R. Merkevičius. Suėmimo skyrimas Lietuvoje COVID-19 sąlygomis. Ar tikrai galime sau leisti baksnoti į A. Navalno „teismo procesą“ Rusijoje?
Prieš keletą dienų Europos teisinę kultūrą šokiravo, tad masinės medijos, politikai, įvairūs „gerai informuoti piliečiai“ ir tiesiog „žmonės iš gatvės“ ir Lietuvoje karštai diskutavo A. Navalno „teismo procesą“ Rusijos sostinės Chimkų priemiesčio policijos nuovadoje. Šis procesas vadintas „precedento neturinčiu žingsniu“, „improvizuotu teismu“, „absurdo teatru“, „visišku beteisiškumu“, teismo sprendimas – „juokingiausiu dokumentu pasaulyje“ ir pan. Pats A. Navalnas teigė, jog pareigūnai „suplėšė ir išmetė baudžiamojo proceso kodeksą“, o A. Navalno teisinė gynyba skundėsi pamatinių (fundamentalių) procesinių principų, tokių kaip, gynėjo ir ginamojo pasimatymo paslaptis (susitikimų ir pokalbių konfidencialumas), teismo proceso viešumas, teismo nepriklausomumas, teisė į gynybą ir proceso šalių lygiateisiškumas, pažeidimu. Niekas neabejojo dėsninga šio „teismo proceso“ pabaiga – A. Navalnas mėnesiui prarado laisvę. Šią istoriją lemiančia priežastimi buvo įvardintas Rusijos politinis režimas. Iš tiesų, to, kas su A. Navalnu vyko Rusijoje, net negalima pradėti diskutuoti jokiame teisiniame lygmenyje. Nebent kaip vaizdingą iliustraciją, kaip daryti negalima, ar kiek daug pažeidimų gali būti padaroma viename procese. Nei teisės viršenybės, nei teisingumo, nei kitų fundamentalių teisinių vertybių jame nėra ir nebuvo nuo pat šio proceso pradžios. Nors jame dalyvavo „teisėjas“ (net ne vienas), šis procesas nebuvo ir jo net negalima vadinti niekuo, kame būtų žodis „teismas“, „teisėtumas“ ar „teisingumas“.
Šiame baudžiamosios valdžios galios demonstravimo, žmogaus niekinimo ir žeminimo bei visuotinės baimės atmosferos kūrimo kontekste iš Rusijos norėtųsi sugrįžti į Lietuvą ir pakalbėti apie suėmimo skyrimą Lietuvoje. Ypač dabar, kai COVID-19 ar tiesiog „koronavirusas“ tapo „pateisinama dingstimi“ (formalia priedanga) baudžiamosios valdžios institucijoms susikurti sau komfortiškas „nuotolinio darbo“ sąlygas, o žmogų dar labiau išstumti į baudžiamosios justicijos užribį, „įgimtą orumą turinčią asmenybę“ paversti tam tikru beasmeniu statistiniu vienetu. Žmogaus teisių stebėjimo instituto ekspertai, išanalizavę baudžiamojo proceso įstatymą ir jo taikymo praktiką, apklausę suėmimo skyrimo ar termino pratęsimo procese dalyvaujančius prokurorus ir teisėjus, dar 2013 m. publikuotame tyrime pabrėžė, jog skiriant suėmimą, „pastebima tam tikrų ydingų, stereotipais ir prezumpcijomis paremtų praktikų“, kuomet „dažnai tiesiog „nerizikuojama“ ir siekiama žemesnio socialinio statuso asmenų <…> suėmimo, nesigilinant į individualias bylos aplinkybes“, „suėmimas kartais skiriamas suvokiant, kad realiai tai nėra būtina, tačiau, nepaisant to, griežčiausia kardomoji priemonė pasitelkiama BPK nenumatytiems tikslams pasiekti“, suėmimas yra „naudojamas kaip spaudimo priemonė“, „teisėsaugos institucijos kai kuriais atvejais taiko suėmimą siekdamos iš asmens išgauti parodymus ar prisipažinimą“, „kai kuriais atvejais ikiteisminio tyrimo institucijos piktnaudžiauja, pateikdamos netikslius ar netgi klaidingus duomenis“, „itin didelę įtaką specialistų sprendimams kreipiantis dėl suėmimo ir jį skiriant daro visuomenės ir žiniasklaidos reakcija. Spauda