I.Maculevičienė. Įrodymų privilegijos ir jų atitikmenys Lietuvos teisėje

Kilus teisminiam ginčui, kiekviena iš šalių remiasi tam tikrais faktais, kurie įvyko praeityje ir dažnai bylos nagrinėjimo metu nėra akivaizdūs. Civiliniame procese įrodinėjimo procesas grindžiamas įrodinėjimo naštos taisykle: šalys turi įrodyti faktus ir pateikti įrodymus, patvirtinančius jų reikalavimus ar atsikirtimus. Teismas, gavęs šiuos faktinius duomenis, pirmiausia vertina, ar jie yra priimtini kaip įrodymai nagrinėjamoje byloje. Įstatymo reikalavimus atitinkantys duomenys gali būti laikomi įrodymais. Tačiau ne visa informacija, turinti reikšmės bylai, gali būti laisvai naudojama procese. Tais atvejais, kai įrodymais siekiama remtis paslaptį sudarančia informacija, kyla poreikis suderinti įrodinėjimo tikslus su tokios informacijos slaptumo apsauga. Todėl teisės aktuose nustatoma, ar ir kokiomis sąlygomis paslaptį sudaranti informacija gali būti naudojama kaip įrodymas civiliniame procese.

Siekiant suderinti įrodinėjimo pareigą su paslaptį sudarančios informacijos apsauga, teisiniame reguliavime ir teismų praktikoje yra suformuoti specialūs mechanizmai, ribojantys tam tikrų duomenų atskleidimą ir naudojimą civiliniame procese. Tokie ribojimai paprastai grindžiami privilegijų ir imunitetų institutu.

Skirtingose teisinėse sistemose šių institutų teisiniai ir techniniai pagrindai skiriasi, kaip ir jų  pripažinimo  pasekmės[1]. Bendrosios teisės tradicijos šalyse aiškiai išplėtota įrodymų privilegijų doktrina, apibrėžianti atvejus, kai tam tikra informacija negali būti atskleidžiama ar naudojama procese. Tuo tarpu kontinentinės teisės sistemoje egzistuoja doktrinos, kurios atlieka tą pačią funkciją – neleidžia naudoti reikšmingų įrodymų dėl priežasčių, nesusijusių su jų teisėtumu, net jei tokios doktrinos ne visada įvardijamos kaip įrodymų privilegijos[2]. Kyla klausimas, kas yra įrodymų privilegija ir koks jos tikslas? 

Įrodymų privilegija yra teisės atsisakyti pateikti tam tikrus parodymus ar dokumentinius įrodymus teismo procese, įskaitant teisę užkirsti kelią kitam asmeniui atskleisti tokią informaciją[3]. Įrodymų privilegijos civiliniame procese tikslas yra siejamas su tuo, kad tam tikros informacijos konfidencialumas, slaptumas yra svarbesnės vertybės nei šios informacijos naudojimas įrodinėjimo procese siekiant nustatyti tiesą konkrečioje byloje[4].

Ar tai reiškia, kad pasinaudojus įrodymų privilegija šaliai visais atvejais suteikiama teisė atsisakyti pateikti įrodymus? Įrodymų privilegijos, atsižvelgiant į siekiamos apsaugoti informacijos turinį, gali būti absoliučios arba kvalifikuotos (sąlyginės): absoliuti privilegija leidžia jos turėtojui atsisakyti duoti parodymus ar teikti įrodymus bet kokiomis aplinkybėmis, o kvalifikuota privilegija gali būti panaikinta tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, kai įrodoma, kad įrodymai yra būtini teisingam sprendimui priimti[5].

Teisės doktrinoje išskiriamos įvairios įrodymų privilegijos, tarp jų – profesinės privilegijos (advokato ir kliento, gydytojo ir paciento, žurnalisto, buhalterio ir kliento), savęs apkaltinimo privilegija, dvasininko ir tikinčiojo privilegija bei valstybės paslapties privilegija.

Taigi privilegija bendrąja prasme vertinama kaip teisė atsisakyti privalomo informacijos atskleidimo, nepaisant jos įrodomosios vertės, kai šios informacijos atskleidimas prieštarautų viešajam interesui arba saugotinoms vertybėms. Kyla klausimas, ar kontinentinės teisės tradicijos šalyse yra taikomas įrodymų privilegijų institutas? Ar Lietuvos civiliniame procese yra numatytas teisės institutas, kuris leistų šaliai atsisakyti teikti įrodymą byloje, net jeigu jis galėtų patvirtinti reikšmingas bylos aplinkybes, dėl to, kad informacija, kuri saugoma yra valstybės laikoma vertybe reikšmingesne už tiesos nustatymą byloje.

Kontinentinėje teisės tradicijoje įrodymų privilegijos doktrina tiesiogiai nėra minima, tačiau pripažįstamas leistinumo reikalavimas. Teismas, vertindamas pateiktos informacijos leistinumą kaip įrodymo kriterijų, kartu įvertina, ar šalis neteikia informacijos, kurią draudžiama naudoti civiliniame procese; ar gali būti nagrinėjamoje byloje priimama informacija kaip įrodymas, jeigu jai yra įtvirtintas ribotas draudimas, kuris leidžia tam tikromis aplinkybėmis naudoti informaciją kaip įrodymą. Teisės aktuose įtvirtinti įrodymų ribojimai ar draudimai pripažįstami kaip vieni iš pagrindinių įrodymų leistinumo sampratos aspektų^[6].

Lietuvos teisėje terminas „įrodymų privilegijos“ nėra expressis verbis įtvirtintas teisės aktuose, tačiau nacionalinis teisinis reguliavimas leidžia kelti klausimą, ar egzistuoja toks teisės institutas, pagal kurį teismas tam tikrais atvejais gali atsisakyti priimti bylai reikšmingą informaciją, siekdamas užtikrinti jos slaptumą. CPK 177 straipsnyje, reglamentuojančiame įrodymus, nustatyti draudimai arba ribojimai tam tikrą informaciją naudoti kaip įrodymą civiliniame procese. Konkrečiai, CPK 177 straipsnio 4–5 dalyse numatyta, kad negalima remtis tam tikrais faktais, pavyzdžiui, valstybės ar tarnybos paslaptimis, taip pat mediacijos metu gauta informacija. Panašiai Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalis draudžia naudoti advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją kaip įrodymą. Taigi teisės aktuose išskiriamos konkrečios paslaptys, kurių apsauga pripažįstama valstybės vertybe, o jų slaptumas tam tikrais atvejais turi didesnę svarbą nei greitesnis ar paprastesnis tiesos nustatymas civilinėje byloje. Tokie ribojimai ar draudimai leisti naudoti paslaptį sudarančią informaciją kaip įrodymą suteikia šaliai teisę atsisakyti ją pateikti, remiantis teisės aktuose nustatytu reglamentavimu.

Manytina, kad teisės aktuose nustatyti draudimai ir ribojimai naudoti tam tikrą paslaptį sudarančią informaciją kaip įrodymą civilinėje byloje iš esmės atitinka įrodymų privilegijos sampratą, taikomą bendrosios teisės tradicijos šalyse. Vertindamas informacijos leistinumo kaip įrodymo klausimą, teismas pirmiausia patikrina, ar konkreti informacija nepatenka į tokią privilegijų sritį. Kadangi vieni iš įrodymų leistinumo ribojimo pagrindų yra valstybės ar tarnybos paslaptis (CPK 177 straipsnio 4 dalis), taip pat advokato profesinė paslaptis (Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalis), teismas, nagrinėdamas šią informaciją, privalo įvertinti, ar ji gali būti naudojama kaip įrodymas civilinėje byloje. Darytina išvada, kad valstybės ar tarnybos paslaptį bei advokato profesinę paslaptį sudaranti informacija priskirtina įrodymų privilegijoms, o jos panaudojimo civiliniame procese ribas apibrėžia įrodymų leistinumo institutas.

Indrė Maculevičienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Privatinės teisės instituto doktorantė, lektorė

[1] Tarptautinės  privatinės  teisės  vienodinimo  institutas  (UNIDROIT)  ir  Amerikos  teisės  institutas  (ALI),  Taisyklės   dėl   tarptautinio   civilinio   proceso,   https://www.unidroit.org/instruments/civil-procedure/ali-uni-droit-principles/.

[2] Richard M. Mosk ir Tom Ginsburg, „Evidentiary Privileges in International Arbitration“, The International and Comparative Law Quarterly 50, 2 (2001): 348, http://www.jstor.org/stable/761600.

[3] Klaus Peter Berger, „Evidentiary Privileges: Best Practice Standards versus/and Arbitral Discretion“, Arbitrati-on International 22, 4 (2006): 503, https://doi.org/10.1093/arbitration/22.4.501.

[4] Richard M. Mosk ir Tom Ginsburg, „Evidentiary Privileges in International Arbitration“, The International and Comparative Law Quarterly 50, 2 (2001): 346, http://www.jstor.org/stable/761600.

[5] Europos teisės instituto ir Jungtinių Tautų Privatinės teisės vienodinimo instituto parengtos pavyzdinės Eu-ropos civilinio proceso taisyklės, https://www.unidroit.org/english/principles/civilprocedure/eli-unidroit-ru-les/200925-eli-unidroit-rules-e.pdf;

[6] Jurgis Bartkus, „Įrodymų leistinumo samprata Lietuvos civiliniame procese ir arbitraže“, Teisė, 122 (2022): 51–64, https://doi.org/10.15388/Teise.2022.122.4