G. Bartkus. Lobizmo įstatymas, arba įstatymas, kurio neturi būti
Lobistinės veiklos įstatymas yra įstatymas, kuriame galima atpažinti visas įmanomas teisėkūros problemas.
Pradėti galima nuo to, kad įstatymas ydingai apibrėžia pačią lobistinę veiklą. Įstatymo 2 straipsnis pateikia lobistinės veiklos apibrėžimą. Ir lyg turėtų būti aišku, kad, jei kokia nors veikla patenka į šį apibrėžimą, tokia veikla yra lobizmas. Tačiau to pačio įstatymo 7 straipsnis jau vardina tai, kas nėra laikoma lobistine veikla, o įstatymo 1 straipsnis papildo, kam pats įstatymas nėra taikomas. Taigi, Lobistinės veiklos įstatymas pats tarsi iškarto sukuria pilką zoną, kuri yra veikla tarp 2 straipsnyje pateikto apibrėžimo ir 1 bei 7 straipsniuose numatytų išimčių. Todėl šiandieną atsakyti į tai, ar ponas Sutkus ir ponas Zalatorius turėjo būti įtraukti į lobistų sąrašą, galėtų tik du aukščiausios kompetencijos teisininkai, bet ir jie turėtų tris nuomones.
Apimtimi didžiausi Lobistinės veiklos įstatymo straipsniai yra skirti lobistų sąrašo sudarymui. Pats lobistų sąrašo sudarymas nėra kokia nors vertybė, tokia ir negali būti. Įtraukimo į lobistų sąrašus tikslas, kaip ir išankstinis licencijavimas užsiimti tam tikra veikla, yra reikalingas norint nustatyti kokius nors reikšmingus kvalifikacinius ar patirties reikalavimus asmenims. O tokių reikalavimų asmenims tikslas – apsaugoti paslaugos „vartotojus“ nuo galimos žalos ar garantuoti paslaugų minimalią kokybę, jei vartotojas negali pats pasirinkti paslaugų teikėjo. Lobistinės veiklos įstatymas iš esmės nenumato jokių reikalavimų asmeniui, siekiančiam tapti lobistu. Nelabai tokių būtų galima ir sugalvoti. Todėl išankstinės lobistų registracijos reikalavimas yra perteklinis.
Įstatymo nustatytos lobisto teisės beveik niekuo nesiskiria nuo bet kurio piliečio teisių: lobistas turi teisę rengti projektus, teikti pasiūlymus, paaiškinimus, komentarus, organizuoti susitikimus, organizuoti apklausas ir t.t. Vienintelė ypatinga lobisto pareiga yra pareiga informuoti asmenį, kuriam lobistas bando daryti įtaką, apie tai, kas yra lobistinės veiklos užsakovas. Vien dėl šios pareigos sukurpti visą Lobistinės veiklos įstatymą vargu ar verta, taip pat ir prisistatymo reikšmė labai abejotina, turint omenyje, pvz., Seimo nario gaunamą informacijos kiekį ir Lietuvos aktyvaus politinio rato siaurumą.
Tačiau pagrindinė Lobistinės veiklos įstatymo problema yra jo tikslai. Koks šio įstatymo tikslas? Kokius santykius norima reguliuoti ir ką pasiekti? „Jei nežinai, kur eini, tai niekur ir nenueisi“ – sako tautos išmintis. Įstatymo 1 straipsnis skelbia, kad šio įstatymo tikslas –lobistinės veiklos viešumas ir skaidrumas. Tačiau lobistinė veikla yra tokia pati paslaugų veikla, kaip ir daugelis kitų: teisinių, konsultacinių ir pan. Kaip nuskambėtų pasakymas, kad, pvz., įstatymo tikslas – prekybinę veiklą padaryti skaidresne ir viešesne? Šių dienų kontekste skambėtų gražiai, bet visiškai beprasmiškai.
Skaidrumo antroji pusė yra kontrolė. Kai yra skaidru, visuomenė gali kontroliuoti. Lobistą ar kitą paslaugų teikėją puikiausiai kontroliuoja paslaugų užsakovas. Visuomenei gi turėtų rūpėti valdžios kontrolė. Kitaip sakant, reikia skaidrinti ne lobistinę veiklą, o teisėkūros procesą. Šiandieną yra daug puikių pasiūlymų, kurie neįgyvendinami metų metais: valdžios atstovų susitikimų viešinimas, duomenų apie susitikimus, jų metu svarstytas problemas prieinamumas, teisės aktų kaštų ir naudos analizė, duomenų atvirumas ir pan. Sąrašą galima dar papildyti jau kiek primirštomis skandalų iškeltomis temomis: viešųjų asmenų darbinio elektroninio pašto išnykimas, posėdžių įrašų sunaikinimas, atsisakymas atskleisti vidinio tyrimo ataskaitą ir dokumentus, apsilankymai pas teisėjus, Seimo sesijas su daugiau nei 420 teisės aktų (be lydinčiųjų), veiklos ataskaitos nesusietos su finansinėmis lėšomis ir strateginiais rodikliais ir t.t., ir pan. Vietoj to, nukrypstame į aiškinimąsi (ir dar baudžiamosios teisės priemonėmis), iš kur ponas Sutkus lyg ir turi, lyg ir 400 000 EUR, ir ar galėjo susitarti dėl sėkmės mokesčio, ir ar neapgavo savo darbdavio lyg asmeniškai paimdamas lyg kokį tai užmokestį.
Lobistinės veiklos įstatymas yra netinkamos teisėkūros pavyzdys, kuris iliustruoja, kad negalima mechaniškai perkelti kitose valstybėse gal ir veikiančio reglamentavimo, jo nepritaikius egzistuojančiai teisinei sistemai ir kultūrai. Šios dienos geriausias sprendimas –atsisakyti Lobizmo veiklos įstatymo ir susitelkti į teisėkūros problemas. Aišku, atkreipiant dėmesį į tris kitas reikšmingas problemas: užsienio valstybių ir organizacijų įtaką teisėkūros procesui, valstybės institucijų negebėjimą rengti kokybiškus teisės aktus ir patį teisėkūros skaidrumą. Svarstymai, kaip patobulinti nepatobulinimą įstatymą, tik gaišina visų mūsų brangų laiką ir atitolina nuo taip reikalingų sisteminių pokyčių.
Gintautas Bartkus yra advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas
