V. Sinkevičius. Apie paralelinius teisinės tikrovės pasaulius

Labai abejoju, kad Lietuvoje yra paralelinė teisinė tikrovė, apie kurią prieš kelias dienas paskelbtame komentare rašė Gintaras Kryževičius (G. Kryževičius. Paraleliniai teisinės tikrovės pasauliai. Teisė.Pro. 2020-11-07). Tai, kad kartais nesutampa bendrosios kompetencijos teismų, administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo požiūriai aiškinant Konstituciją, yra normalu. Nekvestionuotina ir tai, kad teisiniame ginče, kaip reikia suprasti Konstitucijos nuostatas, galutinį žodį taria tik Konstitucinis Teismas. Paralelinės teisinės tikrovės fragmentų atsiranda, kai kartais bandoma nepaisyti Konstitucinio Teismo pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialiosios konstitucinės doktrinos, kai Konstituciją bandoma aiškinti remiantis ne ja pačia, o ordinariniais įstatymais ir kitais žemesnės galios teisės aktais. Kai užmirštama, kad Konstitucinio Teismo pateikta Konstitucijos nuostatų samprata susaisto ne tik visus teisėkūros subjektus, bet ir visas teisę taikančias institucijas, pirmiausia teismus, taip pat ir teismų savivaldos institucijas: leisdami įstatymus ir kitus teisės aktus, taikydami teisę, jie negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Tai galioja ir Teisėjų tarybai. Maniau, kad tai aksiomos. Pasirodo, jos žinomos ne visiems teisėjams. O jeigu žinomos, kodėl jomis ne visada remiamasi, taip pat ir priimant Teisėjų tarybos sprendimus, kodėl atsiranda prielaidų rastis kelioms teisinėms tikrovėms?

G. Kryževičiaus straipsnis pradedamas tuo, kad jam jau kurį laiką „brendo mintis atvirai pasisakyti, ką galvoju apie pastaruoju metu įtampas keliančias, teismų sistemą tiesiogiai liečiančias teisines situacijas“, kad jam „kelia daug klausimų situacijų ir piktų, ant įžeidimų ir žeminimo ribos balansuojančių komentarų sutaptys“, kad „kas šiandien gali paneigti, kad, pasinaudojant aukštomis pozicijomis ir populistine orientacija į visuomenės nuomonę, išpuolių prieš teismus ir teismų savivaldą tikslas – paskatinti burtis po konstitucine sistemos reformavimo vėliava?!“. Gaila, kad teisėjas nenurodo, kas, kada ir kokius konkrečius išpuolius prieš teismus ir teismų savivaldą surengė, kas ir kaip naudojasi aukštomis pozicijomis, skatindamas reformuoti konstitucinę sistemą. Diskusija būtų daug racionalesnė. Man nėra žinoma apie kokius nors tokio pobūdžio išpuolius prieš teismus ar teismų savivaldos institucijas, apie kieno nors siekius diskredituoti teismus ar jų savivaldos institucijas. Kiekvienas teisininkas pasakys, kad diskutuojama tik dėl faktų ir teisės, o ne dėl kieno nors sugalvotų, įsivaizduojamų ar nutylėtų dalykų. Nors G. Kryževičius savo straipsnyje nenurodo jo daug kartų minimo konstitucinės teisės „eksperto“ vardo ir pavardės, galiu suprasti, kad straipsnio autoriui tikriausiai užkliuvo ir mano publikacija apie Teisėjų tarybą (V. Sinkevičius. Teisėjų tarybos diskrecijos ribos. Teisė.Pro. 2020-10-28), kurios narys jis, kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, yra pagal pareigas. Todėl bandysiu dar kartą paaiškinti, kokius klausimus kėliau straipsnyje, kodėl Teisėjų tarybos sprendimas M. Striauko byloje, mano nuomone, yra teisiškai ydingas. Toks paaiškinimas reikalingas, nes G. Kryževičiaus pasipiktinimas, kad „kaip neigiamas pagrindinis veikėjas parodoma Teisėjų taryba“, kad „poros komentatorių itin spalvingais epitetais lydima, vėl prisiminta teisėjo M. Striauko atleidimo iš pareigų istorija“, kad „Teisėjų taryba šių komentatorių aršiai kritikuojama už tai, kad ji nepatarė atleisti teisėją iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą“, neturi jokio teisinio pagrindo. Kita vertus, negaliu suprasti, kodėl teisės mokslininko kritinė nuomonė apie Teisėjų tarybos sprendimą laikoma teismų sistemos ir Teisėjų tarybos puolimu, įžeidimu ar žeminimu. Teisinę nuomonę, kuri nepatinka, galima paneigti remiantis tik faktais ir teisiniais argumentais, o ne sąmokslo teorijomis ar bendro pobūdžio samprotavimais. Mane, kaip teisės mokslininką, domina tik tai, ar Teisėjų tarybos patarimas Respublikos Prezidentui neatleisti M. Striauko iš teisėjo pareigų tinkamai teisiškai motyvuotas, ar Teisėjų taryba, priimdama nurodytą sprendimą, paisė Konstitucinio Teismo doktrinos, taigi, ar paisė Konstitucijos.