situacijas, kai atsisakoma skirti suėmimą, yra linkusi skandalizuoti, o specialistus <…> vertinti neigiamai. Todėl, vengdami galimos reakcijos, praktikai kai kuriais atvejais tiesiog renkasi „saugų“ variantą ir skiria suėmimą, kadangi nepagrįsto suėmimo skyrimo atvejai visuomenės dėmesio susilaukia retai“. Po poros metų, 2015 m., publikuotame tyrime Žmogaus teisių stebėjimo instituto ekspertai vėl priminė ne tik nesikeičiančią, bet žmogaus teisių apsaugos požiūriu netgi blogėjančią situaciją: „suėmimas yra taikomas pernelyg dažnai“, „gynybai dažniausiai leidžiama susipažinti ne su visa, o tik dalimi bylos medžiagos“, taip „ribojant gynybos galimybes veiksmingai ginčyti suėmimą“, „gynybos advokatų ir prokurorų argumentai ir pareiškimai ne visada traktuojami vienodai“, „suėmimo posėdžiuose retai pateikiami suėmimo poreikį konkrečiai patvirtinantys ar paneigiantys duomenys“, „dauguma teismo nutarčių skirti suėmimą yra nepakankamai motyvuotos ir dažnai remiasi pernelyg nekonkrečiais ir šabloniškais argumentais, beveik nesistengiant jų pritaikyti konkrečios bylos aplinkybėms“ ir t. t. 2017 m. iš esmės analogiškas įžvalgas padarė ir Europos Komisijos finansuoto tarptautinio projekto „Siekiant, kad suėmimas būtų kraštutinė priemonė“, ekspertai. Deja, nė viena šių ekspertų įžvalgų reikšmingesnės valdžios reakcijos nesulaukė. Pastaruoju metu, formaliai prisidengiant „kova su COVID-19 pandemija“, vengimu socialinių kontaktų, teismuose vystoma praktika sukuria tiesiog tragiškas pasekmes žmogaus laisvei. Žmogaus laisvė tikriausiai tik gūdžiu sovietmečiu buvo labiau „bevertė“, nei į ją žvelgia šiandieninė teismų praktika. Teisėjų nenorą žiūrėti į akis žmogui, iš kurio jis atima laisvę, nenoru klausytis advokatų – į kuriuos neretas teisėjas žiūri kaip į asmenis, kurie gaišina jų laiką ar atima jų dėmesį – kalbų bei siekį susikurti vien tik asmeniškai sau komfortiškas teisingumo vykdymo sąlygas (lygiai taip pat elgiasi ir prokurorai), išnaudoja baudžiamojo persekiojimo institucijos.
Taigi kaip šiandien žmones suima Lietuvos teisėjai?
Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sulaikytas asmuo, kurį norima suimti, t. y. ir toliau laikyti nelaisvėje, ne vėliau nei per 48 valandas turi būti „pristatytas“ į teismą, kur, „sulaikytajam dalyvaujant“, sprendžiamas jo sulaikymo pagrįstumas. Tai, kad sulaikytasis turi būti „pristatytas“ į teismą ar pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pabrėžia ir Žmogaus teisių konvencija bei kiti tarptautinės teisės aktai, taip pat ir Baudžiamojo proceso kodeksas. Deja, Lietuvos teisėjai (neabejotinai tą žinant, tam pritariant ar tą toleruojant teismų vadovams) nusprendė, jog sulaikyto asmens pristatymas į teismą, teismo posėdžio organizavimas, žmogaus, kurį prašoma suimti, emocijos ir t. t., tikriausiai, pernelyg vargina teisėjus, todėl jo nebereikia fiziškai „pristatyti“ į teismą pas teisėją – sulaikytasis gali pabūti ir policijos areštinėje, tardymo izoliatoriuje ar pataisos namuose, o teisėjas su juo pabendraus „nuotoliniu būdu“ – naudojantis garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones. Žinoma, per definitionem galima kelti klausimą, ar Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „pristatytas“ XXI-ajame amžiuje turi būti suvokiama tik kaip „fizinis asmens