R. Merkevičius. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir ideali procesinė pilkoji zona pareigūnų savivalei ir piktnaudžiavimams
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 2 straipsnis iškilmingai skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis jam ambicingai antrina – „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Kaip žinia, „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“, „kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“, „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ (Konstitucijos 6 ir 7 straipsniai).
Net ir tie bendruomenės nariai, kurie nėra skaitę ar nežino šių savo pagrindinės sutarties su valdžia nuostatų, su kiekvienais rinkimais į Lietuvos Respublikos Seimą ar Respublikos Prezidento pareigas, taip pat ir su kiekvienu aukščiausiųjų valstybės pareigūnų paskyrimu sieja tam tikrą „viltį gyventi geriau“. Su kiekvienu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – generalinis prokuroras) paskyrimu bendruomenė įprastai viliasi tapti saugesne nuo nusikalstamų kėsinimųsi, tikisi didesnės pagarbos ir teisėtumo tiems, kurie patenka į kriminalinės justicijos smagratį. Generalinis prokuroras ir jo artimiausia komanda, taip pat ir Lietuvos Respublikos prokuratūra, kaip konstitucinė institucija sui generis, yra ar bent jau turi būti (Lietuvoje – vėl tapti) didžiausiu, lemiančiu procesinės galios centru. Tad neatsitiktinai su Generalinio prokuroro paskyrimu yra siejamos didžiausios viltys ir lūkesčiai kriminalinėje justicijoje.
Prieš beveik metus laiko formuoti baudžiamojo persekiojimo praktiką Lietuvoje Respublikos Prezidentas kartu su Seimu patikėjo naujajai Generalinei prokurorei, su kurios stojimu prie Lietuvos Respublikos prokuratūros vairo, matydami pražūtingus Lietuvos Respublikos prokuratūros stagnacijos (tam tikrais aspektais net ir degradacijos) dešimtmečio padarinius, didžiules viltis dėjo visi, trokštantys išsaugoti visų pirma prokurorą, kaip nepriklausomą pareigūną baudžiamajame procese; trokštantys profesionalumo, kompetencijos ir teisėtumo kriminalinėje žvalgyboje ir baudžiamajame procese; neišskiriant ir advokatų – tradicinių prokurorų procesinių oponentų. Prisiimdama šias pareigas, Generalinė prokurorė prisiekė inter alia „vykdyti Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališka, sąžininga ir saugoti gerą prokuroro vardą“. Pirmieji vieši žodiniai Generalinės prokurorės pareiškimai buvo tikrai drąsūs, ambicingi ir suteikiantys viltį, kad Lietuvoje vėl „atkuriamas“ realus ir veiksmingas Konstitucijos 118 straipsnio galiojimas, kad Lietuvos prokuratūra nebebus ikiteisminio tyrimo įstaigas, ypač policiją, aptarnaujančia institucija. Deja, panašu, kad šis entuziazmas labai greitai atvėso, išblėso, o ilgainiui ir visiškai išsisklaidė. Situacija Lietuvos Respublikos prokuratūroje „sėkmingai“ sugrįžo į prieš dešimtmetį pradėtą arti vagą ir primena vaikystėje žiūrėtą sovietinį animacinį filmuką apie auksinę antilopę. Tačiau šis straipsnis ne apie Generalinę prokurorę ir prokuratūros vertybinę kryptį. Jis apie viltį turėti skaidresnę ir sąžiningesnę kriminalinę justiciją. Šiame straipsnyje plačiau aptariama itin ydinga Lietuvoje išvešėjusi ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo praktika – tik viena iš procesinių sričių, patenkanti į Generalinės prokurorės profesinį akiratį.
Ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas (kalbant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas ar BPK) žodžiais, „atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą“) yra itin svarbus teisinis institutas. Štai, nuo baudžiamojo persekiojimo institucijų valios pradėti / nepradėti ikiteisminį tyrimą tiesiogiai priklauso asmuo, kuris nukentėjo nuo nusikalstamos veikos: įstatymų leidėjui panaikinus privataus kaltinimo bylų procesą, ikiteisminis tyrimas liko vienintelis procesinis kelias, kuriuo nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo tegali patekti į teismą, įgyvendinti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą ir tikėtis teisingumo. Vien nuo žemiausio procesinio rango baudžiamojo persekiojimo institucijų – ikiteisminio tyrimo pareigūno ir jo vadovo – valios priklausantis ikiteisminio tyrimo pradėjimas apsprendžia ir procesinę prievartą, kuriai neatidėliotinais atvejais net nereikia išankstinio teismo leidimo. Baudžiamajame procese taikoma procesinė prievarta (pvz., kratos, elektroninių ryšių kontrolė ir t. t.) yra pats efektyviausias, svarbiu visuomenės interesu in abstracto pateisinamas net pačios jautriausios informacijos gavimo būdas, tad ikiteisminis tyrimas tampa itin patraukliu lauku, leidžiančiu veiksmingai spręsti įvairius klausimus ar santykius, nebūtinai susijusius su tikra nusikalstama veika.
Nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo tiesiogiai priklauso ir nusikalstamumo Lietuvoje rodikliai: paprastai tariant, nepradėjai ikiteisminio tyrimo – nėra nusikalstamos veikos; nepradėjai daug ikiteisminių tyrimų Lietuvos mastu – žiūrėk, ir nusikalstamumas Lietuvoje formaliai sumažėjo, vis mažėja ir mažėja. Ar nuo to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamos veikos, padaugėjo saugumo ir teisingumo? Ar tikrai tai sumažino nusikalstamumą? Vargu bau, o gal net priešingai – jis apsprendžia ir paaiškėjančio, ir ypač latentinio nusikalstamumo didėjimą. Šiuo aspektu (gal kiek šaržuojant, tačiau nepaneigiant reikalo esmės) netgi galima sakyti, jog nusikalstamumo lygis Lietuvoje apskritai yra „toks, kokio tam tikru momentu prisireikia“ baudžiamajai valdžiai: jei reikia, kad nusikalstamumas tam tikram laikui būtų sumažėjęs, nes tai esą rodo Lietuvos Respublikos prokuratūros ir kitų baudžiamojo persekiojimo institucijų darbo veiksmingumą, tuo galima nuraminti bendruomenę ir pelnyti didesnį jos pasitikėjimą, reikia apdovanoti vadovaujančius pareigūnus ir pan., tą galima gana lengvai pasiekti (ir tas de facto yra siekiama) atsisakymais pradėti ikiteisminį tyrimą ar tiesiog ikiteisminio tyrimo nepradėjimais; jei reikia sukelti didesnę grėsmę ir pakurstyti bendruomenės baimę, parodyti išaugusį baudžiamojo persekiojimo institucijų darbo krūvį ir svarbą, ir tuo, pvz., pateisinti didesnį prievartos naudojimą, iniciatyvą padidinti finansavimą, pakelti darbo užmokestį ir pan., į pagalbą galima pasitelkti ikiteisminio tyrimo pradėjimą (nepagrįstai pradėtus ikiteisminius tyrimus juk bus galima tyliai nutraukti).
Ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas daro tiesioginę įtaką „ant žemės dirbančių“ baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnų darbo krūviui – nepradėjai ikiteisminio tyrimo, dirbti nereikia; pradėjai ikiteisminį tyrimą – arba sau susikūrei, arba kolegai sukūrei darbą, tačiau nuo darbo krūvio darbo užmokestis pareigūnams juk nekinta. Nors tai nėra šios analizės dalykas, tačiau aptariamu aspektu tiesiog negalima nutylėti ir to, jog viena vertus šis – registruotas ir ikiteisminio tyrimo pradėjimu / nepradėjimu lengvai koreguojamas – nusikalstamumas yra viso labo tik paviršiuje matoma nusikalstamumo aisbergo viršūnėlė – jis tesudaro tik nedidelį nuošimtį tikrojo, realaus nusikalstamumo (deja, baudžiamoji valdžia šio tikrojo, realaus nusikalstamumo apskritai ne tik netiria (nematuoja), bet net ir nediskutuoja; elgiamasi taip, tarsi jo apskritai nebūtų; gal tik išskyrus korupciją ir nepilnamečių delinkvenciją); kita vertus į viešąjį diskursą nepatenka ir policijos pareigūnų skaičiaus santykis su jų „administruojamomis“ nusikalstamomis veikomis (nors būtent šis kriterijus yra vienas svarbesnių, vertinant ikiteisminio tyrimo įstaigų veiklos efektyvumą, šiai veiklos sričiai skiriamų resursų pagrįstumą ir racionalumą, ir t. t.; šiuo aspektu jau nesileidžiu į žemesnį buitinį lygmenį ir nediskutuoju, kiek faktiškai darbo laiko ikiteisminio tyrimo pareigūnas skiria savo tiesioginėms funkcijoms atlikti – tirti nusikalstamą veiką, ir kokia yra šio procesinio darbo kokybė). Taigi ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas turi didžiulę ne tik procesinę, bet ir ekonominę, socialinę ir įvairią kitokią reikšmę Lietuvos bendruomenei ir valstybei.
Ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas yra viena tų „nedėkingų“ baudžiamųjų procesinių temų (jų, žinoma, yra gerokai daugiau; jas bus galima aptarti kituose straipsniuose), kuomet teisinė praktika gerokai skiriasi ir nuo įstatyminio reguliavimo, ir juolab nuo baudžiamojo proceso teisės doktrinos. Šiuo aspektu labiausiai gaila teisės mokyklų studentų – būsimų prokurorų, advokatų ar teisėjų, kurie skaito tokius vadovėlių ar mokslinių studijų tekstus, kuriems į galvas yra kemšamos ir reikalaujama žinoti tokias teorines tiesas – fundamentalius principus, standartus, garantijas ir pan., kurios kasdienėje Lietuvos teisinėje praktikoje pasitinkamos su ironiška šypsena (ypač tų, sąlyginai pavadinkim, „gatvės universitetus baigusių ekspertų“, kurie apie šiuos principus ir standartus nėra girdėję ar gal kažkur ir girdėjo jų skambesį, bet jų toli gražu nesuvokia ir turbūt niekada nesuvoks). Paradoksalu, bet prie primityvios teisinės praktikos contra legem itin greitai prisitaiko ir dalis tų – dabar prokurorų ar teisėjų – kurie studijų suole stebino jauną amžių ir patirties stoką pralenkiančiomis išmintingomis įžvalgomis apie procesinę formą ir jos reikšmę, kurių akys degė noru saugoti žmogaus orumą ir teises, kuriems profesinė pagarba ir padorumas buvo vienos svarbesnių procesinių vertybių. Šiuo straipsniu kviečiama pamatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo procesą tokį, koks jis yra iš tiesų, nusiėmus baudžiamosios valdžios primygtinai dedamus rožinius akinius – pamatyti tikrąją teisinę praktiką, o ne aklai tikėti tam tikrais baudžiamosios valdžios viešai manifestuojamais procesiniais mitais.
Tai, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir apie ją buvo pranešta baudžiamojo persekiojimo institucijoms, Lietuvoje nereiškia, kad baudžiamojo persekiojimo institucijos pradės ikiteisminį tyrimą, ištirs nusikalstamą veiką, nustatys kaltininką ir jis sulauks pelnytos atsakomybės.
Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis skelbia: „baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas“. BPK 2 straipsnis expressis verbis įpareigoja „prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“. Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalį atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik šioje teisės normoje expressis verbis nurodytais atvejais – „tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės“. Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina visuose baudžiamojo proceso teisės vadovėliuose pabrėžia legalumo (baudžiamojo persekiojimo privalomumo) principą, kuris inter alia reiškia, kad Lietuvos ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai privalo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kiekvienos paaiškėjusios nusikalstamos veikos ir ją ištirti. Viešajame diskurse (ir ypač tame, kurį vysto baudžiamoji valdžia) itin mėgstama argumentuoti baudžiamosios atsakomybės (bausmės) neišvengiamumo principu. Apibendrinant šį teisinį reguliavimą, galima daryti kategorišką išvadą, jog Lietuvoje ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas visais atvejais, kai paaiškėja, kad in concreto galėjo būti padaryta nusikalstama veika. Lietuvoje ex lege negalima tokia situacija, kad baudžiamojo persekiojimo institucijoms yra žinoma – joms yra pranešta, kad in concreto galėjo būti padaryta nusikalstama veika, bet ikiteisminio tyrimo dėl paaiškėjusios nusikalstamos veikos jos nepradeda. Deja, šios procesinės teisinės nuostatos visa savo kategoriška galia yra skirtos tik bendruomenei ir teisės studentams. Baudžiamojo persekiojimo institucijos nesijaučia jomis susaistytos. Tiesa, baudžiamojo persekiojimo institucijų vadovai ar pareigūnai jas prisimena ir iškilmingai pacituoja prieš televizijos kameras, kai stengiasi pateisinti savo veiksmus.
Žinoma, tam tikrą baudžiamojo persekiojimo specifiką sukuria taip vadinamos privačiai viešo kaltinimo bylos, kuriose baudžiamasis persekiojimas priklauso nuo nukentėjusio asmens valios – ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tiesa, jei šios nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis yra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ikiteisminį tyrimą prokuroras gali pradėti ir ex officio, nelaukdamas ir nepaisant nukentėjusio asmens valios (BPK 168 str. 2 d.). Plačiau nediskutuojant to, ar apskritai gali būti tokios veikos, kurių nusikalstamas / nenusikalstamas pobūdis priklauso nuo nukentėjusio asmens valios, tad ir baudžiamasis persekiojimas yra paliekamas nukentėjusio asmens valiai ir apsisprendimui, paminėti būtina bent du ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo tema svarbius aspektus. Visų pirma nukentėjusio asmens valia ir apsisprendimas persekioti / nepersekioti turi būti visiškai laisvas: nei įstatyminis reguliavimas, nei juolab baudžiamojo persekiojimo institucijos tam negali daryti jokios įtakos – nei siūlyti, nei patarti, nei skatinti, nei tiesiogiai ar netiesiogiai, grubiai ar subtiliai versti. Priešingai – baudžiamojo persekiojimo institucijos privalo aktyviai saugoti ir užtikrinti nukentėjusiojo asmens valios laisvę ir apsisprendimo autonomiją. Antra vertus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) jurisprudencijoje BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyto nukentėjusiojo skundo samprata yra interpretuojama itin plačiai: apima iš esmės bet kokį nukentėjusio asmens valios persekioti pareiškimą – tiek suformuluotą rašytiniame dokumente, tiek išreikštą žodžiu ir t. t. Nors šią plačią nukentėjusiojo skundo sampratą LAT skelbia tais atvejais, kai nuo to priklauso kaltinamojo nuteisimas, tačiau BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyto nukentėjusiojo skundo samprata yra viena (vieninga) ir negali būti interpretuojama skirtingai pagal tai, ar reikia nuteisti kaltinamąjį, ar reikia suteikti galimybę ikiteisminio tyrimo pareigūnui nepradėti ikiteisminio tyrimo. Tad visais atvejais, kai sprendžiamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo klausimas, turi būti vadovaujamasi plačia nukentėjusiojo skundo ir visiškos nukentėjusiojo laisvės ir autonomijos samprata. Deja, baudžiamojo persekiojimo praktikoje ir į šiuos procesinius postulatus nekreipiamas dėmesys.
Viena vertus, greta šio, atrodytų, gana aiškaus įstatyminio reguliavimo Generalinis prokuroras sukūrė „papildomą“ teisinį instrumentą, kuris leidžia baudžiamojo persekiojimo institucijoms norima linkme veiksmingai reguliuoti pradėtų / nepradėtų ikiteisminių tyrimų skaičių. Generalinio prokuroro „Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ nurodyta inter alia, kad nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas, pranešdamas apie daiktų ar dokumentų praradimą arba turto sunaikinimą ar sugadinimą, gali „pageidauti gauti pažymą dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą“. Šį „pageidavimą“ jis gali išreikšti „užpildydamas prašymo išduoti pažymą neatliekant tyrimo formą“. Kai ikiteisminio tyrimo įstaiga gauna tokį „prašymą išduoti pažymą neatliekant tyrimo“, ikiteisminio tyrimo ji nepradeda, tyrimo neatlieka ir šiuo klausimu net nepriima procesinio sprendimo (tiesiog užrašoma rezoliucija „išduoti pažymą“). Šis Generalinio prokuroro sukurtas teisinis reguliavimas praktikoje reiškia, jog asmeniui, kuris kreipiasi į policiją ir praneša, kad naktį buvo apgadintas jo automobilis (turto sugadinimo samprata šiuo aspektu interpretuojama labai plačiai), policijos pareigūnai „pasiūlys“ ne „rašyti pareiškimą“ pradėti ikiteisminį tyrimą ir ieškoti šios nusikalstamos veikos kaltininko, o „pageidauti gauti pažymą dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą“. Baudžiamojo persekiojimo institucijų įtikinėjimo retorika yra buitiška ir gana primityvi: (a.) nukentėjusiajam juk esą „vis viena svarbu tik gauti draudimo išmoką“ ir (b.) kaltininko nustatyti vis viena nepavyks. Kadangi patys policininkai savo atliekamo darbo svarbą dažnai mėgina palyginti su gydytojų atliekamo darbo svarba, galima įsivaizduoti bendruomenės reakciją, jei į gydymo įstaigą atvykusiam ligoniui registratūroje pasakytų, kad jis vis viena neišgys ar kad dėl didžiulio gydytojų darbo krūvio jam vis viena nebus suteikta reikiama pagalba, todėl gal geriau tegul jis važiuoja namo, dėl šventos ramybės išgeria paracetamolio ar ibuprofeno ir ramiai paguli, o ne trukdo čia gydytojus, kurie turi sunkesnių ligonių ir sunkesnių ligų, kurias reikia išgydyti? Jei nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos pasirodo esąs socialiai atsakingas ir pareiškia, jog vis dėlto norėtų, kad kaltininkas sulauktų atpildo už savo neteisėtą veiką, šį nukentėjusiojo socialinės atsakomybės jausmą greitai atšaldo gani dažni policijos pareigūno žodžiai, kad, jei kreipsitės dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tai žinokite, kad pažymos draudimui greitai negausite, nes, girdi, reikia atlikti tyrimą, išsiaiškinti. Paprastai tariant, cituota Generalinio prokuroro teisės akto nuostata yra tiesiogiai siekiama „paprotinti“ nuo nusikalstamų veikų nukentėjusius asmenis nenorėti, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes taip esą yra naudingiau pačiam nukentėjusiajam. Susidūręs su tokiu policijos pareigūnų entuziazmu tirti nusikalstamą veiką, ne vienas nukentėjusysis pasirenka „pažymą dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą“.
Apibendrintai vertinant šį Generalinio prokuroro sukurtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog teisės akto – Generalinio prokuroro rekomendacija – juridinės formos požiūriu šis teisinis reguliavimas tiesiogiai prieštarauja Baudžiamojo proceso kodeksui, tačiau žymiai didesnė bėda yra jo turinys – jis neleistinai suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnams galimybę daryti įtaką nukentėjusio asmens valiai ir apsisprendimui; de facto ši įtaka daroma, tikriausiai, kasdien, tuo būdu ne tik pažeidžiant nukentėjusio asmens teises, bet ir aiškiai iškreipiant nusikalstamumo Lietuvoje vaizdą. Aptariamas Generalinio prokuroro sukurtas teisinis reguliavimas kelia ir daugiau abejonių: ar teisinis reguliavimas, kuris žemiausios procesinės grandies baudžiamosios valdžios institucijų pareigūnams suteikia instrumentą, švelniai tariant, „pastūmėti“ ar „paprotinti“ nukentėjusiuosius neinicijuoti procesinio tyrimo, nors nukentėjusiojo skunde ar pareiškime nurodyti veiksmai, nuo kurių jis nukentėjo, yra akivaizdžiai nusikalstami (tas aiškiai matyti iš jų padarinių, apie kuriuos informuoja nukentėjusysis), neskatina paties to nusikalstamo elgesio? Ar tuo pačios policijos įstaigos nesiunčia signalo potencialiems nusikaltėliams, kad tam tikros tipinės nusikalstamos veikos, kurių padarinius (nuostolius) kompensuoja draudikai, nebus (nėra) tiriamos? Kodėl baudžiamojo persekiojimo institucijų neveikimas – tokio nusikalstamo elgesio toleravimas, jo netiriant – yra dirbtinai perkeliamas pirmiausiai ant draudiko, o ilgainiui – per bendrą privalomų draudimo įmokų didinimą, argumentuojant išmokų didėjimu – ir ant visos bendruomenės pečių? Galų gale, kokias moralines vertybes ir kokią socialinę atsakomybę diegia ši teisinė praktika? Generalinė prokurorė jau beveik finišuoja pirmuosius savo kadencijos metus, tačiau ši jos pirmtakų sukurta teisinė praktika sėkmingai tęsiama, įgauna vis platesnį mąstą ir didesnį procesinį pagreitį. Generalinei prokurorei žinant apie tokią visuotinai vyraujančią teisinę praktiką, iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros dvelkia tik visiško ignoravimo šaltukas.
