K. Jakovleva. Izraelio ir „Hamas“ konflikto sureguliavimo mechanizmai ir jų veiksmingumo vertinimas

Rugsėjo pabaigoje JAV prezidento Donaldo Trumpo pristatytas 20 punktų Gazos taikos planas vėl įžiebė viltį, kad konfliktas tarp Izraelio ir „Hamas“ bus užbaigtas. Tiesa, pirmasis bandymas suvaldyti šią 2023 m. spalio 7 d. Artimuosiuose Rytuose įsiplieskusią situaciją buvo dar šių metų pradžioje. Sausio 19 d. įsigaliojęs susitarimas dėl paliaubų ir etapais suplanuotų įkaitų bei kalinių mainų dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo buvo nutrauktas vienos iš pusių. Visgi antrajam bandymui sureguliuoti konfliktą regione 2025 m. spalio 10 d. oficialiai pritarė ir Izraelis, ir „Hamas“. Save „Islamo pasipriešinimo judėjimu“ vadinanti grupuotė sutiko paleisti „okupacijos karo belaisvius“ (t. y. įkaitus), pritarė Gazos Ruožo valdymą patikėti nepriklausomai Palestinos administracijai ir nurodė, kad klausimai, susiję su Gazos ateitimi, turės būti sprendžiami vadovaujantis bendra nacionaline pozicija bei tarptautinėmis rezoliucijomis ir teisės normomis [1].

Įsigaliojus D. Trumpo pasiūlytam planui, Izraelio kariuomenė pranešė dalinai atitraukusi savo pajėgas iš Gazos. Naujausiais duomenimis, Izraelis dar tebėra įsitvirtinęs maždaug 53 proc. teritorijos [2], kadangi įvyko tik pirmoji iš trijų numatytų karių pasitraukimo fazių. „Hamas“ paleido likusius 20 gyvų įkaitų, savo ruožtu Izraelis išlaisvino beveik 2000 palestiniečių kalinių, tarp jų – ir po 2023 m. spalio 7 d. įvykių sulaikytus asmenis. Šį procesą Izraelyje besilankęs JAV prezidentas užbaigė simboline fraze – „The war is over“ („Karas baigtas“). Tačiau, atsižvelgiant į platesnį konflikto kontekstą, regiono istorinius aspektus ir ankstesnių paliaubų žlugimo patirtį, manytina, kad ilgalaikės taikos perspektyvos išlieka trapios.

Konflikto kontekstas

2023 m. spalio 7 d. įvykdyta „Hamas“ grupuotės ataka devynių milijonų gyventojų turinčiai valstybei tapo tikra katastrofa – žuvo apie 1 200 žmonių (tiek civilių, tiek karių), o 251 asmuo buvo paimtas įkaitais. Izraelio atsakas į šį beprecedentį įvykį buvo žaibiškas: ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu paskelbė tikslą „sunaikinti „Hamas““ [4], po kurio prasidėjo intensyvūs Gazos Ruožo bombardavimai. Dvejus metus besitęsiantis ginkluotas konfliktas pasižymėjo nuolatinėmis Izraelio vykdytomis oro atakomis, humanitarinės pagalbos blokavimu ir „Hamas“ būstinės Katare atakavimu. Tuo pat metu „Hamas“ atstovai ne kartą kaltinti tuo, kad naudoja civilius kaip priedangą ir slepia karinius objektus tankiai apgyvendintose teritorijose, taip pažeisdami tarptautinės humanitarinės teisės normas.

Be to, papildomos įtampos regione įnešė ir 2025 m. vasarą įvykdyta Izraelio bei JAV ataka prieš Irano urano išteklius ir pastarojo atsakas – smūgiai Katare dislokuotoms JAV karinėms bazėms. Visgi Izraeliui neteko vienu metu kariauti ir prieš „Hamas“ Gazoje, ir prieš Teheraną, nes, padedant JAV tarpininkavimui, šalims pavyko susitarti dėl ugnies nutraukimo.

Šis platus regiono kontekstas parodo, kad situacijos Gazoje sprendimas neįmanomas be tarptautinės bendruomenės vaidmens. Todėl šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti, kokių priemonių ėmėsi tarptautinė bendruomenė, bandydama suvaldyti Izraelio ir „Hamas“ konfliktą, ir įvertinti tokių priemonių efektyvumą.

Teisiniai aspektai

Chartija numato tiek taikaus tarptautinių ginčų sprendimo priemones (2 straipsnio 3 dalis), tiek mechanizmus, skirtus suvaldyti jau įsiplieskusį karinį konfliktą. Vis dėlto praktikoje kyla klausimas, ar šios nuostatos taikomos tik valstybėms. Kadangi „Hamas“ nėra valstybė, organizacija formaliai nėra tiesiogiai saistoma Chartijos draudimo naudoti jėgą (2 straipsnio 4 dalis). Tarptautinio Teisingumo Teismo išaiškinimas byloje Nikaragva prieš Jungtines Amerikos Valstijas [5] patvirtino, kad teisė į savigyną (Chartijos 51 straipsnis) gali būti taikoma tik kaip atsakas į valstybės įvykdytą ginkluotą išpuolį. Vis dėlto po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių tarptautinėje praktikoje prigijo platesnis šios teisės aiškinimas, leidžiantis savigyna remtis ir nevalstybinių darinių išpuolių atvejais. Dėl to paprotinė tarptautinė teisė šiandien leidžia lanksčiau vertinti Chartijos taikymą nevalstybinio pobūdžio veikėjams, tokiems kaip „Hamas“.

Todėl reikia pabrėžti, kad tai, jog „Hamas“ nėra tiesioginis Chartijos subjektas, nesuteikia jai preteksto naudoti jėgą prieš valstybę (ir pačius Gazos gyventojus) ar rengti teroristinio pobūdžio išpuolius. Šią teisinę Chartijos „spragą“ užpildo tarptautinė humanitarinė teisė – 1949 m. Ženevos konvencijų bendrasis 3 straipsnis [6], 1977 m. II Papildomas protokolas [7] ir paprotinė teisė, kurie įpareigoja visus ginkluotus darinius laikytis humanitarinės teisės normų ir principų.

Be to, net jei „Hamas“ būtų pripažintas tiesioginiu Chartijos subjektu, vargu ar tai reikšmingai pakeistų konflikto sureguliavimo galimybes – mechanizmų veiksmingumas, kaip bus matyti, išlieka ribotas, kai jų įgyvendinimas priklauso nuo politinių sprendimų ir valstybių interesų.

Jungtinių Tautų vaidmuo. Saugumo Taryba

Chartijos 24 straipsnio 1 dalis numato vieną pagrindinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos funkcijų – tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Pažymėtina, kad ši funkcija, įvertinus jau egzistuojančią praktiką, suprantama plačiajame kontekste, todėl gali būti taikoma ir netarptautinio ginkluoto konflikto atvejais. Pagal Chartijos VII skyrių Saugumo Taryba turi įgaliojimus priimti privalomojo pobūdžio rezoliucijas, kuriomis gali būti reikalaujama spręsti jau kilusį ginkluotą konfliktą, įvykdyti paliaubas, užtikrinti tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimą ar net nustatytas karinio tribunolo įsteigimas.

Vadovaudamasi Chartijos 39–41 straipsniais, Saugumo Taryba, siekdama išvengti konflikto eskalacijos ar situacijos pablogėjimo, pirmiausia paragina nesutariančias šalis laikytis jos nuomone būtinų laikinųjų priemonių – pavyzdžiui, pradėti derybas, sutikti su tarpininkavimu ar sudaryti paliaubas. Jei šios priemonės pasirodo nepakankamos, Saugumo Taryba gali taikyti nekarinio pobūdžio sankcijas, tokias kaip ekonominių ar diplomatinių santykių nutraukimas (Chartijos 41 str.). Tuo atveju, kai ir šios priemonės neveiksmingos, pagal Chartijos 42 straipsnį Saugumo Taryba gali imtis karinių priemonių, įskaitant oro, jūrų ar sausumos pajėgų veiksmus. Visgi, Tarybos veikla dažnai susiduria su procedūriniais ribojimais: rezoliucija negali būti priimta, jei bent viena nuolatinė narė ją vetuoja.

Ir nors konsensusas yra sunkiai pasiekiamas, vis dėlto jis yra realus. Pavyzdžiui, Sirijos pilietiniam karui suvaldyti 2012 m. priimta Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 2042 [8], kuria nuspręsta išsiųsti 30 neginkluotų stebėtojų grupę, kuri stebėtų paliaubų laikymąsi. 2015 m. priimta rezoliucija Nr. 2254 [9], kuri ragino šalis nutraukti ugnį ir siekti politinio susitarimo Sirijoje, kuriuo būtų užbaigtas pilietinis karas. Tuo tarpu nevienareikšmiškai vertinamas 1999 m. humanitarinės intervencijos Belgrade atvejis, teoriškai atitinkantis Chartijos 42 straipsnį, tačiau priimtas be oficialios Saugumo Tarybos rezoliucijos, iki šiol išlieka patogus instrumentas tiek Rusijos retorikai, nukreiptai prieš Vakarų vykdomą tarptautinės teisės „dvigubų standartų“ taikymo praktiką, tiek ir pačių Vakarų argumentacijai, kuria siekiama pagrįsti Generalinės Asamblėjos teisę ir pareigą veikti aktyviau tais atvejais, kai Saugumo Taryba yra paralyžiuota dėl veto teisės panaudojimo.

Konkrečiai Izraelio ir „Hamas“ konflikto atveju Saugumo Tarybos mechanizmas pasirodė neveiksmingas – nuo 2023 m. spalio JAV ne kartą pasinaudojo veto teise, blokuodama rezoliucijas, susijusias su padėtimi Artimuosiuose Rytuose, įskaitant Palestinos klausimą [10]. 1999 m. Jugoslavijos atvejis parodė, kad kai Saugumo Taryba dėl veto negali veikti, tarptautinė bendruomenė kartais siekia apeiti šį ribojimą, pasitelkdama humanitarinės intervencijos doktriną. Vis dėlto tokia praktika kelia klausimų dėl jos legitimumo. Izraelio ir „Hamas“ konflikto kontekste ši doktrina būtų sunkiai pritaikoma – humanitarinės intervencijos tikslas yra apsaugoti civilius nuo valstybės vykdomo smurto, o ne ginti valstybę, kuri pati yra atakuojanti konflikto šalis. Be to, valstybės, turinčios geopolitinių ar teritorinių ambicijų, galėtų panaudoti šią doktriną kaip precedentą savo interesams, taip susilpnindamos Chartijos vaidmenį tarptautinių santykių kontekste.

Todėl teorijoje perspektyviausiai atrodantis instrumentas, padėsiantis sureguliuoti konfliktą Artimuosiuose Rytuose, realybėje pasirodo esąs neveiksmingas dėl savanaudiškų valstybių interesų ir iš to sekančio veto teisės panaudojimo.

Generalinė Asamblėja

Taigi, vienos iš penkių nuolatinių narių veto teisės panaudojimas reiškia kliūtį rezoliucijos priėmimui. Tačiau egzistuoja kitas Jungtinių Tautų organas, turintis platesnį veikimo lauką – Generalinė Asamblėja. Vadovaujantis Chartijos 10–14 straipsniais ir 1950 m. Generalinės Asamblėjos rezoliucija „Uniting for Peace“ [11], Asamblėja gali imtis veiksmų, kai Saugumo Taryba dėl nuolatinių narių nesutarimų nesugeba veikti. Šiuo mechanizmu Generalinė Asamblėja įgyja teisę rekomenduoti kolektyvines priemones, įskaitant humanitarinę, politinę ar net karinę intervenciją, kurios tikslas atkurti tarptautinę taiką ir saugumą.

1980 m. Afganistano atvejis parodė, kad Saugumo Taryba, nors ir paralyžiuota dėl nuolatinių narių nesutarimų, gali procedūrine tvarka priimti sprendimą kreiptis į Generalinę Asamblėją. Pagal Chartijos 27 straipsnio 2 dalį, procedūriniai klausimai priimami devyniais balsais iš penkiolikos, o nuolatinių narių veto teisė tokiu atveju netaikoma. Būtent šiuo pagrindu ir buvo priimta rezoliucija Nr. 462 [12], kuria Saugumo Taryba sušaukė nepaprastąją Generalinės Asamblėjos sesiją Afganistano klausimui svarstyti. Nuo to laiko Afganistano klausimas buvo nuolat įtraukiamas į Asamblėjos darbotvarkę, priimant rezoliucijas, kuriomis raginta atkurti taiką, stabilumą ir remti šalies rekonstrukciją. Šis atvejis tapo vienu aiškiausių pavyzdžių, kai Saugumo Taryba perdavė savo pagrindinę funkciją vykdyti Generalinei Asamblėjai.

Izraelio ir „Hamas“ konflikto atveju, panašią praktiką iliustruoja 2024 m. gruodžio 3 d. Generalinės Asamblėjos priimta rezoliucija [13], kuria valstybės buvo paragintos „visomis aplinkybėmis gerbti ir užtikrinti tarptautinės teisės laikymąsi, įskaitant atskaitomybės mechanizmus“. Šiuo dokumentu taip pat patvirtintas ketinimas 2025 m. sušaukti tarptautinę konferenciją dėl Palestinos klausimo ir dviejų valstybių sprendinio įgyvendinimo, siekiant teisingos ir ilgalaikės taikos Artimuosiuose Rytuose. Šią rezoliuciją papildo ankstesni Generalinės Asamblėjos veiksmai, įskaitant 2023 m. spalio 27 d. priimtą dokumentą [14], kuriuo buvo raginama nedelsiant įgyvendinti „humanitarines paliaubas“ Gazoje ir užtikrinti civilių apsaugą. Taigi nors šio konflikto metu nebuvo pasinaudota Saugumo Tarybos procedūriniu balsavimu, Generalinė Asamblėja, pasinaudojusi „Uniting for Peace“ rezoliucija, savo iniciatyva priėmė svarbias rekomendacijas. Tokie Generalinės Asamblėjos sprendimai (rezoliucijos, rekomendacijos), nors ir neturintys teisiškai privalomo pobūdžio, turi politinę reikšmę – jais išreiškiama tarptautinės bendruomenės pozicija konkrečiu klausimu.

Tarptautinis Teisingumo Teismas

Nors „Hamas“ nėra Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto šalimi, grupuotės atakų išprovokuotos Izraelio karinės operacijos Gazoje tapo priežastimi tarptautinės teisinės procedūros inicijavimui. 2023 m. pabaigoje Pietų Afrikos Respublika pateikė ieškinį Tarptautiniam Teisingumo Teismui [15], teigdama, kad Izraelio veiksmai Gazoje galimai pažeidė Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį [16] (toliau – Konvencija) nuostatas. 2024 m. sausio 26 d. Tarptautinis Teisingumo Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones [17], įpareigojo Izraelį užkirsti kelią veiksmams, galintiems patekti į Genocido konvencijos 2 straipsnio taikymo sritį, užtikrinti humanitarinės pagalbos teikimą ir pateikti ataskaitą dėl įgyvendintų priemonių. Neilgai trukus, Teismas priėmė dar du įsakymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, išplėsdamas ankstesnius nurodymus (TTT 2024 m. kovo 26 d., 2024 m. gegužės 24 d. įsakymai). Ir nors pagal Chartijos 94 straipsnį bei Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą LaGrand [18] byloje Teismo įsakymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra privalomi vykdymui, Izraelis teigia nevykdęs genocido sudėtį atitinkančių veiksmų palestiniečių atžvilgiu ir apskritai ginčija Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikciją [19].

Diskutuotina, kokia apimtimi ši byla tiesiogiai susijusi su Izraelio ir „Hamas“ konfliktu. Visų pirma, „Hamas“ vaidmuo bylos kontekste tampa antriniu – tai susiję su pateikto ieškinio apimtimi ir faktu, jog Teismas nenagrinėja ginčų tarp valstybių ir teroristinių grupuočių. Todėl bylos Pietų Afrika prieš Izraelį objektas yra griežtai apibrėžtas: Teismas nagrinės, ar Izraelio veiksmai Gazoje gali būti laikomi Konvencijos 2 straipsnyje nurodytomis genocido akto apraiškomis (arba – ar Izraelis vykdė pozityviąją pareigą užkirsti kelią genocidui). Todėl pati „Hamas“ ataka ir dėl to sekę Izraelio atsakomieji veiksmai per se nėra bylos esmė. Akivaizdu, kad Teismui teks itin sudėtingas uždavinys nustatyti genocido požymių (ne)egzistavimą, ir įvertinti subjektyvųjį nusikaltimo kriterijų, be kurio kaltinimai genocidu neįmanomi.

Todėl galima teigti, kad Tarptautinis Teisingumo Teismas gali tik iš dalies prisidėti prie taikos Gazoje užtikrinimo – Teismo priimtos laikinosios apsaugos priemonės įpareigoja valstybę imtis veiksmų, siekiant išvengti esamos padėties pablogėjimo, tačiau negalima paneigti galimybės, jog šie nurodymai bus nevykdomi arba vykdomi nevisiškai. Vis dėlto Teismas išlieka institucija, kurios pagrindinė funkcija – nagrinėti klausimus dėl tarptautinės teisės pažeidimų ir nustatyti atsakomybę tarpvalstybinėse bylose.

Tarptautinis Baudžiamasis Teismas

Kol Tarptautinis Teisingumo Teismas vertina valstybės atsakomybės klausimus, Tarptautinis Baudžiamasis Teismas 2024 m. gegužę ėmėsi individualių baudžiamųjų atsakomybių vertinimo. Teismo teisėjai patvirtino penkis arešto orderius: trims „Hamas“ vadovams ir dviem Izraelio aukšto rango pareigūnams. Vėliau du prašymai buvo atšaukti po „Hamas“ atstovų Sinwaro ir Haniyeho žūties, o Deifo orderis panaikintas 2025 m. vasarį, kai grupuotė patvirtino faktą apie jo mirtį. Matyti, kad Izraelio ir „Hamas“ konflikto kontekste Tarptautinio Baudžiamojo Teismo veikla orientuota į asmenų baudžiamosios atsakomybės užtikrinimą. Ir nors arešto orderiai išduoti aktyvaus konflikto metu, ši institucija nėra pajėgi sustabdyti karinių veiksmų vykdymą.

Politiniai aspektai

Matyti, jog pagrindinis organas, teoriškai galintis daryti įtaką konflikto suvaldymui, yra Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Tačiau dėl balsavimo procedūros niuansų šiuo metu didesnė veikimo iniciatyva pereina Generalinei Asamblėjai, kuri negali priimti privalomojo pobūdžio rezoliucijų. Dėl šios priežasties sprendimai, kuriuos dažnai lemia didžiųjų valstybių geopolitiniai interesai, tampa pagrindiniu instrumentu siekiant suderinti konfliktuojančių šalių pozicijas. Tokiais atvejais tarptautiniai veiksmai ne visuomet grindžiami vien taikos siekiu, o dažnai atspindi konkrečių valstybių strateginius tikslus regione.

Vienas iš to pavyzdžių – 2025 m. spalio 14 d. Egipte įvykusi ceremonija, simboliškai žymėjusi paliaubų tarp Izraelio ir „Hamas“ sutarties pasirašymą. Procedūrai tarpininkavo Egiptas ir Kataras, renginiui vadovavo Jungtinių Valstijų prezidentas, tačiau pačių konflikto šalių oficialūs atstovai nedalyvavo. Tai kelia abejonių, ar toks sprendimas, priimtas geopolitinių derybų kontekste, o ne tiesioginių šalių susitarimo pagrindu, gali užtikrinti tvarią ir ilgalaikę taiką regione.

Išvada

Izraelio ir „Hamas“ konflikto kontekste akivaizdu, kad nė vienas tarptautinis organas negali savarankiškai sureguliuoti situacijos Gazoje. Saugumo Taryba, nors ir turi teisinius įgaliojimus priimti privalomas rezoliucijas bei taikyti sankcijas, dėl nuolatinių narių veto teisės išlieka paralyžiuota. Generalinė Asamblėja geba atspindėti tarptautinės bendruomenės valią ir daryti moralinį spaudimą konflikto šalims, tačiau neturi teisinės galios užtikrinti sprendimų įgyvendinimo. Tarptautinis Teisingumo Teismas veikia tik teisiniame lygmenyje, be to, dėl ilgos proceso trukmės, jo sprendimai ne visada lieka aktualūs besikeičiančiomis ginkluoto konflikto aplinkybėms.

Todėl praktikoje perspektyviausiai ir efektyviausiai atrodo tarpininkavimo mechanizmas, kai į taikos procesą įsitraukia įtakingi tarptautiniai veikėjai (politikai) ir valstybės, galinčios paveikti abi konflikto puses. Tokie atvejai, kaip JAV administracijos inicijuotos derybos, rodo, kad tiesioginis politinis tarpininkavimas gali būti efektyvesnis instrumentas Gazos konflikto deeskalacijai pasiekti negu formalūs tarptautinių institucijų sprendimai.

Todėl manoma, kad šiuolaikiniai konfliktų sureguliavimo mechanizmai tebelieka itin priklausomi nuo politinės valios elementų.

Komentarą parengė VU Teisės fakulteto 5 kurso Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės šakos studentė Kristina Jakovleva. Autorės konsultantė – doc. dr. Vygantė Milašiūtė.

Šaltiniai:

1. The Times of Israel (2010-10-04). Full text: Hamas’s response to Trump plan for ending Gaza war, returning hostages [online]. https://www.timesofisrael.com/full-text-of-hamass-response-to-trump-plan-for-ending-gaza-war-returning-hostages/
2. BBC (2025-10-10). Israeli government approves Gaza ceasefire and hostage deal [online]. https://www.bbc.com/news/articles/c75q2w4g4y5o
3. Israeli Government, Statement by Prime Minister Netanyahu, 7 October 2023 [online]. https://www.gov.il/en/pages/statement-by-pm-netanyahu-7-oct-2023
4. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1985 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje „Karinės ir paramilitarinės veiklos Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą (Nikaragva prieš Jungtines Amerikos Valstijas) [online]. https://www.icj-cij.org/sites/default/files/case-related/70/070-19841126-JUD-01-00-EN.pdf
5. 1945 m. Jungtinių Tautų Chartija. Valstybės žinios, 2002-02-13, Nr. 15-557.
6. 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu, Valstybės žinios, 2000-07-29, Nr. 63-1908.
7. 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomas protokolas dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (II protokolas), Valstybės žinios, 2000-07-29, Nr. 63-1910.
8. United Nations Security Council. Resolution 2042 (2012), Adopted by the Security Council at its 6751st meeting, on 14 April 2012 [online]. https://docs.un.org/en/S/RES/2042%20(2012)
9. United Nations Security Council. Resolution 2254 (2015), Adopted by the Security Council at its 7588th meeting, on 18 December 2015 [online]. https://www.securitycouncilreport.org/atf/cf/%7B65BFCF9B-6D27-4E9C-8CD3-CF6E4FF96FF9%7D/s_res_2254.pdf
10. United Nations. UN Security Council Meetings & Outcomes Tables [online]. https://research.un.org/en/docs/sc/quick/veto
11. United Nations. Uniting for peace – General Assembly Resolution (3 November 1950) [online]. https://www.un.org/unispal/document/uniting-for-peace-ga-resolution-03nov1950/
12. United Nations Security Council. Resolution 462 of 9 January 1980 [online]. https://docs.un.org/en/S/RES/462(1980)
13. United Nations General Assembly. Resolution adopted by the General Assembly on 3 December 2024 [online]. https://docs.un.org/en/A/RES/79/81
14. United Nations General Assembly. Resolution adopted by the General Assembly on 27 October 2023 [online]. https://docs.un.org/en/A/RES/ES-10/21
15. International Court of Justice. The Republic of South Africa institutes proceedings against the State of Israel and requests the Court to indicate provisional measures (29 December 2023) [online]. https://www.icj-cij.org/sites/default/files/case-related/192/192-20231229-pre-01-00-en.pdf
16. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, Valstybės žinios, 2002-03-01, Nr. 23-855.
17. International Court of Justice. Request for the Indication of Provisional Measures, Order of 26 January 2024 [online]. https://www.icj-cij.org/sites/default/files/case-related/192/192-20240126-ord-01-00-en.pdf
18. International Court of Justice. LaGrand case (Germany vs United States of America), Judgement of 27 June 2001 [online]. https://www.icj-cij.org/sites/default/files/case-related/104/104-20010627-JUD-01-00-EN.pdf
19. Aljazeera (2024-01-12). Israel rejects accusations of genocide in Gaza war at ICJ hearing [online]. https://www.aljazeera.com/news/2024/1/12/israel-rejects-accusations-of-genocide-in-gaza-war-at-icj-hearing