pristatymas“, pvz., atvedimas, atvežimas ir fizinis buvimas teismo posėdžių salėje, ar gali būti interpretuojama plačiau, pvz., kaip apimanti ir „dalyvavimą teismo posėdyje, naudojant elektroninių ryšių (vaizdo – garso nuotolinio perdavimo) priemones“. Tačiau tai nėra teismo diskursas (tokius klausimus gali diskutuoti doktrina, jie gali tapti ir viešuoju, bet ne teismo diskursu). Visų pirma dėl to, kad teismas pagal Konstituciją privalo „klausyti įstatymo“, o įstatymas – Baudžiamojo proceso kodeksas – šiuo atveju sako, jog dėl suėmimo paskyrimo turi būti organizuojamas „fizinis teismo posėdis“, o sulaikytasis turi būti fiziškai į jį pristatytas: įstatymas neleidžia teisėjui, kuris sprendžia suėmimo paskyrimo klausimą, organizuoti kitokių, „ne fizinių“ teismo posėdžių ir fiziškai nepristatyti sulaikytojo į tokį teismo posėdį. Kai sprendžiamas „suėmimo termino pratęsimo“ klausimas, įstatymas leidžia suimtojo fiziškai nepristatyti į teismą, o jo dalyvavimą užtikrinti garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis, tačiau kai sprendžiamas „suėmimo skyrimo“ klausimas – ne. Tad daugiau nei akivaizdu, jog pagal Konstituciją privalėdami „klausyti tik įstatymo“, Lietuvos teisėjai suėmimo skyrimo procese įstatymo ne tik kad „neklauso“, bet dargi jį sąmoningai ignoruoja ar pakeičia. O gal Lietuvos teisėjai jau gali pasirinkti įstatymą, kurio jiems patogu „klausytis“? Antra vertus negalima pamiršti ir „teisės būti pristatytam pas teisėją“ prasmės. Laisvę praradusio žmogaus „teisė būti pristatytam pas teisėją“ yra viena fundamentaliausių žmogaus teisių, savo istoriją formaliai pradedanti 1679 m., kai Anglijos parlamentas išleido Habeas Corpus Act, uždraudusį atimti iš žmogaus laisvę be teismo proceso, be žmogaus išklausymo teisme. Už šią teisę yra pralieta per daug kraujo ir ašarų, kad jos galėtume lengva ranka atsisakyti vien dėl teisėjo patogumo. Asmens „pristatyme pas teisėją“ yra užkoduota didžiulė vertybinė reikšmė, vertybinis krūvis, kurį suponuoja išskirtinė pagarba žmogaus laisvei, vitalinė būtinybė užtikrinti realią ir veiksmingą jos apsaugą: „pristatymu pas teisėją“ laisvės netekęs žmogus iš baudžiamosios valdžios žinios ir įtakos (paprastai tariant, policijos areštinės) yra sugrąžinamas į laisvės būklę (kuri yra būdinga jam, kaip žmogui, kaip įgimtą orumą turinčiai asmenybei) – į teismo pastatą, kuriame policijos areštinėje tvyrojusią prievartos atmosferą, „kerzinių batų kvapą“ pakeičia laisvės dvasia, kurioje karaliauja teisingumas, kuriame išklausomi ir įvertinami visi argumentai, kuriame nėra „lygesnių“, kuriame sprendžia nuo baudžiamosios valdžios nepriklausomas ir nešališkas teisėjas, kurio pirminė paskirtis ir yra apsaugoti žmogų nuo baudžiamosios valdžios piktnaudžiavimo ir savivalės. „Pristatymu pas teisėją“ sulaikytam žmogui yra suteikiama viltis ir tikėjimas, galimybė apsiginti ir apsisaugoti. Taigi sulaikyto asmens „teisės būti pristatytam pas teisėją“ prasmė suponuoja fizinį jo pristatymą į teismą ir „fizinis pristatymas“ negali būti pakeistas jokiais surogatais, įskaitant „nuotolinį teismo procesą“ ir t. t. Paprastai tariant, policijos areštinėje sukonstruotame „narve“ sėdintis sulaikytasis nėra ir niekuomet nesijaus, jog dalyvauja teismo posėdyje, negali ir niekuomet nepasitikės teismu kaip institucija, pašaukta vykdyti teisingumą.
Taigi neorganizuodami „fizinio teismo posėdžio“ ir fiziškai nepristatydami į jį sulaikytojo, net jei ir leidžia policijos areštinėje laikomam sulaikytajam per vaizdo kamerą matyti teisėjo ir prokuroro veidus, teisėjai veikia contra legem ir paneigia sulaikyto asmens „teisės būti pristatytam pas teisėją“ prasmę ir tikslus. Ir taip teisėjai elgiasi tik dėl to, kad viena vertus pačiam teisėjui (žinoma, ir prokurorui, tik jis šiuo aspektu „yra nematomas“ – pasislėpęs už teisėjo) taip yra patogiau, kita vertus savo darbo sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą, taigi ir „kito žmogaus“ laisvės kaip vertybės, teisėjas nelaiko tuo, kas yra svarbu. Sunku patikėti, kad nosį ir burną dengiančią asmens apsaugos priemonę bei pirštines dėvinčio teisėjo žiūrėjimas į už kelių ar net keliolikos metrų teismo posėdžio salėje sėdintį sulaikytąjį „per stiklinę pertvarą“, jo išklausymas ir pan. sukuria didesnę grėsmę teisėjo ar teismo posėdžio sekretoriaus sveikatai nei jų apsilankymas maisto prekių parduotuvėje, važiavimas liftu, bendravimas su iš vaikų daželio grįžusiu vaiku ir pan. Apibendrintai tariant, nors Konstitucija, tarptautinės teisės aktai ir baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja pristatyti sulaikytąjį teisėjui ir suėmimo skyrimo klausimą spręsti teismo posėdyje, Lietuvos teisėjai neorganizuoja „pilnaverčių“ fizinių teismo posėdžių ir nepareikalauja, kad sulaikytasis būtų pristatytas į teismo posėdžio salę. Habeas Corpus šiandienos Lietuvos sąlygomis tereiškia tik sulaikytojo teisę per ekraną pamatyti jo laisvę atimančio teisėjo veidą.
Maždaug nuo 1989 m., kai Europos žmogaus teisių teismas paskelbė sprendimą byloje Lamy prieš Belgiją, laikomasi principinės teisinės nuostatos, kad teisėjui sprendžiant suėmimo klausimą, sulaikytasis ir jo gynėjas turi teisę susipažinti su visa medžiaga, kurią prokuroras pateikė teisėjui. Galioja principas „teisėjas nieko negali turėti ar slėpti užantyje“. Tiesa, Lietuva šią nuostatą į Baudžiamojo proceso kodeksą įsirašė tik po 26 metų. Ši procesinė pozicija siekia užtikrinti „vienodą žinojimą“ ir lygiavertį procesinį rungimąsi – nežinodamas, kokiais duomenimis disponuoja teisėjas (kokiais gali būti pagrindžiamas teismo sprendimas), gynėjas negali lygiaverčiai diskutuoti nei įtariamajam pareikšto baudžiamojo kaltinimo, nei grėsmių, kurios legitimuoja suėmimą. Ši gynėjo teisė nebuvo kvestionuojama nuo maždaug 2005 metų, kai ją Lietuvos teismams priminė tuometis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas. COVID-19 sąlygomis ir ši gynėjo teisė įgauna pilkų atspalvių: teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurią jam pateikia prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, iš gynėjo dar niekas neatėmė, tačiau užtikrintumas, kad gynėjui susipažinti buvo pateikta ta pati medžiaga, kokia yra pateikta ir teisėjui, COVID-19 sąlygomis „išgaravo kaip kamparas“. Nebėra ir užtikrintumo, kad teisėjui apskritai pateikiama ikiteisminio tyrimo medžiaga, o iš teisėjo elgesio kyla ir abejonė, ar ta medžiaga teisėjui apskritai dar yra reikalinga? Spręsdamas suėmimo klausimą, teisėjas ant savo darbo stalo įprastai nebeturi jokios „popierinės“ ikiteisminio tyrimo medžiagos, bet sako, jog turi prieigą prie elektroninių procesinių dokumentų ir kitų