R. Merkevičius. Teismo galios kurti baudžiamojo proceso teisę ambivalentiškumas

Pirmoji rugsėjo savaitė buvo itin derlinga teisiniais renginiais: trečiadienį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pristatė solidų mokslinių straipsnių rinkinį, skirtą nepriklausomų Lietuvos teismų 35-mečiui paminėti, esami ir buvę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar jo skyrių vadovai aptarė istorinę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo patirtį, reikšmę ir indėlį formuojant Lietuvos teisę, puoselėjant ir stiprinant teisminės valdžios nepriklausomumą ir autoritetą, pasidalino įžvalgomis dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vaidmens ateities teisinėje valstybėje; ketvirtadienį – penktadienį teisės mokslininkai ir praktikai būriavosi Lietuvos Respublikos Seime ir dalinosi mintimis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto suorganizuotoje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje teismų praktikos vienodinimui. Kiek anksčiau – rugpjūčio pabaigoje – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius (LAT) išleido apžvalgą, dedikuotą teisei į nepriklausomą ir nešališką teismą (panašu, jog tuo pats LAT demonstruoja susirūpinimą šio konstitucinio instituto veiksmingumu; ir ne be pagrindo). Šios ir panašios aukščiausios teisminės valdžios iniciatyvos leidžia nuoširdžiai pasidžiaugti, kad turime kompetentingą, autoritetingą ir atsakingą teisminę valdžią, kuri gerbia ir puoselėja savo istoriją, skleidžia sukauptą gerąją patirtį ir rūpinasi Lietuvos teisminės praktikos, o kartu ir „gyvosios“ Lietuvos teisės ateities perspektyvomis.

Deja, gyvenime taip jau būna, kad džiaugsmą lydi ašaros. Taip ir šiuo atveju: susižavėjimą gilia doktrinine teisminės praktikos analize ir iškilių teisminės valdžios atstovų įžvalgomis, siūlančiomis formuoti teisės mokslu pagrįstą, pozityvią ir garbingą jurisprudencijos įtaką Lietuvos teisės vystymuisi ir teisingumo įgyvendinimui, į šipulius daužo kasdienė teisminė praktika, kuri, viena vertus, yra gerokai nutolusi nuo to, apie ką kalba garbūs teisės mokslininkai ir praktikai, kita vertus, kažkodėl nesulaukia deramo aukščiausios teisminės valdžios dėmesio ir tokių pat plačių ekspertinių diskusijų. Sunku pasakyti, ar tokia situacija yra labiau keista, ar – žvelgiant į tą patį nepriklausomų Lietuvos teismų veiklos 35-metį – vis dėlto labiau dėsninga. Profesiniame diskurse dažnai pamirštama (o gal ignoruojama?), kad „teisė nėra teisininkų nuosavybė“, o „teisminė valdžia nėra dėl savęs ar savo patogumo“. Teisininkų diskusijos jiems rūpimais klausimais dažniausiai yra nesuprantamos ir neįdomios („tolimos“ ar „svetimos“) „neteisininkų bendruomenei“, todėl „neteisininkų bendruomenė“ jose įprastai nedalyvauja, į jas nekreipia dėmesio ir jų niekaip nereflektuoja. Pasitikėjimą teismu ir teisminės valdžios vykdomu teisingumu žymiai labiau kuria (arba naikina) teismų elgesys ir sprendimai konkrečiose baudžiamosios bylose. Žmonėms yra svarbus „realus gyvenimas“, o ne „teorinės koncepcijos“.

Šiame straipsnyje norėčiau aptarti du – sąlyginai savarankiškus, tačiau kartu ir labai artimus – Lietuvos teismų praktikai ir žmogaus teisėms aktualius teisės aiškinimo ir taikymo pavyzdžius, kurie, viena vertus, atliepia aukščiau paminėtą pačios teisminės valdžios šiandien vystomą diskursą – teismo galią aiškinti teisę, teisminės praktikos vienodinimą, kaltinamojo teisę į nešališką teismą ir pan., kita vertus, žymiai ryškiau (nei ambicingi teoriniai lozungai, pagrįsti steriliomis teisinėmis sąvokomis) atskleidžia tikrąsias teisminės praktikos vertybines orientacijas ir veiklos kryptingumą. Pirmoji situacija – nagrinėti konkrečią baudžiamąją bylą pavesta (paskirta) ir ją nagrinėja konkretus teisėjas ar iš konkrečių teisėjų sudaryta teisėjų kolegija, tačiau kai šis teisėjas ar atskiri teisėjų kolegijos nariai dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad tuo metu atostogauja, „negali“ atlikti vienokio ar kitokio proceso veiksmo, priimti vienokio ar kitokio proceso sprendimo savo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, šį teisėją ar teisėjų kolegijos narį ad hoc pakeičia kitas teisėjas – „įstoja“ į jam iš esmės „svetimą“ baudžiamąją bylą, išnagrinėja joje tam tikrą aktualų klausimą ir priima proceso sprendimą. Sprendimai, kuriuos „svetimoje“ baudžiamojoje byloje priima į ją ad hoc įstojęs teisėjas, dažniausiai yra labai svarbūs žmogui ir jo teisėms, pavyzdžiui, proceso sprendimas tęsti kardomosios priemonės suėmimo terminą. Antroji situacija – apylinkės teismo teisėjas nagrinėja jam paskirtą (apylinkės teismui teismingą) baudžiamąją bylą, tačiau jos nagrinėti nebaigia, nes yra paskiriamas apygardos teismo teisėju; kai šis konkretus teisėjas yra paskiriamas apygardos teismo teisėju, apygardos teismo vadovybė nusprendžia „perimti“ šią baudžiamąją bylą iš apylinkės teismo, perduoda ją apygardos teismo žinion ir paveda toliau nagrinėti tam pačiam – dabar jau apygardos teismo – teisėjui, kuris ją nagrinėjo ir būdamas apylinkės teismo teisėju. Abi šios situacijos yra iš baudžiamųjų bylų, kuriose įgyvendinau ar įgyvendinu gynybos procesinę funkciją, tad labai tikėtina ir visiškai nenustebintų, jei teisminės valdžios atstovai šią analizę stengtųsi sumenkinti, interpretuodami kaip subjektyvų suinteresuoto asmens vertinimą. Tebūnie, nesiteisinu ir nesileidžiu į tokio pobūdžio diskusiją. Esu tikras, kad „dalykinė kalba yra argumentų kalba“, todėl tikiuosi, kad bus išklausyti argumentai ir įvertintas kiekvieno iš argumentuotojų bei jų argumentavimų angažuotumo laipsnis.

