U. Butkutė, A. Glemžaitė. Skaitmeninės platformos prieš spaudos leidėjus: ESTT sprendimo byloje C-797/23 analizė ir reikšmė Lietuvos teisei

2026 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) byloje Meta Platforms Ireland Limited prieš Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni, C-797/23, priėmė prejudicinį sprendimą, kuriuo pasisakė dėl Direktyvos (ES) 2019/790 („Direktyva“) 15 straipsnio, SESV 109 straipsnio bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 52 straipsnių išaiškinimo.

Bylą inicijavo Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), kuris nagrinėjo ginčą, susijusį su Italijos ryšių reguliavimo tarnybos (AGCOM) priimtu sprendimu, kuriuo buvo apibrėžiami teisingos kompensacijos už spaudos publikacijų naudojimą internete, kriterijai.

Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybėje narėje įsisteigusiems spaudos publikacijų leidėjams suteikiamos Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtinės teisės atgaminti ir padaryti publikacijas viešai prieinamas – šiomis nuostatomis visiškai suderinamas jų materialinis turinys.

Šio reguliavimo kontekste Tribunale amministrativo regionale per il Lazio siekė išsiaiškinti:

• ar valstybės narės gali nustatyti mechanizmus, turinčius įtakos derybų procesui tarp platformų ir leidėjų;
• ar nepriklausomos institucijos, tokios kaip AGCOM, įsikišimas yra suderinamas su Direktyvos 15 straipsniu;
• ar skaitmeninėms platformoms gali būti teisėtai nustatytos prievolės dėl skaidrumo ir prieigos prie atitinkamų duomenų;
• ar Italijos reguliavimas neproporcingai riboja internetinių tarpininkų teisę laisvai vykdyti verslo veiklą.

Šis ESTT sprendimas yra fundamentalus, kadangi tai yra pirmoji tokio pobūdžio byla, kurioje buvo išaiškinta valstybių narių diskrecijos riba spaudos leidėjų išimtinių teisių reguliavimo kontekste. Sprendimas patvirtina, kad spaudos leidėjų gretutinės teisės pagal Direktyvos 15 straipsnį išlieka išimtinės teisės, o ne automatinis teisės į kompensaciją suteikimas. Tai yra fundamentalus pasirinkimas, turintis pasekmių visoje ES: valstybės narės negali spaudos leidėjų teisės paversti privalomo atlygio teise, kuri veiktų nepriklausomai nuo jų valios.

Faktinės aplinkybės

Airijoje įsteigta socialinio tinko Facebook operatorė Meta Italijos Lacijaus regiono administraciniame teisme ginčijo  2023 m. sausio 19 d. AGCOM priimtą sprendimą Nr. 3/23/CONS („Sprendimas“), kuriame įtvirtinti orientaciniai kriterijai teisingos kompensacijos nustatymui.

Pareikštame ieškinyje Meta prašė panaikinti Sprendimą, tvirtindama, kad Italijos teisės aktai prieštarauja Direktyvos  15 straipsniui, kuriame įtvirtinta ne teisė į atlygį, o išimtinio pobūdžio teisės. Taip pat buvo argumentuojama, kad nacionalinės teisės reguliavimas pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos („Chartija“) 16 straipsnyje įtvirtintą laisvę užsiimti verslu.

Spręsdamas pagal Meta ieškinį iškeltą bylą, nacionalinis teismas nusprendė kreiptis į ESTT, kadangi jam iškilo abejonių dėl šių priemonių suderinamumo su Sąjungos teise, esą perkėlimo įstatymu išplėstas Sąjungos teisinis pagrindas, į jį įtraukiant ekonominį aspektą, kurio neapima Direktyvos 15 straipsnis, taip pat informacinės visuomenės paslaugų teikėjams tenkančius įpareigojimus ir AGCOM suteiktus įgaliojimus.

ESTT išaiškinimai

Atsakydamas į pirmąjį jam užduotą klausimą, ESTT pabrėžė, kad Direktyvos 15 straipsnyje nenurodyta teisių įgyvendinimo tvarka, todėl pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą valstybės narės turi diskreciją ją patikslinti. Vis dėlto valstybės narės tai gali atlikti tik visiškai laikantis Direktyvos nustatytų ribų ir tikslų, kas reiškia, kad negali būti pakeistas teisių materialinis turinys, o pati tvarka turi būti suderinama tiek su bendru Direktyvos tikslu, tiek su konkrečiu 15 straipsnio tikslu.

Taigi valstybės narės negali perkelti Direktyvos 15 straipsnio į nacionalinę teisę, pakeisdamos jame įtvirtintas išimtines prevencinio pobūdžio teises paprasta teise į kompensaciją, kuri leistų spaudos publikacijų leidėjams gauti tik atlygį už informacinės visuomenės paslaugų teikėjų vykdomą šių publikacijų naudojimą internete, bet neleistų uždrausti tokio naudojimo.

Šiame kontekste ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 15 straipsnyje nustatytos teisės pagal savo pobūdį reiškia spaudos publikacijų leidėjų galimybę susieti leidimą naudoti minėtas publikacijas su atlygiu, kuris, kaip jie mano, yra tinkamas. Be to, Direktyvos 15 straipsniu siekiama užtikrinti šiems leidėjams galimybę susigrąžinti investicijas, reikalingas šių publikacijų gamybai, mokant tokį atlygį. Šiomis aplinkybėmis informacinės visuomenės paslaugų teikėjas negali pagrįstai teigti, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas, nustatydamas tvarką, kuria siekiama užtikrinti teisingą atlygį šiems leidėjams, pažeidė šią direktyvą.

Kita vertus, kaip pabrėžė ESTT, spaudos publikacijų leidėjai turėtų išlaikyti galimybę leisti nemokamai naudotis minėtomis publikacijomis, be to, spaudos publikacijų leidėjams negali būti užtikrinamas atlygis tuo atveju, kai paslaugų teikėjai nenaudoja ir neketina naudoti publikacijų. Vis dėlto tai, ar konkrečiu nacionaliniu reguliavimu šie reikalavimai išpildomi, turi patikrinti nacionalinis teismas, todėl ESTT dėl konkrečių Italijos teisės aktų atitikties šiems reikalavimams detaliau nepasisakė.

Toliau analizuodamas su antruoju ir trečiuoju klausimais susijusius aspektus, ESTT pabrėžė, kad Italijos reguliavime nustatyti įpareigojimai informacinės visuomenės paslaugų teikėjams – įpareigojimas pradėti derybas su spaudos publikacijų leidėjais dėl sutarties sudarymo, per derybas neriboti leidėjų turinio matomumo paieškos rezultatuose, perduoti duomenis, būtinus teisingos kompensacijos dydžiui nustatyti – gali užtikrinti derybų tarp šalių sąžiningumą ir atitinka tikslą apsaugoti leidėjus kaip Direktyvos 15 straipsnyje įtvirtintų teisių turėtojus.

Be to, anot ESTT, tai, jog viešosios valdžios institucijai suteikti įgaliojimai kontroliuoti, kaip laikomasi pareigos pateikti informaciją ir skirti sankcijas, yra visiškai suderinama su Direktyvos 15 straipsniu, jeigu yra laikomasi proporcingumo principo.

Apibendrindamas ESTT teigė, kad apribojimai, numatyti Chartijos 52 str. 1 d. prasme, neatima galimybės apskritai vykdyti verslo veiklą, o tik apriboja galimybę laisvai nustatyti sutartinių santykių sąlygas.

Tokie ribojimai turi būti vertinami laikantis proporcingumo principo, užtikrinant pusiausvyrą tarp Chartijos 16 str. garantuojamos laisvės užsiimti verslu, Chartijos 17 str. 2 d. įtvirtintos intelektinės nuosavybės teisės ir Chartijos 11 str. 2 d. įtvirtintos žiniasklaidos laisvės bei pliuralizmo – vertybių, kuriomis grindžiama Sąjunga.

Komentaras

Viena esminių šioje byloje padarytų išvadų yra tai, kad Teismas pripažino egzistuojančią nelygybę tarp spaudos leidėjų ir skaitmeninių platformų. Teismas pažymėjo, jog būtent informacinės visuomenės paslaugų teikėjai vieninteliai disponuoja duomenimis, reikalingais spaudos publikacijų naudojimo internete ekonominei vertei nustatyti – pavyzdžiui, informacija apie pajamas, gautas ar potencialiai gautas iš tokių publikacijų panaudojimo. Dėl šios priežasties leidėjai objektyviai atsiduria nepalankioje derybinėje padėtyje. Ši išvada yra reikšminga tuo, kad ESTT konstatavo, jog platformų ir žiniasklaidos tarpusavio santykiai pasižymi esmine nelygybe, ir kad valstybės narės turi teisę taikyti teisinius instrumentus šiai nelygybei šalinti. Svarbu ir tai, kad Teismas savo argumentaciją grindė ne vien ekonominiais sumetimais – jis taip pat akcentavo demokratinę spaudos laisvės svarbą. Teismo vertinimu, kokybiška žurnalistika ir visuomenės teisė gauti informaciją yra neatsiejamai susijusios su laisvos ir pliuralistinės spaudos egzistavimu, kuri yra būtina sąlyga viešosioms diskusijoms ir tinkamam demokratinės visuomenės funkcionavimui užtikrinti.

Šiame kontekste tikslinga įvertinti, kaip Direktyvos 2019/790 15 straipsnis buvo perkeltas į Lietuvos nacionalinę teisę ir kokią reikšmę nagrinėjamas ESTT sprendimas turi Lietuvos elektroninės spaudos leidėjams. Lietuva minėtą straipsnį perkėlė 2022 m. kovo 24 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) pakeitimais, įsigaliojusiais 2022 m. gegužės 1 d. Pagrindinis perkėlimo instrumentas – naujai įtvirtintas ATGTĮ 57-1 straipsnis, kuriuo elektroninės spaudos leidėjams suteikiamos dvi pagrindinės išimtinės teisės: teisė atgaminti elektroninius spaudos leidinius ar jų dalį ir teisė padaryti juos viešai prieinamus. Pažymėtina, kad ATGTĮ 57-1 straipsnis nesukuria naujų autorių teisių – straipsnių autoriai ir toliau išlaiko savo autorines teises, o leidėjams sukuriama atskira gretutinė teisė kaip verslo subjektams. Be to, pagal Direktyvos 2019/790 15 straipsnio 5 dalį straipsnių autoriai turi gauti tinkamą dalį iš leidėjų gautų pajamų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos teisėje nustatyta 125 spaudos ženklų riba yra specifinis nacionalinis reguliavimas – pati Direktyva jokio konkretaus skaičiaus nenumato. Ši riba suteikia teisinį apibrėžtumą, tačiau kartu ji yra gana žema, o tai reiškia, kad net trumpi teksto fragmentai patenka į apsaugos sritį, ir tai gali kelti klausimų dėl proporcingumo, turint omenyje, kad šiuolaikinės platformos dažnai rodo ilgesnes antraštes su santraukomis. Iš ESTT sprendimo matyti, kad ATGTĮ 57-1 straipsnyje įtvirtintos išimtinės teisės suteikia leidėjams galimybę susieti leidimą naudoti jų publikacijas su jų nuomone tinkamu atlygiu, ir ši galimybė yra aiškiai pagrįsta ES teise. Vadinasi, Lietuvos leidėjai, remdamiesi jau galiojančia ATGTĮ 57-1 straipsnio apsauga, iš principo galėtų inicijuoti derybas su stambiomis platformomis dėl licencijos mokesčių. Vis dėlto pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvos teisėje nėra numatytas mechanizmas, kuris padėtų pašalinti informacinę nelygybę tarp platformų ir leidėjų – t. y. nėra įtvirtinta nei platformų pareiga teikti duomenis apie publikacijų naudojimą, nei paskirta kompetentinga institucija, galinti prižiūrėti derybų procesą.

Šiame kontekste svarstytina, kokia kryptimi galėtų vystytis Lietuvos teisėkūra. ESTT konstatavo, kad valstybė narė turi teisę nustatyti privalomą atlygio mechanizmą, jeigu toks mechanizmas neperžengia Direktyvos 15 straipsnyje nubrėžtų ribų. Konkrečiai, toks mechanizmas būtų suderinamas su ES teise, jeigu spaudos publikacijų leidėjai išlaikytų galimybę atsisakyti suteikti leidimą naudoti jų publikacijas arba suteikti tokį leidimą neatlygintinai, informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nebūtų nustatoma mokėjimo pareiga, nesusijusi su faktišku spaudos publikacijų naudojimu, o paslaugų teikėjams taikomi įpareigojimai ir sankcijos atitiktų proporcingumo principą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Lietuva, nusprendusi ateityje papildyti ATGTĮ 57-1 straipsnį ir įtvirtinti privalomą atlygio tvarką – pavyzdžiui, suteikiant atitinkamai valstybės institucijai funkcijas, analogiškas Italijos AGCOM vykdomoms – turėtų galimybę tai padaryti nepažeisdama ES teisės, su sąlyga, kad būtų laikomasi minėtų reikalavimų.

Apibendrinant, Lietuvos ATGTĮ 57-1 straipsnyje įtvirtintos išimtinės elektroninės spaudos leidėjų teisės iš esmės atitinka Direktyvos 15 straipsnio reikalavimus, suteikdamos leidėjams teisę atgaminti elektroninius spaudos leidinius ir padaryti juos viešai prieinamus. Vis dėlto Lietuva, perkeldama Direktyvą į nacionalinę teisę, apsiribojo minimaliu reguliavimu – platformoms nenustatyta pareiga teikti duomenis apie publikacijų naudojimą, o kompetentingai institucijai nesuteikti įgaliojimai prižiūrėti derybų procesą ir kontroliuoti teisingo atlygio nustatymą. Atsižvelgiant į nagrinėtame sprendime ESTT konstatuotą esminę informacinę ir ekonominę nelygybę tarp skaitmeninių platformų ir spaudos leidėjų, taip pat į Teismo pabrėžtą demokratinę spaudos laisvės svarbą užtikrinant visuomenės teisę gauti informaciją ir tinkamą demokratinės visuomenės funkcionavimą, kyla pagrįstas klausimas, ar Lietuvai nebūtų tikslinga svarstyti galimybę tobulinti esamą teisinį reguliavimą – visų pirma, įtvirtinant informacinės visuomenės paslaugų teikėjams informacijos teikimo pareigą bei paskiriant kompetentingą instituciją, galinčią padėti šalims spręsti ginčus dėl teisingo atlygio dydžio nustatymo.

Ugnė Butkutė ir Agnė Glemžaitė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto IV kurso studentės