E. Norvaišaitė, I. Steponavičiūtė. Pelham II arba kai dvi sekundės virsta trijų dešimtmečių ginču

2026 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ( ESTT arba Teismas) priėmė prejudicinį sprendimą byloje C‑590/23, CG ir YN prieš Pelham GmbH ir kt. (Pelham II arba Sprendimas), kuriame išaiškinta Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 3 dalies k punkte įtvirtintos ,,pastišo” sąvokos reikšmė bei pastišo išimties taikymo ribos.

Sprendimas priimtas pagal Bundesgerichtshof (Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo) pateiktą prejudicinį prašymą, siekiant nustatyti, ar muzikos kūrinio fragmento panaudojimas (samplingas) gali patekti į pastišo išimties taikymo sritį ir kokie kriterijai turi būti taikomi šiai išimčiai nustatyti.

Faktinės bylos aplinkybės

Ginčas tarp šalių kilo dar praeito amžiaus pabaigoje, kai 1997 m. Pelham išleistoje dainoje pavadinimu „Nur mir“, buvo panaudota maždaug dviejų sekundžių trukmės ritmo seka paimta iš plačiai žinomos elektroninės muzikos grupės „Kraftwerk“ išleistos dainos – „Metall auf Metall“.

Ieškovai pagrindinėje byloje teigė, kad toks garso fragmento panaudojimas pažeidžia jų, kaip fonogramų gamintojų, išimtines teises. Jie taip pat subsidiariai rėmėsi atlikėjų teisėmis bei autorių teisėmis į muzikos kūrinį. Ginčas buvo nagrinėjamas Vokietijos teismuose daugiau nei du dešimtmečius, perėjo kelias instancijas ir buvo grąžintas nagrinėti iš naujo po Bundesverfassungsgericht (Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo) sprendimo.

Pastebėtina tai, jog byla tarp šalių ESTT nagrinėjama jau nebe pirmą kartą. Pelham I (C‑476/17) Teismas aiškino, jog fonogramos fragmento naudojimas be leidimo gali pažeisti fonogramų gamintojo teisę į atgaminimą, jeigu fragmentas naujame kūrinyje yra atpažįstamas klausantis.

Ginčas į ESTT sugrįžo, kai įsigaliojus Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte (Urheberrechtsgesetz) (Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymas) 51a straipsniui, kuriame įtvirtinta karikatūros, parodijos ir pastišo išimtis, Oberlandesgericht Hamburg (Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) nusprendė, kad nuo 2021 m. birželio 7 d. ginčijamas naudojimas gali būti laikomas teisėtu kaip pastišas.

Dėl šios sprendimo dalies Bundesgerichtshof  (Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas) pateikė prejudicinį prašymą, siekdamas išsiaiškinti pastišo sąvokos turinį, jos taikymo kriterijus bei nustatyti, ar konkretus muzikos kūrinio fragmento panaudojimas (samplingas) gali patekti į šios išimties taikymo sritį.

Teismo išaiškinimai

,,Pastišas” – savarankiška ES teisės sąvoka

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies k punkte vartojama „pastišo“ sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl ji turi būti aiškinama vienodai visose valstybėse narėse, atsižvelgiant į jos įprastą reikšmę, kontekstą ir nagrinėjamos nuostatos tikslus. Kadangi ši sąvoka Direktyvoje nėra apibrėžta, Teismas nurodė, jog nors bendrinėje kalboje „pastišas“ neturi vienos aiškios reikšmės, tačiau pastebėtini jai būdingi tam tikri bendri elementai: tai – kūryba, kurioje perimami jau egzistuojančio kūrinio elementai, tačiau kartu išlaikomas pakankamas skirtumas nuo pirminio kūrinio ir sukuriama tam tikra meninė ar kūrybinė sąveika su juo.