Pirmoji situacija – į vieno teisėjo nagrinėjamą baudžiamąją bylą ad hoc įstoja kitas teisėjas, priima šioje byloje proceso sprendimą pratęsti kaltinamajam skirtos kardomosios priemonės suėmimo terminą ir „išstoja“ iš šios bylos. Šią situaciją aptarsiu baudžiamosios bylos, kuriai pirmosios instancijos teisme suteiktas Nr. 1-178-634/2024, pavyzdžiu.

Ką šioje situacijoje sako aktuali teisė?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucija) 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, inter alia, kad „niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas“. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, inter alia, kad „niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką“. Šią teisinę nuostatą atkartoja ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Baudžiamojo proceso kodeksas ar BPK) 44 straipsnio 1 dalis – „niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip šio Kodekso numatytais atvejais ir nustatyta tvarka“. Pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį, „kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis šio Kodekso 122 straipsnio reikalavimais“. Žinoma, teisės (plačiąja prasme) požiūriu, ši situacija gali (ir turėtų) būti aptariama ir kitais konstituciniais aspektais, pavyzdžiui, teisėjo nepriklausomumo, kaltinamojo teisės, kad jo bylą (jam reiškiamą baudžiamąjį kaltinimą) išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas, ir t. t., tačiau šiame straipsnyje apsiribojama tik atsirinktų aspektų analize.

Taigi, aktuali teisė nurodo, kad kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo klausimą turi teisę spręsti teismas, kurio žinioje yra byla. Niekas kitas neturi teisės riboti apkaltinto asmens, kurio baudžiamoji byla nagrinėjama teisme, laisvės.

Teisėjų paskyrimą nagrinėti konkrečią baudžiamąją bylą reglamentuoja, inter alia, BPK 231 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Teismų įstatymas) 36 straipsnio 9 ir 10 dalys (pačių šių teisinių nuostatų turinio aptariamame kontekste necituoju, nes nesinori kartotis – jos bus pacituotos vėliau, o šiai analizei tai nesukurtų pridėtinės vertės). BPK 223 straipsnyje yra įtvirtintas teismo sudėties nekeičiamumo principas, kuris nurodo, inter alia, kad „jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį turi pakeisti kitas teisėjas ir byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus šio Kodekso 222 straipsnyje numatytus atvejus“ (kai būna paskirtas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo procese ab initio dalyvauja „atsarginis teisėjas“). Tad Baudžiamojo proceso kodeksas ir Teismų įstatymas – o kartu su jais ir Konstitucija bei Konvencija, kurios tiesiogiai reikalauja laikytis įstatyme nustatytos tvarkos – nenumato galimybės ad hoc pakeisti ar „pavaduoti“ baudžiamąją bylą nagrinėjantį teisėją ar vieną iš teisėjų kolegijos narių.

Kaip aktualią teisę interpretuoja – taigi, „vysto“ – teisminės valdžios institucijos?

Šiame kontekste minėdamas „teismines valdžios institucijas“, nekalbu apie LAT, kuris, tikėtina, žinodamas esamą procesinę praktiką, savo nuomonės dėl to viešai neišreiškia. Norisi tikėti, kad šios nuomonės LAT neišreiškia tik dėl tos priežasties, kad „neturi tinkamos progos“ – šie klausimai nepatenka į kasacinės instancijos teismo kompetenciją. Beje, tai, kad žmogaus teisių apsaugai aktualių žemesniųjų instancijų teismų interpretacijų negali įvertinti LAT, mažina teismo vykdomo „teisės aiškinimo“ kokybę.

Žvelgiant apibendrintai, teisminės valdžios institucijos ne tik „nebyliai toleruoja“, bet dargi randa pozityvius argumentus, kuriais pateisina procesinį status quo, kai į konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjančio konkretaus teisėjo vietą ad hoc įstoja kitas teisėjas ir toje – įstojusiam teisėjui iš esmės „svetimoje“ – baudžiamojoje byloje priima proceso sprendimus, kuriais ribojama žmogaus laisvė. Teisminės valdžios institucijų argumentacijos analizei (kaip pavyzdys) pasirinkta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta aukščiau paminėtoje baudžiamojoje byloje.

Lietuvos apeliacinis teismas atranda šiuos tris esminius argumentus.

Pirma. „Baudžiamojo proceso nuostatos, reglamentuojančios suėmimo skyrimo ir pratęsimo tvarką, expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nenustato tvarkos, kokios sudėties teismas gali spręsti kaltinamojo suėmimo pratęsimo ar kitų panašaus pobūdžio suvaržymų taikymo, ar jų peržiūros juos kaip nors keičiant (griežtinant ar švelninant) klausimą. BPK nuostatos šiuo aspektu reglamentuoja tik bylą nagrinėjančio teisėjo paskyrimo ir visų byloje sprendžiamų klausimų, be kita ko, ir procesinių prievartos priemonių taikymo klausimų, nagrinėjimo procesines taisykles“. Toliau šiame kontekste Lietuvos apeliacinis teismas pacituoja BPK 231 straipsnio 1 dalį ir 123 straipsnio 6 dalį ir, apibrėžęs in concreto aktualią faktinę situaciją, dar kartą rašo, kad „BPK nereglamentuota procesinių klausimų, pvz., proceso dalyvių prašymų (pvz., prašymas išvykti; prašymas skirti (pakeisti ar panaikinti) kardomąją priemonę), kardomųjų priemonių ar procesinių prievartos priemonių termino pratęsimo ir pan., išsprendimo tvarka, teisėto bylą nagrinėjančio teisėjo nebuvimo darbe laikotarpiu. Tokia situacija iš esmės laikytina teisės normų reguliavimo spraga, kurią teismai sprendžia vadovaudamiesi kitais teisės aktais, pagal iš anksto numatytas ir aiškias procedūras, be kita ko, reglamentuojančias ir teismo administracinę veiklą. Toks teisės aiškinimas ir taikymas <…> yra teisingas ir būtinas siekiant užtikrinti tiek proceso dalyvių teises ir interesus, tiek veiksmingą teismo veiklą. Visais atvejais teisėjo teisėtas nebuvimas darbe dėl įvairių priežasčių (ypač dėl ligos ir panašiais atvejais), neturėtų paralyžiuoti teisingumo vykdymo ir teismo darbo nagrinėjamose bylose, ypač, kai byloje kyla neatidėliotino pobūdžio klausimai, galintys iš esmės paveikti tolesnį baudžiamąjį procesą ar lemti esminius proceso dalyvių teisių suvaržymus“.

Antra. „Teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalies bei 103 straipsnio nuostatos apibrėžia bendrąsias bylų paskirstymo teisėjams nuostatas, pagal kurias bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis ir kiekvieno teismo pirmininko įsakymu patvirtintomis konkretaus teismo bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis“. „Kauno apygardos teismo pirmininko 2024 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V1-29 patvirtintų Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių (<…>) 76.1 punkte numatyta, kad tuo atveju, kai prireikia atlikti skubius procesinius veiksmus vienasmeniškai nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, priskirtose nagrinėti darbe dėl objektyvių priežasčių (kasmetinių atostogų, ligos, komandiruotės ir pan.) nesančiam teisėjui, taip pat jei veiksmus reikia atlikti byloje, kurią nagrinėjęs teisėjas nebedirba, šiuos procesinius veiksmus atlieka Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas arba skyriaus pirmininko pavedimu kitas šiuos procesinius veiksmus galintis atlikti Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, atrinktas eilės tvarka pagal sudarytą visų skyriuje dirbančių teisėjų unikalių kodų sąrašą didėjimo tvarka, nuo skaitine reikšme mažiausio iki didžiausio (įvertinus teisėjų nebuvimo darbe laikotarpius, užimtumą ir kitas svarbias aplinkybes)“.

Trečia. „Aiškinant įstatymą priešingai, gali susidaryti situacija, kai laikinai nesant bylą nagrinėjančio teisėjo, net ir paaiškėjus esminę reikšmę turinčioms naujoms aplinkybėms (pvz., paaiškėjus aplinkybėms dėl kurių procesas kaltinamojo atžvilgiu apskritai negalimas; ar atsiradus naujiems duomenims dėl kurių net ir kaltinimo pusė atsisako pareikštų kaltinimų (paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo) ir pan.) kardomųjų priemonių taikymas turėtų būti tęsiamas tol, kol šį klausimą galės išspręsti būtent bylą nagrinėjantis teisėjas. Toks teisės aiškinimas ir taikymas prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai ir grubiai pažeistų kaltinamojo teises <…>“. Lietuvos apeliacinio teismo argumentavimas vainikuojamas teiginiu, jog „<…> bylą iš esmės teisiamajame posėdyje nagrinėjantis teisėjas, išnykus jo teisėto nebuvimo darbe aplinkybėms, vadovaudamasis BPK 139 straipsnio nuostatomis, pats ar proceso dalyvių prašymu, bet kada gali panaikinti paskirtą kardomąją priemonę arba ją pakeisti švelnesne“.

Tai yra „gyvas“ teisminės interpretacijos – baudžiamojo proceso, iš dalies ir konstitucinės teisės „vystymo“ – pavyzdys, kuris sukuria itin reikšmingus padarinius žmogaus laisvei, tačiau juo kažkodėl nėra didžiuojamasi, jis nėra įtraukiamas į karštas profesines diskusijas konferencijose ir seminaruose. Kodėl? Manau, jog dėl to, kad net ir šios interpretacijos autoriai supranta, kad tokia teisminė baudžiamojo proceso įstatymo, o netiesiogiai ir Konstitucijos interpretacija yra teisės aiškinimas ir taikymas contra legem.

Pirma. Jau pati pirminė premisa, kuria Lietuvos apeliacinis teismas stengiasi sukurti įspūdį, esą Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kas – koks teismas ar teisėjas – turi išspręsti kaltinamajam skirtos kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo klausimą, kai baudžiamoji byla yra perduota teismui (nagrinėjama teisme), yra neteisinga. Baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnio 6 dalyje expressis verbis nurodyta, kad „kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio reikalavimais“. Pagal BPK 127 straipsnio 9 dalį, „kai byla perduota teismui, suėmimo termino pratęsimo klausimą teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia nepaisydamas to, ar dėl to gautas prokuroro pareiškimas“.

Baudžiamojo proceso kodeksas ne kartą vartoja sąvoką (procesinę kategoriją) „teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla“. Pavyzdžiui, teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, nusprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais (BPK 20 str. 2 d.). Kai baudžiamoji byla yra perduota į teismą, teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia ne tik dėl kardomosios priemonės suėmimo, bet ir dėl kardomųjų priemonių intensyvios priežiūros (BPK 131¹ str. 2 d.) ir namų arešto (BPK 132 str. 4 d.), taip pat dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo (BPK 151 str. 6 d.) paskyrimo ar termino pratęsimo; teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia ir dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo (BPK 157 str. 4 d.).

Baudžiamojo proceso kodekso 231 straipsnyje nurodyta, inter alia, kad „teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas per dvi dienas nuo bylos gavimo teisme paskiria teisėją, kuris rengs bylą nagrinėti teisme ir po jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nagrinės šią bylą. <…>“ (šio straipsnio 1 dalis); „jeigu bylą teisiamajame posėdyje turi nagrinėti trijų teisėjų kolegija, tai kiti teisėjai, taip pat ir atsarginis, gali būti paskiriami ir po šio straipsnio 1 dalyje numatyto termino, tačiau ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki teisiamojo posėdžio pradžios“ (šio straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekso 40 straipsnio 2 dalyje, kurioje apibrėžta „teismo“ sąvoka, nurodyta, inter alia, kad „bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos laikantis nustatytos bylų paskirstymo ir teisėjų kolegijų sudarymo tvarkos“. Teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad „bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos naudojantis kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis“ (įdomu pastebėti, kad cituodamas Teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalį, Lietuvos apeliacinis teismas kažkaip pamiršo paminėti in concreto aktualią šios teisinės nuostatos dalį, kad „bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos naudojantis kompiuterine programa <…>“). Baudžiamojo proceso kodekso 223 straipsnyje nurodyta, kad „kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas. Jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį turi pakeisti kitas teisėjas ir byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus šio Kodekso 222 straipsnyje numatytus atvejus“ („atsarginio teisėjo“ dalyvavimas procese).

Taigi, Baudžiamojo proceso kodeksas aiškiai nustato, koks teisėjas ar teismas turi teisę nagrinėti konkrečią baudžiamąją bylą, taip pat aiškiai nustato ir tai, kad kai baudžiamoji byla yra perduota į teismą, kaltinamajam skirtos kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo klausimą turi teisę spręsti teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. tas konkretus teisėjas ar ta iš konkrečių teisėjų sudaryta teisėjų kolegija, kuriai yra pavesta (paskirta) nagrinėti pačią šią baudžiamąją bylą. Jokių išlygų ar išimčių Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato. Beje, net jei Lietuvos apeliaciniam teismui yra neaišku, kas yra „teismas, kurio žinioje yra byla“, ar koks yra santykis tarp BPK 123 straipsnio 6 dalyje nurodyto „teismo, kurio žinioje yra byla“, ir BPK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto „teisėjo, kuris rengs bylą nagrinėti teisme ir po jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nagrinės šią bylą“, tai visiškai nesuponuoja procesinės galimybės į konkretaus teisėjo ar iš konkrečių teisėjų sudarytos teisėjų kolegijos nagrinėjamą baudžiamąją bylą įstoti bet kokiam kitam teisėjui ir šioje baudžiamojoje byloje pratęsti kaltinamajam skirtos kardomosios priemonės suėmimo terminą. Baudžiamojo proceso kodeksas taip pat nesuteikia ir teisės niekam – įskaitant ir teismų pirmininkus – ad hoc keisti konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjantį teisėją ar teisėjų kolegiją, paskirti „pavaduojantį teisėją atskiriems procesiniams klausimams spręsti“ ar pan. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, toks veikimas yra veikimas ultra vires.

Antra. Žvelgiant formaliai, Lietuvos apeliacinis teismas yra teisus, rašydamas, kad Baudžiamojo proceso kodekse „nereglamentuota procesinių klausimų <…> išsprendimo tvarka, teisėto bylą nagrinėjančio teisėjo nebuvimo darbe laikotarpiu“. Tačiau priešingai Lietuvos apeliacinio teismo interpretacijai, tai nėra „teisės normų reguliavimo spraga“, kurią „reikėtų spręsti vadovaujantis kitais teisės aktais“ (beje, jei jau yra „kiti teisės aktai, kurie reguliuoja tam tikrą teisinį santykį“, tai per definitionem nebėra „teisės spragos“). Šis aspektas Baudžiamojo proceso kodekse nereglamentuotas dėl to, kad Baudžiamojo proceso kodekse apskritai nėra tokios teisinės sąvokos ar procesinės kategorijos, kaip baudžiamąją bylą nagrinėjančio teisėjo ar teisėjų kolegijos nario „teisėtas nebuvimas darbe“. Tokia teisinė kategorija nežinoma ir Teismų įstatymui. Šią sąvoką sugalvojo ir į procesinę retoriką įvedė patys teisminės valdžios atstovai, tuo būdu stengdamiesi kurti iš esmės naują procesinę paradigmą, paremtą „patogumo teisėjui“ kriterijumi (sąvoka „teisėtas nebuvimas darbe“ šiame straipsnyje aptariama ne abstrakčiai, o tik diskutuojamame teisėjo pakeitimo ar paskyrimo ad hoc kontekste). Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, nėra ir negali būti tokios procesinės situacijos, kai teisėjo ar teisėjų kolegijos nario „teisėtai nėra darbe“. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjantis teisėjas ar teisėjų kolegija neprivalo kiekvieną dieną „dirbti kiekvienoje baudžiamojoje byloje“, tačiau savo procesinę veiklą konkrečioje baudžiamojoje byloje teisėjas ar teisėjų kolegija privalo savarankiškai organizuotis taip, kad joje neatsirastų tokia procesinė padėtis, kai teisėjas ar teisėjų kolegija negali laiku priimti būtinų proceso sprendimų, įstatymo nustatytais terminais reaguoti į pasikeitusią situaciją ar nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštas procesines iniciatyvas. Kita vertus, proceso sprendimus, ypač tuos, kuriais yra atimama žmogaus laisvė ar ribojamos konstitucinės teisės, gali priimti tik toks teisėjas ar teisėjų kolegija, kuri yra išsamiai ir visapusiškai išanalizavusi baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, todėl baudžiamajame procese negali būti jokių „pakaitinių“ ar „tam kartui pavaduojančių“ teisėjų. Suprantama, tai sukuria buitinių nepatogumų, tačiau tai yra viena iš dedamųjų, kuri suponuoja teisėjo profesijos specifiką ir didelę atsakomybę. Jei konkretaus teisėjo negalėjimas dalyvauti baudžiamosios bylos procese trukdo jam laiku ir tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą ar priimti joje būtinus proceso sprendimus, toks teisėjas, vadovaujantis BPK 223 straipsniu, gali būti pakeistas kitu – tokiu, kuris ras laiko ir galimybių skirti deramą dėmesį konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimui.

Vertinant Lietuvos apeliacinio teismo argumentavimą, jog tariama „Baudžiamojo proceso kodekse egzistuojanti teisės normų reguliavimo spraga“, esą susidaranti dėl to, kad Baudžiamojo proceso kodekse „nereglamentuota procesinių klausimų <…> išsprendimo tvarka, teisėto bylą nagrinėjančio teisėjo nebuvimo darbe laikotarpiu“, turi būti sprendžiama „vadovaujantis kitais teisės aktais, <…> be kita ko, reglamentuojančiais ir teismo administracinę veiklą“, būtina prisiminti Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, kurioje nuosekliai pažymima, kad poįstatyminiai teisės aktai yra „įstatymų taikymo aktai“, kuriais yra „detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas“; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimti neviršijant tam tikrai institucijai suteiktų įgalinimų, turi neprieštarauti Konstitucijai ir įstatymams. Poįstatyminis teisės aktas „negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis; kitaip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu“. Nesileidžiant į gilesnę teisinę analizę (tą galima būtų padaryti kitame formate, jei šie klausimai būtų įtraukti į viešą profesinį diskursą), tepakartosiu, kad Baudžiamojo proceso kodeksas ir Teismų įstatymas apskritai nenumato tokios teisinės kategorijos, kaip „teisėjo teisėtas nebuvimas darbe“, juo labiau šios sąvokos netraktuoja, kaip tokios, kuri pateisintų kokias nors išimtis iš bendrosios procesinės tvarkos ar formos. Tad Lietuvos apeliacinio teismo argumentavimas, kad į vieno teisėjo nagrinėjamą baudžiamąją bylą gali ad hoc įstoti kitas teisėjas ir pratęsti kaltinamajam skirtos kardomosios priemonės suėmimo terminą dėl to, kad taip yra parašyta Kauno apygardos teismo pirmininko įsakymu patvirtintose Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėse, yra baudžiamojo proceso teisės – Baudžiamojo proceso kodekso, Teismų įstatymo, o netiesiogiai ir Konstitucijos – aiškinimas ir taikymas contra legem.

Trečia. Lietuvos apeliacinio teismo teiginys, esą „aiškinant įstatymą priešingai, gali susidaryti situacija, kai laikinai nesant bylą nagrinėjančio teisėjo, net ir paaiškėjus esminę reikšmę turinčioms naujoms aplinkybėms (pvz., paaiškėjus aplinkybėms dėl kurių procesas kaltinamojo atžvilgiu apskritai negalimas; ar atsiradus naujiems duomenims dėl kurių net ir kaltinimo pusė atsisako pareikštų kaltinimų (paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo) ir pan.) kardomųjų priemonių taikymas turėtų būti tęsiamas tol, kol šį klausimą galės išspręsti būtent bylą nagrinėjantis teisėjas“, todėl „toks teisės aiškinimas ir taikymas prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai ir grubiai pažeistų kaltinamojo teises“, taip pat kad „<…> bylą iš esmės teisiamajame posėdyje nagrinėjantis teisėjas, išnykus jo teisėto nebuvimo darbe aplinkybėms, vadovaudamasis BPK 139 straipsnio nuostatomis, pats ar proceso dalyvių prašymu, bet kada gali panaikinti paskirtą kardomąją priemonę arba ją pakeisti švelnesne“, yra labiau sofistika, nei rimtas dalykinis argumentavimas, reikalaujantis profesionalių refleksijų.

Kaip minėta, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjantis teisėjas ar teisėjų kolegija savo procesinę veiklą šioje byloje privalo savarankiškai organizuotis taip, kad joje neatsirastų tokia procesinė padėtis, kai teisėjas ar teisėjų kolegija negali laiku priimti būtinų proceso sprendimų, įstatymo nustatytais terminais sureaguoti į pasikeitusią situaciją ar nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštas procesines iniciatyvas. Baudžiamojo proceso kodeksui nereikia tokios procesinės kategorijas, kaip „teisėjo teisėtas nebuvimas darbe“, kad pateisintų išimtis iš bendrosios procesinės tvarkos. Jei konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjantis teisėjas ar teisėjų kolegija tinkamai vykdo savo pareigas ir veiksmingai naudojasi procesinėmis teisėmis, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, negali susidaryti tokia procesinė padėtis, kai paaiškėja „esminę reikšmę turinčios naujos aplinkybės“, tačiau kaltinamajam ir toliau turi būti taikoma kardomoji priemonės suėmimas, nes esą „laikinai nėra bylą nagrinėjančio teisėjo“. Tokios potencialiai galimos legitimios procesinės padėties nesuponuoja ir Lietuvos apeliacinio teismo pateikti atskiri pavyzdžiai.

Lietuvos apeliacinio teismo argumentas, esą konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjančio teisėjo ar teisėjų kolegijos nario pakeitimas ad hoc kitu teisėju yra pateisinamas, nes „<…> bylą iš esmės teisiamajame posėdyje nagrinėjantis teisėjas, išnykus jo teisėto nebuvimo darbe aplinkybėms, vadovaudamasis BPK 139 straipsnio nuostatomis, pats ar proceso dalyvių prašymu, bet kada gali panaikinti paskirtą kardomąją priemonę arba ją pakeisti švelnesne“, atskleidžia (įprastai kruopščiai slepiamą) reakcingą (žmogaus teisėms grėsmingą) teisinio interpretavimo vektorių: nejau Lietuvos apeliacinis teismas nori pasakyti, kad į baudžiamąją bylą ad hoc įstojęs teisėjas gali tiesiog formaliai pratęsti procesinės prievartos terminą (kad būtų formaliai išlaikytas įstatymo reikalavimas ir dirbtinai sukurtas teisminės kontrolės įspūdis), o į baudžiamąją bylą „sugrįžęs“ teisėjas, kuriam ir yra paskirta ją išnagrinėti, jei reikės, galės ištaisyti susidariusią padėtį? Būtent nuo tokios realios potencialios grėsmės Baudžiamojo proceso kodeksas ir stengiasi apsaugoti kaltinamąjį, nesuteikdamas galimybės konkrečią baudžiamąją bylą nagrinėjantį teisėją ar teisėjų kolegijos narį ad hoc „laikinai pakeisti kitu“.

Antroji situacija – apylinkės teismo teisėjas nagrinėja jam priskirtą (apylinkės teismui teismingą) baudžiamąją bylą, tačiau jos nagrinėti nebaigia; kai šis teisėjas Respublikos Prezidento dekretu yra paskiriamas apygardos teismo teisėju, apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus (BBS) pirmininkas nusprendžia šią apylinkės teisme nagrinėjamą bylą priimti apygardos teismo žinion ir paskiria ją nagrinėti tam pačiam – dabar jau apygardos teismo – teisėjui, kuris ją nagrinėjo būdamas apylinkės teismo teisėju. Buitiškai tariant, teisėjas, tapęs apygardos teismo teisėju, kartu su savimi į apygardos teismą „išsinešė“ apylinkės teisme nagrinėti nebaigtą baudžiamąją bylą ir toliau ją nagrinėja (tęsia jos nagrinėjimą) kaip apygardos teismo teisėjas. Šią situaciją aptarsiu baudžiamosios bylos, kuriai pirmosios instancijos teisme suteiktas Nr. 1-32-1034/2025, pavyzdžiu.

Ką šioje situacijoje sako aktuali teisė?

Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“; „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą <…> teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, „kai yra sprendžiamas <…> jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą <…> teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. <…>“. Ši fundamentali konstitucinė nuostata atkartota ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalyje bei Teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Taigi, kiekvienas asmuo, kuris yra apkaltintas padaręs nusikalstamą veiką, turi fundamentalią konstitucinę teisę, kad „jo bylą“ (jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą) išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas.  

Sekant Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas būtų įsteigtas pagal įstatymą, bendrąja prasme yra vienas iš Konvencijos esmę atskleidžiančių kertinių teisės viršenybės (teisinės valstybės principo)elementų ir suponuoja būtinybę laikytis nacionalinių teisinių nuostatų, kurios apibrėžia, inter alia, teisėjo, kuris nagrinės konkrečią bylą, parinkimo ar paskyrimo procedūrą. Šios Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės, o kartu ir bendrojo sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimo tikslas yra užtikrinti, kad demokratinėje visuomenėje teismų sistema nebūtų priklausoma nuo vykdomosios valdžios institucijų diskrecijos, o būtų reguliuojama legislacinės valdžios priimtais įstatymais. Teismų sistemos funkcionavimas negali būti paliktas ir neribotai teismų sistemos vadovų nuožiūrai. Bylų paskirstymas ar perpaskirstymas tarp teismų ar teisėjų taip pat turi atitikti reikalavimus, kylančius iš kaltinamojo teisės, kad jo bylą išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas.

Baudžiamojo proceso kodekso 40 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos laikantis nustatytos bylų paskirstymo ir teisėjų kolegijų sudarymo tvarkos“. Teismų įstatymo 36 straipsnio 9 ir 10 dalyse pabrėžiama, kad „teisėjams ir teisėjų kolegijoms bylos visais atvejais paskirstomos taip, kad būtų užtikrinta proceso šalių ir proceso dalyvių teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą“; „bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos naudojantis kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis Bylų ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis“.

Kaip minėta, BPK 231 straipsnyje nurodyta, inter alia, kad „teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas per dvi dienas nuo bylos gavimo teisme paskiria teisėją, kuris rengs bylą nagrinėti teisme ir po jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nagrinės šią bylą“ (šio straipsnio 1 dalis); „jeigu bylą teisiamajame posėdyje turi nagrinėti trijų teisėjų kolegija, tai kiti teisėjai, taip pat ir atsarginis, gali būti paskiriami ir po šio straipsnio 1 dalyje numatyto termino, tačiau ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki teisiamojo posėdžio pradžios“ (šio straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekso 223 straipsnyje yra įtvirtintas teismo sudėties nekeičiamumo principas, kuris nurodo, inter alia, kad „jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį turi pakeisti kitas teisėjas ir byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus šio Kodekso 222 straipsnyje numatytus atvejus“ (kai baudžiamosios bylos nagrinėjimo procese ab initio dalyvauja „atsarginis teisėjas“).

Kaip aktualią teisę interpretuoja – taigi, „vysto“ – teisminės valdžios institucijos?

Apygardos teismo BBS pirmininko nutartis perimti apygardos teismo žinion apylinkės teisme nebaigtą nagrinėti baudžiamąją bylą ir skirti ją nagrinėti tam – dabar jau apygardos teismo – teisėjui, kuris šią baudžiamąją bylą nagrinėjo būdamas apylinkės teismo teisėju, grindžiama BPK 225 straipsnio 3 dalimi ir argumentuojama siekiu užtikrinti bylos nagrinėjimo koncentruotumą ir operatyvumą. Šioje nutartyje nurodyta, kad ji yra neskundžiama.

Kitoje nutartyje – atsisakydamas priimti skundą dėl pirmosios nutarties – apygardos teismo BBS pirmininkas nurodė: „Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso X dalyje ir BPK 439 straipsnyje nėra tiesiogiai pasisakyta apie nutarčių dėl teismingumo apskundimą. <…> Nors nutartys dėl teismingumo nėra nurodytos tarp BPK 439 straipsnio 2 dalyje išvardintų nutarčių, kurios tiesiogiai įvardijamos kaip neskundžiamos aukštesniajam teismui BPK X dalies tvarka, visgi šiuo atveju BPK 439 straipsnio nuostatos turėtų būti aiškintinos sistemiškai su BPK 440 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad skundus aukštesniajam teismui dėl žemesniojo teismo nutarties gali paduoti tik tie bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, kurių teises ir teisėtus interesus gali pažeisti žemesniojo teismo nutartis. Nagrinėjamu atveju, pasinaudojus BPK 225 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta procesine galimybe, ir bylą teismingą apylinkės teismui priėmus apygardos teismo žinion, ją toliau paliekant nagrinėti tam pačiam teisėjui, kuris bylą nagrinėjo apylinkės teisme (<…> byla apylinkės teisme buvo paskirta užtikrinant teisėjų atranką iš ne mažiau kaip dviejų teisėjų), ne tik kad nepažeis proceso dalyvių teisių ir interesų, bet ir užtikrins proceso operatyvumo ir teismo sudėties nekintamumo principų įgyvendinimą“.

Tai dar vienas „teisinės išminties deimantas“, apie kurį kažkodėl nepasakojama profesinėse konferencijose. Mano manymu, ir ši baudžiamojo proceso įstatymo, o netiesiogiai ir Konstitucijos interpretacija yra teisės aiškinimas ir taikymas contra legem.

Pirma. Baudžiamojo proceso kodeksas apygardos teismo BBS pirmininkui nesuteikia teisės apygardos teismo žinion „bet kada“ paimti „bet kokią“ apylinkės teisme nagrinėjamą (nebaigtą nagrinėti) baudžiamąją bylą. Baudžiamojo proceso kodekso 225 straipsnio 3 dalyje iš tiesų parašyta, kad „apygardos teismas turi teisę priimti savo žinion kiekvieną baudžiamąją bylą, kuri teisminga tos apygardos apylinkės teismui“, tačiau šio teksto negalima suprasti tik pažodžiui. Teisės normos pažinimas išties prasideda gramatiniu ar lingvistiniu teisės turinio išsiaiškinimu, tačiau vien tik juo įprastai toli gražu nesibaigia. Baudžiamojo proceso kodekso 225 straipsnio 3 dalies negalima aiškinti izoliuotai. Ši teisinė nuostata turi būti suprantama ir taikoma atsižvelgiant į baudžiamųjų bylų teismingumo instituto visumos teisinį reguliavimą, inter alia, į tai, kad (i.) konkrečios baudžiamosios bylos teismingumo klausimas yra išsprendžiamas bylos parengimo nagrinėti teisme etape (BPK 231 str. 1 d., 232 str. 2 p., 234 str. 1 d.), (ii.) teisiamajame posėdyje pradėta nagrinėti byla kitam teismui gali būti perduota tik vienu atveju – apylinkės teismui teisiamajame posėdyje nustačius, kad byla yra teisminga apygardos teismui (BPK 228 str. 3 d.), (iii.) kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas, o jei kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį turi pakeisti kitas teisėjas ir byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus atvejį, jei baudžiamosios bylos procese dalyvavo atsarginis teisėjas (BPK 222 ir 223 str.) ir t. t.

Taigi, pagal BPK 225 straipsnio 3 dalį, apygardos teismas kiekvieną baudžiamąją bylą, kuri ex lege yra teisminga tos apygardos apylinkės teismui, gali priimti savo žinion ne „bet kada užsinorėjęs“, o tik iki to procesinio momento, kol ši byla nėra pradėta nagrinėti apylinkės teismo teisiamajame posėdyje. Apygardos teismo BBS pirmininko sprendimas „vidury baudžiamosios bylos nagrinėjimo“ paimti bylą iš apylinkės teismo ir priimti ją apygardos teismo žinion, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą yra veikimas ultra vires.

Antra. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis „asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos“, garantuoja „teisę kreiptis į teismą“. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad „teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos“; „teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti“; „asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas“; „negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme“; „tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja“ ir  t. t.

Pagal BPK 439 straipsnį, aukštesniajam teismui BPK X dalies tvarka „neskundžiamos“ yra tik tos bylos parengimo nagrinėti ar teisiamajame posėdyje priimtos žemesniųjų teismų nutartys, kurios yra expressis verbis išvardytos BPK 439 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į aukščiau trumpai pristatytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, BPK 439 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, kad būtų išplėstas žmogaus teisės kreiptis į teismą ribojimas.

Jei pirmojoje nutartyje apygardos teismo BBS pirmininkas absoliutino vien tik lingvistiškai perskaitytą BPK 225 straipsnio 3 dalies tekstą, tai antrojoje nutartyje apygardos teismo BBS pirmininkas sugebėjo BPK 440 straipsnio 1 dalies tekstą perskaityti taip, kaip jis net neparašytas: apygardos teismo BBS pirmininkas antrojoje nutartyje rašo, esą „<…> visgi šiuo atveju BPK 439 straipsnio nuostatos turėtų būti aiškintinos sistemiškai su BPK 440 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad skundus aukštesniajam teismui dėl žemesniojo teismo nutarties gali paduoti tik tie bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, kurių teises ir teisėtus interesus gali pažeisti žemesniojo teismo nutartis“. Tačiau BPK 440 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę paduoti aukštesniajam teismui skundus dėl žemesniojo teismo nutarties, jeigu mano, kad žemesniojo teismo nutartimi pažeistos jų teisės ir teisėti interesai“. Akivaizdu, jog tokia BPK 440 straipsnio 1 dalies formuluotė garantuoja „apsisprendimo laisvę“ ir teisės skųsti nedaro priklausoma nuo „išankstinės teismo malonės“; nesuteikia teismui diskrecijos leisti ar neleisti skųsti jo paties priimtus proceso sprendimus. Baudžiamojo proceso kodekso 440 straipsnio 1 dalis šiuo aspektu visiškai atitinka Konstitu­cinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą teisės kreiptis į teismą sampratą. Taigi, asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. 1 d.), inter alia, skųsti žemesniojo teismo nutartį aukštesniajam teismui ex lege nepriklauso nuo to, ar teismas mano, kad in concreto galėjo būti pažeista žmogaus teisė.

Pirmojoje apygardos teismo BBS pirmininko nutartyje dėstomi subjektyvūs samprotavimai apie tai, esą „apylinkės teisme nagrinėjamą baudžiamąją bylą priėmus apygardos teismo žinion, ją toliau paliekant nagrinėti tam pačiam teisėjui, kuris bylą nagrinėjo apylinkės teisme <…>“, „ne tik kad nepažeis proceso dalyvių teisių ir interesų, bet ir užtikrins proceso operatyvumo ir teismo sudėties nekintamumo principų įgyvendinimą“, juo labiau esą „nesant pagrindo pripažinti, kad sprendimas priimti <…> apygar­dos teismo žinion <…> apylinkės teismo baudžiamąją bylą <…> ir palikti ją toliau nagri­nėti <…> apygardos teismo teisėjui <…> paliečia proceso dalyvių teises ir teisė­tus interesus <…>“, iš pirmo žvilgsnio skamba moksliškai, tačiau iš tiesų tiesiog ignoruoja kaltinamojo teisę, kad „jo bylą“ (jam reiškiamą baudžiamąjį kaltinimą) išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas, tad neverti platesnės dalykinės analizės. Įdėmiau įsiskaičius į šį tekstą, „akis ima badyti“ ir paradoksai. Pasirodo (anot apygardos teismo BBS pirmininko): (i.) jei baudžiamoji byla apylinkės teisme šio teismo teisėjui buvo paskirta laikantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, tai šis teisėjas, tapęs apygardos teismo teisėju, „jam, kaip apylinkės teismo teisėjui, paskirtą baudžiamąją bylą gali neštis ir į apygardos teismą“, t. y. apygardos teisme esą jau tarsi ir nebebūtina laikytis Baudžiamojo proceso kodekso ir Teismų įstatymo nuostatų, kurios reglamentuoja bylų paskirstymą teisėjams ir teisėjų kolegijos sudarymą, (ii.) teismo sudėties nekintamumo principas neva reiškia, kad teisėjas „tampa baudžiamosios bylos šeimininku“, baudžiamoji byla tampa konkretaus teisėjo „nuosavybe“, todėl „pakilęs karjeros laiptais, teisėjas gali jam paskirtą bylą atsinešti ir į aukštesnės instancijos teismą“. Ir t. t.

Taigi, priešingai tam, kaip Baudžiamojo proceso kodeksą interpretuoja apygardos teismo BBS pirmininkas, Baudžiamojo proceso kodeksas nedraudžia kaltinamajam skųsti apygardos teismo BBS pirmininko nutarties, kuria šis nusprendė paimti apylinkės teisme nagrinėjamą (nebaigtą nagrinėti) baudžiamąją bylą ir priimti ją apygardos teismo žinion, juo labiau pavesti šią bylą toliau nagrinėti tam – dabar jau apygardos teismo – teisėjui, kuris ją nagrinėjo eidamas apylinkės teismo teisėjo pareigas. Priešinga interpretacija yra baudžiamojo proceso teisės – Baudžiamojo proceso kodekso, Teismų įstatymo, o netiesiogiai ir Konstitucijos – aiškinimas ir taikymas contra legem. Be to, neleidimas skųsti tokio teismo sprendimo prieštarautų ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje išskirtai kaltinamojo teisės būti teisiamam pagal įstatymą įsteigto teismo sampratai (vienam iš testo, pagal kurį sprendžiama apie šios teisės pažeidimą, elementų).

Šiame straipsnyje trumpai aptarti du teisminės praktikos pavyzdžiai (kurių tokių ir panašių teisminėje praktikoje yra apstu) vaizdžiai iliustruoja, kad teismo galia kurti (žinoma, ir taikyti savo sukurtą) teisę yra ambivalentiška: tai ne tik veiksmingas instrumentas, padedantis išsaugoti teisei „gyvastį“, realumą ir vystymąsi, formuoti teisinę kultūrą ir operatyviai šalinti įstatymų leidėjo paliktas akivaizdžias klaidas, bet kartu ir „grėsmingas ginklas“, kurį teismai kartais naudoja ne tiek „teisėtumo, tiesos ir teisingumo atmosferos“, kiek savo asmeninio patogumo kūrimui.

Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas