I. Isokaitė-Valužė. Tartu taikos sutartis nėra tik istorinis dokumentas
Neseniai viešojoje erdvėje skelbta apie išsiskyrusias Estijos ir Rusijos pozicijas dėl Tartu taikos sutarties (Tartu sutarties) galiojimo: vasario antrąją – dieną, kurią ši sutartis buvo pasirašyta 1920 metais, Estijos užsienio reikalų ministrė priminė apie sutarties galiojimą, tačiau Rusijos atstovai laiko ją netekusia galios[1]. Prieš kelerius metus Estija iškilmingai minėjo Tartu sutarties šimtmetį[2].
Tarptautinės sutartys neatsiejamos nuo valstybių tarptautinio teisinio subjektiškumo: jos yra valstybių suverenios lygybės išraiškos forma, tarptautinių įsipareigojimų įrodymas, pagrindas įgyvendinti valstybės atsakomybę, įrankis nustatyti valstybių sienas ir t.t. Svarbiausi tarptautinių sutarčių teisės principai pacta sunt servanda ir bona fides reikalauja besąlygiškai vykdyti visus iš tarptautinės sutarties kylančius valstybių įsipareigojimus, nepriklausomai nuo sutarties pavadinimo ar formos, vykdyti juos gera valia, t.y. nebandant nevykdymo pateisinti vidaus teise, nukrypti nuo tikrosios sutarties nuostatų reikšmės, netgi vienašalis tarptautinės sutarties nutraukimas iš esmės yra draudžiamas, jei tam nėra teisėto pagrindo.
Vis tik tarptautinėms sutartims gali tekti laiko išbandymas: ,,išgyventi“ politines permainas, ekonominį nuosmukį ir kitas krizes ar net ginkluotus konfliktus ar diplomatinių santykių nutraukimą. Tartu sutarčiai taip pat teko neeilinis ,,likimas“.
Tartu taikos sutartis yra 1920 m. vasario 2 d. Estijoje, Tartu mieste, sudarytas ir kovo 30 d. Maskvoje apsikeitus ratifikavimo raštais įsigaliojęs bei nustatyta tvarka Tautų Sąjungoje registruotas dvišalis valstybių susitarimas, pagal kurį Rusija be išlygų pripažino Estijos nepriklausomybę visiems laikams atsisakydama bet kokių suvereniteto teisių į jos teritoriją (2 straipsnis). Reglamentuoti ir kiti su valstybingumu susiję klausimai: valstybių sienos, asmenų repatriacijos ir turto grąžinimo, kompensacijos, diplomatinių santykių užmezgimo ir ekonominių ryšių plėtros. Nors, kaip atskleidžiama šią sutartį nagrinėjusių autorių, šalys skirtingai suprato sutartyje minimo tautos laisvo apsisprendimo sampratą, o įvairiuose projektuose valstybių sienos linija reikšmingai kito, šalims pavyko pasiekti susitarimą per apibrėžtą laiką ir anksčiau nei analogiškos sutartys buvo sudarytos su Lietuva ir Latvija[3]. Sutartis yra esminės reikšmės Estijos valstybingumui: kelias liko atviras kitoms valstybėms pripažinti nepriklausomą Estijos valstybę, sutartis žymėjo Estijos nepriklausomybės kovų pabaigą ir Estijos-Rusijos tolesnių tarptautinių santykių pradžią, vis tik jiems teko daug esminių išbandymų.
Tarptautinės sutarties galiojimas yra bendra taisyklė, negaliojimas – labiau išimtis. Pagal tarptautinę teisę sudaryta sutartis įsigalioja ir galioja neterminuotai, nebent jos galiojimo trukmė apibrėžta, dėl negaliojimo sutaria šalys (sudarydamos vėlesnius susitarimus arba sutartyje yra jos nutraukimo galimybė), sutarties galiojimas yra nuginčytas arba sutartis yra niekinė. Be to, tarptautinės sutarties galiojimas ir veikimas (pastarasis yra tarptautinės sutarties įgyvendinimas ir realizavimas praktikoje) yra atskiri dalykai, todėl tarptautinė sutartis gali būti ,,mieganti“, tačiau ji tebegalioja, nes pavyzdžiui, abipusis šalių nevykdymas nepanaikina jos galiojimo, priešingai būtų pažeistas pacta sunt servanda principas, kaip pabrėžė Tarptautinis Teisingumo Teismas Slovakijos-Vengrijos ginče Gabčikovo-Nagymaros byloje[4], kurioje taip pat konstatavo, kad klausimas, ar tarptautinė sutartis galioja, ar ji tinkamai nutraukta, turi būti sprendžiamas pagal tarptautinių sutarčių teisę.
Tarptautinių sutarčių klausimus reguliuojanti 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių[5] įtvirtina atskirus pagrindus tarptautinės sutarties negaliojimui ir jos laikinam stabdymui ar visiškam nutraukimui, o taip pat procedūrą. Tarptautinė sutartis iš esmės negali būti nutraukta nesant šalių susitarimo ar sutartyje įtvirtinto tokio šalių ketinimo. Doktrinoje pripažįstama, kad pastaruoju atveju tam tikrų rūšių sutartys patenka į kategoriją sutarčių, iš kurių pasitraukti, manoma, šalys neketino leisti, ir taikos sutartys tarp jų patenka (skirtingai nei, pavyzdžiui, ginčų sprendimo mechanizmą nustatančios ar tarptautines organizacijas steigiančios sutartys)[6], be to, sutartys dėl sienų tarptautinėje teisėje turi tam tikrą papildomą apsaugą (pavyzdžiui, negalima remtis esminiu aplinkybių pasikeitimu siekiant jas nutraukti). Nei ginkluotas konfliktas, nei diplomatinių santykių nutraukimas per se nereiškia visų tarptautinių sutarčių galiojimo pabaigos (nors atskirų rūšių sutartys gali būti sustabdytos, rečiau – nutrauktos).
Tartu sutarties sudarymo aplinkybės liudija, kad jos galiojimo sąlygos išpildytos: valstybes atstovavo tinkamai įgalioti atstovai, sutartis sudaryta šalių laisva valia, derybose sulygus sutarties nuostatas, jų tikrąją reikšmę šalys suprato, sutartis įregistruota Tautų Sąjungos registre (priešingai nei dabar, tuomet registravimas buvo viena iš tarptautinės sutarties galiojimo sąlygų), netenka kalbėti ir apie kitus 1969 m. Vienos konvencijoje (2 skyriuje) įtvirtintus sutarties galiojimo ginčijimo pagrindus – klaidą, apgaulę ar valstybės atstovo papirkimą. Nagrinėjamos sutarties tyrimai atskleidžia įdomių faktų: sutarties tekstas buvo derinamas kruopščiai ir sutarties pasirašymo diena perkelta iš vasario pirmosios į antrąją dėl paskutinę akimirką pastebėto netinkamoje teksto vietoje parašyto kablelio[7]. Akivaizdžiai nėra sąlygų, dėl kurių sutartis būtų niekinė – prievartos prieš valstybės atstovą ar jėgos naudojimo prieš valstybę ar sutarties prieštaravimo imperatyvioms tarptautinės teisės ius cogens normoms. Panašu, kad nė vienos iš minėtų aplinkybių neginčija ir sutarties šalys, ginčas – kitur.
Skirtingos Estijos ir Rusijos pozicijos dėl Tartu sutarties galiojimo kyla iš skirtingos 1940-ųjų metų įvykių interpretacijos: Rusija vadovaujasi Estijos ,,įstojimo“ į Sovietų Sąjungą versija, tuo tarpu šie metai Estijai, kaip ir Lietuvai, Latvijai – okupacijos pradžia. Baltijos šalių likimą be jų valios lėmę Molotovo-Ribentropo pakto protokolai pagal tarptautinių sutarčių teisę laikytini niekiniais – pažeidusiais jau tuomet galiojusias tarptautinės teisės normas dėl jėgos naudojimo tarptautiniuose santykiuose draudimo, įskaitant Tautų Sąjungos statutą, 1928 m. Paryžiaus sutartį dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės ir 1932 m. Stimsono doktriną (pagal kurią valstybės įpareigojamos nepripažinti situacijos ar sutarties, kuri yra minėto pakto pažeidimo rezultatas), Estijos atveju – ir Tartu sutartį. Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas 1990-1991 metais nėra jų atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos, išstojimas iš jos ar jos teisių perėmimas, jos nėra naujos pirmąkart pasaulio žemėlapyje atsiradusios valstybės, priešingai, šalys tęsė savo valstybingumą, nepriklausomybę, skelbtą dar 1918 metais (Rusijos pripažintą 1920 metais taikos sutartyse su Estija, Latvija, Lietuva). Atitinkamai, teisės prasme tai nesukūrė kliūties galioti iki okupacijos sudarytoms tarptautinėms sutartims (Rusijos Federacija yra Sovietų Sąjungos tęsėja), tarp jų ir Tartu sutarčiai, nors dalis sutarčių ar jų nuostatų tiesiog nebeatitiko esamos tikrovės, realių santykių ir todėl buvo peržiūrėtos ir nutrauktos (pavyzdžiui, vėlesniais šalių susitarimais).
Tarptautinės sutarties nuostatų veikimui ir (ar) galiojimui taip pat svarbios kitos vėliau sudarytos šalių sutartys ir šalių pozicija. Pagal bendrą taisyklę, jei šalys sudarydamos vėlesnę sutartį (atitinkamoje srityje) nepanaikina ankstesnės, pastaroji galioja tiek, kiek suderinama su vėlesnės sutarties nuostatomis. Tartu sutartis nurodyta Estijos Respublikos Konstitucijoje[8]: Estijos sienos sutartis nustatyta 1920 m. vasario 2 d. Tartu taikos sutartimi ir kitomis tarptautinėmis sutartimis dėl sienos (122 straipsnis). Sienos su Rusija klausimai Estijai atkuriant nepriklausomybę dar buvo derybų su Rusija objektas, ją šalys sudarė 2005 metais[9]. Tartu sutartis joje neminima, ir nors ji nėra ratifikuota, kaip pastebi Tartu sutarties galiojimu neabejojantis K. Stoicescu: Tartu taikos sutarties 2 straipsniu pagrįstas Estijos valstybės tęstinumas neišnyks įsigaliojus minėtai sienos sutarčiai; Tartu sutartis yra galiojanti remiantis tuo straipsniu ir jo apimtimi tokia išliks, ir Rusijai reikia apie tai priminti[10].
Pabaigai paminėtina, kad galiojimo prasme tarptautinės sutartys, ypač taikos ir sienų, pakankamai atsparios valstybių santykių nuosmukiams ir įvairiems pokyčiams tarptautinėje bendrijoje. Žinoma, tokie įvykiai neišvengiamai turi įtakos tarptautinės sutarties ar atskirų jos nuostatų ,,gyvenimui“, todėl natūralu, kad dalis sutarties nuostatų gali ilgainiui tapti nebeaktualios, neveikiančios ar ir negaliojančios dėl, pavyzdžiui, vėlesnių sutarčių sudarymo. Vis tik Tartu sutarties galiojimas nėra nuginčytas, dėl jos negaliojimo nėra sutarusios šalys, nei dėl nei nuo 1940 metų įvykių ji savaime netapo negaliojanti, nors šimtmetis yra pakankamai ilgas laikas, per kurį dalis nuostatų tampa nebeveikiančiomis (pavyzdžiui, dėl Estijos neutraliteto, 5 straipsnis). Tartu sutarties atskirų nuostatų santykio su kitomis Estijos ir Rusijos sutartimis klausimai (pavyzdžiui, valstybių sienos) reikalautų atskiros analizės, o šio komentaro tikslu apibendrintina, kad galioja pagal tarptautinę teisę sudarytos sutartys, ne ją pažeidžiant padarytų veikų padariniai.
Dr. Indrė Isokaitė-Valužė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentė
[1] Estijos URM vadovė laiko Tartu taikos sutartį galiojančia (2022 m. vasario 3 d. LRT): https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1605536/estijos-urm-vadove-laiko-tartu-taikos-sutarti-galiojancia
[2] 100th anniversary of the Tartu Peace Treaty: https://tartu.ee/en/peacetreaty100
[3] Medijainen, E. Article 5: Permanent nautrality in the Tartu Peace Treaty, 1920. Journal of Baltic Studies. Vol. 41, No 2, June 2010, pp. 205-206: https://www.jstor.org/stable/43212945?seq=12#metadata_info_tab_contents
[4] 1997 m. rugsėjo 25 d. sprendimas: https://www.icj-cij.org/en/case/92/judgments
[5] 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių įsigaliojo 1980 metais, tačiau jos nuostatos, kodifikuojančios tarptautinius papročius, taikomos ir šalių anksčiau sudarytoms tarptautinėms sutartims. Konvencijos tekstas: https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.DC0F25609EA5
[6] Aust, A. Modern Treaty Law and Practice, Cambridge, 2013. P. 256-257.
[7] Medijainen, E. Article 5: Permanent nautrality in the Tartu Peace Treaty, 1920. Journal of Baltic Studies. Vol. 41, No 2, June 2010, P. 207: https://www.jstor.org/stable/43212945?seq=12#metadata_info_tab_contents
[8] The Constitution of the Republic of Estonia (1992): https://www.riigiteataja.ee/en/eli/530102013003/consolide
[9] Estonian-Russian Border treaty: https://vm.ee/sites/default/files/content-editors/web-static/394/Est-Rus_border_treaty.pdf
[10] Stoicescu, K. The Tartu Peace Treaty and Estonia‘s Eastern Border, 2022 02 20: https://icds.ee/en/the-tartu-peace-treaty-and-estonias-eastern-border-2/