duomenų, fiksuotų „Informacinėje baudžiamojo proceso sistemoje“. Elektroniniai dokumentai ir duomenys XXI-ajame amžiuje nebestebina ir nekelia baimių, tačiau dingo „vienodo žinojimo“ garantija. Gynėjas neturi asmeninės (profesinės) galimybės matyti ir žinoti duomenis, kurie Informacinėje baudžiamojo proceso sistemoje buvo atskleisti teisėjui, o teisėjas šių duomenų gynėjui taip pat neatskleidžia. „Vienodas žinojimas“ Lietuvos teismuose COVID-19 sąlygomis reiškia tiesiog „pasitikėjimą prokuroro žodžiu“, kad gynėjui buvo atskleisti tie patys duomenys, kokie yra atskleisti teisėjui. „Džentelmeno žodis“ ar „tikėjimas“ tampa itin reikšminga naująja procesine paradigma? Iki šiol šios kategorijos tebuvo profesinės etikos (džentelmeniškumas) ar religijos (tikėjimas) dalykai. Netolimoje ateityje gal reikėtų pereiti prie dar patogesnio procesinio standarto – apskritai pasitikėti prokuroro žodžiu, jog „yra duomenų“ ir net neprašyti jų atskleisti? Teisėjai sutaupytų daug laiko, kurį galėtų skirti rūpinimuisi savo sveikata ir kuo patogesnėmis darbo sąlygomis. Beje, toks gynėjo supažindinimas su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurį jam leidžia teisėjas, vėlgi tiesiogiai prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymui, kuris garantuoja – būtent įstatymas, ne teisėjas garantuoja – gynėjui teisę susipažinti ne su „šiaip ikiteisminio tyrimo duomenimis“, kuriuos jam pateikia prokuroras, o su „tais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriuos prokuroras pateikia teisėjui“. Taigi šiandienos suėmimo skyrimo procese COVID-19 sąlygomis nebelieka ir „vienodo žinojimo“.
Vienas reikšmingų suėmimo proceso atributų yra ir asmens, kurį norima suimti, teisė į gynybą: teisė be pašalinių susitikti ir nekliudomai bendrauti su gynėju tiek prieš teismo posėdį, kuriame bus sprendžiamas suėmimo klausimas, tiek teismo posėdžio metu. Deja, bet ir ši gynybos teisė tapo „nuoga teise“ (nudum jus) – „teise“, kuri turi pavadinimą, bet nebeturi turinio. Žmogų suimantys Lietuvos teisėjai sako, jog šios gynybos teisės jie neriboja, nes gynėjas gali nuvykti į policijos areštinę ir teismo posėdyje dalyvauti naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones, sėdėdamas kartu su sulaikytu ginamuoju viename „narve“ policijos areštinėje. Tai yra nuo COVID-19 savo sveikatą saugančio ir savo sveikatos labui daugybę fundamentalių vertybių ir principų „aukojančio“ teisėjo pasiūlymas advokatui. Ir tokiame „teismo procese“ gynėjas tikriausiai turėtų dalyvauti vilkėdamas mantiją (nes turi demonstruoti pagarbą teismui, kaip institucijai, ir teismo procesui)? Plačiau nediskutuojant etinės tokio pasiūlymo pusės, pažymėtina, jog nė vienas save ir savo profesiją gerbiantis advokatas nesėdės „narve“, juo labiau nevilkės „narve“ mantijos, papuoštos garbingu profesinę laisvę ir nepriklausomumą reiškiančiu advokatūros ženklu. Gynėjo ir ginamojo bendravimas, abiems jiems sėdint „narve“, neužtikrina susitikimo konfidencialumo ir tuo būdu riboja teisę į gynybą. Gynėjo buvimas ne teismo posėdžio salėje ir negalėjimas matyti visko to, kas vyksta teismo posėdžio salėje, apskritai neigia teisinės gynybos, kaip procesinės funkcijos, veiksmingumą. Taigi „nuotoliniame“ teismo posėdyje yra iš esmės apribota ir sulaikyto asmens teisė į gynybą.
Galiausiai pažymėtinas ir teismo požiūris į tai, ką jis veikia suėmimo skyrimo procese, kokia yra jo procesinė misija. Pagal Žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnį ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, suėmimas gali būti paskirtas esant tam tikroms sąlygoms ir pagrindams: 1.) pagrįstam įtarimui, kad asmuo, kurį norima suimti, galėjo padaryti nusikalstamą veiką, 2.) bent vienai iš grėsmių, kurioms užkirsti kelią ir norima žmogų suimti – grėsmei, kad įtariamasis gali pabėgti ir pasislėpti, grėsmei, kad jis gali neleistinai trukdyti procesui, ar grėsmei, kad gali daryti naujus nusikaltimus, ir 3.) proporcingumui (adekvatumui) tarp siekiamo tikslo ir ribojamų žmogaus teisių. Gana akivaizdu, jog visos šios procesinės kategorijos priklauso nuo konkrečių konkretų įvykį ir asmenį liečiančių individualių faktinių aplinkybių, jų pagrįstumo ir įrodytumo. Paprastai tariant, visos suėmimui reikšmingos sąlygos ir pagrindai suponuoja įrodinėjimą ir reikalauja įrodytumo. Lietuvos teisėjai ir šiuo aspektu turi savitą požiūrį: konkrečius faktus ar jų įrodytumą liečiančius suimtojo teisinės gynybos argumentus „atmuša“ „karūnuota fraze“, esą spręsdami suėmimo klausimus, teismai “suimtojo kaltės klausimo nesprendžia” ir “įrodymų nevertina”. Žinoma, nagrinėjant baudžiamąją bylą iš esmės ir sprendžiant suėmimo klausimą, yra skirtingi įrodinėjimo dalykai (iš dalies kiti faktai ir kitos aplinkybės, kuriuos reikia įrodyti), galbūt skirtingas faktų pripažinimo įrodytais laipsnis ir t. t., tačiau tai visiškai nesuponuoja išvados, kad teisėjas, kuris sprendžia suėmimo klausimą, apskritai yra „atleistas“ nuo pareigos „išsamiai įvertinti jam pateiktus faktinius duomenis (įrodymus)“. Antra vertus, skiriant suėmimą, žinoma, nebūtina turėti tiek faktinių duomenų (įrodymų), kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį, skiriant suėmimą faktiniai duomenys (įrodymai) analizuojami ir vertinami tiek, kad būtų galima nustatyti ir pagrįsti suėmimo sąlygas ir pagrindus, tačiau šios procesinės premisos vėlgi nereiškia, kad teisėjas (teismas) gali neanalizuoti ir nevertinti jam pateiktų faktinių duomenų (įrodymų) turinio ir įrodomosios reikšmės. Trečia. Kaip minėta, pagrįstas įtarimas yra būtina suėmimo sąlyga, tam tikros grėsmės yra būtini alternatyvūs suėmimo pagrindai, privalomas yra ir proporcingumo išlaikymas; visi kartu jie yra suėmimo conditio sine qua non (sąlygos, be kurių suėmimas yra neįmanomas), kurie privalo būti visą suėmimo taikymo laikotarpį.
Jei teisėjas nevertina faktinių duomenų (įrodymų), kaip tada jis nusprendžia, ar in concreto yra įtarimas ir koks jis yra – pagrįstas ar nepagrįstas, pakankamas ar nepakankamas, reikšmingas ar nereikšmingas? Lygiai tas pats su grėsmėmis ir proporcingumu. Stebuklas šiuo atveju (kaip ir visais kitais baudžiamajame procese) greičiausiai neįvyksta, teisėjas (teismas) nesikreipia į dvasias ir neišgirsta jų balsų, nepatiria apsireiškimo ir t. t. Teisėjas ir šiuo atveju atlieka tas fizines ir mąstymo operacijas, kokias įprastai atlieka teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš esmės: klausosi suimamojo (suimtojo) paaiškinimų ir profesionaliųjų proceso šalių kalbų, skaito bylos dokumentus, apmąsto tai, ką perskaitė ir išgirdo, iš to, ką perskaitė ir išgirdo, daro apibendrinančias išvadas ir t. t. Taigi spręsdamas, ar in concreto yra suėmimo sąlygos ir pagrindai, teisėjas natūraliai ir neišvengiamai daro lygiai tą patį, ką daro teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš esmės – vertina ikiteisminio tyrimo (baudžiamosios bylos) medžiagoje esančius duomenis apie teisiškai reikšmingus faktus – šiuo aspektu visiškai nesvarbu, kaip šiuos „teisėjui pateiktus duomenis“ bepavadintume: ar „faktiniais duomenimis“, ar „įrodymais“, ar dar kaip nors. Žiūrint paprastai, teismas ar teisėjas baudžiamajame procese iš esmės ir neturi ką daugiau veikti, kaip tik analizuoti ir vertinti faktinius duomenis ar įrodymus. Faktinius duomenis ar įrodymus teismas vertina pagal tas pačias „įrodymų vertinimo taisykles“, pagal kurias įrodymai vertinami priimant teismo baigiamąjį aktą, nes kitokių „faktinių duomenų ar įrodymų vertinimo taisyklių“ paprasčiausiai nėra. Tad teisėjo veikla (beje, ir funkcija) suėmimo skyrimo procese yra „faktinių duomenų (įrodymų) vertinimas“. Jei šią teisėjo veiklą norima definicijų lygmenyje atskirti nuo teismo veiklos nagrinėjant baudžiamąją bylą iš esmės, galima ją pavadinti preliminariu faktinių duomenų (įrodymų) vertinimu ar faktinių duomenų (įrodymų) vertinimu prima facie, bet tai nekeičia reikalo esmės. Beje, šiuo aspektu netgi galima klausti: jei tai, ką suėmimo procese daro teisėjas, nėra faktinių duomenų (įrodymų) vertinimas, tai ką tada teisėjas apskritai veikia suėmimo skyrimo procese? Ketvirta. Jau minėta, kad teisėjas suėmimo procese privalo nustatyti, pvz., pagrįstą įtarimą. Tam, kad teisėjas nuspręstų, ar in concreto yra įtarimas in personam, jis privalo konstatuoti ne tik tam tikrą objektyvų asmens dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką (objektyvią asmens sąsają su nusikalstama veika), bet ir tam tikras subjektyvias aplinkybes, subjektyvią asmens sąsają su nusikalstama veika – asmens pasirinkimo laisvę, elgesio sąmoningumą ir valią, elgesio kryptingumą ir t. t. Tai, žinoma, nėra „kaltės konstatavimas“ (ir materialiąja, ir procesine prasme), tačiau sulaikytojo gynyba įprastai ir neargumentuoja tuo, kad sulaikytasis „yra nekaltas“. Ji argumentuoja tuo, kas yra reikšminga suėmimo procese – kad „įtarimas in concreto nėra pagrįstas“.
Tad Lietuvos teismų praktikos teiginys, esą skiriant suėmimą, „suimtojo kaltės klausimas nėra sprendžiamas“, iš dalies yra manipuliacinis, sąmoningai siekiant nukreipti profesinį diskursą nuo reikalo esmės. Kaip teisėjas gali konstatuoti pagrįstą įtarimą, jei nevertina nei įrodymų, nei nieko, kas būtų susiję su subjektyviąja įtariamo asmens elgesio išraiška, taip pat ir kaltumu? Penkta. Tai, kad spręsdamas suėmimo klausimą, teisėjas atlieka ir tam tikrą „kaltumo vertinimą“, pagrindžia ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostata, kuri draudžia „dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą“ teisėjui, kuris „sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą“. Šešta. Tai, kad suėmimo procese teisėjas ir analizuoja bei vertina faktinius duomenis (įrodymus), ir analizuoja bei vertina tam tikrą įtariamojo (kaltinamojo) „kaltumo elementą“, kuris per definitionem patenka į pagrįsto įtarimo sampratą, aiškiai matyti per pozityvų pagrįsto įtarimo konstatavimą – teisėjo pripažinimą, kad in concreto yra pagrįstas įtarimas, kaip suėmimo sąlyga. Nejau ir pagrįstą įtarimą teisėjas konstatuoja „neanalizuodamas ir nevertindamas jam pateiktų faktinių duomenų (įrodymų)“ ar aiškiai matydamas, kad įtariamasis (kaltinamasis) nepadarė nusikalstamos veikos? Taigi jei teisėjas ir faktinius duomenis (įrodymus), ir pagrįstą įtarimą įvertina įtariamojo (kaltinamojo) nenaudai, kodėl faktinių duomenų (įrodymų) jis negali įvertinti ir „įtariamojo (kaltinamojo) naudai“ – jei teisėjas konstatuoja pagrįstą įtarimą, kaip suėmimo conditio sine qua non, kas draudžia teisėjui konstatuoti pagrįsto įtarimo nebuvimą? Baudžiamojo proceso įstatymas teisėjui to daryti ne tik nedraudžia, bet dargi priešingai – įpareigoja tą daryti – dėmesingai ištirti ir įvertinti. Taigi Lietuvos teismų jurisprudencijai įprastas „apsisaugojimo“ ir „nenoro veikti“ teiginys, esą suėmimo klausimą sprendžiantis teisėjas “suimtojo kaltės klausimo nesprendžia” ir “įrodymų nevertina”, yra sofistika, kuria atsisakoma vykdyti tai, kam teisėjas apskritai yra skirtas šiame procese – realiai ir veiksmingai saugoti žmogaus laisvę. Teisėjo atsisakymas analizuoti ir vertinti teisinės gynybos pateiktus ar ikiteisminio tyrimo (baudžiamosios bylos) medžiagoje esančius besiginančiajam naudingus faktinius duomenis ar argumentus akivaizdžiai siaurina proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų veikimą suėmimo procese bei kelia pagrįstų abejonių suėmimo klausimą sprendžiančio teisėjo šališkumu. Kodėl taip elgiasi teisėjai? Nes taip jiems yra patogiau – formaliai parašai, kad tokių klausimų nesprendi ir nebereikia atsakinėti į suimamo žmogaus teisinės gynybos agumentus (o neretai juos paneigti būna gana sunku).
Apibendrinant aukščiau trumpai pristatytą suėmimo skyrimo procesą formaliai „iš COVID-19 gniaužtų besivaduojančioje“, o iš tiesų „COVID-19 situaciją baudžiamosios valdžios galių stiprinimo ir prievartos naudai sėkmingai išnaudojančioje“ Lietuvoje, akivaizdu, jog laisvę iš žmogaus Lietuvos teisėjas atima pernelyg „lengva ranka“ – (1.) atsisakęs betarpiškai pamatyti žmogų, kurį ketina suimti (matydamas jį tik televizoriaus ar kompiuterio ekrane), (2.) nesuteikęs šiam žmogui galimybės savo poziciją išdėstyti laisvės ir vilties (tikėjimo) būti išklausytam atmosferoje (o ne sėdint policijos areštinėje, bet kokias viltis „laidojančiame“ „narve“; beje, viltis būna „palaidota“ jau anksčiau – kai teisėjas nepakviečia į teismo posėdį), (3.) atėmęs iš sulaikytojo ir gynėjo galimybę ir (3.1.) susipažinti su visais tais duomenimis, kuriais disponuoja teisėjas, ir (3.2.) konfidencialiai pasitarti, ir netgi (3.3.) matyti viską, kas vyksta „teismo procese“ (televizoriaus ar kompiuterio ekrane tematant tik teisėjo veidą; jei gynėjas būna kartu su sulaikytuoju, tai „teismo proceso“ nemato ir gynėjas), o galiausiai ir (4.) atsisakęs vertinti teisinės gynybos argumentus, kurie neigia sulaikytajam pareikštą įtarimą (nes neva tai jis šiame proceso etape nesprendžia kaltumo klausimo ir nevertina įrodymų).
Šiuo aspektu galima vėl prisiminti „A. Navalno teismo procesą“ Rusijoje ir priežastis, kodėl A. Navalnas teigė, jog pareigūnai „suplėšė ir išmetė baudžiamojo proceso kodeksą“: nebuvo užtikrinta gynėjo ir ginamojo pasimatymo paslaptis (susitikimų ir pokalbių konfidencialumas), teismo proceso viešumas, teismo nepriklausomumas, teisė į gynybą ir proceso šalių lygiateisiškumas. Ar ne déjà vu? Žinoma, galima sakyti, kad „A. Navalno teismo procesą“ nulėmė Rusijos politinis režimas, politiniai motyvai. Tai tiesa. Tačiau viena vertus jei Rusijoje yra aiški priežastis, kodėl yra tokie „teismai“ ir vyksta tokie „teismo procesai“, tai kodėl tokie „žmogaus laisvės atėmimo procesai“ vyksta Lietuvoje? Kokia yra nacionalinė to priežastis? Kita vertus aptariamu aspektu nediskutuojamas pareikštų baudžiamųjų kaltinimų pobūdis ar tikslas – ar jie yra politiškai motyvuoti. Nors, tiesą sakant, „nauda valdžiai“ yra „nauda valdžiai“ ir skirtumas tarp politinės valdžios ir baudžiamosios valdžios nėra tiek didelis. Aptariamu aspektu kalbama tik apie procesinę formą. Procesinis (procedūrinis) teisingumas yra ne mažiau svarbus žmogaus teisių apsaugai nei materialusis. Jis kartais net labiau sukuria ar panaikina žmonių pasitikėjimą teismu ir kriminaline justicija apskritai.
Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas
