V.A.Vaičaitis. Komentaras dėl Konstitucinio Teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarimo Dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos
Prieš gerą savaitę Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog po Konstitucinio Teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarimo[i] priėmimo – lygtinai į laisvę buvo paleistas už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus nuteistas asmuo. Pasak jo advokato, po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojo bendra Bausmių vykdymo kodekso norma, pagal kurią visi už šiuos nusikaltimus nuteisti asmenys, atlikę tris ketvirtadalius bausmės, galės būti paleisti likusią bausmės dalį atlikti lygtinai Probacijos įstatymo nustatyta tvarka[ii]. Pasak advokato, po Konstitucinio Teismo nutarimo jokių Bausmių vykdymo kodekso pakeitimų nebereikia, užtenka pateikti prašymą kalėjimo administracijai.
Šis žiniasklaidos pranešimas yra gera proga detaliau paanalizuoti minėto Konstitucinio Teismo (tiksliau, aštuonių jo teisėjų) nutarimo turinį. Beje, iš šio nutarimo įžanginės dalies galima daryti išvadą, kad jis priimtas pagal individualų konstitucinį skundą (prašymą). Taip galima spręsti dėl to, kad šio nutarimo įžangoje teigiama, kad jis priimtas pagal pareiškėjo, kurio “duomenys neskelbiami”, prašymą[iii]. Visgi, ateityje dėl tinkamo Konstitucinio Teismo jurisprudencijos plėtojimo, reikėtų aiškiau atskirti konstitucinės justicijos bylas, nagrinėtas pagal individualų konstitucinį skundą, pavyzdžiui, pateikiant tokio asmens bent jau nuasmenintus duomenis (kaip bendrosios kompetencijos teismų praktikoje) ar/ir nurodant, kad ši byla nagrinėta pagal Konstitucijos 106 str. 4 dalyje numatyto asmens kreipimąsi.
Konstitucinės kontrolės apimtis
Kaip žinia, Konstitucinis Teismas šiame nutarime nagrinėjo prašymą dėl to, ar Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 punktas, nustatantis, kad lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos netaikomas asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui[iv] neprieštarauja Konstitucijos 29 (asmenų lygiateisiškumo principas), 31 (asmens teisė į nepriklausomą ir bešališką teismą), 109 (nuostata, kad teismai vykdo teisingumą) straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas čia konstatavo, jog Bausmių vykdymo kodekso (BVK) 83 straipsnio 3 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl “Konstitucinis Teismas toliau netirs ginčijamo BVK 83 straipsnio 3 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai”.
Jau buvo konstatuota ankstesniuose komentaruose, jog tokia Konstitucinio Teismo praktika, kai jis, nagrinėdamas teisės aktų konstitucingumą, pasirenka nagrinėti jų atitikimą kuriai nors vienai (ar tik kelioms) Konstitucijos nuostatai, neatitinka Konstitucijos, nes Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose (ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 ir 71 straipsniuose) numatyta Konstitucinio Teismo kompetencija spręsti, ar teisės aktai “neprieštarauja Konstitucijai“, kaip visumai. Kitaip tariant, tas faktas, kad įstatymo nuostata nedera su kuria nors viena Konstitucijos norma ar principu, dar nereiškia, kad ji prieštarauja Konstitucijai, kaip įvairių konstitucinių nuostatų visumai. Paradoksalu, tačiau tokia praktika sąlygoja tai, jog šiuo metu Konstitucinio Teismo rezoliucinėse dalyse visai nėra teiginio apie tai, kad ginčijama įstatymo ar kito teisės akto nuostata prieštarauja Konstitucijai.
Aišku, tokią praktiką Konstitucinis Teismas greičiausiai “nusižiūrėjo” nuo Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktikos. Tačiau Konstitucinis Teismas nėra EŽTT, o Konstitucija nėra Europos žmogaus teisių konvencija. Kitaip tariant, šių abiejų teismų kompetencija yra skirtinga, nes Strasbūro teismas sprendžia Konvencijoje numatytos žmogaus teisės taikymo konkrečioje situacijoje (byloje)klausimą, tuo tarpu Konstitucinis Teismas yra teisės aktų teisėtumo (tiksliau, jų konstitucingumo), o ne jų taikymo klausimų sprendėjas, o konkrečios asmens bylos nenagrinėja. Taigi, jeigu EŽTT praktiką, kai jis apsiriboja kurios nors vienos žmogaus teisės taikymo pažeidimo konstatavimu konkrečioje asmens byloje tam tikrais atvejais galima būtų pateisinti (ypač tais atvejais, kai konkreti byla nėra susijusi su tarpusavyje konkuruojančiomis žmogaus teisėmis), tai Konstitucinis Teismas tokios praktikos taikyti negali niekada. Taip yra ne tik dėl to, kad jis yra konstitucinės kontrolės institucija, bet dar ir todėl, kad Konstitucijos turinys yra daug platesnis negu Konvencijos, t.y. be žmogaus teisių apaugos jis apima ir tokias su viešuoju interesu susijusias konstitucines vertybes, kaip teisinė valstybė ir demokratija, kurios savo ruožtu apima tiek valstybės institucijų (šios bylos atveju – Seimo) kompetenciją, valstybės bei visuomenės saugumo apsaugą, tiek ir tokius demokratinius institutus, kaip rinkimai, referendumas ir parlamentarizmas (kurie, tiesa, šioje byloje nebuvo tokie svarbūs). Taigi, Konstitucinio Teismo vykdomos teisės aktų konstitucingumo kontrolės rezultatas turi būti visų Konstitucijos nuostatų balansas ginčijamos teisės akto nuostatos vertinimo atžvilgiu. Todėl ateityje Konstitucinis Teismas turėtų atsisakyti tokios netinkamos praktikos, kuri iškreipia pačią konstitucingumo kontrolės esmę, sąlygoja jos neaiškumą ir kelia klausimų dėl ginčijamos įstatymo nuostatos (ne)taikymo galimybės.
Teisinės valstybės ir proporcingumo principų turinys bei jų taikymas šioje byloje
Jau buvo minėta, kad Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnyje yra numatyta, jog asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, lygtinis paleidimas netaikomas. Būtent ši nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui, tiksliau – proporcingumo principui, kaip vienam iš teisinės valstybės principo elementui. Vienas svarbiausių Konstitucinio Teismo argumentų dėl prieštaravimo proporcingumo principui buvo tas, kad lygtinis paleidimas yra “viena iš sėkmingos resocializacijos priemonių”, todėl proporcingumo principas “įpareigoja įstatymų leidėją neriboti lygtinio paleidimo galimybių labiau, nei būtina teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams, inter alia užtikrinti visuomenės saugumą, pasiekti”. Be to, pasak Teismo, proporcingumo principas “suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus“. Pasak Teismo, „ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones”.
Visgi, vertinant proporcingumo principo taikymą šioje byloje ir galimybę įstatymų leidėjui numatyti kokius nors nusikaltimus, kuriems nebūtų leidžiama pasinaudoti lygtiniu paleidimu, reikia pasakyti, jog nors lygtinio paleidimo institutas tikrai yra viena svarbiausių paskatų nuteistiesiems keisti savo elgesio modelį, tai nėra (ir negali būti) vienintelė nuteistųjų resocializacijos priemonė, ką pripažino ir pats Konstitucinis Teismas šiame nutarime. Manytina, jog svarbiausios nuteistųjų resocializacijos priemonės, visgi, yra jų elgesio pataisos programos, taikomos bausmę atliekant įkalinimo įstaigose ir numatytos Bausmių vykdymo kodekse, t.y. įvairios pozityvaus užimtumo ir socialinių įgūdžių lavinimo priemonės, individualizuota pagalba, sprendžiant nuteistųjų socialines ir kitas problemas, psichologinė pagalba, individuali ar grupinė psichoterapija, taip pat galimybė dirbti, mokytis ir įgyti specialybę įkalinimo įstaigoje. Kitaip tariant, kas iš to, kad nuteistasis lygtinai bus paleistas į laisvę pabaigti savo laisvės atėmimo bausmės, jei jis neturės tinkamų socialinių įgūdžių, specialybės ar bent minimalios darbo patirties ir tinkamų vertybių gyventi laisvėje. Be to, bausmės atlikimo metu nuteistiesiems taikomas jų elgesio vertinimo individualizavimas neapsiriboja vien jų vertinimu dėl galimybės pasinaudoti lygtinio paleidimo institutu, o taikomas įvairioms skatinimo priemonėms pačioje įkalinimo įstaigose, pavyzdžiui: skiriant ar ribojant pasivaikščiojimą, paskambinimus, pasimatymus su artimaisiais, susitikimus su savanoriais ir kapelionais, darbo ir mokymosi galimybes ir t.t. Taigi, sunku būtų rasti argumentų, kodėl būtent asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, pagal Konstituciją negalima būtų taikyti išimties iš bendros taisyklės dėl lygtinio paleidimo taikymo, t.y. kodėl tokia išimtis visais atvejais negalėtų leisti individualizuoti nuteistųjų elgesio vertinimo ir kodėl ji visais atvejais yra neproporcinga, t.y. ribojanti “lygtinio paleidimo galimybę labiau, nei būtina teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti”. Bent jau Konstitucinis Teismas tokių argumentų (remiantis Konstitucijos nuostatomis) savo nutarime nepateikė.
Be to, konstitucinio teisinės valstybės principo pritaikymas šiame nutarime negali būti laikomas tinkamu ir tuo aspektu, kad lygtinio paleidimo institutas yra susijęs ne tik su proporcingumo principu, kaip teisinės valstybės principo elementu, bet, visų pirma, su žmogaus teisių apsauga, t.y. šiuo atveju – su nuteistųjų teise pasinaudoti lygtinio paleidimo institutu, kaip viena iš priemonių keisti savo nusikalstamą elgesį (iš vienos pusės) bei nepilnamečių ir jų tėvų teise į savo vaikų saugumo užtikrinimą (iš kitos pusės). Be to, vertinant proporcingumo principo, kaip teisinės valstybės principo elemento, sąsajas su žmogaus teisėmis, būtina buvo įvertinti jo santykį ir su asmenų lygiateisiškumo principu, t.y. ar šiuo atveju gali būti pateisinamas diferencijuotas teisinis reguliavimas asmenų, nuteistų už skirtingus nusikaltimus, atžvilgiu. Galiausiai, vertinant proporcingumo principo santykį su teisinės valstybės principu, turėjo būti įvertintos jo sąsajos ir su kitais teisinės valstybės principo turinio elementais, t.y. tokiais kaip teisingumo principas (pvz., tikslo nubausti nusikaltusius asmenis garantavimas), valdžios padalijimo principas (šiuo atveju – Seimo įstatymų leidybos diskrecija skirtingai vertinti skirtingus nusikaltimus) ir visuomenės saugumo užtikrinimas.
Pagaliau, čia būtina priminti ir tai, jog paprastai konkreti įstatymo norma (šiuo atveju, išimtis iš lygtinio paleidimo instituto) negali būti laikoma prieštaraujančia abstraktaus pobūdžio konstituciniam principui (tiek proporcingumo principui, tiek ir platesnio turinio – teisinės valstybės principui) vien dėl to, kad teisinių principų turinys yra labai platus. Kitaip sakant, teisine valstybe (t.y. tokia, kurioje garantuojamas teisinės valstybės principas) galima laikyti tiek Jungtines Amerikos Valstijas, kur nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra taikomas lygtinio paleidimo institutas, tiek ir didelę dalį Europos valstybių, kuriose bausmė iki gyvos galvos visai nėra taikoma, todėl lygtinio paleidimo instituto taikymas šiuo aspektu nėra ir negali būti ribojamas.
Seimo konstitucinė diskrecija taikyti išimtis lygtinio paleidimo institutui ir Konstitucinio Teismo kriminologinių tyrimų argumentai
Beje, ginčytame Bausmių vykdymo kodekso straipsnyje yra numatyti ir dar keturi atvejai, kai nuteistiesiems netaikomas lygtinis paleidimas, t.y. jis netaikomas taip pat ir 1) asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus; 2) asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai; 3) asmenims, atliekantiems bausmę už tyčinius nusikaltimus, padarytus laikino sulaikymo, suėmimo vykdymo, arešto arba laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu ir 4) asmenims, atliekantiems nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį pagal Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalį arba 92 straipsnio 3 dalį. Taigi, neaišku, ar Konstitucinis Teismas mano, kad išimties iš lygtinio paleidimo nuteistiesiems taikymo bendros taisyklės Seimas negali nustatyti ir kitais keturiais atvejais (nutarime nėra jokių argumentų, kurie galėtų teigti priešingai)?
Kitaip sakant, Teismo teiginys, pagal Bausmių vykdomo kodekse numatyta išimtis dėl lygtinio paleidimo sąlygoja tai, kad asmenys, atliekantys bausmę už seksualinius nusikaltimus visais atvejais „nėra skatinami keisti savo elgesį, dėti pastangas ir daryti pažangą mažinant pakartotinio nusikalstamumo riziką, faktinį pavojingumą (grėsmę visuomenei), taip apsunkinama minėtų nusikaltimus padariusių asmenų integracija į visuomenę atlikus bausmę ir gali didėti pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika“ yra ne tik per daug abstraktus, bet labiau primena kriminologijos ekspertų mokslinių tyrimų apibendrinimus ir rekomendacijas teisėkūros subjektams, o ne Konstitucijos nuostatų aiškinimą. Šitokį įspūdį sustiprina šiame nutarime pateiktos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos “Dėl lygtinio paleidimo (parolio)”, kuriose be kita ko teigiama, jog “tyrimai rodo, kad […] lygtinis paleidimas, kol bus atlikta visa bausmė, yra svarbi priemonė šiam tikslui pasiekti”, todėl “rekomenduojama kuo anksčiau iki paleidimo į laisvę taikyti priemones ir specialias programas […]”. Kaip tai susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų aiškinimu, sunku būtų suprasti…
Kaip jau buvo minėta, šioje byloje Konstitucinio Teismo pagrindinis klausimas turėjo būti, ar Seimas pagal Konstituciją gali visai atsisakyti lygtinio paleidimo instituto (toks institutas Konstitucijoje nėra numatytas)? Kitas panašus klausimas galėjo būti apie tai, ar Seimas turi Konstitucijoje numatytą diskreciją nustatyti tam tikrus nusikaltimus, už kurių padarymą nuteistiesiems negalima būti taikyti lygtinio paleidimo instituto? Jei į šiuos klausimus būtų atsakyta teigiamai, tuomet nutarime reikėjo kelti dar vieną klausimą: ar nepilnamečių vaikų apsauga pagal Konstituciją (pvz. 38 ir 39 str.[v]) yra toks svarbus konstitucinis gėris, kuris galėtų sąlygoti tai, kad asmenys, padarę seksualinius nusikaltimus nepilnamečių atžvilgiu gali patekti į tokių išimčių sąrašą? Tuo tarpu Konstitucinis Teismas šitokių klausimų visai nekėlė. Aišku reikėtų pritarti kriminologijos ekspertų pozicijai, kad lygtinio paleidimo institutas yra vienas veiksmingiausių instrumentų, motyvuojant nuteistuosius keisti savo elgesio modelį, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje svarbiausia yra ne tai, kokie teisiniai institutai nuteistųjų atžvilgiu yra veiksmingesni ar tikslingesni už kitus, bet apie tai, ar Seimas pagal Konstituciją gali taikyti šių teisinių institutų išimtis asmenims, padariusiems tuos nusikaltimus, kuriuos jis laiko ypač pavojingus visuomenei. Kaip jau buvo minėta, į šį klausimą nutarime taip ir nebuvo atsakyta.
Keletas išvadų
1. Konstitucinio Teismo nutarimo, priimto pagal individualų konstitucinį skundą, įžanginėje dalyje reikėtų nurodyti, kad ši konstitucinės justicijos byla buvo nagrinėta pagal asmens (jo asmens duomenis galima būtų nuasmeninti), kreipimąsi, numatytą Konstitucijos 106 str. 4 dalyje.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta Konstitucinio Teismo kompetencija skiriasi nuo Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytos EŽTT kompetencijos. Šie skirtumai sąlygoja tai, kad Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose negali kopijuoti EŽTT sprendimų ir taip vykdyti “dalinės” konstitucingumo priežiūros, o teisės aktų konstitucingumo patikrą visuomet turi vykdyti visos Konstitucijos atžvilgiu ir tai nurodyti tiek konstatuojamojoje, tiek ir rezoliucinėje Konstitucinio Teismo akto dalyje. Kol Konstitucinio Teismo akto rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta teisės akto (dalies) prieštaravimo Konstitucijai, tol būtų sudėtinga įgyvendinti ir Konstitucijoje numatytą draudimą taikyti šį teisės aktą ar jo dalį (žr. 107 straipsnis. (1) Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) […] negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).
3. Konstitucijos negalima „sutraukti“ į kurį nors vieną principą, šiuo atveju – į proporcingumo (ar net teisinės valstybės) principą ir konstatuoti, jog įstatymo nuostatos neatitikimas šiam principui savaime reiškia jos prieštaravimą platesniam teisinės valstybės principui, o prieštaravimas šiam principui – automatiškai reiškia ir jos prieštaravimą pačiai Konstitucijai, kaip kad netiesiogiai galima suprasti iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo.
4. Paprastai vertinant įstatymo normos prieštaravimą Konstitucijai, neužtenka konstatavimo, kad ji neatitinka kuriam nors konstituciniam principui jau vien dėl to, kad pastarasis yra per daug plataus turinio ir abstraktaus pobūdžio. Todėl Konstitucinio Teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarime pateiktas Bausmių vykdymo kodekso ginčijamos nuostatos atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui vertinimas negali būti suprantamas, kaip tinkamas, nes jame buvo per siaurai suprantamas proporcingumo principas, be to, jame nebuvo analizuoti tokie teisinės valstybės principo elementai, kaip teisingumo, lygiateisiškumo, valdžių padalijimo ir kiti principai, svarbūs šioje konstitucinės justicijos byloje.
5. Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme numatyta šio Teismo konstitucingumo kontrolės kompetencija suponuoja tai, kad jo baigiamieji aktai turi būti grindžiami konstituciniais argumentais (motyvais), t.y. Konstitucijos nuostatų aiškinimu, o ne rekomendacinio ir ekspertinio (šiuo atveju – sociologinio ar kriminologinio) pobūdžio teiginiais, kurie yra vertinamojo pobūdžio ir labiau tinka teisėkūros subjektams teikiamoms ekspertizėms dėl rengiamų teisės aktų projektų.
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
[i] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3262/content.
[ii] Bausmių vykdymo kodekso 82 str. 3 d.: ”3. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, taip pat tuos, kurių nusikalstamo elgesio rizika didelė ir kurie nedaro pažangos, kad ją sumažintų, nuteistuosius, atliekančius bausmę už labai sunkius nusikaltimus, ir nuteistuosius, atliekančius bausmę už sunkius nusikaltimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso XVIII, XX, XXI, XXXV skyriuose), atlikę tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir jiems taikoma intensyvi priežiūra“.
[iii] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas […], remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2026 m. gegužės 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11-A/2025 pagal pareiškėjo [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-24/2025 […].
[iv] 83 straipsnis. Atvejai, kuriais lygtinis paleidimas netaikomas
Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos netaikomas:
1) asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;
2) asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai;
3) asmenims, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui;
4) asmenims, atliekantiems bausmę už tyčinius nusikaltimus, padarytus laikino sulaikymo, suėmimo vykdymo, arešto arba laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu;
5) asmenims, atliekantiems nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį pagal Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalį arba 92 straipsnio 3 dalį.
[v] 38 str. 2 d.: Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.; 39 str. 3 d.: Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.
