatė, ar nepastebėtų to, kas juose yra. Vienintelis kelias pakeisti sankcijų turinį yra pakeisti atitinkamą Tarybos reglamentą, bet tai jau ne Komisijos, o Europos Sąjungos Tarybos darbas ir kompetencija. Antra, reikia visada prisiminti, kad nustatant sankcijų turinį yra svarbu nustatyti, kokio dalyko atžvilgiu yra taikomos sankcijos, nes sankcijos gali būti taikomos tiek veiklai (pvz., transporto sankcijos), tiek prekėms (pvz., geležies ir plieno gaminiams) ir pan.
Kokios sankcijos taikomas geležies ir plieno (juodųjų metalų) gaminiams? Pacituosiu reglamento Nr. 833/2014 dėl ribojančių priemonių (sankcijų) 3g straipsnį (kurio komisija gairėse nemini): „Draudžiama: … c) vežti XVII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktus, jeigu jų kilmės šalis yra Rusija arba jeigu jie eksportuojami iš Rusijos į bet kurią kitą šalį“. „Vežti“ reiškia bet kokiomis transporto priemonėmis. „Draudžiama“ reiškia draudimą taikomą bet kuriam subjektui, kuris norėtų kažką daryti su tomis prekėmis.
Sankcijos geležies ir plieno gaminiams yra sankcijos, taikomos prekėms. Komisijos naujosiose gairėse minimas reglamento 3l straipsnis taikomas Rusijoje įsisteigusioms kelių transporto įmonėms ir draudžia joms transportuoti prekes keliais ES teritorijoje, be kita ko vykstant tranzitu. Tai yra transporto veiklos (sektoriaus) sankcija. Ši sankcija numato dvi išimtis: pašto paslaugoms ir Kaliningrado tranzitui, „jeigu tokių prekių transportavimas nedraudžiamas pagal kitas šio reglamento nuostatas“. Taigi sankcijos prekėms ir sankcijos transporto veiklai yra tarsi dvi skirtingos sankcijos, tarpusavyje neturinčios nieko bendro.
Išvada – geležies ir plieno (juodųjų metalų) vežti negali niekas, nei, pvz., „AB Lietuvos geležinkeliai“, nei kitas subjektas, veikiantis Europos Sąjungoje. Taip pat šių prekių negali vežti ir Rusijoje įsisteigusios kelių transporto priemonės tranzitu į Kaliningradą, nes ši prekių grupė patenka į išimties išimtį. Kitaip sakant, jei geležis ir plienas nebūtų „sankcionuotos“ prekės, jas į Kaliningradą galėtų vežti Rusijoje įsisteigusios kelių transporto įmonės, nes galiotų bendra išimtis dėl Kaliningrado tranzito, numatyta reglamento 3l straipsnyje.
Nepamirškime, kad transporto sankcija, numatyta reglamento 3l straipsnyje, per se (savaime) draudžia Rusijoje įsisteigusioms kelių transporto įmonėms transportuoti bet kokias prekes visoje Europos Sąjungos teritorijoje (kaip jau minėjau, su dviem išimtimis). Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad naujose gairėse ir neteigiama, kad geležies ar plieno produktų tranzitas į Kaliningradą yra galimas. Taigi, viskas lieka taip, kaip buvo.
Kiek kitaip yra su sankcijomis, taikomomis prabangos prekėms. Reglamento 3h straipsnis numato: „draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai parduoti, tiekti, perduoti ar eksportuoti [reglamento] XVIII priede išvardytas prabangos prekes bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui ar organizacijai Rusijoje arba naudojimui Rusijoje.“ Atkreipkite dėmesį, šiame reglamento straipsnyje nėra žodžių „vežti“, „transportuoti“.
Akivaizdu, kad šių prabangos prekių, kaip ir bet kurių kitų prekių, vežti negali Rusijoje įsisteigusios kelių transporto įmonės, nes jų veikla yra draudžiama Europos Sąjungos teritorijoje (reglamento 3l straipsnis) per se. Bet ar galima šias prekes vežti Rusijoje įsisteigusioms kelių transporto priemonėms į Kaliningradą tranzitu ir atgal (pasinaudojant išimtimi)?
Mano nuomone – ne, ypač, jei remiantis ankstesniais Komisijos paaiškinimais, kad žodis „perduoti“ (angl. transfer) yra plati sąvoka, apimanti ir prekių transportavimą (2022-04-17 Komisijos konsoliduoti atsakymai į bendrąjį klausimą Nr. 16). Taigi, draudimas perduoti reiškia ir draudimą vežti, transportuoti. Komisijos naujose gairėse šis paaiškinimas nekeičiamas. Jei žodis „perduoti“ nereikštų vežti, transportuoti, tada reikėtų pripažinti, kad šias prekes galėtų vežti tranzitu į Kaliningradą tiek Rusijoje įsisteigusios kelių transporto įmonės, tiek bet kurie kiti subjektai.
Ir vėlgi, kiek kitaip yra su sankcijomis, taikomomis prekių grupei, kurios vadinamos prekėmis, iš kurių Rusija gauna reikšmingas pajamas (pvz., mineralinės trąšos, mediena, dirbiniai iš cemento). Šiuo atveju reglamento 3i straipsnis nustato ne tik draudimą tokias prekes „tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti, importuoti ar perduoti“, bet ir draudžia „tiesiogiai arba netiesiogiai teikti techninę pagalbą, tarpininkavimo paslaugas arba kitas paslaugas“, susijusias su [šiomis prekėmis] ir su tų prekių̨ ir technologijų̨ „tiekimu, gamyba, technine priežiūra ir naudojimu“ ir finansavimu.
Ar vežimas yra „kitos paslaugos“ ir todėl yra draudžiamos? Mano nuomone – taip, nes vežimo paslaugos yra paprastai priskiriamos prie paslaugų sutarčių grupės. Taigi, šių prekių vežimas taip pat negalimas, kaip ir geležies bei plieno. Tokią poziciją sustiprina ir mano anksčiau minėtas Komisijos pateiktas žodžio „perduoti“ aiškinimas. Komisija naujose gairėse apie kitokią interpretaciją taip pat neužsimena.
Taigi, ką naujose gairėse paaiškino Komisija? Komisija paaiškino, kad Europos Sąjungos valstybės narės privalo užtikrinti, kad sankcionuotos prekės, neteisėtai atgabentos į Rusiją, negalėtų būti gabenamos per ES muitų teritoriją. Komisija paaiškino, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad ES ribojančios priemonės (t.y. sankcijos) nebūtų apeinamos.
Volandas Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ pastebi, kad „faktas yra labiausiai užsispyręs dalykas pasaulyje“. Taip yra ir su teisės aktų tekstais. Net ir pasitelkus labai „kūrybišką“ aiškinimą neįmanoma pakeisti teisės normų, „išvartyti“ jas taip kaip kam nors norisi. Todėl labai keistai atrodo komentarai, kuriuose mes patys bandome įžvelgti tai, ko nėra Europos Komisijos naujose gairėse. Labiau įgudę biurokratinių ir teisinių tekstų skaitytojai turėjo iš karto pastebėti, kad gairėse neatsirado jokio leidimo gabenti sankcionuotas prekes tranzitu, atvirkščiai, atsirado pareigos užtikrinti sankcijų įgyvendinimą akcentas.
Draudimas vežti geležies ir plieno (juodųjų̨ metalų) produktus lieka toks, koks numatytas reglamente, kaip ir draudimai vežti prabangos prekes, medieną ir kitas atitinkamuose reglamento straipsniuose išvardintas prekes. Europos Komisija, matyt, sulaukusi politinio spaudimo paaiškinti taip, kaip kai kam norėtųsi, sugebėjo išsamiai taip nepaaiškinti paaiškindama. Praktiškai tai reiškia, kad sankcijų įgyvendinimas ir jų interpretavimo kamuolys sugrįžta valstybėms narėms. Reikia tikėtis, kad valstybės narės neužsiims „kūrybiškais aiškinimais“ ir neatras Europos Komisijos gairėse to, ko ten nėra. Sankcijos turi būti įgyvendinamos taip, kaip numato reglamentas, o sankcijų „apėjimo“ kontrolė stiprinama.
Parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas Gintautas Bartkus