Teisėjų tarybos sprendimą kritikavau tik dėl to, kad ji atvirai iškreipė jai pateiktame Respublikos Prezidento prašyme išdėstytą klausimą, į jį neatsakė. Priminsiu, kad, Respublikos Prezidento nuomone, teisėjas, kuris automobilį vairavo išgėręs, savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, todėl Respublikos Prezidentas prašė Teisėjų tarybos įvertinti, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą, ir prašė patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų. Ką į tai atsakė Teisėjų taryba? Rašiau, kad ji tiesiog išsisuko nuo atsakymo į šį klausimą, kad Teisėjų taryba visiškai netyrė, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą. Jos sprendime apie tai nerasime nė žodžio. Kad būtų aiškiau, cituoju Teisėjų tarybos sprendimą: „Respublikos Prezidentas <…> teisėjo vardą žeminantį poelgį vertina kaip pakankamą griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimui. Tuo tarpu Teisėjų garbės teismas laiko, kad teisėjo poelgiai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad leistų šį teisėją atleisti iš pareigų.“ Taigi, Teisėjų taryba lyg prisidengia Teisėjų garbės teismo sprendimu. Toliau Teisėjų taryba rašo: „Teisėjų taryba pripažįsta [čia ir toliau citatoje kursyvu išskirta mano. – V. S.], kad teisėjas savo veiksmais pažeidė Teisėjų Etikos kodekso 13 straipsnio 1 ir 7 punktuose įtvirtinto padorumo principo bei 14 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinto pavyzdingumo principo reikalavimus, pakenkė teismų sistemos autoritetui. Vis dėlto, Teisėjų taryba sprendžia, kad teisėjo padaryto pažeidimo pavojingumas, taip pat teisėjo asmeninės ir profesinės savybės lemia, kad Respublikos Prezidento siūloma drausminė nuobauda teisėjui – atleidimas iš pareigų būtų per griežta ir neproporcinga.“ Konstatavęs, kad Teisėjų taryba netyrė, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą, padariau išvadą, kad Teisėjų tarybos sprendimas nėra tinkamai teisiškai motyvuotas, nes jis priimtas neatlikus teisėjo veikos teisinio kvalifikavimo. Rašiau ir apie tai, kad Teisėjų taryba neatliko jai tenkančios konstitucinės pareigos, nepaisė Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos, nepagrįstai išplėtė jai Konstitucijoje nustatytos diskrecijos ribas, veikė ulra vires.

Gaila, bet piktindamasis mano kritišku požiūriu į Teisėjų tarybos sprendimą G. Kryževičius nepateikia jokių faktinių ar teisinių argumentų, paneigiančių mano nuomonę, kad Teisėjų tarybos sprendimas yra teisiškai ydingas. Jo komentare nepaaiškinama, kodėl Teisėjų taryba nevertino, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą. Tiesa, jis rašo, kad Teisėjų garbės teismas konstatavo, jog teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. To niekada neginčijau nei aš, nei kas nors kitas. Klausiau, kokia šiuo požiūriu yra Teisėjų tarybos pozicija. Teisėjų tarybos sprendime ji nepareikšta. Visiškai sutinku su straipsnio autoriumi, kad „veikos teisiškai kvalifikuojamos ir atsakomybės klausimas sprendžiamas laikantis visuotinai pripažįstamų bendrųjų taisyklių, kurios, kad ir kaip kai kam nepatiktų, nėra lietuviškas išradimas. Jos buvo plėtojamos ir gryninamos vakarietiškos teisinės kultūros aplinkoje. Pagal tas bendrąsias taisykles sprendžiant dėl teisinės atsakomybės turi būti atsižvelgiama į visas veikos padarymo aplinkybes. Žinoma, be bendrųjų teisinių taisyklių yra dar ir etiniai vertinimai.“ Bet juk aš savo straipsnyje būtent to ir klausiau: kodėl Teisėjų taryba neatliko savo konstitucinės pareigos pateikti teisėjo veikos teisinį kvalifikavimą, kodėl sprendė teisėjo atsakomybės klausimą prieš tai nepateikusi jo veikos teisinio kvalifikavimo? Užuot gavę atsakymą į aiškų klausimą, skaitome, kad kažkas esą nori „atšaukti teisinio vertinimo taisykles“, kad „mechaninis, formalus teisės taikymas mažai ką bendra turi su teisingumu“, kad „yra dar ir paprasčiausia propaganda, net jei ji yra apkaišoma Konstitucijos citatomis“. Nei siūliau atšaukti asmens veikos teisinio kvalifikavimo taisykles, nei siūliau mechaniškai taikyti teisės normas, nei esu skaitęs ar girdėjęs, kad kas nors kitas būtų siūlęs ką nors panašaus. Taip pat neužsiimu jokia propaganda, tik aiškinu Konstituciją taip, kaip ją supranta Konstitucinis Teismas. Ir ja remiuosi, nes pagal Konstituciją, kaip ir kiekvienas kitas pilietis, turiu teisę rinkti ir skleisti informaciją, taip pat ir apie Teisėjų tarybos priimtus sprendimus, o mokslas ir tyrimai pagal Konstituciją yra laisvi.

Kita vertus, net sutikus su Teisėjų tarybos nuomone, kad teisėjas pažeidė Teisėjų etikos kodeksą, tai neatleidžia jos nuo konstitucinės pareigos vertinti ir tai, ar šio kodekso pažeidimas nėra toks, kad teisėjas gali būti pripažintas savo poelgiu pažeminusiu teisėjo vardą. Neabejoju, kad tai buvo būtina padaryti, juo labiau kad prieš tai Teisėjų garbės teismas pripažino, jog teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Bet Teisėjų tarybos sprendime apie tai, kaip minėta, nieko nerašoma, o tokia svarbi aplinkybė, kad Teisėjų garbės teismas konstatavo, jog teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tiesiog nutylėta, lyg jos apskritai nebūtų ar ji neturėtų jokios reikšmės.

Tai pagrindiniai teisiniai argumentai, kuriais remdamasis kritiškai vertinau Teisėjų tarybos sprendimą. Bet G. Kryževičius mano nurodytų faktinių ir teisinių argumentų neanalizuoja, jų nevertina, svarbiausia, nepateikia jokių kitų faktinių ar teisinių argumentų, paneigiančių mano teisinę poziciją. Vietoj to jis rašo: „Pagal įstatymą tokie teisėjo veiksmai, apie kuriuos kalbame (0,61 promilės girtumas vairuojant tomis konkrečiomis aplinkybėmis), nėra tas teisinis faktas, kuris besąlygiškai pripažįstamas tokiu teisėjo vardo pažeminimu, kuris yra absoliutus pagrindas teisėjui atleisti.“ Su požiūriu, kad jei yra padaroma viena sunkiausių ir pavojingiausių Administracinių nusižengimų kodekse numatytų veikų (vairavimas išgėrus), tai nėra absoliutus pagrindas atleisti teisėją, nenorėčiau sutikti. Turėtume atsižvelgti į tai, kad teisėjas yra ypatingas subjektas, jam keliami daug didesni elgesio, etikos ir kiti reikalavimai negu kitiems valstybės pareigūnams. Kad ir kaip būtų, pagal Konstituciją teisėjas savo poelgiu negali pažeminti teisėjo vardo, o jeigu tai padaro, jis turi būti atleistas. Taip Konstituciją aiškina Konstitucinis Teismas. Tačiau net sutikus su G. Kryževičiaus požiūriu, kad „girtumas vairuojant tomis konkrečiomis aplinkybėmis nėra tas teisinis faktas, kuris besąlygiškai pripažįstamas tokiu teisėjo vardo pažeminimu, kuris yra absoliutus pagrindas teisėjui atleisti“, tai nekeičia reikalo esmės. Priešingai, jeigu Teisėjų taryba tikrai vadovavosi tokiu požiūriu, ji nagrinėjamu atveju privalėjo konstatuoti, kad, kaip rašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, teisėjo veiksmai (atlikti tomis aplinkybėmis) nėra tokie, kuriais teisėjas pažemino teisėjo vardą. Bet Teisėjų taryba to nepadarė. Manau, kad nepadarė sąmoningai, nes jeigu Teisėjų taryba tiesiai ir aiškiai parašytų, jog vairavimas išgėrus nėra poelgis, kuriuo teisėjas pažemino teisėjo vardą, reikėtų ne tik teisinei visuomenei, bet ir apskritai visai visuomenei paaiškinti, kodėl vairavimas išgėrus nėra poelgis, kuriuo teisėjas pažemino teisėjo vardą. Paaiškinti būtų sunku, nuorodų vien į tai, kad asmuo yra geras teisėjas, kad teisėjas išvakarėse ar ryte gėrė dėl to, kad turėjo asmeninio gyvenimo problemų, buvo labai jautrus Covid-19 situacijai ir pan., nepakaktų. Gal ir dėl to Teisėjų taryba pasirinko ne teisėjo veikos teisinio kvalifikavimo kelią, t. y. ne vertino, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą, o nuėjo teisinės ekvilibristikos ir svarbių aplinkybių nutylėjimo keliu, iškreipdama Respublikos Prezidento prašymo esmę, net nesvarstydama to, ko prašė Respublikos Prezidentas.

Rašydamas, kad Teisėjų taryba neatliko jai tenkančios konstitucinės pareigos, rėmiausi Konstitucinio Teismo doktrina, jog Teisėjų taryba turi ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo padaryta, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Teisėjų taryba privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, ji negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų. Kitaip tariant, iš Konstitucijos Teisėjų tarybai kyla imperatyvi pareiga įvertinti, ar teisėjas savo poelgiu (veika) pažemino teisėjo vardą. Bet, kiek suprantu iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko komentaro, jam ši doktrina nė motais, nors ji, kaip ir visiems kitiems teisėjams, jam yra privaloma.

Dar labiau suglumino argumentas, esą Teisėjų taryba negalėjo Respublikos Prezidentui patarti atleisti teisėją, nes prieš tai Teisėjų garbės teismas jam buvo skyręs nuobaudą – griežtą papeikimą. Jeigu Teisėjų taryba Respublikos Prezidentui būtų patarusi atleisti teisėją, tai esą būtų antras baudimas už tą pačią veiką, o pagal Konstituciją tai negalima. Rašoma ir tai, kad Teisėjų tarybą saistė Teisėjų garbės teismo sprendimas! Toks Konstitucijos aiškinimas yra ydingas, konstituciškai nepagrįstas, nes pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį tik Teisėjų taryba turi teisę spręsti, ar Respublikos Prezidentui patarti atleisti teisėją iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą. Tai reiškia, kad negali būti tokio teisinio reguliavimo, o esamas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas taip, kad Teisėjų tarybos įgaliojimų vykdymas būtų priklausomas nuo kokių nors kitų Konstitucijoje nenumatytų institucijų sprendimų. Taip Konstituciją aiškina Konstitucinis Teismas. Taigi, nei Teisėjų garbės teismo sprendimas skirti teisėjui nuobaudą, nei jokios kitos teismų savivaldos institucijos sprendimas ar sprendimo nepriėmimas pagal Konstituciją negali suvaržyti ir nesuvaržo Teisėjų tarybos teisės ir pareigos spręsti, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, o konstatavus, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą – neatleidžia nuo pareigos Respublikos Prezidentui patarti atleisti teisėją iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Todėl G. Kryževičiaus argumentas, esą Teisėjų tarybą saistė Teisėjų garbės teismo sprendimas, konstituciniu požiūriu yra niekinis, jis akivaizdžiai nedera su Konstitucijoje numatytais Teisėjų tarybos įgaliojimais.

G. Kryževičiaus straipsnyje labai kritiškai atsiliepiama ir apie Konstitucinio Teismo nutarimą, priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės atleidimo iš pareigų byloje. Tiksliau, apie nutarime pateiktą Teisėjų tarybos atitinkamo patarimo Respublikos Prezidentui vertinimą. Priminsiu, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Teisėjų taryba, patardama Respublikos Prezidentui pagal jo dekrete pateiktą formuluotę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės atleidimo iš pareigų ir jos paskyrimo šio teismo pirmininke, neatliko savo konstitucinės pareigos, neįvertino tam tikro teisinio fakto. Konstituciniam Teismui priekaištaujama ir dėl to, kad jis nepaprašė Teisėjų tarybos paaiškinimų dėl patarimo Respublikos Prezidentui ir pan. Lyg tie paaiškinimai galėtų pakeisti Teisėjų tarybos sprendimo turinį ir jo vertinimą. Negalėtų ir nepakeistų. Konstitucinio Teismo nuomone, jeigu Teisėjų taryba elgtųsi atsakingai, ji turėjo pastebėti ir Respublikos Prezidentą informuoti, kad jo dekretas dėl patarimo atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkę iš pareigų ir ją paskirti šio teismo pirmininke suformuluotas teisiškai netinkamai. Kalbu apie Respublikos Prezidento dekrete nurodytų veiksmų eiliškumą: nebuvo galima siūlyti Civilinių bylų skyriaus pirmininkės atleisti iš pareigų, kol ji nepaskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke, nes kol ji nepaskirta šio teismo pirmininke, nėra konstitucinio pagrindo ją atleisti iš Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų. Taigi, Respublikos Prezidento dekrete išdėstyta jo valia turėjo turėti kitokią teisinę išraišką. Tokią, kuri atitiktų Konstitucijos reikalavimus. Beje, apie tai žiniasklaidoje rašiau ir aš. Konstitucinio Teismo nuomone, jeigu Teisėjų taryba tinkamai vykdytų savo konstitucines pareigas, ji užkirstų kelią atsirasti Respublikos Prezidento dekretui, kuris vėliau pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat užkirstų kelią Seimui priimti antikonstitucinį Seimo nutarimą atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkę iš pareigų, nors tam nebuvo jokio konstitucinio pagrindo. Nesuprantu, kodėl Teisėjų taryba nenori pripažinti akivaizdaus fakto: ji aklai nusekė paskui Respublikos Prezidento dekrete pateiktą formuluotę, jos nevertino konstitucingumo požiūriu, nors privalėjo tai padaryti, neužkirto kelio atsirasti antikonstituciniam dekretui, sudarė prielaidas priimti Konstitucijai prieštaraujantį Seimo nutarimą. Tad aiškinimai ir virkavimai, esą Konstitucinis Teismas be pagrindo konstatavo, jog Teisėjų taryba neatliko savo konstitucinės pareigos, yra tik akla gynyba. Gynyba nesilaikant sąžiningo teisinio argumentavimo, etikos ir pagarbos oponentams taisyklių. O tai, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Teisėjų taryba neatliko savo konstitucinės pareigos, nėra joks teismų ar teismų savivaldos institucijų, taip pat Teisėjų tarybos autoriteto žeminimas ar menkinimas. Tai tik akivaizdaus fakto konstatavimas. Suprantu, jog Teisėjų tarybai sunku susitaikyti su mintimi, kad ir jos sprendimai, kurie figūruoja konstitucinės justicijos bylose, nėra nekvestionuotini, kad jie gali būti Konstitucinio Teismo kritikos dalykas. Pasakysiu daugiau: jeigu Teisėjų tarybos sprendimai būtų priimti, pavyzdžiui, nesilaikant tinkamo teisinio proceso, neužtikrinus asmens teisių ir laisvių, neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių ir pan., nagrinėjant konstitucinės justicijos bylas tai būtų pagrindas Respublikos Prezidento dekretus, grindžiamus tokiais Teisėjų tarybos patarimais, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taip pat būtų pagrindas pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai Seimo nutarimus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų paskyrimo ar pritarimo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kandidatūroms.

Na, o straipsnyje pateiktą hipertrofuotą vieno konstitucinės teisės „eksperto“ vaidmens sureikšminimą galiu pavadinti visišku nesusipratimu ir net absurdu. Net nenoriu to komentuoti. Pasakysiu tik tiek, kad tokiais vertinimais demonstruojama nepagarba Konstituciniam Teismui, jo teisėjams, nes jie suponuoja ir tai, kad Konstitucinis Teismas esą bylas sprendžia vadovaudamasis ne Konstitucija, o vieno ar kito teisės mokslininko komentarais žiniasklaidoje. Jeigu tai parašytų koks nors pradedantis žurnalistas, galėtume tik pasijuokti. Bet tai rašo teisėjas, ir ne bet koks, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas! Ne juokinga, o graudu. Kaip ir tai, kad jo komentare sunku įžvelgti aukštos teisinės kultūros, kuri paprastai būdinga tokio rango teisėjams, požymių. Nematyti ir elementarios pagarbos kitaip mąstantiems ar turintiems kitokią nuomonę teisininkams, taip pat ir savo kolegoms teisėjams.

Teisinė diskusija visada naudinga. Deja, gerbdamas G. Kryževičiaus komentare „Paraleliniai tikrovės pasauliai“ išdėstytą jo nuomonę, komentaro negalėčiau pavadinti rimta teisine diskusija; manau, kad šį kartą teisėjo lūpomis kalbėjo ne patyręs teisėjas, o visiškai be reikalo įsižeidęs ir emocijų užvaldytas žmogus, pamiršęs, kad teisinėje diskusijoje teisus ne tas, kuris užima aukštesnes pareigas ar apkaltina oponentus nebūtais dalykais, o tas, kuris pateikia stipresnius, labiau pagrįstus ir įtikinamus faktinius bei teisinius argumentus. Komentare jų labai pasigedau.

Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas