V. Vaičaitis. Liublino unijos 450-mečio jubiliejų pasitinkant
Šių metų liepos 1 dieną sukanka lygiai 450 metų nuo 1569 m. Liublino unijos sudarymo. Liublino unija neabejotinai yra viena svarbiausių datų Lietuvos istorijoje, nepriklausomai nuo to, kaip mes ją vertintume politiškai. Taip yra todėl, kad Liublino unija žymėjo naują istorinį Lietuvos valstybingumo etapą, sukūrus bendrą Abiejų Tautų konfederaciją (iš Lietuvos perspektyvos) ar federaciją (iš Lenkijos perspektyvos) su vienu monarchu, parlamentu ir monetarine sistema. Kaip bevertintume Liublino uniją, neabejotinai reikia pripažinti, kad po jos priėmimo – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) prarado ne tik nemažą dalį savo teritorijos, tačiau ir jos valstybingumo statusas sumažėjo. Visgi, manytina, kad LDK išlaikė tam tikrus autonomijos arba valstybingumo bruožus net ir po Liublino sutarties su Lenkija, kas atsispindėjo 1588 metų redakcijos vadinamajame Trečiajame Lietuvos Statute. Todėl suprantama, kad XIX a. pab. – XX a. pradžioje, besiformuojant etninei tautinei lietuvio tapatybei ir kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, XVI-XVIII amžiuje gyvavusi Lietuvos sąjunga su Lenkija buvo vertinama (švelniai tariant) nevienareikšmiškai, nes tuo metu reikėjo rasti, kuo gi Lietuvos politinė tradicija skiriasi nuo lenkiškos tam, kad galima būtų legitimuoti nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Vasario 16-osios akto žodžiais tariant, reikėjo naujai atkurtą valstybę „atskirti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Taip pat suprantama ir tai, kad Liublino unija Lietuvoje iki šiol daugiausiai buvo analizuojama istorijos mokslo, todėl čia norėtųsi į šią datą pažvelgti „teisininko akimis“.
Visų pirma, reikia pasakyti, kad 1569 m. Liublino unija buvo santykinai nedidelės apimties dokumentas (ją sudaro preambulė ir 19 straipsnių), turintis dvišalės tarptautinės sutarties požymių. Šis dokumentas buvo surašytas lenkų kalbą, tuo tarpu vertimo į tuometinę LDK oficialią (rusėnų) kalbą, kuria, pavyzdžiui, buvo parašyti Lietuvos Statutai, padaryta nebuvo. Dokumento 1-3 straipsniuose buvo konstatuotas Lenkijos ir LDK valstybių suliejimas “į vieną nedalomą kūną” ir Abiejų Tautų Respublikos įsteigimas, pabrėžiant būtinybę bendrai gintis nuo priešų (beje, 18 straipsnyje tiesiogiai įvardintas “Maskvos priešas”). Kituose straipsniuose buvo numatytas bendras Seimas ir bendras karalius, lenkų ir lietuvių bajorų renkamas bei karūnuojamas Seime Lenkijoje, kuris po šio karūnavimo nuo tol ex officio turėjo gauti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Taigi, šiomis Liublino unijos nuostatomis buvo panaikinta anksčiau buvusi tradicija Lenkijos karalių atskirai Lietuvoje karūnuoti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Beje, Lietuvos pusei buvo svarbu, jog Liublino unija suvienodintų lenkų ir lietuvių bajorų privilegijas, tuo tarpu lenkų bajorams buvo svarbu, kad ši sutartis panaikintų 1566 m. Antrajame Lietuvos Statute lenkams numatytus ribojimus įsigyti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nekilnojamąjį turtą ir užimti čia valstybines pareigas. Tuo pačiu buvo numatytas bendros teisinės ir monetarinės sistemos įvedimas bei panaikinti bet kokie muitų mokesčiai tarp Lenkijos karalystės ir LDK.
Iš teisinės perspektyvos vertinant Liublino uniją, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ji buvo priimta bendrame Lenkijos ir Lietuvos bajorų Seime Liublino mieste (Lenkijoje), nors 1566 m. Antrajame Lietuvos Statute tokio Seimo numatyta nebuvo, t.y. jame buvo numatytas tik LDK bajorų Seimas, turintis vykti LDK teritorijoje (paprastai Vilniuje arba Gardine). Todėl galima teigti, jog dabartiniais terminais kalbant, Liublino unija buvo hierarchiškai aukštesnis teisės aktas už Lietuvos Statutus.
Tačiau iš kitos pusės, nors Liublino unija buvo priimta tokia pat tvarka, kaip ir Seimo konstitucijos (įstatymai), t. y. priimta monarcho su Seimo pritarimu, tačiau pagal tuometinį suvokimą ji buvo daugiau politinis, o ne teisinis dokumentas, o tai reiškia, kad jos nuostatos tiesiogiai negalėjo būti taikomos teismuose. Kitaip tariant, jos nuostatos turėjo būti „perkeltos“ ir detalizuotos Seimo konstitucijose (įstatymuose), tačiau dėl LDK bajorų pasipriešinimo tik dalis Liublino unijos nuostatų buvo taip sureguliuotos. Jau buvo rašyta, kad tokio pasipriešinimo Liublino unijai teisinė išraiška buvo išimtinai LDK bajorų parengtas ir karaliaus Žygimanto Vazos (t.y. be bendro Seimo pritarimo) patvirtintas 1588 m. Trečiasis Lietuvos Statutas. Tiesa, Žygimantas Augustas, 1588 metais patvirtindamas šį Statutą, konstatavo, jog „šis naujai pataisytas Statutas negali prieštarauti Unijai ar jai pakenkti“ (apie tai žr. pvz., Vaidotas A. Vaičaitis. Lietuvos Statutų priėmimo priežastys, jų santykis su Liublino unija ir LDK parlamentarizmo bruožai// Teisė, 2014, t. 93, p. 73–76; Vaidotas A. Vaičaitis. Valstybės ir valdžios samprata Lietuvos Statutuose, in „Lietuvos konstitucionalizmo istorija“. VU. 2016. P. 107-111).
Todėl teisiškai vertinant Liublino unijos įtaką LDK teisinei sistemai, būtina atsižvelgti į tai, kaip jos nuostatos atsispindėjo 1588 metais priimtame Trečiajame Lietuvos Statute, kuris buvo priimtas beveik dvidešimt metų po Liublino unijos sudarymo. Taigi, iš vienos pusės, 1588 m. Trečiajame Statute nebeliko nuorodos į Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykstančias Seimo konvokacijas (tai buvo numatyta 1566 m. Antrajame Lietuvos Statute) ir net atsirado nuoroda į patį Liublino unijos aktą, tačiau, kita vertus, jau pats 1588 m. Trečiojo Lietuvos Statuto priėmimas buvo siekis pakeisti Liublino unijoje numatytą intenciją sukurti vieningą Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teisinę sistemą. Beje, autonomiška LDK teisinė sistema išliko iki pat 1795 m. įvykusio galutinio ATR padalijimo. Dar daugiau, nežiūrint Liublino unijos siekio unifikuoti abi teisines sistemas, 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute (1588 m. TLS) išliko 1566 m. Antrojo Lietuvos Statute (1566 m. ALS) numatytas LDK piliečio sąvoka (t.y. jame nėra ATR piliečio sąvokos), nuorodos į LDK piniginius vienetus („lietuviškus grašius“), draudimas „užsieniečiams“ įsigyti žemę ir gauti pareigybes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Maža to, skaitant 1588 m. TLS tekstą, nematyti jo esminio skirtumo nuo 1566 m. ALS teksto. Kitaip tariant, asmeniui, nežinančiam pakitusios politinės tikrovės, būtų sunku suprasti, kad tarp Antrajame ir Trečiajame Statute minimos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ yra koks nors esminis skirtumas valstybingumo požiūriu. Taigi galima daryti išvadą, kad 1588 m. TLS rengėjai Statuto tekste sąmoningai stengėsi neminėti Liublino sutarties su Lenkija sukurtos tikrovės ir kartu – taip keisti šią tikrovę LDK suverenumo naudai.
Apibendrinant šį trumpą Liublino unijos teisinį vertinimą, galima konstatuoti, jog tai buvo dokumentas, turintis dvišalės tarptautinės sutarties bruožų ir sukūręs naują valstybę (Abiejų Tautų Respubliką), turinčią tiek federacijos, tiek ir konfederacijos bruožų. Antra, Liublino unija buvo daugiau politinis, o ne teisės aktas šiuolaikine prasme, t. y. jos nuostatos (pvz., dėl bendros ATR teisinės sistemos sukūrimo ar dėl draudimo Lenkijos gyventojams įsigyti nekilnojamąjį turtą LDK teritorijoje panaikinimo) negalėjo būti tiesiogiai taikomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismuose, nes turėjo būti sureguliuotos ATR Seimo konstitucijomis (įstatymais).
Tačiau tokiam Liublino unijos nuostatų perkėlimui į ordinarinę teisę sutrukdė LDK bajorų parengtas ir karaliaus Žygimanto Vazos patvirtintas 1588 m. Trečiasis Lietuvos Statutas, kuris (nepaisant Liublino unijos nuostatų apie vieningą teisinę sistemą) išlaikė LDK teisinės sistemos autonomiją per visą Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo laiką. Pagaliau, trečia, 1569 m. Liublino unijos akte numatyta bendros ATR teisinės sistemos sukūrimo siekis didele dalimi buvo įgyvendintas tik priėmus 1791 m. konstituciją, kuri de facto taip ir neįsigaliojo dėl šalyje tuo metu vykusios politinės suirutės ir vėlesnio valstybės padalijimo.
Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