Pastišo sąvokos aiškinimas panašių sąvokų kontekste

Aiškindamas pastišo sąvoką, Teismas atkreipė dėmesį į įstatymų leidėjo pasirinkimą pastišo sąvoką  Direktyvoje įtvirtinti kartu su kitomis – karikatūros ir parodijos – išimtimis. Pritardamas Generalinio advokato Nicholas Emiliou išaiškinimui, Teismas nurodė, jog nors šių trijų išimčių bendras elementas – rėmimasis jau egzistuojančiu kūriniu, kartu išlaikant suvokiamus skirtumus nuo jo – tačiau išimtys negali būti tapatinamos ar išvedamos viena iš kitos. Kitaip tariant, „pastišo“ sąvoka turi savitus požymius, tad neturėtų būti aiškinama nei pernelyg siaurai (pvz., reikalaujant humoro ar satyros elementų), nei pernelyg plačiai (apimant bet kokią meninę konfrontaciją su egzistuojančiu kūriniu). Tokiu atveju būtų pakenkta jos veiksmingumui.

Kokias saugomų objektų atviro naudojimo formas konkrečiai apima sąvoka „pastišas“?

Sprendime Teismas išskyrė tris kriterijus, kurių visumai esant kūrinys gali būti laikomas pastišu. Pirma, kūrinys primena vieną ar kelis egzistuojančius kūrinius, t. y. perima tam tikrus jiems būdingus elementus, antra, nuo šių kūrinių suvokiamai skiriasi ir, trečia, sukuria su jais atpažįstamą meninę ar kūrybinę sąveiką. Anot Teismo, tokia sąveika gali pasireikšti įvairiomis formomis, pavyzdžiui, kaip stiliaus imitacija, pagerbimas ar kritinis santykis su pirminiu kūriniu, tačiau svarbiausia, kad ji būtų aiškiai atpažįstama.

Balanso paieškos tarp autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos ir menų laisvės

Teismas Sprendime pabrėžė, jog pastišo išimtis negali apimti paslėpto imitavimo ar plagiavimo. Tokiu atveju būtų paneigta derama pusiausvyra tarp dviejų teisės ginamų vertybių – autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos ir menų laisvės. Nagrinėdamas klausimą dėl garso fragmento (pasitelkiant elektroninę įrangą)  perėmimo iš jau egzistuojančio kūrinio (samplingo) Teismas visų pirma pažymėjo, jog ši technika yra meninės išraiškos forma, patenkanti į Chartijos 13 straipsnyje saugomos menų laisvės apsaugos sritį.

Vis dėlto kartu pabrėžė, kad fonogramų gamintojams pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio c punktą, yra suteikta išimtinė teisė uždrausti net ir labai trumpo garso fragmento panaudojimą, jei jis naujame kūrinyje yra atpažįstamas. Todėl „samplingo“ teisėtumas gali būti pagrįstas tik tuo atveju, jei konkretus naudojimas atitinka pastišo išimtį ir taip yra užtikrinama derama pusiausvyra tarp intelektinės nuosavybės apsaugos ir saviraiškos laisvės. Kitaip tariant, pats samplingo panaudojimo faktas savaime nereiškia pastišo sukūrimo – būtina įvertinti, ar yra atitiktis Teismo suformuluotiems pastišo kriterijams.

Teismas, atsakydamas į antrąjį prejudicinį klausimą, pabrėžė, jog nustatant, ar konkretus naudojimas yra „skirtas“ pastišui, nėra būtina įrodyti kūrinio autoriaus subjektyvaus ketinimo. Kitaip tariant, buvo pasirinktas objektyvusis vertinimo kriterijus, pagal kurį pakanka, kad pastišo pobūdis būtų atpažįstamas asmeniui, susipažinusiam su pirminiu kūriniu ir galinčiam suvokti atitinkamą kūrybinę sąveiką.

Komentaras

Pelham II yra pirmasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, kuriame yra nagrinėjama pastišo sąvokos reikšmė bei bandoma apibrėžti pastišo išimties taikymo ribas. Sprendimas yra svarbus ne tik muzikos industrijai, bet ir kiekvienam esamam ar būsimam kūrėjui. 

Visų pirma, buvo pripažinta, jog kūrinio fragmento panaudojimas (,,samplingavimas”) patenka į Chartijos 13 straipsnyje garantuojamą menų laisvę, tačiau kartu Teismas pabrėžė, kad tam, jog samplingavimas galėtų patekti į pastišo išimtį, sukurtas kūrinys turi tenkinti tris Teismo suformuluotus kriterijus: kūrinys primena vieną ar kelis jau sukurtus kūrinius, tačiau kartu nuo jų skiriasi ir yra sukuriama su jais atpažįstama meninė ar kūrybinė sąveika.

Pastebėtina tai, jog nors Teismas išskyrė konkrečius kriterijus, vienas iš jų – ,,atpažįstamos meninės ar kūrybinės sąveikos“ reikalavimas – liko ganėtinai neapibrėžtas. 

Iš to kylantis neaiškumas, ar konkretus kūrinio panaudojimas galiausiai galėtų atitikti pastišo išimtį ar ne, gali kelti abejonių ne tik teisininkams, bet ir kūrėjams, o tai tam tikroje apimtyje gali daryti varžantį poveikį kūrybinei laisvei. Kūrėjai, nenorėdami rizikuoti ginču, atsisakys idėjos  savo kūryboje naudoti jau egzistuojantį kūrinį. 

Kita vertus, kūrėjų abejonės, kylančios iš šio neapibrėžtumo, gali veikti pirminių kūrinių autorių ir gretutinių teisių turėtojų naudai. Kūrėjai, siekdami išvengti ginčo rizikos, galbūt dažniau rinksis kelią kreiptis dėl teisės panaudoti kūrinį leidimo suteikimo, o tai užtikrins geresnę pirminių kūrinių autorių ir gretutinių teisių turėtojų ekonominių interesų apsaugą. 

Aptariant Teismo išaiškinimą, jog vertinant, ar konkretus panaudojimas patenka į pastišo išimtį, pakanka, kad pastišo pobūdis būtų atpažįstamas asmeniui, kuris žino pirminį kūrinį, pastebėtina tai, jog toks aiškinimas apriboja galimybes pastišo išimtį ginčuose naudoti kaip neteisėto kūrinio panaudojimo pateisinimą. Kitaip tariant, Teismas užkirto kelią ginčuose remtis savo subjektyviu ketinimu sukurti pastišą. Reiškia, nesvarbu ar bus teigiama, jog kūrinys buvo skirtas pastišui ar ne, svarbu yra tai, jog panaudotą kūrinį geba identifikuoti jį žinantis asmuo. 

Galiausiai, paminėtina tai, jog Teismo sprendimu autorių teisių išimtys aiškinamos ne vien kaip autoriaus teisių apribojimai, bet ir kaip priemonės, padedančios užtikrinti pusiausvyrą tarp intelektinės nuosavybės apsaugos ir menų bei saviraiškos laisvių. Kadangi universalios formulės ieškant balanso tarp vertybių nėra, šia nelengva užduotimi – pusiausvyros paieškomis – teks užsiimti teismams. 

Tikėtina, jog sprendimas bus dar ne kartą cituojamas ne tik sprendžiant ginčus dėl samplingo, bet ir kiek kitokiame kontekste – atsakant į naujus klausimus, susijusius su skaitmenine kūryba bei dirbtinio intelekto generuojamu turiniu. O dabar bus įdomu sulaukti ir pamatyti kaip po šio išaiškinimo prejudicinio sprendimo paprašęs teismas išspręs šį dešimtmečius besitęsiantį ginčą.

Emilija Norvaišaitė ir Iveta Steponavičiūtė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto IV kurso studentės