E. Masnevaitė, J. Miliuvienė. Branduolinis atgrasymas ir Konstitucijos 137 straipsnio ateitis
Praėjusią savaitę Seimo posėdyje buvo svarstoma Konstitucijos 137 straipsnio, nustatančio, kad Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių, pataisa, kuria siūloma visą šį straipsnį pripažinti netekusiu galios. Siekis sustiprinti Lietuvos gynybą yra rimta priežastis peržiūrėti kai kuriuos konstitucinius apribojimus, tačiau abejotina, ar šiam tikslui pasiekti tikrai yra būtinas Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimas visa apimtimi. Prieš atsisakant jame įtvirtintų konstitucinių draudimų reikėtų aiškiai įvardyti, kokiems konkretiems Lietuvos gynybos poreikiams jie trukdo ir kodėl šių poreikių negalima patenkinti nustačius aiškiai apibrėžtas draudimų išimtis. Šio komentaro autorės pasigedo argumentuoto atsakymo į antrąją šio klausimo dalį.
2026 m. rugsėjo 9 d. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritarė įstatymo projektui Nr. XVP-1729[1], kuriuo siūloma pripažinti Konstitucijos[2] 137 straipsnį netekusiu galios, o 2026 m. rugsėjo 22 d. Seimas pritarė projektui po svarstymo: už balsavo 99 Seimo nariai, prieš – 13, susilaikė 5[3]. Projekto aiškinamajame rašte[4] siūlomas pakeitimas siejamas su galimybe pasitelkti visą NATO atgrasymo potencialą. Komiteto pritarimas ir pritarimas projektui po svarstymo dar nereiškia, kad Konstitucijos pataisa tikrai bus priimta, tačiau tai suteikia progą atidžiau įvertinti pasirinktą jos apimtį. Antai Seimo narys K. Neimantas buvo pateikęs pasiūlymą Konstitucijos 137 straipsnyje įtvirtintus draudimus taikyti tik taikos laikotarpiu[5], tačiau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas šiam pasiūlymui, kaip iš esmės keičiančiam iniciatorių idėją, nepritarė[6].
Pataisos iniciatorių teigimu, Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimas netekusiu galios siųstų aiškų signalą apie visavertį Lietuvos dalyvavimą NATO branduolinio atgrasymo sistemoje[7]. Branduolinis atgrasymas reiškia siekį sulaikyti priešininką nuo agresijos ar prievartos, įtikinant jį, kad galimas atsakas branduoliniais ginklais sukeltų nepriimtinų padarinių[8]. Tam svarbūs ir kariniai pajėgumai, ir politinis ryžtas prireikus juos panaudoti. NATO branduolinio atgrasymo apsauga naudojasi ir valstybės, savo teritorijoje branduolinių ginklų nelaikančios. Todėl dalyvavimą šioje atgrasymo sistemoje reikia skirti nuo sprendimo leisti tokius ginklus dislokuoti valstybės teritorijoje.
Konstitucija įpareigoja Lietuvą būti visateise NATO nare ir deramai vykdyti šios narystės įsipareigojimus, nes transatlantinė Lietuvos integracija yra Lietuvos geopolitinės orientacijos elementas, o visuminis konstitucinis reguliavimas implikuoja, jog narystė NATO, teikianti didžiausias galimas ir nepakeičiamas saugumo garantijas, yra konstitucinė vertybė[9]. Inicijuota Konstitucijos pataisa aktuali svarstant sąjungininkėms priklausančių branduolinių ginklų gabenimą per Lietuvos teritoriją, laikiną laikymą ar ilgalaikį dislokavimą Lietuvoje. Kiekviena iš šių galimybių gali būti reikšminga gynybos planavimui, tačiau jų teisinės sąlygos ir Lietuvos institucijoms tokiais atvejais reikalingi įgaliojimai nebūtinai sutaptų.
Du skirtingi draudimai viename straipsnyje
Siūlomo naikinti Konstitucijos 137 straipsnio formuluotė pakankamai lakoniška: Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių. Jos istorinį kontekstą suprasti nesunku: 1992 m. Lietuvoje tebebuvo Rusijos kariuomenė, o vienas svarbiausių atkurtos valstybės uždavinių buvo pasiekti jos išvedimą ir sudaryti prielaidas tam, kad Lietuvos nepriklausomybės praradimą nulėmę įvykiai daugiau nepasikartotų.
Tačiau pasikeitus geopolitinei situacijai, o ypač Lietuvai tapus NATO nare, minėtame Konstitucijos straipsnyje įtvirtinti kategoriški draudimai įgavo naują prasmę. Konstitucinis Teismas, siekdamas išsklaidyti kilusias abejones dėl su Lietuvos naryste NATO siejamų įsipareigojimų laikymosi, 2011 m. kovo 15 d. nutarime[10] aiškiai atskyrė vien užsienio valstybių valdomas ir kontroliuojamas karines bazes nuo tokių, kurias pagal tarptautines sutartis Lietuva valdo ir kontroliuoja kartu su valstybėmis sąjungininkėmis. Pastarųjų Konstitucija nedraudžia. Taigi Konstitucijos 137 straipsnis nenustato absoliutaus karinių bazių draudimo ir leidžia užtikrinti sąjungininkų karių buvimą Lietuvoje.
Kitas Konstitucijos 137 straipsnyje įtvirtintas draudimas susijęs su masinio naikinimo ginklų buvimu Lietuvos teritorijoje. Kitaip nei karinių bazių atveju, šis draudimas taikomas nepriklausomai nuo to, kam šie ginklai priklausytų ar kas juos valdytų. Be to, masinio naikinimo ginklų sąvoka yra platesnė nei branduolinių ginklų: ji įprastai apima ir cheminius bei biologinius, o pagal NATO vartojamą apibrėžtį – ir radiologinius ginklus[11]. Todėl visų šių ginklų konstitucinio draudimo panaikinimas negali būti vertinamas vien branduolinio atgrasymo požiūriu. Panaikinus šią nuostatą, Lietuvai ir toliau galiotų tarptautiniai įsipareigojimai dėl cheminių ir biologinių ginklų draudimo, tačiau būtų atsisakyta savarankiškos konstitucinės garantijos[12]. Dar daugiau – sparti dirbtinio intelekto, autonominių sistemų ir kibernetinių technologijų raida bei jų tarpusavio sąveika kelia naujų klausimų dėl masinio naikinimo ginklų sąvokos ribų. Ateityje masinį naikinamąjį poveikį galėtų sukelti ir kartu veikiančios priemonės, kurios pavieniui laikomos konvencinėmis, pavyzdžiui, į spiečius sujungti dronai[13]. Tokių sistemų priskyrimas masinio naikinimo ginklams tebėra mokslinės diskusijos klausimas ir savaime nenulemia jų vertinimo pagal Konstitucijos 137 straipsnį, tačiau šios aplinkybės skatina tiksliau apibrėžti masinio naikinimo ginklų draudimo apimtį. Taigi, prieš keičiant teisinį reguliavimą, reikėtų pagrįsti, kad siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis, ir visapusiškai įvertinti galimus tokių pakeitimų padarinius.
Du atskiri Konstitucijos 137 straipsnio nuostatos elementai gali ir turi būti aiškinami sistemiškai, kaip vienas su kitu susiję. Vis dėlto Lietuvos teisė kartu su sąjungininke valdyti karinę bazę savaime nereiškia, kad joje leidžiama laikyti branduolinius ginklus.
Aiškindamas Konstitucijos 137 straipsnį, Konstitucinis Teismas neaiškino branduolinių ginklų sąvokos, jų laikymo Lietuvos teritorijoje draudimo apimties ar konstitucinio draudimo taikymo sąlygų. Konstitucinio Teismo pateiktas karinių bazių draudimo išaiškinimas nesuteikia pagrindo analogišką išimtį taikyti branduolinių ginklų buvimui Lietuvos teritorijoje. Tokia išimtis oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje nėra suformuluota. O argumentai, kodėl valstybės saugumo ir gynybos tikslais būtina atsisakyti branduolinių ginklų draudimo, savaime nepaaiškina, kodėl kartu reikėtų panaikinti ir užsienio valstybių karinių bazių draudimą.
Panaikinus visą Konstitucijos 137 straipsnį, Lietuva neliktų be konstitucinių saugumo nuo išorės grėsmių garantijų. Toliau galiotų suvereniteto, nepriklausomybės, teritorijos vientisumo ir pareigos visomis įmanomomis priemonėmis užtikrinti valstybės gynimą reikalavimai[14]. Išliktų ir konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis, suponuojami draudimai[15]. Todėl Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimas savaime nereikštų, kad Lietuvos teritorijoje būtų leidžiama steigti bet kurios užsienio valstybės karines bazes. Ir toliau galiotų kitose Konstitucijos nuostatose įtvirtinti reikalavimai bei draudimai.
Vis dėlto lieka neaišku, ar panaikinus Konstitucijos 137 straipsnį iš kitų jos nuostatų kiltų tokios pačios apimties reikalavimas Lietuvai kartu su sąjungininkėmis valdyti ir kontroliuoti jų karines bazes Lietuvos teritorijoje. Šį reikalavimą Konstitucinis Teismas suformulavo aiškindamas būtent 137 straipsnį, o ar ir kiek šia doktrina būtų galima remtis jį panaikinus, gali konstatuoti tik pats Teismas[16]. Todėl šio reikalavimo tęstinumą būtina pagrįsti kitomis Konstitucijos nuostatomis ir nurodyti, kokius konkrečius bazių valdymo bei kontrolės įgaliojimus išsaugotų Lietuvos institucijos. Kada Teismas galėtų patikslinti šią doktriną, priklausytų nuo to, kada jam tektų nagrinėti konstitucinės justicijos bylą, kurioje būtų sprendžiamas šis klausimas.
Ginklo kontrolė ir užsienio karinės bazės valdymas
Įstatymo projekto Nr. XVP-1729 aiškinamajame rašte teigiama, kad sąjungininkės turėtų pačios užtikrinti Lietuvoje dislokuotos jautrios ginkluotės, įskaitant branduolinius ginklus, apsaugą ir kontroliuoti patekimą į jos dislokavimo zonas. Rašte taip pat nurodoma, kad pagal Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo[17] Lietuva negalėtų vykdyti „tokių vienetų kontrolės“. Tuo pagrindu daroma išvada, kad reikia atsisakyti ir karinių bazių draudimo. Būtent ši argumentų sąsaja reikalauja platesnio paaiškinimo.
Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo I straipsnis įpareigoja branduolinį ginklą turinčias valstybes, kurios yra Sutarties šalys, niekam neperduoti branduolinių ginklų ar jų kontrolės. II straipsnis įpareigoja branduolinio ginklo neturinčias valstybes, kurios yra Sutarties šalys, tokių ginklų ar jų kontrolės neperimti. Šie draudimai taikomi tiek tiesioginiam, tiek netiesioginiam perdavimui ir perėmimui. Lietuvos dalyvavimą valdant karinę bazę reikia skirti nuo branduolinio ginklo kontrolės. Draudimas Lietuvai perimti tokio ginklo kontrolę savaime nereiškia, kad jos institucijos negalėtų spręsti dėl bazės naudojimo, pagal susitarimą su sąjungininke prižiūrėti joje vykdomą veiklą ar tirti galimus teisės pažeidimus.
Vis dėlto negalima iš anksto teigti, kad bet kokia bendro karinės bazės valdymo tvarka atitiktų Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo. Vertinant konkretų gynybos susitarimą, reikėtų nustatyti, kokius sprendimus galėtų priimti Lietuvos institucijos, į kokius objektus turėtų teisę patekti jų atstovai ir kokią informaciją jie galėtų gauti. Tuomet reikėtų įvertinti, ar šie įgaliojimai ir jų įgyvendinimas nereikštų branduolinio ginklo arba jo kontrolės perėmimo. Svarbios būtų ne tik formalios teisės, bet ir faktinės galimybės valdyti bazę: pavyzdžiui, vien tai, kam priklauso karinei bazei naudojama žemė ar pastatai, neparodo, kas iš tikrųjų sprendžia dėl jos veiklos.
Mokslinėje literatūroje JAV išlaikoma branduolinių ginklų kontrolė skiriama nuo valstybės, kurios teritorijoje šie ginklai dislokuoti, galimybės neleisti jų panaudoti iš jos teritorijos[18]. Pastaroji teisė siejama su valstybės teritoriniu suverenitetu. Ši mokslinėje literatūroje aptariama skirtis savaime neatsako į klausimą, ar Lietuva turėtų teisę neleisti panaudoti branduolinių ginklų iš savo teritorijos. Tačiau ji padeda atskirti valstybės teisę spręsti dėl savo teritorijos naudojimo nuo paties branduolinio ginklo kontrolės.
Atskirai reikia aptarti demokratinę civilinę kontrolę – civilinės valstybės valdžios institucijų įgaliojimus priimti sprendimus gynybos klausimais ir prižiūrėti karinių institucijų veiklą. Kariuomenės atskaitomybė civilinei valdžiai, bendras karinės bazės valdymas ir branduolinio ginklo kontrolė yra susiję, tačiau skirtingi klausimai. Pavyzdžiui, vien tai, kad kariuomenė yra atskaitinga civilinei valdžiai, neatsako į klausimą, kas valdytų konkrečią karinę bazę ir kas kontroliuotų joje laikomus branduolinius ginklus.
Suomijos patirtis ir jos ribos
Panaši dilema dėl draudimo turėti branduolinius ginklus savo teritorijoje buvo iškilusi Suomijoje. Tačiau, lyginant su Lietuvos situacija, svarbus esminis skirtumas: Suomijoje toks draudimas buvo įtvirtintas ne Konstitucijoje, o įstatyme. 2026 m. birželio 26 d. patvirtintais ir liepos 1 d. įsigaliojusiais įstatymų pakeitimais Suomijoje buvo panaikintas Branduolinės energijos įstatymo 4 straipsnis[19] ir papildytas Baudžiamasis kodeksas[20]. Baudžiamajame kodekse numatyta išimtis, pagal kurią nuostata dėl baudžiamosios atsakomybės už branduolinių sprogmenų įvežimą, transportavimą, tiekimą ir laikymą netaikoma. Ši išimtis taikoma, kai tokiais veiksmais siekiama įstatyme nurodytų gynybos tikslų ir laikomasi nacionalinės sprendimų priėmimo tvarkos arba taikomų susitarimų sąlygų. Branduolinio ginklo įsigijimas, gamyba ir susprogdinimas į šią išimtį nebuvo įtraukti.
Ši išimtis taikoma Suomijos karinei gynybai, vykdomai įgyvendinant NATO kolektyvinę gynybą arba bendradarbiaujant gynybos srityje. NATO kolektyvinė gynyba ir bendradarbiavimas gynybos srityje taip pat nurodyti kaip savarankiški išimties taikymo pagrindai. Taigi jos taikymas neapsiriboja atvejais, kai Suomija ginama nuo jau prasidėjusio karinio užpuolimo. Vis dėlto vien to, kad veiksmais siekiama nurodytų gynybos tikslų, nepakanka: jie turi būti atliekami laikantis Suomijoje nustatytos sprendimų priėmimo tvarkos arba taikomų susitarimų sąlygų. Jeigu Suomija pagal atitinkamą susitarimą jau yra iš anksto davusi sutikimą atlikti tokius veiksmus, atskiro jos leidimo kiekvienu konkrečiu atveju gali ir nereikėti[21].
Keičiant galiojantį teisinį reguliavimą, Suomijoje kilo abejonių dėl pasirinktos įstatymų leidybos procedūros. Suomijos parlamento Konstitucinio komiteto narių dauguma laikėsi pozicijos, kad pakeitimus galima priimti įprasta tvarka[22]. Tačiau buvo reiškiama ir abejonių, ar panaikinus įstatyme įtvirtintą draudimą liktų pakankamai teisinių garantijų, kad branduoliniai sprogmenys į Suomijos teritoriją būtų įvežami tik gavus aiškiai išreikštą šios valstybės sutikimą[23]. Ši diskusija išryškino poreikį aiškiai nustatyti, kada valstybės sutikimas laikomas duotu iš anksto ir kada būtinas atskiras sprendimas.
Lietuvai taip pat reikšminga teisinio draudimo ir politinės nuostatos skirtis. Antai Suomijos parlamento Gynybos komitetas, svarstydamas Branduolinės energijos įstatymo ir Baudžiamojo kodekso pakeitimų projektus, priminė politinę nuostatą taikos metu nedislokuoti branduolinių ginklų Suomijos teritorijoje[24]. Tokį apsisprendimą galima pakeisti nekeičiant įstatymo. Todėl, svarstant Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimą, reikėtų aiškiai įvardyti, kokios garantijos išliktų: kokių teisinių reikalavimų būtų privaloma laikytis dislokuojant branduolinius ginklus Lietuvos teritorijoje, o kokie sprendimai priklausytų nuo tuo metu vykdomos gynybos politikos.
Galiausiai Suomijos radiacinės ir branduolinės saugos institucija (STUK) bei saugos tyrimų institucija (OTKES) savo nuomonėse[25] atkreipė dėmesį į praktinius branduolinių ginklų buvimo valstybės teritorijoje aspektus. STUK vertino, kad branduolinių sprogmenų įvežimas, laikymas, transportavimas ir tiekimas reikšmingai nepadidintų Suomijoje jau esamos branduolinės ir radiacinės saugos rizikos. Kartu ji pabrėžė, kad būtinas aiškus teisinis pagrindas vykdyti priežiūrą, nustatyti galimą nedeklaruotą branduolinę veiklą ir gauti tam reikalingą informaciją. Ji taip pat atkreipė dėmesį į būtinybę užtikrinti, kad įvykus avarijai gyventojai būtų laiku įspėti ir apsaugoti, o atsakomybė už radioaktyviosios taršos padarinių šalinimą būtų aiškiai apibrėžta. OTKES savo ruožtu pabrėžė nepriklausomo saugos tyrimo svarbą. Tokio tyrimo tikslas – išsiaiškinti įvykio priežastis ir užkirsti kelią panašiems įvykiams ateityje, o ne spręsti teisinės atsakomybės klausimus. OTKES taip pat įspėjo, kad dėl ribotų galimybių patekti prie JAV pajėgų kontroliuojamos įrangos ir gauti reikiamą informaciją Suomijos institucijoms praktiškai gali nepavykti atlikti tokio tyrimo. Todėl vien įstatyme formaliai įtvirtintų įgaliojimų atlikti tyrimą nepakanka: tyrėjams turi būti sudaryta reali galimybė gauti būtinus duomenis ir patekti į su įvykiu susijusius objektus.
Lietuvos sutikimas turi turėti aiškų turinį
Valstybės sutikimas naudoti jos teritoriją nėra vienkartinis formalumas. Svarbu, kokią veiklą jis apima, kiek laiko galioja ir kada reikia naujo sprendimo. Pavyzdžiui, sutikimas gabenti branduolinius ginklus per šalį savaime neturėtų būti laikomas sutikimu laikyti šiuos ginklus jos teritorijoje. Susitarime numatytą veiklos mastą viršijantys veiksmai taip pat gali reikalauti atskiro pritarimo.
Istorinių susitarimų pavyzdžiai rodo, kaip svarbu tiksliai suformuluoti jų nuostatas. 1976 m. Ispanijos ir JAV papildomame susitarime Nr. 6 dėl naudojimosi kariniais objektais[26] buvo nustatyta, kad kilus išorinei grėsmei Vakarų saugumui arba įvykus užpuolimui, keliančiam grėsmę šiam saugumui, abiejų valstybių vyriausybės turi skubiai konsultuotis ir bendru sutarimu nuspręsti, kada ir kaip JAV galėtų naudotis šiais objektais grėsmei ar užpuolimui atremti. Tame pačiame susitarime JAV taip pat įsipareigojo Ispanijos teritorijoje nesandėliuoti branduolinių ginklų ir jų branduolinių komponentų bei buvo išsaugota kiekvienos valstybės prigimtinė savigynos teisė. 1960 m. sausio 19 d. Japonijos ir JAV diplomatinėse notose[27] buvo įtvirtinta pareiga iš anksto konsultuotis su Japonijos vyriausybe dėl esminių JAV pajėgų dislokavimo Japonijoje ir jų įrangos pakeitimų, taip pat dėl Japonijoje esančių objektų ir teritorijų naudojimo kaip bazių iš Japonijos vykdomoms kovinėms operacijoms. Tačiau pareiga konsultuotis dėl tokio objektų ir teritorijų naudojimo nebuvo taikoma operacijoms, vykdomoms pagal Japonijos ir JAV abipusio bendradarbiavimo ir saugumo sutarties[28] V straipsnį. Šiame straipsnyje numatyti veiksmai bendram pavojui atremti, kai Japonijos administruojamose teritorijose įvykdomas ginkluotas užpuolimas prieš vieną iš sutarties šalių – Japoniją arba JAV. Tokių veiksmų kiekviena valstybė imasi laikydamasi savo konstitucinių nuostatų ir procedūrų. Nors šių nuostatų taikymo sritis ir išimtys skyrėsi, jų palyginimas išryškina svarbią teisinę skirtį: pareiga konsultuotis savaime nėra tapati reikalavimui sprendimą priimti abipusiu susitarimu. Todėl vertinant tokias nuostatas svarbu nustatyti ne tik tai, ar konsultacijos privalomos, bet ir tai, ar atitinkamų veiksmų galima imtis be kitos valstybės sutikimo.
Todėl įstatyme būtų tikslinga įtvirtinti reikalavimą branduolinių ginklų gabenimo per Lietuvos teritoriją, laikymo ar dislokavimo joje sąlygas nustatyti susitarimuose su atitinkamomis valstybėmis sąjungininkėmis. Taip pat reikėtų nurodyti už šių susitarimų sudarymą atsakingas Lietuvos institucijas. Juose reikėtų aiškiai nustatyti, kada pakanka informuoti Lietuvą ar su ja konsultuotis, o kada būtina gauti papildomą, aiškiai išreikštą jos sutikimą. Kai toks sutikimas būtinas, atsakymo nepateikimas neturėtų būti laikomas pritarimu. Skubiems atvejams būtų galima numatyti spartesnę sprendimų priėmimo tvarką, iš anksto apibrėžiant jos taikymo sąlygas ir veiksmus, kurių tokiomis aplinkybėmis būtų leidžiama imtis. Taip teisinis aiškumas būtų derinamas su gynybai būtinu operatyvumu.
Taip pat būtina susitarti dėl informacijos teikimo ir patekimo į objektus. Lietuvos įstatymas savaime neįpareigotų valstybės sąjungininkės perduoti jos saugomos įslaptintos informacijos ar bendradarbiauti Lietuvos vienašališkai nustatyta tvarka. Todėl susitarimuose turi būti numatytos sąlygos, leidžiančios Lietuvos institucijoms įgyvendinti joms suteiktus įgaliojimus: gauti sutartos apimties informaciją, atlikti sutartus patikrinimus ir dalyvauti tiriant incidentus. Kartu būtina suderinti įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimus su kompetentingų institucijų galimybe gauti jų funkcijoms atlikti reikalingą informaciją.
Sprendžiant atsakomybės klausimus, taip pat būtina atsižvelgti į jau galiojančias taisykles. NATO susitarimas dėl karinių pajėgų statuso nustato[29], kaip valstybės pasidalija baudžiamąją jurisdikciją ir kuri iš jų turi pirmumo teisę ją įgyvendinti, taip pat reglamentuoja institucijų bendradarbiavimą ir reikalavimų dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą. Jurisdikcija šiuo atveju apima valstybės institucijų įgaliojimus taikyti teisę, tirti pažeidimus ir nagrinėti bylas. Lietuvos jurisdikcijos ribojimas savaime nereikštų nebaudžiamumo, jeigu karines pajėgas atsiuntusi valstybė užtikrintų veiksmingą tyrimą ir, esant pagrindui, atsakomybės taikymą. Todėl šį susitarimą reikėtų vertinti kartu su dvišalėmis sutartimis ir nustatyti, ar jų nuostatos pakankamai užtikrina įrodymų perdavimą, tyrimų koordinavimą ir nukentėjusiųjų teisių apsaugą.
Ką reikėtų nuspręsti prieš keičiant Konstituciją
Aptarti argumentai išryškina keturis klausimus, į kuriuos reikėtų atsakyti svarstant Konstitucijos 137 straipsnio pataisą.
Pirma, kiekvieno iš dviejų konstitucinių draudimų keitimą reikia pagrįsti atskirai. Siekis sudaryti galimybę Lietuvoje dislokuoti sąjungininkėms priklausančius branduolinius ginklus savaime nepaaiškina, kodėl kartu būtina atsisakyti užsienio valstybių karinių bazių draudimo. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad šis draudimas netaikomas bazėms, kurias pagal tarptautines sutartis Lietuva valdo ir kontroliuoja kartu su valstybėmis sąjungininkėmis. Todėl reikėtų konkrečiai nurodyti, kokių numatomų gynybos susitarimų neleistų įgyvendinti dabartinis konstitucinis reguliavimas.
Draudimas Lietuvai perimti branduolinį ginklą ar jo kontrolę savaime nereiškia, kad ji negalėtų dalyvauti valdant bazę, kurioje toks ginklas būtų laikomas, ar prižiūrėti joje vykdomos veiklos. Tačiau konkrečius Lietuvos institucijų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo sąlygas reikėtų įvertinti pagal Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo. Vertinant Konstitucijos 137 straipsnio pataisos apimtį, svarstytina ir siauresnio pakeitimo galimybė – Konstitucijoje nustatyti apibrėžtą branduolinių ginklų draudimo išimtį, išsaugant kitų masinio naikinimo ginklų draudimą, tačiau tokiai alternatyvai įgyvendinti reikia naujos, Konstitucijos 147 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktos konstitucinės iniciatyvos[30].
Antra, reikia apsispręsti, kokie reikalavimai gauti Lietuvos sutikimą ir kokie nacionalinių institucijų priežiūros įgaliojimai būtų įtvirtinti pačioje Konstitucijoje. Joje galėtų būti apibrėžti gynybos tikslai, kuriais branduolinių ginklų buvimas Lietuvos teritorijoje būtų leidžiamas, taip pat Lietuvos sutikimo ir jos teritorijoje vykdomos veiklos kontrolės pagrindai. Detalesnę įgyvendinimo tvarką būtų galima nustatyti įstatymu, o numačius atitinkamą konstitucinį pagrindą – konstituciniu įstatymu.
Jeigu būtų pasirinkta panaikinti visą Konstitucijos 137 straipsnį ir Konstitucijos nepapildyti naujomis nuostatomis, reikėtų paaiškinti, kokios garantijos kiltų iš kitų jos nuostatų. Ypač svarbu atsakyti, ar ir kokia apimtimi išliktų konstitucinis reikalavimas Lietuvai dalyvauti valdant ir kontroliuojant sąjungininkių karines bazes jos teritorijoje. Šio reikalavimo tęstinumą reikėtų pagrįsti, o ne vien numanyti.
Trečia, būsimo reguliavimo pagrindai turi būti aiškūs dar prieš priimant atitinkamą Konstitucijos pataisą. Seimas turėtų žinoti, kurios institucijos ir kokia tvarka spręstų dėl branduolinių ginklų įvežimo, tranzito, laikymo ar dislokavimo, taip pat karinių bazių steigimo ir naudojimo. Kartu turėtų būti apibrėžta parlamentinės kontrolės tvarka ir nacionalinių institucijų priežiūros įgaliojimai.
Įstatyme reikėtų nustatyti ir tai, kokie klausimai privalėtų būti aptarti susitarimuose su sąjungininkėmis. Juose turėtų būti aiškiai apibrėžta leidžiamos veiklos apimtis ir trukmė, atvejai, kai pakanka informuoti Lietuvą ar su ja konsultuotis, ir atvejai, kai būtinas papildomas, aiškiai išreikštas jos sutikimas. Taip pat reikėtų nustatyti, kokiomis aplinkybėmis Lietuvos institucijos galėtų reikalauti pakeisti veiklos sąlygas ar saugiai ją sustabdyti. Susitarimai turėtų sudaryti realias galimybes gauti priežiūrai būtiną informaciją, patekti į atitinkamus objektus ir dalyvauti tiriant incidentus. Tyrimų, atsakomybės, žalos atlyginimo ir aplinkosauginių padarinių šalinimo klausimai turėtų būti sprendžiami atsižvelgiant į jau galiojančias tarptautines sutartis. Šios garantijos derintinos su gynybos veiksmingumu, prireikus numatant aiškiai apibrėžtą skubių sprendimų priėmimo tvarką.
Konstitucinio draudimo panaikinimas savaime nepanaikintų galiojančių įstatyminių draudimų[31]. Todėl būtina suderinti Konstitucijos pataisos, reikalingų įstatymų pakeitimų ir juos įgyvendinančių teisės aktų įsigaliojimą. Sprendimų priėmimo ir priežiūros taisyklės turėtų įsigalioti ne vėliau, negu būtų panaikinti atitinkamai veiklai taikomi draudimai ir atsirastų teisinė galimybė ją vykdyti.
Ketvirta, visuomenei turi būti aiški sprendimų priėmimo ir atskaitomybės sistema. Reikėtų paaiškinti, kas priimtų sprendimus, kokiais teisiniais pagrindais remtųsi, kas prižiūrėtų jų įgyvendinimą ir kam sprendimus priimančios institucijos atsiskaitytų. Šią sistemą galima pristatyti neatskleidžiant konkrečių karinių operacijų ar objektų apsaugos detalių. Toks aiškumas padėtų visuomenei suprasti ne tik pataisos tikslus, bet ir tai, kaip ją priėmus būtų užtikrinama Lietuvos institucijų atsakomybė už šalies teritorijoje vykdomą veiklą.
Taigi svarstant Konstitucijos 137 straipsnio ateitį, kartu reikėtų atsakyti į du susijusius klausimus: kokių konstitucinių apribojimų ir dėl kokių priežasčių būtų atsisakoma bei kokiais teisiniais pagrindais Lietuva toliau spręstų dėl savo teritorijos naudojimo ir joje vykdomos veiklos priežiūros. Konstitucijos pataisos apimtis ir ją įgyvendinančio reguliavimo pagrindai turėtų būti svarstomi kartu.
Dr. Elena Masnevaitė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentė, Dr. Jolita Miliuvienė yra MRU Teisės mokyklos Viešosios teisės instituto docentė
[1] Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas Nr. XVP-1729, 2026 m. liepos 3 d. // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/dd5f92c1769c11f1a305c23ba1643967. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto po svarstymo užregistruotas patobulintas projektas Nr. XVP-1729(2), 2026 m. rugsėjo 9 d. // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/63c53090ac4e11f1adf6868e940b23a5.
[2] TAR, Nr. 0921010KONSRG922324.
[3] Pagrindinio komiteto 2026 m. rugsėjo 9 d. išvada Nr. 102-P-42 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto NR. XVP-1729“ (TTK 2026 m. rugsėjo 9 d. išvada) // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/ae1a1ed1ac4e11f1adf6868e940b23a5. Darbotvarkės klausimas (2026-09-22, rytinis posėdis). Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas (Nr. XVP-1729(2)); svarstymas // https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35727&p_k=1&p_a=sale_klaus_stadija&p_svarst_kl_stad_id=-56128.
[4] Aiškinamasis raštas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XVP-1729“, 2026 m. liepos 3 d. // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/00db04e0769e11f1a305c23ba1643967.
[5] Pasiūlymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XVP-1729(2)“, 2026 m. rugsėjo 14 d. // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/a41f8fe6affb11f184fab17f0b6b1da6.
[6] Pagrindinio komiteto 2026 m. rugsėjo 16 d. papildoma išvada Nr. 102-P-43 „Dėl gautų naujų pastabų ir pasiūlymų dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto NR. XVP-1729(2)“ (toliau – TTK 2026 m. rugsėjo 16 d. išvada) // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/a536b761b1cb11f184fab17f0b6b1da6.
[7] Op. cit. 4.
[8] NATO – NATO’s nuclear deterrence policy and forces // https://www.nato.int/en/what-we-do/deterrence-and-defence/natos-nuclear-deterrence-policy-and-forces.
[9] D. Žalimas. Lietuvos Respublikos užsienio politikos konstituciniai pagrindai // Lietuvos konstitucinė teisė, MRU, Vilnius: 2022, p. 775. Dėl Lietuvos geopolitinės orientacijos ir su naryste NATO susijusių tarptautinių įsipareigojimų vykdymo taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą. TAR, Nr. 2014-00478.
[10] TAR, Nr. 1111000NUTARG111857.
[11] NATO – Weapons of mass destruction (WMD). Defending against chemical, biological, radiological and nuclear (CBRN) threats // https://www.nato.int/en/what-we-do/deterrence-and-defence/weapons-of-mass-destruction.
[12] Žr. Konvencijos dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo (TAR, Nr. 093T001KONVRG930738) I straipsnį bei Konvencijos dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo (TAR, Nr. 072T001KONVRG721366) I straipsnį.
[13] Z. Kallenborn. Are Drone Swarms Weapons of Mass Destruction? // The Counterproliferation Papers, Future Warfare Series, No. 60. Air University, U.S. Air Force Center for Strategic Deterrence Studies: Maxwell Air Force Base, Alabama, 2020, https://www.govinfo.gov/content/pkg/GOVPUB-D301-PURL-gpo139494/pdf/GOVPUB-D301-PURL-gpo139494.pdf.
[14] Dalį šių garantijų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui pateiktoje nuomonėje dėl įstatymo projekto Nr. XVP-1729 nurodo ir J. Baltrimas. Žr. TTK 2026 m. rugsėjo 9 d. išvadą.
[15] Šio konstitucinio akto 3 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių. TAR, Nr. 0921010KONA00I-2622.
[16] Kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus konstatuoti, ar dar galima remtis (ir kiek) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota oficialiąja konstitucine doktrina. Žr., pavyzdžiui, KT 2004 m. gegužės 13 d. nutarimą (TAR, Nr. 1041000NUTARG043747) ir 2006 m. sausio 24 d. nutarimą (TAR, Nr. 1061000NUTARG060429).
[17] TAR, Nr. 068T001SUTARG682750. Dėl branduolinių ginklų ir jų kontrolės perdavimo bei perėmimo draudimų žr. Sutarties I ir II straipsnius.
[18] M. Hayashi. NATO’s Nuclear Sharing Arrangements Revisited in Light of the NPT and the TPNW // https://doi.org/10.1093/jcsl/krab015.
[19] Įstatymas Nr. 590/2026 dėl Branduolinės energijos įstatymo pakeitimo (Laki ydinenergialain muuttamisesta). Suomen säädöskokoelma, 2026, Nr. 590 // https://www.finlex.fi/fi/lainsaadanto/saadoskokoelma/2026/590.
[20] Įstatymas Nr. 591/2026 dėl Baudžiamojo kodekso 34 skyriaus 6 straipsnio pakeitimo (Laki rikoslain 34 luvun 6 §:n muuttamisesta). Suomen säädöskokoelma, 2026, Nr. 591 // https://www.finlex.fi/fi/lainsaadanto/saadoskokoelma/2026/591.
[21] Dėl susitarimu grindžiamos išimties žr. Suomijos Baudžiamojo kodekso 34 skyriaus 6 straipsnio 4 dalį (įstatymas Nr. 591/2026) ir Suomijos parlamento Gynybos komiteto pranešimo PuVM 4/2026 vp 27–35 punktus bei 2-ojo įstatymo projekto 6 straipsnio detaliuosius motyvus // https://www.stuklex.fi/fi/vm/puvm20260004. Išvada apie galimybę iš anksto duoti sutikimą priklauso nuo konkretaus susitarimo turinio; ji nereiškia, kad bet kuris gynybos susitarimas savaime leidžia įvežti branduolinius ginklus.
[22] Suomijos parlamento Konstitucinio komiteto (Perustuslakivaliokunta) 2026 m. gegužės 27 d. išvada PeVL 38/2026 vp dėl Vyriausybės pateiktų Branduolinės energijos įstatymo ir Baudžiamojo kodekso 34 skyriaus 6 straipsnio pakeitimo įstatymų projektų (HE 72/2026 vp) (išvada PeVL 38/2026 vp), 4 punktas ir p. 3–4 pateiktas komiteto sprendimo pasiūlymas // https://www.eduskunta.fi/valtiopaivaasiakirjat/PeVL+38/2026.
[23] Pirmoji atskiroji nuomonė (Eriävä mielipide 1), pateikta prie Suomijos parlamento Konstitucinio komiteto išvados PeVL 38/2026 vp, dalis „Perustelut“ (Motyvai), p. 5–7 // https://www.eduskunta.fi/valtiopaivaasiakirjat/PeVL+38/2026.
[24] Suomijos parlamento Gynybos komiteto (Puolustusvaliokunta) 2026 m. birželio 9 d. pranešimas (mietintö) PuVM 4/2026 vp dėl Vyriausybės pateiktų Branduolinės energijos įstatymo ir Baudžiamojo kodekso 34 skyriaus 6 straipsnio pakeitimo įstatymų projektų (HE 72/2026 vp), 40 punktas (p. 10) // https://www.eduskunta.fi/valtiopaivaasiakirjat/PuVM+4/2026.
[25] Suomijos radiacinės ir branduolinės saugos institucijos (Säteilyturvakeskus, STUK) 2026 m. balandžio 2 d. ir Suomijos saugos tyrimų institucijos (Onnettomuustutkintakeskus, OTKES) 2026 m. balandžio 1 d. nuomonės dėl Branduolinės energijos įstatymo 4 ir 69 straipsnių bei Baudžiamojo kodekso 34 skyriaus 6 straipsnio pakeitimo įstatymų projektų, bylos Nr. VN/7624/2026. Abiejų nuomonių tekstai – atitinkamai skiltyse „Säteilyturvakeskus“ ir „Onnettomuustutkintakeskus“ // https://www.lausuntopalvelu.fi/FI/Proposal/ParticipationNonJsShowReport?proposalId=0a1e0300-0629-4296-abd4-418e17277409.
[26] 1976 m. sausio 24 d. Ispanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų draugystės ir bendradarbiavimo sutarties papildomas susitarimas Nr. 6 dėl naudojimosi kariniais objektais (Acuerdo Complementario sobre Facilidades, Número 6). Boletín Oficial del Estado, 1976 m. lapkričio 6 d., Nr. 267, dokumento Nr. BOE-A-1976-22276 // https://www.boe.es/buscar/doc.php?id=BOE-A-1976-22276.
[27] 1960 m. sausio 19 d. Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pasikeitimas notomis dėl Abipusio bendradarbiavimo ir saugumo sutarties VI straipsnio įgyvendinimo // https://worldjpn.net/documents/texts/docs/19600119.T2E.html.
[28] 1960 m. sausio 19 d. Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų abipusio bendradarbiavimo ir saugumo sutartis (Treaty of Mutual Cooperation and Security between Japan and the United States of America) // https://www.mofa.go.jp/na/st/page1we_000093.html.
[29] 1951 m. birželio 19 d. Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimas dėl jų karinių pajėgų statuso (NATO SOFA). TAR, Nr. 104T001SUSIRG045569. Žr. VII straipsnį (baudžiamoji jurisdikcija ir institucijų bendradarbiavimas) ir VIII straipsnį (reikalavimai dėl žalos atlyginimo) // https://www.nato.int/en/about-us/official-texts-and-resources/official-texts/1951/06/19/agreement.
[30] Žr. Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalį ir TTK 2026 m. rugsėjo 16 d. išvadoje Nr. 102-P-43 pateiktus argumentus dėl K. Neimanto pasiūlymo, keičiančio pradinės konstitucinės iniciatyvos esmę.
[31] Antai Branduolinės energijos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama branduolinio ginklo gamyba, dislokavimas, tranzitas ir įvežimas (TAR, Nr. 0961010ISTA00I-1613). Pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 7 straipsnio 6 dalį laivams su branduoliniu ginklu įplaukti į uosto teritoriją draudžiama, o laivams su branduolinėmis jėgainėmis įplaukti į uosto teritoriją draudžiama, išskyrus atvejus, kai tai neprieštarauja nacionalinio saugumo interesams (TAR, Nr. 0961010ISTA00I-1340). Panaši nuostata įtvirtinta ir Šventosios jūrų uosto įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje: laivams su branduolinėmis jėgainėmis ir branduoliniu ginklu įplaukti į uostą draudžiama; kitų valstybių karo ir kiti valstybinį statusą turintys laivai į uostą gali įplaukti Vyriausybės nustatyta tvarka (TAR, Nr. 1061010ISTA000X-910).
