U.Markevičiūtė, I.Ragaišytė, G.Strikaitė. Asmeninių duomenų rinkimo apribojimas: patvirtino žmogaus teisių svarbą, bet paliko neaiškumų
Šių metų spalio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (Teismas) priėmė sprendimą byloje C-623/17 pagal Valstybės Tarybos („Conseil d’État“), Prancūzijos, ir Belgijos Konstitucinio Teismo (Court Constitutionnelle) kreipimąsi (bylose C-511/18, C-512/18 ir C-520/18) dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 15 straipsnio 1 dalies bei dėl 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 12 ir 15 straipsnio, aiškinimo.
Byloje Teismas nustatė, jog nacionaliniai teisės aktai, įpareigojantys elektroninių ryšių paslaugų teikėjus (Teikėjas) perduoti ir kaupti, bendrai ir nediferencijuotai, visų vartotojų srauto ir vietos duomenis, prieštarauja ES teisei, kai šie veiksmai atliekami kovojant su nusikalstamumu ar siekiant apsaugoti nacionalinį saugumą. Šiuo sprendimu numatomos išimtys, o būtent, kova su sunkiais nusikaltimais bei reali grėsmė (esama ar numatoma) nacionaliniam saugumui.
Spalio 6 d. sprendimą visgi reikėtų suprasti kaip Teismo išaiškinimą, kuriame pabrėžiamos ne tik pagrindinės teisės pagal Chartiją, bet ir teisiniai efektyvumo ir proporcingumo principai. Remiantis šiais principais, draudimas įpareigoti Teikėją perduoti ir kaupti vartotojų duomenis taikomas tada, kai tokie veiksmai atliekami visų ar dalies vartotojų atžvilgiu, tai yra perduodant ar kaupiant ne tik asmenų, dėl kurių veiksmų kyla pagrįstas įtarimas, bet ir su nacionaliniu saugumu ar nusikalstama veika visiškai nesusijusių vartotojų srauto ar vietos duomenis. Šiuo atveju galima išskirti du svarbius teisinius aspektus: teisinio pagrindo egzistavimą (reali grėsmė) ir tikslinį duomenų kaupimą tik konkrečių asmenų atžvilgiu (tik įtariamųjų ar susijusių su realia grėsme vartotojų duomenis).
Išimčių, iš bendro draudimo įpareigoti perduoti ar kaupti duomenis, numatymas ypatingais atvejais yra svarbus žingsnis pabrėžiant fundamentalių žmogaus teisių svarbą virtualioje erdvėje. Teismas sprendimu pabrėžia ne tik privatumą kaip pagrindinę žmogaus teisę, bet taip pat ir teisę į saviraiškos laisvę bei asmens duomenų apsaugą, šioms teisėms suteikdamas viršenybę ir virtualioje erdvėje. Nors Teismo išvardintos išimtys ir numato galimybę riboti šias teises, tačiau skirtingai nuo realaus gyvenimo, šis ribojimas yra suvaržomas pabrėžiant asmens galimybę efektyviai gintis nuo įrodymų, surinktų pasitelkiant informacines technologijas, taip užtikrinant rungimosi principą baudžiamajame procese. Teismas pabrėžė, jog nacionaliniai teismai turi neatsižvelgti į įrodymus, surinktus tokiomis priemonėmis, kurios prieštarauja ES teisei.
Ne veltui sakoma, jog duomenys yra XXI a. nafta. Būtent duomenų bei jų rinkinių pagalba pasitelkus technologijas galima greičiau ir efektyviau pasiekti įvairiausių tikslų. Tačiau kokia kaina? Kaip akcentuojama 2020 m. vasario 19 d. priimtoje Europos duomenų strategijoje, Komisijos vizija pagrįsta Europos vertybėmis, pagrindinėmis teisėmis ir įsitikinimu, kad svarbiausia yra ir turėtų būti žmogus. Būtent todėl intervencijos į aukščiau minėtas žmogaus teises galimybės (duomenų rinkimo atžvilgiu) itin griežtai apribotos numatant specialias išimtis.
Verta pažymėti, kad Teismas palieka vietos interpretacijai vartodamas tokias sąvokas kaip „reali grėsmė“ ir „sunkūs nusikaltimai“, nes pirmoji sąvoka – vertinamasis požymis, o antroji nėra apibrėžta ES teisės aktais. Vadinasi, aiškinimas, kas yra reali grėsmė, lieka valstybių narių teismų diskrecijoje, šį požymį vertinant ad hoc. Tai, be kita ko, gali sąlygoti valstybių narių nacionalinės teisės skirtumus, taip apsunkinant ir bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose bei trukdant pasiekti harmonizavimo tikslus. Analogišką problematiką galima kelti ir dėl sunkių nusikaltimų sąvokos, kadangi valstybių narių nacionalinės teisės tradicijos šiuo klausimu taip pat išsiskiria. Kyla klausimas, ar Teismas apsiriboja sunkių nusikaltimų sritimis įtvirtintomis SESV 83 straipsnio 1 dalyje, ar kiekviena valstybė narė šią sąvoką turėtų vertinti pagal savo nacionalines baudžiamosios teisės tradicijas?
Visgi, tiek EŽTT dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8-11 straipsnio išimčių, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakę, kad prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių̨ pobūdžio pripažinimo principas nepaneigia to, kad žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas. Tačiau visais atvejais toks ribojimas turi būti pagrįstas ne tik teisine būtinybe ginant valstybės interesus, bet ir užtikrinant rungimosi principą, t. y. sudarant sąlygas asmenims pilnavertiškai gintis nuo pareikšto kaltinimo.
Nors neabejotina, kad šis Teismo sprendimas tik dar kartą patvirtino fundamentalių žmogaus teisių svarbą, ypač virtualioje erdvėje, vertinant sprendimo turinį, galima daryti pagrįstą prielaidą, jog šis sprendimas palieka tam tikrų neaiškumų, kurie ateityje galėtų tapti pagrindu kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl teisės į privatumą pažeidimo baudžiamajame procese. Manytina, kad tokiose bylose galimai bus iškeltas klausimas dėl išimčių įpareigoti Teikėją perduoti ir kaupti tikslinius duomenis bylose dėl sunkių nusikaltimų, nepatenkančių į SESV 83 straipsnio 1 dalį išvardintas sunkių nusikaltimų sritis.
Ugnė Markevičiūtė, Ieva Marija Ragaišytė ir Goda Strikaitė yra VU Teisės fakulteto doktorantės