Aptariamu aspektu pažymėtina ir tai, jog jei aukščiau aprašytoje tipinėje, kasdienėje situacijoje nukentėjęs asmuo vis dėlto „prisiprašo“, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamos veikos, kuria jam padaryta žala, tai ipso facto visiškai nereiškia, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas ir bus atliekamas – galimai nusikalstama veika bus tiriama ir ištirta. BPK 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai yra atlikti ir yra išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas, prokuroras turi teisę sustabdyti ikiteisminį tyrimą. Generalinis prokuroras „Rekomendacijose dėl formalizuotos tvarkos taikymo atliekant ikiteisminį tyrimą“ nustato 5 darbo dienų (kurios skaičiuojamos nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo) terminą tokiam „formalizuota tvarka atliekamam ikiteisminiam tyrimui“ atlikti (šiuo aspektu vėl atkreiptinas dėmesys į tai, kad Baudžiamojo proceso kodekse apskritai nėra nė žodžio apie jokią „formalizuotą tvarką“, o ir pats pavadinimas „formalizuota tvarka“ yra abejotinas – jis suponuoja mintį, tarsi kriminalinėje justicijoje būtų dar ir kažkokia „neformalizuota tvarka“). Pasak Generalinio prokuroro, šis „greitas pirminių būtinų proceso veiksmų atlikimas ir procesinio sprendimo priėmimas užtikrina proceso ekonomiškumą, darbo krūvių mažinimą ir racionalų žmogiškųjų išteklių panaudojimą“. Atmetus Generalinio prokuroro retorinį žongliravimą įmantriomis sąvokomis, tokiomis kaip, „ypač sutrumpinti terminai“, „būtini (reikalingi) proceso veiksmai“ ir „būtini procesiniai dokumentai“ (tarsi kituose ikiteisminiuose tyrimuose, kurie atliekami „ne formalizuota tvarka“, yra atliekami ir „nebūtini“ ar „nereikalingi“ proceso veiksmai bei rašinėjami „nebūtini“ procesiniai dokumentai), „pertekliniai reikalavimai“ ir t. t., BPK 31 straipsnio 1 dalis ir Generalinio prokuroro „Rekomendacijos dėl formalizuotos tvarkos taikymo atliekant ikiteisminį tyrimą“ praktiškai reiškia, kad jei per šias 5 darbo dienas ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatys įtariamojo – asmens, kuris, tikėtinai, padarė nusikalstamą veiką, šis pradėtas ikiteisminis tyrimas nebus tęsiamas – jis bus tiesiog sustabdytas ir „uždarytas į seifą“ ar „padėtas į stalčių“ tol, kol bus galutinai nutrauktas; nebent kažkas paaiškėtų visiškai atsitiktinai. Generalinio prokuroro „Rekomendacijose dėl formalizuotos tvarkos taikymo atliekant ikiteisminį tyrimą“ išskirtos sąlygos, kada galimas šis „formalizuotas ikiteisminis tyrimas“ ne tik nepaneigia aukščiau nurodyto faktinio rezultato, bet dargi tiesiogiai prieštarauja Baudžiamojo proceso kodeksui – pastarasis, kaip minėta, net nenumato, kad tokia „formalizuota tvarka atliekant ikiteisminį tyrimą“ apskritai yra galima. Šį procesinį aspektą norėtųsi apibendrinti retoriniu klausimu: ar per šias 5 darbo dienas, po kurių ikiteisminis tyrimas bus sustabdytas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ypač vadinamosiose „tamsiose bylose“, o neretai ir atlikdami kitus ikiteisminius tyrimus aktyviai siekia nustatyti įtariamąjį, kuris ab initio jiems nėra aiškus ir nežinoma, nuo ko pradėti jo paieškas?
Antra vertus BPK 168 straipsnio 1 dalis atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą leidžia tik šioje teisės normoje expressis verbis nurodytais dviem atvejais: (a.) „kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi“ ar (b.) kai „yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės“. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bendroji procesinė taisyklė (lot. regula) įpareigoja pradėti ikiteisminį tyrimą visais atvejais, kai tik nukentėjusysis praneša nukentėjęs nuo, jo manymu, nusikalstamos veikos, o atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą yra išimtis iš šios bendrosios taisyklės (lot. exceptio). Toks teisinis reguliavimas suponuoja ir tai, jog vienos kertinių teisinių sąvokų ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo kontekste yra teisinės sąvokos „akivaizdus“ ir „aiškus“. Šios procesinės kategorijos apsprendžia vienareikšmę ir kategorišką išvadą, jog ikiteisminis tyrimas ex lege privalo būti pradėtas net ir tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai abejoja, nėra tikri ar įsitikinę, ar in concreto buvo padaryta nusikalstama veika, ar abejoja / nėra įsitikinę dėl BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (pagrindų) buvimo. Teisinės kategorijos „akivaizdus“ ir „aiškus“ ex lege saugo nukentėjusįjį ir visą bendruomenę nuo potencialios ikiteisminio tyrimo pareigūnų savivalės ar piktnaudžiavimo atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą. Šį procesinį standartą dar 2003 metais pažymėjo ir Baudžiamojo proceso kodekso komentaro autoriai: „ikiteisminio tyrimo pradėjimas“ nėra tas pats, kas buvo „baudžiamosios bylos iškėlimas“ pagal anksčiau galiojusį baudžiamojo proceso įstatymą; „ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas ir tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo negalima patikimai spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausiai atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių“. Baudžiamojo persekiojimo institucijų vystoma teisinė praktika visuotinai ignoruoja ir šį fundamentalų procesinį standartą.
Lietuvos baudžiamojo persekiojimo institucijose (paradoksalu, bet ypač tose, kurios save laiko aukštesnės ar aukščiausios kvalifikacijos („prabos“) profesionalais) išvešėjo praktika „išspręsti bylas“ ir be teisėjo, ir be tyrimo – jo net nepradėjus. Ir tas daroma pačiame žemiausiame procesiniame lygmenyje – Lietuvoje daugeliu atvejų jau nebereikia teisėjų, nes atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą ir taip užkirtimu kelio „bylai patekti į teismą“ „bylas išsprendžia“ ikiteisminio tyrimo pareigūnai – asmenys, kurie dažnai net neturi reikiamo teisinio išsilavinimo (jau nekalbant apie pakankamą teisinį išsilavinimą). Ši teisinė praktika nepatenka į oficialųjį procesinį diskursą, nes tai visoms baudžiamosios valdžios institucijoms itin patogi darbo krūvį dirbtinai sumažinanti praktika. Šiam tikslui įprastai prisidengiama BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta inter alia, kad „baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų aprobuotoje „Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje“ nurodyta, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, konstatuojama tada, „kai nustatoma, kad apskritai nepadaryta veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą, arba padaryta veika neatitinka baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties“. Taigi, atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ex lege galima tik tada, kai, net ir nepradėjus bei neatlikus ikiteisminio tyrimo, t. y. vien tik iš gautame skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodytų faktinių aplinkybių (BPK 166 str. 1 d. 1 p.) bei šio skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimo (jei toks buvo atliekamas) metu nustatytų faktinių aplinkybių ir gautų duomenų (BPK 168 str. 1 d.) yra aišku, t. y. nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad in concreto arba apskritai nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą (t. y. tam tikras aiškus konkretus elgesys aiškiai nėra nusikalstamas), arba padaryta veika neatitinka baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties (t. y. yra aišku, jog nėra konkrečios nusikalstamos veikos sudėties konkretaus požymio). BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodytas aiškumo ir akivaizdumo reikalavimas iš esmės yra objektyvi procesinė kategorija, nepatenkanti į baudžiamojo persekiojimo institucijų diskreciją. Deja, bet baudžiamojo persekiojimo institucijos šį įstatyme nurodytą objektyvaus pobūdžio aiškumo – jokių pagrįstų abejonių nebuvimo – reikalavimą savo praktikoje pavertė tiesiog savo subjektyviu manymu, savo nuomone – „aišku“ yra tada, kai taip galvoja ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir jo vadovas. Remdamiesi savo subjektyvia nuomone, o gana dažnai ir subjektyviomis tendencingomis interpretacijomis, kaip esą aiškumo kategorija, ikiteisminio tyrimo pareigūnai – asmenys, kurie, kaip minėta, dažnai net neturi reikiamo teisinio išsilavinimo – „atima“ iš nukentėjusių asmenų teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, nes šie pareigūnai tapo tokie „teisiniai eruditai ir aiškiaregiai“, jog ir be jokio tyrimo mano – jiems yra „aišku“ – kad, pavyzdžiui, tam tikro asmens elgesyje nėra įstatymo reikalaujamos tiesioginės tyčios (tiesioginės tyčios nebuvimą pareigūnai įžvelgia patys ir a priori – net nepaklausę paties to veiksmus atlikusio asmens, kaip jis suprato savo elgesį, ko juo siekė ir t. t.), kad tam tikras asmens elgesys, kuris padarė žalą nukentėjusiajam, pavyzdžiui, tam tikras nukentėjusiojo turto užvaldymas, panaudojus apgaulę, yra ne nusikalstamas sukčiavimas, o „civiliniai teisiniai santykiai“ (taigi, tikriausiai, reikia suprasti, kad tai yra toleruotina ir skatintina civilinė teisinė apyvarta ir praktika), kad tam tikras galbūt ir neteisėtas elgesys vis dėlto nėra nusikalstamas ir nebus persekiojamas dėl to, kad esą nepasiekė kažkokio, iš esmės nežinomo, pavojingumo laipsnio, iki kurio esą neturėtų būti taikoma baudžiamoji teisė, ir t. t., ir pan.
Kartais atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai argumentuoja tuo, kad nukentėjusysis jiems nepateikė ar nenurodė objektyvių, neginčytinų ar dar kažkokių duomenų, kurie patvirtintų nusikalstamą veiką. Nukentėjusysis nepateikė įrodymų?! O kam tada Lietuvoje apskritai yra reikalinga tokia gausybė ikiteisminio tyrimo įstaigų ir prokuratūra, jei ikiteisminį tyrimą jos pradeda ir tyrimą atlieka tik tada, kai pats nukentėjusysis joms įrodo nusikalstamą veiką? Ar įrodymų rinkimas jau nebėra baudžiamojo persekiojimo institucijų užduotis? Kur tada apskritai yra sutelktos baudžiamojo persekiojimo institucijų ir jų pareigūnų pastangos ir dėmesys: į atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą „štampavimą“ ir taip „nusikalstamumo mažinimą“? į kovą dėl atlyginimų? į galimybę, dirbant policijos pareigūnu, dirbti dar ir kitą darbą ar kitų bendruomenės narių atžvilgiu juos privilegijuojančias „pareigūnų pensijas“? Nors ikiteisminio tyrimo pradėjimas, o ir pats ikiteisminis tyrimas in rem per definitionem ne tik nėra tapatus, bet ir jokiu aspektu net negali būti lyginamas ar gretinamas su įtarimo pareiškimu ar baudžiamuoju persekiojimu in personam, tačiau savo nenorą dirbti ikiteisminio tyrimo pareigūnai įsigudrina pristatyti, kaip esą pozityvų darbą: kartais jų proceso aktuose rašoma, esą „nepagrįstas baudžiamojo proceso pradėjimas nesant tam pakankamo pagrindo yra neleistinas, nes taip būtų pažeistos įtarinėjamo žmogaus teisės“. Šis, iš pirmo žvilgsnio moksliškai skambantis tekstas, iš tiesų spinduliuoja procesinį neraštingumą: visų pirma ikiteisminis tyrimas ar baudžiamasis procesas, kol jis nėra nukreiptas prieš konkretų žmogų (kol netampa procesu in personam), nėra ir negali būti niekieno teisių pažeidimas (net jei ikiteisminis tyrimas ab initio ir buvo pradėtas „nesant tam pakankamo pagrindo“); nukreipti baudžiamąjį procesą prieš konkretų žmogų (in personam), ex lege yra nustatytos ir būtinos papildomos sąlygos, nei pradėti ikiteisminį tyrimą in rem; antra vertus šiame tekste yra sukuriama nauja procesinė figūra, kuri nėra žinoma nei Baudžiamojo proceso kodeksui, nei baudžiamojo proceso teisės doktrinai – „įtarinėjamas žmogus“ (ex lege yra žinomas oficialus proceso subjektas „įtariamasis“, kuriuo tampama BPK 21 straipsnyje nurodytais pagrindais ir tvarka, tačiau „įtariamasis“ neturi nieko bendro su „įtarinėjamu žmogumi“). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir jų vadovai šiuo aspektu yra labai išradingi, iškalbingi ir itin plačios fantazijos. Ir visa ši profesinė išmonė ir retorinė ekvilibristika, kuriai pritaria ir aukštus teisės mokslus baigę bei įvairiapusėmis savo profesinėmis patirtimis ir kompetencijomis besididžiuojantys prokurorai ir teisėjai, yra skirta pateisinti neveikimą – nepradėti ir neatlikti ikiteisminio tyrimo (šiuo aspektu nesinori net kelti prielaidos, kad atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti sąmoningai ir tiesiogiai siekiama ir neteisėtų tikslų – neteisėtai apsaugoti tam tikrus asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės).
Apibendrintai tariant, tai, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir apie ją buvo pranešta baudžiamojo persekiojimo institucijoms, nereiškia, kad baudžiamojo persekiojimo institucijos pradės ikiteisminį tyrimą, ištirs nusikalstamą veiką, nustatys kaltininką ir patrauks jį pelnyton baudžiamojon atsakomybėn. Generalinis prokuroras, parengdamas ir paskelbdamas Baudžiamojo proceso kodeksui galimai prieštaraujančius teisės aktus, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiksmus ir sprendimus kontroliuojantys prokurorai ir teisėjai, patys kurdami ar toleruodami baudžiamojo proceso įstatymą pažeidžiančią teisinę praktiką, suteikia baudžiamojo persekiojimo institucijoms galimybę iš esmės nevaržomai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tuo būdu ne tik dirbtinai koreguojant (žiūrint iš esmės – iškreipiant) nusikalstamumo rodiklius Lietuvoje, bet ir iš nukentėjusio asmens „atimant“ teisę kreiptis į teismą ir savo pažeistas teises ginti teisme. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas Lietuvoje yra visiškai, absoliučiai priklausomas nuo menkai tekontroliuojamos baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnų valios. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas tapo didžiuliu profesiniu iššūkiu advokatams, „procesiniu deficitu“ ar „procesinės loterijos bilietu“ nukentėjusiems asmenims, dirbtinai sukūrė idealias sąlygas plisti korupcijai, pradedamais ikiteisminiais tyrimais dėl piktnaudžiavimo ar kyšininkavimo kriminalinėje justicijoje nuolat kursto įvairius žmonių pasitikėjimą kriminaline justicija žlugdančius gandus apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo sėkmė Lietuvoje tampa priklausoma ne nuo faktinės situacijos ir teisinių argumentų, bet nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų palankumą turinčių asmenų, įvairių ex-pareigūnų, pagalbos ir įtakų. Nevystant šių gandų, teisės doktrinos požiūriu yra akivaizdu, jog šiandieninis Lietuvos baudžiamojo persekiojimo institucijų elgesys puikiai iliustruoja ir įrodo, kad Lietuvos kriminalinė justicija nėra grindžiama tokiu principu, kaip baudžiamosios atsakomybės (bausmės) neišvengiamumo principas (šį žodžių junginį galiojančiu principu galėtume vadinti tik tada, jei šis neišvengiamumas nebūtų selektyvus, būtų siejamas su visais asmenimis, padariusiais nusikalstamas veikas; selektyvus neišvengiamumas yra ne neišvengiamumas, o procesinė segregacija), todėl šis žodžių junginys turi būti pašalintas iš bet kokio atsakingo dalykinio diskurso.
O gal jau atėjo ir laikas sukaupti dar likusius drąsos likučius ir pasakyti Lietuvos bendruomenei, kad „karalius yra nuogas“: kad baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, iš kurių kildinamas baudžiamojo persekiojimo legalumo (privalomumo) principas,neveikia (niekada neveikė ir negali veikti) – Lietuvos baudžiamojo persekiojimo institucijos ir subjektyviai nėra pasiruošusius ir nusiteikusios, ir objektyviai nėra pajėgios tirti ir ištirti, niekada netyrė ir niekada neištirs visų padaromų nusikalstamų veikų (jokios valstybės institucijos nėra tam pajėgios); kad Lietuvoje nėra atlikta objektyvi analizė, kokie iš tiesų yra Lietuvos baudžiamojo persekiojimo resursai ir kokie jie racionaliai gali (turi) būti ir t. t. Paprastai tariant, kad Lietuvos kriminalinėje justicijoje iki šiol buvo ir dabar yra tiesiog „plaukiama pasroviui“ ir ex promtu kemšamos „plaukiant pasroviui“ atsirandančios spragos. Bus tai pasakyta bendruomenei ar ir toliau bus apie tai tylima, Lietuvos bendruomenė netaps saugesnė, niekada neturėjo ir neturės absoliučios apsaugos nuo bet kokio nusikalstamo kėsinimosi ar grėsmės. Baudžiamojo persekiojimo, taip pat ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo klausimas turi būti sprendžiamas racionaliai, atlikus kriminalinės justicijos kaštų ir duodamos naudos analizę. Baudžiamosios teisės požiūriu gal jau reikėtų nustoti vis „storinti“ Baudžiamąjį kodeksą, ramiai ir dalykiškai peržiūrėti veikų kriminalizavimo / dekriminalizavimo poreikį ir racionalumą. Baudžiamojo proceso teisės požiūriu apsvarstyti baudžiamojo persekiojimo legalumo (privalomumo) principo pakeitimą baudžiamojo persekiojimo tikslingumu, tačiau tikslingumo principas turi turėti aiškų, objektyviai pagrįstą, pamatuojamą ir kontroliuojamą turinį, o ne būti priklausomas nuo žemiausios procesinės grandies – ikiteisminio tyrimo pareigūno ir jo vadovo – valios (o gal savivalės ir piktnaudžiavimų).
Nepaisant Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų, žiūrint formaliai, gana plačių apskundimo galimybių – (a.) ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, prokuroro nutarimas (jei skundas atmetamas) – ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis (jei skundas atmetamas) – aukštesniajam teismui (BPK 168 str. 5 d.), (b.) skundą, pareiškimą ar pranešimą padavęs asmuo (toliau – skudną padavęs asmuo) turi teisę susipažinti su visa medžiaga, kurios pagrindu ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, susipažinimo metu daryti šios medžiagos kopijas ar išrašus (BPK 168 str. 4 d.) – atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo kontrolė Lietuvoje yra minimali (netgi galima sakyti nominali) ir neveiksminga, kas ipso facto reikšmingai didina ikiteisminio tyrimo pareigūnų savivalės ir piktnaudžiavimo galimybes bei reikšmingai mažina bendruomenės pasitikėjimą kriminaline justicija.
Pagal BPK 168 straipsnio 5 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorui gali būti apskųstas ne vėliau nei per 7 dienas nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos. Minėta, kad skundą padavęs asmuo ex lege turi teisę susipažinti su visa medžiaga, kurios pagrindu ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ir daryti šios medžiagos kopijas ar išrašus (BPK 168 str. 4 d.). Tačiau jau toje pačioje BPK 168 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad: (a.) prašymą susipažinti su medžiaga, kurios pagrindu ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, skundą padavęs asmuo turi suformuluoti raštu, (b.) šį rašytinį prašymą pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos padalinio) vadovui, (c.) ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos padalinio) vadovas šį prašymą gali nagrinėti 3 dienas nuo jo gavimo dienos, (d.) ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos padalinio) vadovas nurodo, su kokios apimties medžiaga leidžia susipažinti skundą padavusiam asmeniui, (e.) skundą padavęs asmuo negali kopijuoti duomenų, kurie apibrėžti BPK 181 straipsnio 6 dalyje. Generalinis prokuroras „Rekomendacijose dėl proceso dalyvių susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga“ dar labiau sugriežtina šį įstatyminį reguliavimą, papildomai nurodydamas, kad: (a.) skundą padavusio asmens prašymas susipažinti su atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga turi atitikti „ikiteisminio tyrimo įstaigos vidaus teisės aktų, reglamentuojančių prašymų nagrinėjimą, nuostatus“ (jei prašymas pateikiamas prokurorui, tai turi atitikti Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašą), o jei šių nuostatų neatitinka, „šių teisės aktų nustatyta tvarka“ gali būti paliekamas nenagrinėtas. Kas tie „vidaus teisės aktai“, kokia yra jais nustatyta tvarka, kokie formalūs reikalavimai yra keliami prašymui ir t. t., Generalinis prokuroras savo rekomendacijose nepaaiškina. O kam? Lietuvos žmonės juk yra tiek teisiškai išprusę ir raštingi, kad gali ir privalo patys žinoti kiekvienoje atskiroje ikiteisminio tyrimo įstaigoje galiojančius „vidaus teisės aktus“ ir jais nustatytą tvarką. O jei kažkuris „atsitiktinis ir nesupratingas pilietis“ nežino, tai, matyt, nėra ko ir prašinėti? Procesinės teisės yra skirtos tik jas žinantiems ir mokantiems jomis naudotis? (b.) ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos padalinio) vadovas gali ir neleisti susipažinti su jokia atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga. (c.) jei nori gauti atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos kopiją, skundą padavęs asmuo privalo ją nusipirkti – už atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos kopijų darymą, taip pat už laikmenas, į kurias įrašomos kopijos, privalo būti sumokėtas atitinkamas užmokestis. Taigi ypač po Generalinio prokuroro intervencijų iš skundą padavusio asmens teisės susipažinti su atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga ir daryti jos kopijas belieka privilegium odiosum.
Viena vertus, kaip cituota, pats baudžiamojo proceso įstatymas vienu sakiniu rašo, kad skundą padavęs asmuo turi teisę (lot. ius) susipažinti su visa medžiaga, tačiau kitu sakiniu jau rašo, kad tokios teisės neturi, nes ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos padalinio) vadovas nurodo, su kokios apimties medžiaga leidžia susipažinti skundą padavusiam asmeniui, o Generalinis prokuroras, suteikdamas ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos padalinio) vadovui galimybę (o gal jau net ir teisę?) apskritai neleisti skundą padavusiam asmeniui susipažinti su jokia atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga, skundą padavusio asmens teisę susipažinti su atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga pribaigia galutinai. Kita vertus skundą padavusio asmens pareiga prašymą susipažinti su atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga suformuluoti raštu ir pateikti kaip atskirą dokumentą, ikiteisminio tyrimo įstaigos (jos padalinio) vadovo teisė šį prašymą nagrinėti (spręsti) net 3 dienas nuo jo gavimo ir tai, kad per savaitę įprastai yra viso labo tik 5 darbo dienos, skundą padavusio asmens teisę susipažinti su atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga niekais paverčia ir tuo požiūriu, jog skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą jis privalo parengti ir pateikti per 7 dienas nuo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašo gavimo dienos (BPK 168 str. 5 d.). O gal „šventą teisę į poilsį“ turi tik baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnai? O skundą padavęs asmuo, jei nori skųstis, privalo uoliai dirbti ir savaitgaliais? Susipažinimas su atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga po to, kai jau yra parengtas ir pateiktas skundas dėl paties atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, iš esmės netenka jokios prasmės.
Kaip cituota, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BPK 168 straipsnio 5 dalį yra skundžiamas prokurorui. Prokuroru pagal BPK 35 straipsnį yra Generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai, taip pat Europos prokuratūros vardu Lietuvos Respublikoje veikiantys Europos deleguotasis prokuroras ir Europos prokuroras, dalyvaujantys baudžiamajame procese pagal savo kompetenciją. Taigi skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ex lege gali nagrinėti tik prokuroras. Deja, dalis Lietuvos prokurorų (tarp jų itin ryškiai spindi kai kurie Kauno apygardos prokuratūros prokurorai) yra, tikriausiai, arba tiek užimti, arba atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą laiko tokiu nereikšmingu proceso aktu, arba taip „atsakingai“ gerbia skundą padavusį asmenį ir savo, kaip prokuroro, konstitucines pareigas ir pan., kad nagrinėti skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą paveda prokuroro padėjėjams. Taip, taip. Akys neapgauna: skundą, kurį dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo pateikia prokurorui, tikėdamasis, kad skundą ištirs, išnagrinės ir išspręs pats prokuroras, iš tiesų de facto nagrinėja prokuroro padėjėjas. Prokurorasviso labo tik pasirašo jo vardu padėjėjo parengtą nutarimą (dažniausiai nutarimą atmesti skundą). Kas toks yra prokuroro padėjėjas? Baudžiamojo proceso kodekso požiūriu, prokuroro padėjėjas Lietuvos baudžiamajame procese yra ne daugiau, nei „absoliučiai niekas“: nei Baudžiamojo proceso kodeksas, nei baudžiamojo proceso teisės doktrina net nežino tokios figūros, kaip „prokuroro padėjėjas“. Neabejotina, kad prokuroro padėjėjas – kas jis bebūtų ir kokias funkcijas jam bepriskirtų valstybės tarnybos santykius reguliuojantys teisės aktai – nėra Lietuvos baudžiamojo proceso subjektas, juolab nėra prokuroras, kuris turi procesinę kompetenciją nagrinėti skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuroro padėjėjas neabejotinai nėra ir subjektas, kuris ex lege turėtų teisę atlikti procesinį pobūdį ar reikšmę turinčius veiksmus ar priimti sprendimus, taip pat ir tokius veiksmus bei sprendimus, kurių atlikimas ar priėmimas yra prokuroro nepriklausomumo ir savarankiškumo išraiška. Deja, ignoruojant net tas Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, kurios yra suformuluotos expressis verbis, Kauno apygardos prokuratūros prokuroro padėjėjas leidžia sau telefonu skambinėti asmenims ir juos klausinėti, nurodinėti privatiems asmenims pateikti papildomą informaciją ar dokumentus, inicijuoti specialių žinių reikalaujančias analizes ir t. t. Generalinė prokurorė, prisiekusi „vykdyti Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališka, sąžininga, saugoti gerą prokuroro vardą“, pritaria teisinei praktikai, kai skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėja ne prokuroras, o prokuroro padėjėjas, ir, panašu, jog neketina jos keisti ar šalinti. Teisinėje valstybėje paradoksalu ir tai, kad Generalinės prokurorės argumentacija, kodėl pritariama šiai teisinei praktikai, yra „paslėpta po devyniais užraktais“ ir nėra prieinama „paprastam mirtingajam“: kaip rašoma Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės atsakyme, pagal Generalinio prokuroro patvirtintą „Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašą“, „duomenys apie atliktus vidaus tyrimus pareiškėjams nėra teikiami“; pareiškėjai tegauna tik informacinio pobūdžio atsakymą, kuris yra neskundžiamas. „Sistema“ skirta tik „saviems“ ir neįsileidžia „svetimų“?
Manytina, jog ši Generalinės prokurorės pozicija turi būti išplėtota ir taikoma visais aktualiais aspektais, o ne tik tada, kai siekiama pateisinti proceso dalyvio skundo dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą atmetimą ar kitokį žmogaus teisių suvaržymą. Jei, Generalinės prokurorės nuomone, prokuroro padėjėjas gali tinkamai atlikti ir tinkamai atlieka veiksmus ar funkcijas, kurios ex lege yra priskirtos prokurorui (įstatymas šiuo aspektu suponuoja neabejotiną lūkestį, kad ex lege jam priskirtus darbus prokuroras daro pats, nepriklausomai ir savarankiškai, kad šie darbai ir jų rezultatai yra paties prokuroro asmeninės kompetencijos išraiška), gali pakeisti prokurorą ar atlikti prokuroro pareigas tiek, kad prokurorui belieka tik padėti parašą ant prokuroro padėjėjo parengto proceso akto, tai šis darnaus darbo pasidalinimo prokuratūroje algoritmas, šis prokuroro ir prokuroro padėjėjo tandemas neabejotinai turi būti paviešinamas ir akcentuojamas, kai iškyla diskusija, pavyzdžiui, prokurorų atlyginimų didinimo klausimais: kai sakoma, kad prokurorai „daug dirba“, turi būti pasakoma ir tai, kad jie „daug dirba kartu su padėjėjais“, ir atlygis už tokį darbą turi būti apskaičiuojamas sudedant prokurorui ir jo padėjėjui sumokamą atlygį; tarp prokuroro ir jo padėjėjo turi būti padalinami ir visi kiti jų „bendro darbo“ kaštai ir t. t. Be to, ne blogiau nei prokuroras ar galbūt net už prokurorą tinkamai pareigas atliekantis prokuroro padėjėjas yra gerokai mažiau Lietuvos valstybės biudžeto resursų reikalaujantis valstybės tarnautojas, todėl gal reikėtų įteisinti ir oficialiai procesiškai „įdarbinti“ prokuroro padėjėjo pareigybę, ištraukti jį iš procesinio šešėlio ir ex lege (Baudžiamojo proceso kodekse) apibrėžti jo kompetenciją, o ne kelti prokurorams darbo užmokestį, argumentuojant dideliu ar didėjančiu darbo, kurį de facto atlieka padėjėjas, krūviu. Tai labai atitiktų aukščiau cituotoje vienoje iš Generalinio prokuroro rekomendacijų manifestuotą siekį, kad procesas būtų ekonomiškas, kad prokurorams sumažėtų darbo krūvis ir kad būtų racionaliai panaudojami žmogiškieji ištekliai. Apibendrintai tariant, privilegium odiosum tampa ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostata, kad skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo nagrinėja ir sprendžia prokuroras (vien tai, kad prokuroras pasirašė nutarimą atmesti skundą, nereiškia, kad šį skundą jis asmeniškai išnagrinėjo ir išsprendė).
Gana iškalbingas yra skundo dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjimo prokuratūroje procesas. Baudžiamojo proceso kodeksas, inter alia BPK 168 straipsnis, atskirai nereglamentuoja, kaip prokuroras turi nagrinėti skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kokias procesines teises ir įgalinimus jis turi šio skundo nagrinėjimo procese ir t. t. Baudžiamojo proceso teisės doktrina šiuo atveju (ir visais kitais atvejais, kai tam tikras procesinis santykis nėra sureglamentuotas atskirai, individualiai) sako, jog skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjimui pagal analogiją taikytinas BPK 64 straipsnis, kuriame apibrėžiama bendroji skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimų nagrinėjimo ikiteisminio tyrimo metu tvarka (nesant lex specialis, taikoma lex generalis). BPK 64 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „nagrinėdamas skundą, prokuroras <…> turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo dokumentais ir pareikalauti ikiteisminio tyrimo pareigūno <…> paaiškinimų, jeigu jie nebuvo pateikti anksčiau“. Visų valstybinių baudžiamojo proceso subjektų procesinis elgesys grindžiamas vadinamuoju imperatyviuoju teisinio reguliavimo metodu ar principu, nurodančiu, jog visiems valstybiniams baudžiamojo proceso subjektams „leidžiama tik tai, kas numatyta įstatyme“. Šis principas expressis verbis pabrėžiamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų aprobuotoje „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje“. Taigi nagrinėdamas skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ex lege negali atlikti jokių kitokių procesinio pobūdžio veiksmų, nei nurodyta BPK 64 straipsnio 3 dalyje. Sekant prokuratūroje išsikerojusia teisine praktika, prokuroras gal ir negali, bet, pasirodo, gali prokuroro padėjėjas. Kaip minėta, Kauno apygardos prokuratūros prokuroro padėjėjas leidžia sau telefonu skambinėti asmenims ir juos klausinėti (ar tai nėra tyrimo veiksmas „apklausa“?), nurodinėti privatiems asmenims pateikti papildomą informaciją ar dokumentus (ar tai nėra proceso veiksmas „reikalavimas pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus“?), inicijuoti specialių žinių reikalaujančią analizę ir t. t. O gal Lietuvos prokuratūroje galvojama ir vadovaujamasi principu, kad, jei baudžiamojo proceso įstatymas nenurodo expressis verbis, tai galima daryti „ką nori“? Maža to, nors pagal bendrąją Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintą procesinės formos idėją, viskas, kas vyksta baudžiamajame procese, privalo būti fiksuota ir dokumentuota tam tikra procesine forma, Kauno apygardos prokuratūros prokuroro padėjėjas leidžia sau apskritai nedokumentuoti savo atliktų veiksmų. O gal įstatymo nustatyta ir reikalaujama procesinė forma yra skirta tik prokurorui, bet ne prokuroro padėjėjui, nes jis nėra baudžiamojo proceso subjektas, nes jis yra Baudžiamojo proceso kodeksui apskritai nežinomas fenomenas?
Plačią šypseną kelia ir tai, kaip Lietuvos prokuratūroje užtikrinamas skundo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjimo nešališkumas. Pagal BPK 168 straipsnio 3 dalį, nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašas siunčiamas skundą padavusiam asmeniui ir per 24 valandas prokurorui. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundą padavęs asmuo gali apskųsti per 7 dienas nuo nutarimo nuorašo gavimo. Generalinis prokuroras 2017 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. I-131 „Dėl atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą kontrolės“ įpareigojo prokuratūrų padalinių vadovus užtikrinti inter alia, kad prokuratūros padalinyje gavus Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos (toliau – IBPS) pranešimą apie ikiteisminio tyrimo įstaigoje priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, būtų neatidėliojant pavedama prokurorui susipažinti su nutarimu ir į IBPS įrašytais duomenimis, ir įvertinti nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą. Šią užduotį prokuroras privalo atlikti – nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti – per 10 dienų nuo užduoties gavimo (prireikus šis terminas aukštesniojo prokuroro sprendimu gali būti pratęstas ne ilgiau kaip dar 20 dienų). Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurį šis privalo priimti ne ilgiau nei per 10 dienų (BPK 168 str. 1 d.), teisėtumą ir pagrįstumą prokuroras ex officio gali tikrinti net 30 dienų. Šis Generalinio prokuroro sukurtas teisinis reguliavimas praktine prasme reiškia, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą ir pagrįstumą prokuroras įprastai patikrina (žiūrint iš esmės, IBPS padaro įrašą „nutarimas teisėtas ir pagrįstas“) iki tol, kol nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašas yra išsiunčiamas skundą padavusiam asmeniui. Dažnai kartu su nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašu skundą padavusiam asmeniui pateikiamas ir „rezoliucijos lape“ fiksuotas prokuroro sprendimas šį nutarimą pripažinti teisėtu ir pagrįstu. Jei skundą padavęs asmuo nesutinka su atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą jis turi teisę apskųsti prokurorui, kuris jau yra nusprendęs, kad „nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas“. Taigi, minėtu įsakymu Generalinis prokuroras sukūrė ir bando įtikinti bendruomenę iliuzija, kad Lietuvos prokurorai yra tiek nepriklausomi ir nešališki, kad gali objektyviai įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir savo pačių sprendimo „nutarimas teisėtas ir pagrįstas“ teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. Lietuvos prokurorai, kai nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą ir pagrįstumą vertina ex officio, gali nuspręsti, kad „nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas“, o kai po kelių dienų nagrinėja skundą padavusio asmens skundą dėl to paties nutarimo, jau gali nuspręsti ir priešingai – kad jie buvo neteisūs – nutarimas jau nebėra pagrįstas ar teisėtas. Lietuvos prokurorai, pasirodo, gali objektyviai nuspręsti ir patys dėl savęs – kad jie patys buvo neteisūs. Pavydėtinas objektyvumas.
Apibendrintai tariant, Generalinio prokuroro intervencija į ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo procesą in concreto paneigia net tokį fundamentalų principą, kaip principas nemo iudex in causa sua (niekas negali būti teisėju savo paties byloje). Žinoma, prokuroro nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, tad gal nereikia dramatizuoti šios situacijos? Gal ir taip, tačiau, jei situaciją mėginame pateisinti argumentu, kad prokuroro elgesio neteisėtumą kompensuoja ikiteisminio tyrimo teisėjas ar (ir) aukštesnysis teismas, tai šis argumentas taip pat įrodo ir tai, kad prokuroras yra apskritai nereikalingas (netgi žalingas) apskundimo procese: norint užtikrinti apskundimo proceso operatyvumą ir teisėtumą, prokurorą reikia eliminuoti iš apskundimo proceso. Ikiteisminio tyrimo teisėjo vykdoma ikiteisminio tyrimo, taip pat ir atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo kontrolė yra verta atskiros ir žymiai platesnės analizės (šiame straipsnyje nėra galimybės tą padaryti). Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau šiame straipsnyje aptarta ydinga BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodytų „atsisakymo pradėti ikiteisminio tyrimo pagrindų“ interpretacija yra labai dažnai dėstoma ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų nutarimuose, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartyse, tepažymėtina, jog realios ir veiksmingos ikiteisminio tyrimo nepradėjimo teisėtumo kontrolės Lietuvoje toli gražu negarantuoja ir ikiteisminio tyrimo teisėjai (tam pagrįsti turbūt pakanka įvertinti vien skundų dėl prokuroro nutarimų patenkinimo / atmetimo statistiką). Didesnis apygardų teismų dėmesys ir profesionalumas nagrinėjant skundus dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą yra menka procesinė paguoda.
Vietoj išvadų norėtųsi „nulenkti galvą“, padėkoti ir palinkėti stiprybės tiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams ir teisėjams, kurie nepasiduoda „dvaro intrigoms“, gerbia save, savo reputaciją ir nepriklausomumą, saugo Konstituciją ir vadovaujasi fundamentaliomis procesinėmis vertybėmis. Gaila tik, kad iš dalies ir dėl iš aukštųjų vadovų kalbų ir darbų spinduliuojančių vertybinių orientacijų šie pareigūnai, prokurorai ir teisėjai tampa ne tik „prarastąja“ ar „pasmerktąja“, bet ir „geometrine progresija nykstančia procesine rūšimi“. Kiekvieno asmeniniam vertinimui palieku ir klausimą, ar neteisėtumu paremta baudžiamojo persekiojimo institucijų veikla yra morališkai – etiškai pateisinama, tebūnie, kad ir kovojant su neteisėtumu? Kuo baudžiamojo persekiojimo institucijų elgesio neteisėtumas skiriasi nuo bet kokio kitokio neteisėtumo? Ir t. t.
Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas
