Komentarai

G. Kryževičius. Paraleliniai teisinės tikrovės pasauliai

Ką tik įvyko eilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas. Išrinkta naujoji Teisėjų taryba.

Šių svarbių teismų sistemai įvykių fone jau kurį laiką man brendo mintis atvirai pasisakyti, ką galvoju apie pastaruoju metu įtampas keliančias, teismų sistemą tiesiogiai liečiančias teisines situacijas.

Visų pirma, man kelia daug klausimų situacijų ir piktų, ant įžeidimų ir žeminimo ribos balansuojančių komentarų sutaptys. Scenarijai labai jau matyti ir girdėti ne tokioje ir tolimoje praeityje! Pamenate „apsimelavusiųjų“ istorijos propagandinės mašinos varikliukus?

O kas šiandien gali paneigti, kad, pasinaudojant aukštomis pozicijomis ir populistine orientacija į visuomenės nuomonę, išpuolių prieš teismus ir teismų savivaldą tikslas – paskatinti burtis po konstitucine sistemos reformavimo vėliava?! Pasitikėjimas teismais per žemas? Siūlau įsilieti į teisėjų gretas, ir ne vadovo, o teisėjo pozicijoje, ir parodyti, kaip reikia kelti reitingus. Siūlau, pvz., panagrinėti tokias ar panašias, dėl kurių taip „liejama tulžis“ bylas, ypač rezonansines, priimti bent vieną rimtą nuosprendį, bent kartą realiai nuspręsti žmogaus likimą, ir tik tada kalbėti apie profesionalumą.

Emocijų daugiau nebus. Pažadu.

Nesu linkęs imti plunksną į rankas ir dėstyti teisinius argumentus ne teismo procesinių sprendimų formate. Tačiau šiuokart ryžausi pateikti savo matymą tų teisinių situacijų, kuriose kaip neigiamas pagrindinis veikėjas parodoma Teisėjų taryba.

Pagalvojau, jei yra ir kitokių teisinių argumentų, nejau jie neturi būti išgirsti?!

Jais siekiu ne supriešinti, o paneigti beatodairiškus kaltinimus nekompetencija, Konstitucijos neišmanymu, noriu, kad teisinė taika ir tvarka vyrautų mūsų – teisininkų – sąmonėse ir veiksmuose.

Tik todėl imuosi sau nebūdingos veiklos. Ir noriu iškart pažymėti, kad nesirengiu leistis į diskusijas šioje ar kitose platformose. Yra įprastas būdas bendrauti. Nėra geresnės bendravimo formos, kaip plačiam nuomonių spektrui atstovaujančių interesų grupių gyva diskusija. Jai teikiu preferencijas.

Šįkart, deja, tenka rašyti.

Kurį laiką primiršta, pastarosiomis dienomis poros komentatorių itin spalvingais epitetais lydima, vėl priminta teisėjo M. Striauko atleidimo iš pareigų istorija. Teisėjų taryba šių komentatorių aršiai kritikuojama už tai, kad ji nepatarė Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą.

Šią situaciją turiu paaiškinti, nes kai nepaaiškinama, tuomet paskutinis žodis būna to, kas garsiausiai šaukia ir vartoja griežčiausius apibūdinimus.

M. Striauko situaciją pakomentuosiu dviem aspektais: teisėjo kaip asmenybės vertinimo aspektu ir teisinės atsakomybės už netinkamą elgesį taikymo aspektu. Kalbėdamas apie teisėjo atsakomybę, paaiškinsiu motyvus, kuriais vadovavausi, kai Teisėjų taryba sprendė dėl jo likimo. Manau, kad panašiais motyvais vadovavosi ir kiti tarybos nariai.

Šio teisėjo asmenybės vertinimas buvo dvejopas. Pirma, nekėlė jokių abejonių teisėjo profesinė kompetencija, pareigingumas darbe, tinkamas bendravimas su kolegomis. Kita vertus (sakau tai, nenorėdamas viešai aptarinėti pernelyg daug svetimo gyvenimo detalių), pastebėjome ir teisėjo psichologinį jautrumą neigiamiems aplinkos veiksniams. Būtent jis ir nulėmė, kad tam tikroje situacijoje teisėjas pasielgė neatsakingai, nors jo profesinė patirtis, be abejo, turėjo jam pasiųsti pavojaus signalą. Tai tiek tuo pirmuoju aspektu.

O štai taikytinos atsakomybės kontekstas nėra toks primityvus, kaip skelbia tie, kurie choru dosniai pažėrė kritikos Teisėjų tarybai.

Visų pirma, įstatymas yra toks, koks yra. Pagal įstatymą tokie teisėjo veiksmai, apie kuriuos kalbame (0,61 promilės girtumas vairuojant tomis konkrečiomis aplinkybėmis), nėra tas teisinis faktas, kuris besąlygiškai pripažįstamas tokiu teisėjo vardo pažeminimu, kuris yra absoliutus pagrindas teisėjui atleisti. Gyvenime, o ne vadovėliuose ar pamoksluose, tarp to, kas tikrai balta, ir to, kas tikrai juoda, yra daugybė šviesesnių ar tamsesnių atspalvių, todėl dažnai negalima spręsti tik pagal formulę „arba–arba“. Čia kaip šaudymas į taikinį. Atrodo, Tarybos kritikai mano, kad pataikai, jei pataikai į centrą, į dešimtuką, o jei šiek tiek šalia – tai jau nesėkmė. Bet iki to dešimtuko yra ne vienas apskritimas, ir kiekvienas jų įvertintas tam tikru taškų skaičiumi – ne 10, bet ir ne 0. Taip ir su veikų teisiniu kvalifikavimu. Veikos teisiškai kvalifikuojamos ir atsakomybės klausimas sprendžiamas laikantis visuotinai pripažįstamų bendrųjų taisyklių, kurios, kad ir kaip kai kam nepatiktų, nėra lietuviškas išradimas. Jos buvo plėtojamos ir gryninamos vakarietiškos teisinės kultūros aplinkoje. Pagal tas bendrąsias taisykles sprendžiant dėl teisinės atsakomybės turi būti atsižvelgiama į visas veikos padarymo aplinkybes. Žinoma, be bendrųjų teisinių taisyklių yra dar ir etiniai vertinimai. Yra dar ir paprasčiausia propaganda, net jei ji apkaišoma Konstitucijos citatomis. Bet juk kalbame apie teisinį vertinimą, o jo taisyklių dar niekas neatšaukė. Tikėkimės, to nebus ir Lietuvoje, nors norinčių yra. Mechaninis, formalus teisės taikymas mažai ką bendra turi su teisingumu. Dažniausiai neturi nieko bendra.

Bet, mano nuomone, dar svarbiau yra štai kas. M. Striauko „byla“ buvo labai specifinė, jokiais ,,kampais“ nepaliesta net Konstitucinio Teismo (KT) jurisprudencijoje. Tuo metu, kai Teisėjų taryba sprendė, ar patarti Prezidentui atleisti teisėją, dėl to paties teisėjo tų pačių veiksmų jau buvo priimtas ir įsiteisėjęs Teisėjų garbės teismo (TGT) sprendimas. M. Striaukui buvo pritaikyta drausminė nuobauda – pareikštas griežtas papeikimas. Apie procedūrų TGT reikšmę ir įtaką Teisėjų tarybos apsisprendimui turiu savo nuomonę, kurią čia ir išsakysiu.

Labai svarbu tai, kad TGT sudarytas ne vien iš teisėjų, bet ir iš autoritetingų visuomenės atstovų. Priimant sprendimus dėl teisėjų atsakomybės jie dalyvauja lygiomis teisėmis su teisėjais. Turbūt dar nepamiršome, kaip ilgai buvo reikalaujama, kad tokius klausimus spręstų ne vien teisėjai. TGT nariai išsamiai, nuodugniai svarstė M. Striauko veiksmus, juos įvertino kaip teisėjo vardo pažeminimą ir parinko bei paskyrė būtent tą, o ne kitą drausminę nuobaudą. Apskritai (nesiejant vien su M. Striauko istorija), kai asmeniui jau pritaikyta tam tikros atsakomybės rūšies sankcija, jam negalima skirti kitos tos pačios atsakomybės rūšies sankcijos už tą pačią veiką. Tokia yra visuotinai pripažįstama praktika, kurią gali neigti tik tie, kuriems bendrieji teisės principai nieko nereiškia ir kurie mano, kad tuos principus jie gali perdaryti kaip panorėję. Tačiau Teisėjų tarybai tie principai kai ką reiškia. Kadangi M. Striaukas jau buvo nubaustas drausmine tvarka, pagal įstatymą nebuvo pagrindo patarti Prezidentui atleisti jį iš teisėjų dėl teisėjo vardo pažeminimo, nes tai būtų dvigubas baudimas – būtų pažeistas non bis in idem principas, kurį yra plačiai aiškinęs tiek Konstitucinis Teismas, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Nebuvo jokio pagrindo taikyti kokias nors šio principo išimtis. Žinoma, kritikai galėtų sakyti, kad atleidimas iš pareigų yra ne tik drausminė, bet ir konstitucinė atsakomybė. Bet tokios vienareikšmės oficialios konstitucinės doktrinos nėra, o ir negalima jos sukurti, nes tuomet teisėją būtų privaloma atleisti už kiekvieną menkiausią pražangą, kadangi visos jos kažkiek pažemina teisėjo vardą, visos jos pakenkia teismo autoritetui. Teismų įstatymas sukonstruotas kitaip: pvz., jame teisėjo vardą žeminančiu poelgiu vadinamas „bet koks pareiginis nusižengimas“. Tačiau tie visi poelgiai nėra sulyginami ir pritempiami „iki maksimumo“ – už skirtingus poelgius gali būti taikomos skirtingos sankcijos. Ir tai pagrįsta. Jei kas nori, kad būtų kitaip, gal to ir pasieks, bet tai būtų išimtinai lietuviška naujovė.

Kitas mano apsisprendimą lėmęs teisinis motyvas yra tas, kad iš Konstitucijos ir Teismų įstatymo kylantys teismų savivaldos veiklos principai niekaip nesuponuoja tokių teisinių situacijų, kad kompetencijų padalinimo pagrindais veikiančių savivaldos institucijų sprendimai a priori visiškai nesaistytų Teisėjų tarybos. Kalbu ne tik apie visiems suprantamą ir žinomą tarpusavio pripažinimo taisyklę, pagal kurią šiuo atveju Teisėjų tarybą saistė TGT sprendimas, bet ir apie tai, kad TGT sprendimai yra teisminės patikros objektas: juos galima skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT). Pagalvokime: jei TGT sprendimas LAT sprendimu paliekamas galioti, jis yra privalomas – neabejotinai. O jei jis įsigalioja jo neapskundus LAT, jo teisinė galia dėl to niekaip nesumažėja, nes sprendimo teisinius padarinius lemia pats jo įsigaliojimas.

Purtantiems galvas, suprask, neįtikinai, galiu paantrinti – su tokia mano pozicija galima nesutikti, galima ją neigti. Nuomonių galima turėti įvairių. Galima net nepripažinti to, ką per ilgus amžius kūrė Vakarų teisinė kultūra, ir manyti, kad mes Lietuvoje sugalvosime geriau. Bet net ir tuomet nedera nekompetencija, „absurdiškais sprendimais“, Konstitucijos neišmanymu ar „savo funkcijų nevykdymu“ kaltinti Teisėjų tarybos, kuri vadovavosi visuotinai pripažintais bendraisiais teisės principais – bent jau tol, kol nėra suformuota tuos principus kitaip aiškinanti oficiali konstitucinė doktrina. Bet jei ji būtų formuojama, dėl kažkokios kitos non bis in idem ir kitų bendrųjų teisės principų prasmės turės būti pasisakyta pateikiant aiškius teisinius argumentus. Man tokių argumentų, bent solidžių, neteko girdėti ir, kiek žinau, ne tik man. O M. Striauko situacijai skirtos doktrinos nebuvo tada, nėra ir dabar. Nebent ji yra kieno nors galvoje. Bet tada jai dar teks palūkėti iki ji taps ir konstitucinė, ir oficiali, ir doktrina. Kritikuoti Teisėjų tarybą, kad ji ta kažkieno asmenine samprata nesivadovavo, neatsakinga ir tiesiog negražu. Bet gal pakaks apie šį Teisėjų tarybos sprendimą, eikime prie kito.

Tas kitas nutarimas – dėl LAT civilinių bylų skyriaus pirmininkės teikimo į šio teismo pirmininkės pareigas. KT ar tiksliau – jo pirmininkas savo pastarojo meto viešuose pasisakymuose leido suprasti, kad jei ne Teisėjų taryba, tai nebūtų buvę nei Prezidento dekreto, kuriuo Seimui buvo pateikta pretendentės (taip LAT skyriaus pirmininkę vadinsiu sąmoningai) kandidatūra, nei Seimo nutarimo, kuriuo ji nei iš šio, nei iš to atleista iš LAT skyriaus pirmininkės pareigų; abu šiuos aktus KT pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Beje, KT pirmininkui šiuo klausimu nuožmiai antrina ir vienas akademinės bendruomenės atstovas.

Pati tema itin įdomi ir, mano galva, aktuali, bet iškart turiu pasakyti, kad komentuodamas šią teisinę situaciją esu nelygiavertėje padėtyje su tais, kurie remiasi KT nutarime padaryta prielaida, kad Teisėjų tarybos nutarimas dėl pretendentės paskyrimo ir atleidimo prieštarauja Konstitucijai, nes ta prielaida padaryta oficialiame akte, o aš dėstau tik savo nuomonę. Kita vertus, ne tik galiu, bet ir turiu pakomentuoti tą Teisėjų tarybos nutarimą, nes KT ne tik neišklausė Teisėjų tarybos argumentų, bet jų nė neprašė, taigi savo nutarime dėl jų ir nepasisakė.

Procesiniu teisiniu požiūriu ši situacija, švelniai tariant, pikantiška. Pažiūrėkime, kas gi įvyko. KT nagrinėjo bylą dėl Seimo nutarimo ir Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai. Joje Teisėjų tarybos nutarimas, kuris pagal Konstituciją KT išvis negali būti ginčijamas, tapo papildomu tyrimo objektu. KT savo nutarime suformulavo ir tokių doktrininių nuostatų, kurių iki tol nebuvo išsakęs, o kadangi Teisėjų taryba tomis dar niekur neišsakytomis nuostatomis nesivadovavo, KT tiesiog pareiškė, kad taryba, teikdama patarimą Prezidentui „pagal jo pateikto prašymo formuluotę“, neįvykdė savo konstitucinės pareigos įvertinti tam tikrą teisinį faktą. Šiaip jau įdomu, kad kalbėdami apie M. Striauko bylą tie patys kritikai tarybą kala prie kryžiaus, kad ji, matote, atsakė ne pagal Prezidento prašymo formuluotę, o čia tvirtina, kad atsakymas pagal pateiktą formuluotę yra konstitucinės pareigos nevykdymas. Kaip nori, taip suprask! Ne, reikia suprasti, kaip palankiau toje situacijoje! Bet dabar ne apie tai, o apie Teisėjų tarybos nutarimo dėl LAT primininko paskyrimo ir skyriaus pirmininko atleidimo vertinimą KT nutarime. Nors KT nutarimo rezoliucinėje dalyje tas ir neparašyta, akivaizdu, kad tarybos nutarimas buvo įvertintas kaip prieštaraujantis konstitucijai. Šitaip prielaida virsta išvada, ir dar labai kategoriška. KT nutarimas vientisas teisės aktas, jo motyvuojamosios dalies argumentai turi pagrįsti jo rezoliucinę dalį ir pateisinti jos teisinę galią. Pažiūrėkime, ar iš tikrųjų pagrindžia.

Konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinė, pamatinė dalis yra asmens teisė būti išklausytam, kai sprendžiama dėl jo teisių ar pareigų (šiuo atveju dėl Teisėjų tarybos „konstitucinės pareigos“). Ta teisė turi būti užtikrinta. Šis imperatyvas yra ir bendrasis teisės principas, ir konstitucinis imperatyvas, jo gausius aiškinimo pavyzdžius mes, bendrųjų teismų teisėjai, žinome mintinai, ypač iš Strasbūro Teismo praktikos, kurią cituojame procesiniuose dokumentuose. Byloje, apie kurią kalbame, šio imperatyvo nebuvo paisoma. Tai akivaizdu.

Jau girdžiu kritikus piktinantis: juk Teisėjų taryba toje byloje nebuvo proceso šalis – suinteresuotas asmuo, tai jos ir išklausyti nereikėjo. Teisingai, nebuvo, nes to nenumato KT įstatymo 31 straipsnis. Dabartinis KT įstatymas tokio procesinio teisinio statuso nenumato ne tik Teisėjų tarybai, bet ir įvairiems kitiems subjektams, kurie nėra priėmę ginčijamo teisės akto, nors jų veiksmai ar teisinė pozicija turėjo reikšmės ginčijamo akto priėmimui. Prisipažinsiu, šis procesinis niuansas man kėlė ir dabar kelia nuostabą, todėl kalbėdamas apie dabartinį KT įstatyme įtvirtintą procesinį teisinį reglamentavimą, kuriuo apibrėžiami proceso dalyviai, konsultavausi su buvusiais KT teisėjais. Neturiu galimybių plėstis argumentuodamas priešinimąsi tokiems vertinimams įprastomis mums, teisėjams praktikams, aksiomomis, kad vien tai, jog įstatymas nenumato, negali būti pateisinamas teisių suvaržymas, jei jos garantuojamos tiesiogiai  Konstitucijos.  Todėl, tarkime, su viskuo sutinku. Sutinku, kad konstitucinės justicijos procese tokie subjektai kaip Teisėjų taryba neturi jokio procesinio statuso. Tiek jau to, taryba yra teismų savivaldos institucija. Bet jokio procesinio statuso neturi ir fiziniai asmenys, dėl kurių teisių ir pareigų sprendžia KT, kai, pavyzdžiui, ginčijamas teisės taikymo aktas, kuriuo tie asmenys yra atleidžiami iš pareigų, baudžiami ar kitaip paveikiama jų teisinė padėtis.

Gerai, sakysiu, kad sutinku, jog šiandien pagal įstatymą Teisėjų taryba tikrai negalėjo būti suinteresuotu asmeniu ir pateikti savo paaiškinimus toje byloje.

Bet ji galėjo tuos paaiškinimus pateikti kokia nors kitokia forma ar kitu statusu! Buvo labai racionali, paprasta ir bendruosius teisės į teisingą teismą standartus atitinkanti  išeitis. KT galėjo savo iniciatyva, gera valia paprašyti tarybos paaiškinimų, kaip daro daugumoje bylų, kur klausiama įvairių institucijų, pareigūnų, mokslininkų nuomonės. Galėjo net į posėdį pakviesti. Neprivalėjo, bet galėjo. Bet nenorėjo, juo labiau kad viešojoje erdvėje jau buvo suformuota vadinamųjų „konstitucinės teisės ekspertų“ (iš tikrųjų vieno „eksperto“, einančio pareigas ir KT; kalbu apie vadovavimą redakcinei kolegijai; tai matau per paiešką patekęs į leidinių nuorodą teismo puslapyje (https://www.lrkt.lt/data/public/uploads/2020/08/ktb_2019-355.pdf) nuomonė, kad visų bėdų šaknys – Prezidento dekrete. O kas patarė Prezidentui? Taryba. Tai kam jos dar klausti? Ir taip aišku, kad nekompetentinga.

Mes, teisininkai, nuo pirmųjų universiteto kursų mokomi, kad proceso taisyklės yra ne savitikslės – jos tarnauja materialiniam teisiniam interesui, padeda jį įgyvendinti. Todėl net jei pagal KT įstatymą Teisėjų taryba nebuvo suinteresuotu asmeniu byloje, ji ir turėjo, ir galėjo būti įtraukta į bylą kitu statusu. KT įstatymas tą leidžia. Tarybos argumentų turėjo būti paklausta, jei ne žodžiu posėdyje, tai bent raštu. Teisė pateikti teisinius argumentus turėjo būti garantuota.

To nepadarius buvo sulaukta jau ne procesinio, bet materialinio teisinio pobūdžio staigmenos, kai neišklausius tarybos argumentų, buvo nuspręsta, kad ji neįvykdė savo pareigos. Teisės į teisingą teismą užtikrinimo aspektu nesvarbu, kokia yra subjekto, turinčio akivaizdų teisinį interesą, formali procesinė padėtis. Svarbu, kad būtų sudaryta galimybė pateikti argumentus, turinčius reikšmės bylos baigčiai, ir kad tie argumentai būtų įvertinti KT baigiamajame akte.

O kalbant apie tai, kad į bylą nebuvo įtraukta ir pati teisėja, dėl kurios atleidimo ir buvo ta byla, darosi dar įdomiau.

Žinau, kad ir anksčiau KT, nagrinėdamas teisės taikymo aktų dėl konkretaus asmens atitiktį Konstitucijai, ne visada išklausydavo tuos asmenis, dėl kurių tie aktai būdavo priimti. Bet dažniausiai bylas KT inicijuodavo teismai, nagrinėjantys tų asmenų bylas, taigi juos ir išklausydavo tie teismai, o ne KT. Šiuo atveju bylą inicijavo trys subjektai, iš kurių du buvo Seimo narių grupė ir visas Seimas, o trečiasis – Vilniaus apygardos teismas. Tas teismas, kaip priimta pagal iki šiol galiojusią konstitucinę doktriną, sustabdė nagrinėjamą bylą dėl teisėjos atleidimo iš LAT skyriaus pirmininkės pareigų, kreipėsi į KT su prašymu ištirti Seimo nutarimo konstitucingumą, o gavęs atsakymą turėjo atnaujinti bylą ir išspręsti visus su teisėjos situacija susijusius klausimus. Bet neišsprendė, nes viską už jį išsprendė KT, todėl byla Vilniaus apygardos teisme buvo nutraukta, jos neišsprendus iš esmės. Iš bendrosios kompetencijos teismo KT nutarimu buvo atimta galimybė įvykdyti teisingumą toje byloje. Tačiau KT nėra darbo, civilines ar kitas tokias bylas nagrinėjantis teismas, jis negali išspręsti daugelio dalykų, pagal Konstituciją ir įstatymus priskirtų bendrosios kompetencijos arba administraciniams teismams. Todėl pačios teisėjos, dėl kurios ir užvirė visa ši košė, neįtraukimas į bylą jokiu procesiniu teisiniu statusu kelia didelį nusistebėjimą, ir ne tik man. O juk jos paaiškinimai būtų buvę naudingi pačiam KT ir nebūtų pagrindo kalbėti apie teisėjos teisių suvaržymą.

Vėl matau šypseną mano oponentų veiduose. Kolegos, nereikia šypsenų! Tai pernelyg rimta. Tuoj paaiškinsiu. Jei KT savo nutarimu būtų išsprendęs tik ginčijamų individualių teisės taikymo aktų, t. y. Seimo nutarimo ir Prezidento dekreto, konstitucingumo klausimą ir čia padėjęs tašką, būtų kaip visada. Klausimų nekiltų, o jei kiltų, juos spręstų atitinkami teismai, ne KT. Bet KT taško nepadėjo. Priešingai – nutaręs, kad ginčijami aktai prieštaravo Konstitucijai, jis nusprendė pasisakyti dar ir dėl savo nutarimo imperatyvių teisinių padarinių, kitaip tariant, dėl to, kokie konkretūs padariniai kyla tiesiogiai šio nutarimo pagrindu skyriaus pirmininkės tarnybos valstybei teisiniuose santykiuose. Tai visai kas kita negu konstitucingumo klausimo išsprendimas. Paminėsiu, kad nepaisant to, jog KT nustatytas ginčytų individualių teisės taikymo aktų nekonstitucingumas turėjo lemiamą reikšmę individualioje byloje, kurią pagal įstatymą bendrosios kompetencijos teisme inicijavo teisėja, KT šiam atvejui kažkodėl netaikė savo paties suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kuriomis atskleidžiama iš prieštaraujančio Konstitucijai teisės akto kilusių teisinių padarinių specifika, kai spręsta dėl individualioje byloje taikytino teisės akto. Kodėl teismo pirmininko ar skyriaus pirmininko pareigas einančiam teisėjui, kuris dėl atleidimo neteisėtumo pagal įstatymą yra inicijavęs tarnybos valstybei teisinį ginčą bendrosios kompetencijos teisme, netaikoma ta oficialioji konstitucinė doktrina? Kaip tai dera su Konstitucijos 110 straipsniu, pagal kurį teismas, kreipdamasis į KT, savo nagrinėjamą bylą tik sustabdo, o ne perduoda ją išspręsti? Nenoriu leistis į samprotavimus, ar čia nekvepia diskriminacija profesijos pagrindu, nors daug kas kalba, kad pastaruoju metu padaugėjo pastangų, jei taip galiu pavadinti, konstitucionalizuoti kuo daugiau suvaržymų teisėjams. Bet galima būtų pasvarstyti, kaip KT nutarimu buvo išspręstas teisės į žalos atlyginimą pripažinimo klausimas. Jis ne tik nebuvo išspręstas, bet ir nebuvo leista to padaryti bylą KT inicijavusiam Vilniaus apygardos teismui.

Žinau, kad tie, kas išmano reikalo esmę, mato skirtumus tarp teisių, atsirandančių taikant deliktinę atsakomybę, ir teisių, kurias suponuoja iki teisės pažeidimo buvusios teisinės padėties atkūrimas tarnybos valstybei teisinių santykių pagrindu. Mano, teisėjo praktiko, supratimu, skirtumai yra esminiai, bet tai būtų visos teisininkų diskusijos tema. Tik pažymiu, kam tai būtų įdomu, apie ką būtų galima ir reikėtų pamąstyti. Teisininkai supras iš vienos užuominos, todėl nesiplėtosiu, pasakysiu tik vieną, pirmą į galvą atėjusią mintį. Ar žalos atlyginimo sumos įskaitomos į socialinio draudimo ir valstybinių pensijų išmokoms reikšmingus iš tarnybos valstybei santykių gaunamų pajamų apskaičiavimus? Tokių klausimų yra daug. Todėl jei jau KT apsiėmė būti kartu ir civilinių, ir darbo bylų teismu, teisėjai turėjo būti užtikrinta teisė pasisakyti (raštu arba žodžiu) dėl visų esminių aplinkybių ir teisinio jų vertinimo, o į esminius jos argumentus KT nutarime turėjo būti kokia nors forma atsakyta. Bet net jei KT nebūtų įsileidęs į nutarimo teisinių padarinių „pievas“, teisėja turėjo būti vienokia ar kitokia forma išklausyta jau vien dėl to, kad buvo nagrinėjama jos byla.

Nieko nesuprantu. Gyvename lyg paraleliniuose teisinės tikrovės pasauliuose: bendrieji teismai – viename, KT – kitame, nors ją „vairuoja“ ir ta pati teisė.

Pakaks. Grįžtu prie Teisėjų tarybos, kurios teisiniais argumentais KT nesidomėjo.

Kadangi taryba nebuvo išklausyta, suprantama, nėra ir jokių su argumentais, kuriais ji rėmėsi priimdama nutarimą dėl Prezidento kreipimosi, susijusių KT argumentų, kurių turėčiau besąlygiškai paisyti. Jų tiesiog nėra, nė vieno. Tiesiog paskelbta, kad oficialioji konstitucinė doktrina yra tokia, o kas nenumatė, kad ji tokia bus, tas neįvykdė savo konstitucinės pareigos ir pažeidė atsakingo valdymo principą.

Bet ta doktrina yra tokia nuo šiol. Ir LAT pirmininko skyrimo praktika tokia yra tik nuo šiol. KT neanalizavo nei Teisėjų tarybos teisinių (pabrėžiu, ne bet kokių, o teisinių) argumentų, nei per beveik tris dešimtmečius susiklosčiusios LAT pirmininko skyrimo praktikos. Todėl galiu drąsiai komentuoti ir Teisėjų tarybos teisinius argumentus, ir tą praktiką, kuri, beje, buvo visai ne tokia, kaip skelbia vienas (atrodo, vienintelis žiniasklaidos kalbinamas ar pats į ją rašantis) „konstitucinės teisės ekspertas“. Visai ne tokia, o priešinga.

Aš kalbu tą, ką galvoju kaip teisininkas profesionalas. Pabrėžiu, kad tą darydamas neatstovauju kadenciją baigusios Teisėjų tarybos ar teisėjų bendruomenės kolektyvinei nuomonei, bet žinau, kad esu ne vienas taip galvojantis. Tik šiek tiek nuogąstauju, kad plačiajai visuomenei mano ir gausių mano bendraminčių pernelyg specializuoti pamąstymai šia tema gali būti nuobodoki. Juk kur kas paprasčiau ir linksmiau, kai kas nors ima ir teškia, kad „ligi šiol Prezidentai išleisdavo du dekretus“: vieną dėl LAT pirmininko paskyrimo, o paskui kitą – dėl to asmens atleidimo iš skyriaus pirmininko pareigų, ir tik šis Prezidentas, suvedžiotas Teisėjų tarybos, viską sukišo į vieną dekretą ir dar „privertė“ Seimą pažeisti Konstituciją. Vienas tai pasakė, kitas pakartojo, žiniasklaida pasigavo – ir visi tiki. O juk buvo visai kitaip.

Paaiškinsiu.

Pradėsiu nuo to, kad pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 4 punktą teisėjas atleidžiamas iš pareigų, kai yra išrinktas į kitas pareigas arba jo sutikimu perkeltas į kitą darbą. Įstatyme kartojama Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkto nuostata: teisėjo atleidimas jį „išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą“.

KT išaiškino, kad teisėjo atleidimas yra „kitas“ juridinis faktas, sekantis po jau įvykusio juridinio fakto – teisėjo išrinkimo arba paskyrimo į kitas pareigas ar perkėlimo perkėlus į kitą darbą jo sutikimu. Beje, šiame nutarime KT sugrąžino sąvoką „juridinis faktas“, kuri jau buvo beišnykstanti net iš vadovėlių. Ir pats KT jau senokai pats buvo perėjęs prie sąvokos „teisinis faktas“, kurią teisininkams rekomenduoja kalbininkai. Bet „juridinis faktas“ atsirado viešuose ir neviešuose rašiniuose, kuriuose buvo aptarinėjama LAT civilinių bylų skyriaus pirmininkės situacija ir kurie buvo parašyti dar prieš KT gaunant šią bylą, ir atkeliavo į jo nutarimą. Aš vis dėlto būčiau linkęs, kiek tai įmanoma, vartoti sąvoką „teisinis faktas“ – iš pagarbos lietuvių valstybinei kalbai.

Mano galva, šiuo atveju būtina paminėti vieną svarbią aplinkybę, kurios kol kas nepaminėjo nei mūsų kritikai, nei žiniasklaida, pasigavusi, kad „ligi šiol Prezidentai teikdavo du dekretus“. Tokių situacijų, kurios būtų analogiškos tai, kurią šiemet nagrinėjo KT, buvo tik viena nuo 1992 metų, kai įsigaliojo dabartinė Konstitucija. Per tą laiką LAT pirmininkų buvo paskirta penki (aš vienas iš jų), tačiau analogiška situacija buvo tik viena, kai LAT pirmininku buvo paskirtas teisėjas, tuo metu buvęs šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku (visi kiti, įskaitant mane, skyrimo metu buvo tiesiog teisėjai, ne skyrių pirmininkai). Tada buvo priimtas vienas vienintelis Prezidento dekretas – dėl teikimo tą asmenį skirti LAT pirmininku, ir buvo priimtas tik vienas Seimo nutarimas – dėl šio paskyrimo. Dėl to naujojo LAT pirmininko atleidimo iš skyriaus pirmininko pareigų išvis nebuvo nei Prezidento dekreto, nei Seimo nutarimo. Tai buvo 1999 metais.  Tiesa, 2008 metais galėjo būti dar viena tokia situacija, kai Prezidentas priėmė vieną vienintelį dekretą – dėl teikimo skirti tuometinį LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką šio teismo pirmininku, bet jis nebuvo paskirtas, todėl neverta kalbėti apie tai, kas būtų buvę, jei būtų buvę. Visi prisimename tą skausmingą laikotarpį, kai po to nepaskyrimo LAT ištisus metus turėjo pirmininką, kurio kadencija buvo pasibaigusi ir jis negalėjo eiti tų pareigų, bet ėjo jas „ant popieriaus“. O 1999 metais visas LAT pirmininko skyrimo ciklas buvo praeitas iki galo, tik tas galas atėjo dar labai negreitai. Reikalas tas, kad tą skyriaus pirmininką paskyrus LAT pirmininku, jis taip ir nebuvo atleistas iš skyriaus pirmininko pareigų. Niekada. Seimas jį paskyrė liepos mėnesį, baigė sesiją ir prie jo atleidimo iš skyriaus pirmininko pareigų klausimo nebegrįžo. Kiek teko ,,knistis“ po to meto ir vėlesnius teisės aktus, taip ir neradau tokio atleidimo iš skyriaus pirmininkų po asmens paskyrimo LAT pirmininku patvirtinančio teisės taikymo akto.  Kiti, kas ieškojo, kiek girdėjau, taip pat nerado.

Dar viena pikantiška detalė. Tuometinis LAT pirmininkas, kaip sakoma, ant dviejų kėdžių sėdėjo (formaliai, nes laikinai skyriui faktiškai vadovavo kitas teisėjas) beveik ketverius metus, kol 2003 metais pagaliau buvo paskirtas naujas Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Kodėl taip ilgai delsė teikti Prezidentui savo įpėdinio skyriaus pirmininko pareigose kandidatūrą, LAT pirmininkas neaiškino. Tai jau praeitis, bet vis tiek įdomu, ką šiuo klausimu pasakytų šiandieniniai mūsų kritikai naujos doktrinos fone? Toks neatleidimas iš skyriaus pirmininko pareigų buvo galimas ar ne? Mano galva, vadovaujantis šios dienos oficialiąja konstitucine doktrina, tuometinė praktika turbūt sunkiai derėtų su Konstitucija. Bet tuo metu buvo kitoks konstitucinio reguliavimo supratimas. Ir tikrai niekas jo nevertino kaip atsakingo valdymo principo pažeidimo, niekas nesišvaistė tokiomis skambiomis frazėmis, juo labiau KT jurisprudencijoje. Čia dabar, pasirodo, tas principas vis pažeidžiamas ir pažeidžiamas.

Ta ankstesnė samprata buvo pagrįsta. Ne bet kaip, o konstituciškai pagrįsta. Jei dabartinė, naujoji samprata geresnė, o tuo labai abejoju, tai anoji vis tiek nereiškė, kad LAT skyriaus pirmininko skyrimas šio teismo pirmininku ir jo atleidimas iš skyriaus pirmininko pareigų turėjo būti atliekamas dviem veiksmais: tik dabar sužinojome, kad, matai, turėjo būti du Prezidento kreipimaisi į Teisėjų tarybą, du Teisėjų tarybos patarimai, du Prezidento teikimai Seimui ir du Seimo nutarimai. O vis dėlto – ar tai, ką dabar sužinojome, taip jau nekalta? Juk Seimas, kurio nariai turi laisvą mandatą, gali asmenį paskirti LAT pirmininku, bet paskui imti ir neatleisti iš skyriaus pirmininkų – kaip jis 2008 metais ėmė ir neatleido kadenciją baigusio LAT pirmininko. Kas tada būtų? Tą jau turėjome. Ir turėjome akivaizdaus Konstitucijos nepaisymo fone.

Kodėl sakau, kad ta ankstesnė samprata buvo konstituciškai pagrįsta? Todėl, kad LAT skyriaus pirmininką skiriant šio teismo pirmininku jis yra paaukštinamas. Šiuo požiūriu pretendentės situaciją taikliai pakomentavo vienas žinomas žurnalistas, pasakęs: Prezidentas ją teikė paaukštinti, o Seimas pažemino. Pridursiu – o KT dar pridėjo nuo savęs. Kas yra paaukštinimas, turbūt aišku kiekvienam: kai asmuo toje pačioje įstaigoje paskiriamas arba išrenkamas į aukštesnes pareigas. Bet „paaukštinimas“ nėra tik šiaip visiems suprantamas žodis iš kasdienės kalbos. Tai ir konstitucinė sąvoka, įtvirtinta Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje. LAT skyriaus pirmininkas buvo paaukštintas iki LAT pirmininko tik vieną kartą, 1999 metais, ir nebuvo atleistas iš skyriaus pirmininko pareigų, nes buvo manoma, kad to papildomai nereikia daryti. Kitas dalykas, kad tokiu būdu atsilaisvinusių skyriaus pirmininko pareigų niekas neužėmė beveik ketverius metus.

Todėl keista, kai imama mano nagrinėjamą situaciją lyginti su buvusio LAT teisėjo R. K. U. situacija, kai šis buvo paskirtas KT teisėju ir po to atkleistas iš LAT teisėjų, tačiau Prezidentui nepaprašius Teisėjų tarybos patarimo. Tą bylą KT nagrinėjo 2005 metais ir nenustatė, kad Prezidento dekretas būtų prieštaravęs Konstitucijai, nes tuo atveju tarybos patarimo gauti nereikėjo. Beje, KT pakritikavo Prezidento dekretą, bet nusprendė, kad jo trūkumai buvo neesminiai ir „netraukė“ iki nekonstitucingumo. Dabar kitoks požiūris: „arba–arba“, dešimtukas arba nulis, kaip šaudykloje. Tačiau svarbiausia kitkas. Kitaip nei LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, kuris 1999 metais buvo paskirtas šio teismo pirmininku, R. K. U. nebuvo paaukštintas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies prasme. Jis buvo paskirtas į kitą teismą – KT, ir tada buvo atleistas iš LAT teisėjų. Į teisėjo paaukštinimo teisinę situaciją jo byla niekaip neįsikomponuoja, todėl nesuprantu, kaip buvo galima piršti analogiją tarp jo bylos ir bylos, apie kurią kalbu. Nematau tokios analogijos. O juk būtent ta byla buvo taikyta kaip precedentas viešojoje ir neviešojoje erdvėje prieš inicijuojant Seimo kreipimąsi į KT.

Ir dar apie teisinius faktus. Esu teisininkas praktikas, bet su teoretikais pasitariu ir paskaitau, ką man rekomenduoja iš teorinių darbų. Ir štai ką galiu pasakyti. Galima, kaip padarė KT, visą LAT pirmininko skyrimo procesą suskaidyti į mažiausius fragmentėlius ir etapėlius, kiekvieną jų pavadinant atskiru „juridiniu faktu“. Toks skaidymas patogus, juo remiasi vadinamoji „nuodingo medžio vaisių“ teorija – rimti teisininkai ją žino ir nepriima be išlygų. Pagal šią teoriją, jei medis nuodingas, nuodingi ir jo vaisiai, kitaip sakant, vienas bent šiek tiek neteisėtas veiksmas, ypač jei jis labai sureikšminamas, padaro neteisėtą visą procesą. Ši teorija taikoma baudžiamojoje, baudžiamojo proceso teisėje, bet turbūt Lietuvoje pirmą kartą buvo pritaikyta konstitucinėje teisėje, LAT pirmininko skyrimo procesą kaip visumą suskaidžius į mažus fragmentėlius, kai kiekvienam iš jų yra atskiras Prezidento kreipimasis į Teisėjų tarybą, Teisėjų tarybos patarimas, Prezidento kreipimasis į Seimą arba Seimo nutarimas. O galima matyti esmę ir visumą, kuriai teisės mokslas seniai turi pavadinimą: sudėtinis teisinis faktas. Teisininkai tą sužino pirmajame kurse. Mano galva, šios bylos specifika kaip tik ir buvo ta, kad reikėjo matyti ne dirbtinius elementėlius, o visumą. KT nusprendė, kad teisėjos paskyrimas LAT pirmininke turėjo būti vienas „juridinis faktas“, ir tik po jo galėjo sekti kitas „juridinis faktas“ – jos atleidimas iš skyriaus pirmininkės pareigų. Bet teisės mokslas leidžia į visumą ir žiūrėti kaip į visumą – sudėtinį teisinį faktą, kurio atskiri elementai susieti itin glaudžiu tarpusavio ryšiu ir sudaro nors sudėtinį, bet vieną teisinį sprendimą. Todėl pretendentė galėjo būti atleista iš skyriaus pirmininkės pareigų tik ją paaukštinus, t. y. paskyrus LAT pirmininke, o jei nebūtų paskirta, tuomet antrajam veiksmui (antrajam Seimo balsavimui) nebuvo jokio teisinio pagrindo. Tik neaišku, kuo čia dėtas Teisėjų tarybos patarimas? Juk problema kilo Seime, kai buvo nuspręsta vienu metu, bet atskirai balsuoti dėl abiejų sprendimų, juos dirbtinai atskyrus. Arba turėjo balsuoti nuosekliai – pirmiausia dėl paskyrimo, po to dėl atleidimo, arba išvis buvo galima išsiversti su vienu balsavimu: jei pretendentė nebūtų paaukštinta, na, tai ir nebūtų, bet skyriaus pirmininke liktų. O sugalvojus dirbtinę, nuo gyvenimo realybės atitrūkusią teoriją apie „juridinius faktus“, teko ieškoti kaltų. Ir surasta – Teisėjų taryba.

Beje, dėl atsakingo valdymo principo.

Mano galva, LAT skyriaus pirmininko paskyrimą šio teismo pirmininku suprantant kaip teisėjo paaukštinimą, kaip tik ir užtikrinamas atsakingas valdymas. Teisėjų taryba manė būtent taip. Teisėjų taryba vadovavosi gera valia ir konstitucingumo prezumpcija – ir tikėjosi, kad ir kitos institucijos jomis vadovausis. Juk net nuožmiausi tarybos kritikai pripažįsta, kad Prezidento valia buvo aiški, taigi Teisėjų taryba ją suprato teisingai. Tik Seime buvo padaryta apmaudi klaida. Ją galima buvo ištaisyti. O nueita kitu keliu: Seimas paragintas ieškoti kaltų. Šalutinis rezultatas – po šio KT nutarimo nebeaišku, kas yra teisėjo paaukštinimas, bent jau kalbant apie teismų pirmininkų skyrimą iš jų skyrių pirmininkų tarpo.

Kol KT nesuformuluos nuoseklios, neprieštaringos oficialios konstitucinės doktrinos, aiškinančios Teisėjų tarybos ir kitų institucijų pareigas sprendžiant dėl teisėjų paaukštinimo, esu laisvas manyti, kad mano pozicija yra teisinga, juolab kad ji atitiko ligšiolinę teisės taikymo praktiką, suformuotą daugiau kaip prieš du dešimtmečius ir ligi šiol niekieno neginčytą, bent jau  viešai.

Beje, susidaro įspūdis, kad mano aptariamoje istorijoje į Seimą mums siūloma žiūrėti ne kaip į kvalifikuotą ir išmintingą tarnybos valstybei teisinių santykių subjektą, kuriam atsakingo valdymo principas – ne tuščia deklaracija, bet kaip į vaiką, kuriam negalima duoti degtukų: pateiksi dekretą, kurio prasmė ir paskirtis visiškai aiški, bet kurį galima išaiškinti ir kreivai, ir Seimas pasirinks būtent tą kreivąjį variantą. Todėl kaltas net ne tas, kas davė vaikui degtukus, bet jo nesukontroliavęs broliukas, kuriuo mūsų atveju tapo Teisėjų taryba. Toks dvigubas degtukų perdavimas su jais nemokančiam elgtis vaikui! Tik pora žmonių, pasirodo, žinojo, kaip turėjo būti rašomi dekretai. Žinojo ir niekam nesakė. Virš dvidešimties metų jie buvo rašomi vienaip, o dabar paaiškėjo, kad reikėjo kitaip.

Nekomentuosiu detaliai į viešąją erdvę brukamų komentarų, bet net ir įvykių dalyviams politikams (kurių pažiūros labai įvairios), ir tiems keliems aktyviausiems komentatoriams buvo visiškai aišku, kokio materialinio teisinio santykio buvo siekta, kokia buvo Prezidento valia ir ką sprendė Teisėjų taryba. O į ką tą materialinį santykį pavertė procedūriniai veiksmai, tiksliau, jų reikšmės neproporcingas išpūtimas? Man, kaip teisėjui, nesuprantama ir nepriimtina, kad sprendimo, lemiančio materialinio teisinio santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, neteisėtumo nustatymą galima pagrįsti vien procedūromis, kai tas siekiamas santykis buvo visiškai aiškus net ir patiems kritiškiausiems ekspertams, ką jie ir patys pripažino. Pasirodo, nuo šiol galima.

Baigdamas, noriu pasidalinti savo, teisininko-praktiko akimis sekančio su teisine tikrove susijusius pastarųjų metų įvykius Lietuvoje, nuomone apie  besiklostančią unikalią situaciją. Jos unikalumas tas, kad buvęs KT teisėjas ir Mykolo Romerio universiteto mokslininkas veikia kaip teisėkūros prevencinės konstitucingumo kontrolės neformalizuotas instrumentas. Daug teisininkų jau seniai pastebėjo (net jei apie tai nešaukia garsiai), kad jam išdėsčius, jog „tas teisėkūroje galima, o to negalima“, šie išdėstymai gula į KT nutarimų tekstus, o kartais net „sustabdo“ teisėkūros procesus, Seimo nariams tik pritariant, kad a priori aišku, jog TAS žodis reiškia, kad tam tikros svarstymui teikiamos teisinės nuostatos bus pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

O juk pagal Konstituciją nėra jokio prevencinio teisės aktų konstitucingumo patikros mechanizmo. Patikėkite, beatodairiškas „klausymas“ vienintelės nuomonės, teisininkų bendruomenėje vertinamas, švelniai tariant, kontroversiškai.

O ir patys vadinamieji komentarai ar nuomonės man, ir ne tik man, neretai kelia rimtų abejonių. Ypač negaliu susitaikyti su tuo, kai nuomonė kaitaliojama, neturi jokių bazinių išeities pozicijų, bet vis tiek garsiai brukama visiškai naujose teisinėse situacijose, kurių oficialioji konstitucinė doktrina dar nėra pažinusi, tačiau jose priimti sprendimai be jokių skrupulų įvertinami kaip nekonstituciniai. Mano teisinėms pažiūroms svetimas primygtinai peršamas nuo gyvenimo realijų atitrūkęs, kategoriškas konstitucinis moralizavimas. Jame iš tikrųjų labai mažai vietos paliekama gyvosios konstitucijos idėjai, jis trukdo  moderniam teisės vystymuisi, jos dinamiškai plėtrai kartu su besivystančia visuomene, teisės reagavimui į naujas, dar neapmąstytas situacijas.

Ir dar vienas, tiesioginis signalas piktiems oponentams. Nemanykite, kad normalu sulaukti pritariančių plojimų katutėmis iš tų mūsų bendruomenės narių, kurie jums prisipažįsta nevykdę konstitucinės pareigos „drebėdami“ dėl savo karjeros. Tokiems dėkodami, jūs skatinate neprofesionalumą.

LVAT pirmininkas, ex officio Teisėjų tarybos narys Gintaras Kryževičius

 

Back to top button