H. Gabartas. Astravo AE: ar leisime baltarusiškiems automobiliams važinėti Lietuvos keliais be žaliosios kortelės?

Turbūt daugelis esate girdėję apie Minske gaminamus sunkvežimius MAZ -Baltarusijos nacionalinės automobilių pramonės pasididžiavimą. Tai štai jau nuo šio rudens šiems sunkiasvoriams Lietuva ketina pritaikyti išimtį leidžiant jiems važinėti Lietuvos keliais neturint taip vadinamos „žaliosios kortelės“, kuri garantuotų jų padarytos žalos atlyginimą atsitikus draudiminiam įvykiui Lietuvoje. Maža to, šiems sunkiasvoriams patekus į avariją, jų atsakomybė už Lietuvoje padarytą žalą visais atvejais bus ribojama iki 380 EUR sumos, o visi ginčai dėl žalos kompensavimo bus nagrinėjami Minsko teisme. Sunkvežimio MAZ kokybės garantijos Lietuvoje taip pat negalios, todėl net jei avarija kiltų dėl tokio sunkiasvorio gamyklinio broko, reikalauti nuostolių atlyginimo vis tiek bus galima išimtinai tik iš tokį sunkvežimį vairavusio vairuotojo, bet ne MAZ gamyklos.

Sakysite, kažkokie paistalai, nes tokioms išimtims pagrįsti nerastume jokių racionalių paaiškinimų! Atsižvelgiant į Europos pasirinktą žaliąjį kursą gal ir būtų galima svarstyti, jei į tam tikras lengvatas ar išimtis pretenduotų elektromobiliai, nes jie yra draugiški aplinkai ir todėl jų naudojimas turi būti skatinamas. Tačiau tik ne sunkiasvoriai sunkvežimiai, juolab baltarusiški, kurie dėl savo didelių gabaritų ir “aukštais” kokybės standartais garsėjančios technologijos kažkodėl nesukelia didelio pasitikėjimo, bet priešingai, signalizuoja didesnę avarijos tikimybę ir grėsmę kitiems eismo dalyviams.

Gerai, kad tokia apokalipsė mums iš tiesų negresia.

Tačiau labai panašus scenarijus, tik jau branduolinės atsakomybės srityje, greičiausiai nutiks Lietuvoje, jei jau šį rudenį bus pradėta eksploatuoti Vilniaus pašonėje baigiama statyti Baltarusijos branduolinė elektrinė. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, dalyvaudama tarptautinėse konvencijoje dėl branduolinės žalos atlyginimo Lietuva pati savo noru sutinka, kad analogiškos išimtys būtų taikomos neleistinoje vietoje stovinčios ir realią grėsmę žmonių saugumui keliančios Astravo AE atžvilgiu.

Paklausite, kodėl gi tokios keistos taisyklės yra įtvirtintos tose tarptautinėse konvencijose? Arba, naudojant MAZ pavyzdį, kaip paaiškinti tai, kad dėl sugedusių sunkvežimio stabdžių arba net dėl vairavimo būnant neblaiviu avariją Lietuvos keliuose sukelęs baltarusiško sunkiasvorio vairuotojas faktiškai galės išvengti atsakomybės Lietuvoje?

Archaiškos privilegijos branduolinei energetikai

1963 m. TATENA rėmuose priimta Vienos konvencija dėl branduolinės žalos iš esmės yra lobistinis dokumentas, išskiriantis branduolinę energetiką iš kitų energijos gamybos sektorių ir nustatantis jai dideles privilegijas. Narystė šioje konvencijoje iš esmės įgalina valstybę subsidijuoti joje veikiančios branduolinės elektrinės veiklą, ir tai yra daroma galimos branduolinės nelaimės aukų sąskaita. Todėl tokios daugiau nei prieš pusę amžiaus sukurtos taisyklės šiandien, švelniai tariant, atrodo kiek neįprastai, nes per šiuos metus žmonija jau spėjo realiai pamatyti ne tik branduolinės energetikos keliamas grėsmes, bet ir atsinaujinančios energetikos kuriamas naudas.

Vienos konvencija leidžia jos šalims-narėms pačioms nusistatyti savo civilinės atsakomybės už sukeltą branduolinę žalą ribas. Todėl nenuostabu, kad Baltarusija, būdama šios konvencijos nare, tokia galimybe sėkmingai pasinaudojo. Todėl jei šiandien užkraudinėjant Astravo elektrinę urano kuro kasetėmis arba paleidžiant elektrinę rudenį ten įvyktų branduolinis incidentas, Baltarusija maksimaliai atlygintų visoms aukoms tik iki 380 mln. EUR dydžio žalą, t.y. apie 1/1000 dalį visų nuostolių, jei Astrave kiltų apie 350 mlrd. USD kainavusi Fukošimos lygio avarija, arba vos apie 1/2000 dalį visų nuostolių, jei nutiktų apie 700 mlrd. USD kainavusi Černobylio tipo katastrofa. Skaičiai atrodo astronomiški, tačiau esmė išlieka paprasta: bent kiek rimtesnės Astravo AE avarijos atveju Baltarusija galės ramiai atmesti bet kokį Lietuvos reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes tokiai kompensacijai skirto biudžeto paprasčausiai neužteks atlyginti net ir tai žalai, kuri atsiras pačios Baltarusijos teritorijoje. Taip pat reikia nepamiršti, kad remiantis Vienos konvencija bet kuris žalą Lietuvoje patyręs nukentėjusysis negalės kreiptis į teismą Lietuvoje dėl nuostolių priteisimo, bet turės vykti ieškoti teisybės į Baltarusiją. Galiausiai, Vienos konvencija suteikia Rosatom‘ui, kaip Astravo AE statybos rangovui ir technologijos tiekėjui, teisinį imunitetą, todėl bet kokie Lietuvos reikalavimai dėl žalos atlyginimo turės būti nukreipiami išimtinai Astravo AE operatoriui, kurio atsakomybė visais atvejais yra apribota.

Šią savaitę Lietuva pagaliau pasirašė su Baltarusija susitarimą dėl ankstyvojo pranešimo apie branduolinę avariją ir keitimosi informacija apie branduolinės energetikos objektus. Džiugu, kad didėja tikimybė iš viešų šaltinių ir nedelsiant sužinoti, jei, neduok Dieve, Astrave kils avarija. Tačiau ką darysime paskui?

Lietuvos valdžios institucijos jau yra atkreipusios dėmesį į tai, kad šiuo metu Baltarusijos prisiimti įsipareigojimai dėl branduolinės atsakomybės už žalą, kuri gali atsirasti Lietuvoje, yra visiškai neadekvatūs galimos branduolinės žalos dydžiui. Vienas iš šios problemos sprendimo būdų galėtų būti Lietuvos pasitraukimas iš Vienos konvencijos, kurią pakeistų naujo nacionalinio režimo, reguliuosiančio civilinės atsakomybės už Lietuvoje sukeltą branduolinę žalą, sukūrimas. Toks režimas turėtų ne tik suvienodinti Ignalinos ir Astravo branduolinių objektų sukeltos branduolinės žalos Lietuvoje atlyginimo tvarką, bet ir suteikti ekvivalentiškas naudas Baltarusijai, kaip potencialiai aukai dėl Ignalinos AE sukeltos žalos mūsų kaimynės teritorijoje. Tokiu būdu, dėl branduolinio incidento Astrave nukentėję asmenys Lietuvoje turėtų galimybę rinktis, ar reikalauti visiško nuostolių atlyginimo Lietuvos teisme pagal Lietuvos teisę, arba kreiptis į teismą Baltarusijoje ir reikalauti kompensacijos laikantis Vienos konvencijos taisyklių.

Nepaisant to, girdint valdžios atstovų pasisakymus atrodo, kad mus vis dar kamuoja įvairios baimės ir nuogąstavimai dėl tarptautinės bendruomenės galimos reakcijos, jei Lietuva žengtų tokį žingsnį. Bet ar tikrai užsitarnautume užsienio partnerių nemalonės, jei nuspręstume nebesinaudoti teisiniu imunitetu, kurį siūlo konvencinis režimas, bet priešingai − prisiimtume besąlyginę ir neribotą atsakomybę už Ignalinos branduolinių įrenginių keliamą grėsmę (kuri, beje, po branduolinio kuro iškrovimo iš Ignalinos reaktorių po kelių metų taps visiškai minimali), ir po to pareikalautume tokios pat atsakomybės iš Baltarusijos? Norėtųsi tikėti, kad tai visgi yra daugiau edukacijos ir aiškinamojo darbo, bet ne vertybių susikirtimo klausimas.

Tai visgi, apibendrinant, ar leisime „baltarusiškiems automobiliams važinėti Lietuvos keliais be žaliosios kortelės“? Panašu, kad tokį leidimą jie jau turi. Klausimas dabar, kiek ilgai tai norėsime toleruoti.

Dr. Herkus Gabartas yra Mykolo Romerio universiteto partnerystės profesorius, advokatas