E. Šileikis. „Nepilnos“ Vyriausybės sudėties tvirtinimas: tarpdisciplininiai aspektai
Seime 2024 m. gruodžio 10 d. „surinkti parašai“[1] apskųsti Konstituciniam Teismui „nepilnos“ Vyriausybės sudėties tvirtinimą Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. dekretu.[2] Toks skundas, prie kurio ištakų ar užuomazgų susidarymo galbūt galėjo prisidėti atitinkamos neparlamentinės partijos „artima aplinka“,[3] aktyvuoja ne tik konstitucinę justiciją, politinę sistemą ir žiniasklaidą (pvz., LRT, ELTA), [4] bet ir akademinę jurisprudenciją. Tai skatina teisės mokslinius tyrėjus ir dėstytojus prisiminti Seimo daugumos akcentuojamą ankstesnės valstybės vadovės 2012 m. sukurtą tarsi analogiškos Vyriausybės sudėties (joje nesant 2 ministrų) tvirtinimo precedentą.[5] Jis įtvirtintas Respublikos Prezidentės 2012 m. gruodžio 7 d. dekretu Nr. 1K-1307,[6] kuriame nurodyta tik 12 ministrų (tarp jų – finansų ministras Rimantas Šadžius ir kultūros ministras Šarūnas Birutis). Toks dekretas kažkodėl nebuvo skundžiamas Konstituciniam Teismui, nors tuometinė Seimo politinė dauguma ir mažuma (opozicija) ideologiškai atitinka jų variantą 2024 m. gruodyje. Skiriasi tik valstybės vadovai 2012 m. ir 2024 m. bei jų palankumo ar nepalankumo santykiai su tuometine ir dabartine Seimo dauguma ir opozicija.
Be to, ginčas dėl Vyriausybės sudėties tvirtinimo skatina plačiau analizuoti genetiškai artimą Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) „nepilnos“ sudėties tvirtinimo Seimo nutarimu situaciją 2021 m.
2020 m. išrinktas Seimas, kurio politinei daugumai priklausė atitinkami 2024 m. išrinkto Seimo opozicijos nariai, 2021 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. XIVP-392 (TAR, 13650), atsižvelgus į Teisingumo ministro 2021 m. gegužės 28 d. siūlymą Nr. (1.16E) 7R-2990, pakeitė Seimo 2021 m. gegužės 18 d. nutarimą „Dėl <…> vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymo“ Nr. XIVP-320 (TAR, 11038). Tokiu pakeitimu Seimas naujai numatė šešis VRK narius, skiriamus ne politinių partijų siūlymu, bet kitų subjektų (Teisingumo ministro, Respublikos Prezidento ir Lietuvos teisininkų draugijos) teikimu. Naujai nustatyta: „Skirti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos nariais: <…> 4) M<…> R<…>“ (nutarimo 2 str.). Papildomai nustatyta: „<…> vyriausiosios rinkimų komisijos narys M<…> R<…> prisiekia Lietuvos Respublikos Seime 2021 m. birželio 22 d.“ (nutarimo 3 str.). Tokio pakeitimo lyginamajame variante Nr. XIVP-560(2) atskleista Komisijos sudėties pokyčio esmė, kurią sudaro paryškinta minėto naujo VRK nario nuoroda: „Skirti <…> „4) M<…> R<…> – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro siūlymu“. Vadinasi, toks ministro teikimu skiriamas Komisijos narys nebuvo paskirtas, kai Seimas 2021 m. gegužės 18 d. nutarimu tvirtino VRK sudėtį ir šio nutarimo 2 straipsnyje nustatė tik penkis VRK narius, paskiriamus ne politinių partijų, bet minėtų kitų subjektų siūlymu.
Toks pirminis VRK „nepartinis penketukas“ 2021 m. gegužės 18 d. akivaizdžiai nederėjo su „partiniu šešetuku“, kurį sudarė šeši politinių partijų pasiūlyti kandidatai (nurodyti šio nutarimo 3 straipsnyje). Tokia situacija tarsi buvo formaliai negalima (neleistina) pagal tuomet galiojusio Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo[7] 7 straipsnio 6 dalies imperatyvą: „Visais atvejais asmenų, paskirtų į Vyriausiąją rinkimų komisiją iš teisingumo ministro, Respublikos Prezidento ir Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų kandidatūrų, turi būti ne mažiau kaip politinių partijų (koalicijų) pasiūlytų Vyriausiosios rinkimų komisijos narių. Jeigu šių asmenų yra mažiau, Komisija padidinama po lygiai iš teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų kandidatūrų.“ (7 str. 6 d.).
Tokio reglamentavimo ir iš jo kylančio reikalavimo sampratos nekeičia Komisijos pirmininko skyrimas ir buvimas VRK sudėtyje. Pirma, Komisijos pirmininko kandidatūra siūloma pagal atskirą procedūrą, kuri sietina su Seimo Pirmininko pasirinkimu. Antra, Seimo pirmininkas ir jo siūlomas kandidatas nepriskiriamas minėtų kitų subjektų ir jų kandidatų grupei (jos apimčiai), t. y. nepatenka į minėtą įstatymo nuostatą „teisingumo ministro, Respublikos Prezidento ir Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų kandidatūrų, turi būti ne mažiau kaip politinių partijų (koalicijų) pasiūlytų <…>“.
Jei Seimas 2021 m. gegužės 18 d. nutarimu tik su vienu šiame nutarime nurodytu Teisingumo ministro pasiūlytu kandidatu (o ne su dviem ministro kandidatais) išties patvirtino „nepilną“ VRK sudėtį, kurioje „nepartinis penketukas“ nebuvo proporcingas „partiniam šešetukui“, tai išeitų, kad toks nutarimas, kaip žemesnės galios teisės aktas (įstatymo taikymo aktas), determinavo koliziją (ne tik disharmoniją ar disonansą), įžvelgtiną pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymą (7 straipsnio 6 dalį). Jei ši kolizija išties buvo susidariusi, tai ji pašalinta minėtu Seimo 2021 m. birželio 15 d. nutarimu.
Tokiame kontekste galėtų kirbėti moksliškai rimtesnė teisinė abejonė, ar ankstesnės kadencijos Seimo 2021 m. gegužės 18 d. nutarimas patvirtinti „nepilnos“ sudėties Vyriausiąją rinkimų komisiją neprieštaravo dar aukštesnės galios teisės aktui, t. y. Konstitucijos 67 straipsnio nuostatai „Seimas <…> sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją <…>“ (67 straipsnio 13 punktas)?
Tačiau tokia abejonė neturėtų įkvėpti ar paskatinti dabartinės Seimo daugumos narius revanšo tikslu „surinkti parašus“ apskųsti Konstituciniam Teismui „nepilnos“ VRK sudėties tvirtinimą Seimo 2021 m. gegužės 18 d. nutarimu. Kodėl? Todėl, kad tas Seimo nutarimas jau nebetaikomas ir jo konstitucingumo (atitikties įstatymui) tyrimas grynai teisiškai būtų „savitikslis“. Be to, Konstitucinis Teismas negalėtų sujungti dviejų bylų į vieną, nes opozicinės Seimo narių grupės skundžiamas Respublikos Prezidento dekretas skiriasi nuo to Seimo nutarimo tiek pagal formą, tiek pagal turinį (dalyką). Nesujungus dviejų bylų į vieną, tektų kolegoms teisės tyrėjams ir dėstytojams iš kitų kultūrų sunkiai („vargiai“) paaiškinti, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas užsivertęs (užverstas) sunkiomis bylomis, tarp kurių net dvi Seimo narių grupių inicijuotos „savarankiškos“ bylos dėl Vyriausybės ir VRK „nepilnų“ sudėčių tvirtinimo. Tarsi tai būtų konstitucinės teisės „klausimų klausimas“ XXI amžiaus trečio dešimtmečio viduryje, kai Vokietijoje ir Prancūzijoje griuvo („žlugo“) šių valstybių vyriausybės, taigi ir gabaus vadybininko derybininko Michel Barnier vadovaujama „mažumos vyriausybė“.[8]
Jei Lietuvos Seimas pagal Konstituciją (92 str. 5 d.) gali pritarti „mažumos Vyriausybei“ (jos programai) ir tai įgyvendino 2006 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. X-767 aprobuodamas šviesaus atminimo G. Kirkilo vadovaujamos 14-osios Vyriausybės programą[9] 2006-2008 m. laikotarpiui pagal vadinamą 2K projektą,[10] tai kodėl minėta opozicinė Seimo narių grupė 2024 m. gruodyje (Advento ir Kalėdų kontekste) įžvelgia Konstitucijos pažeidimą vos kelias savaites esančioje ir galinčioje būti „nepilnoje“ Vyriausybės sudėtyje?
Be to, galėtų kiti šalutinių (gretutinių) klausimų, kurių diskutavimas ir atsakymas svarbus teisiniam (taip pat politologiniam) mąstymui ir argumentavimui:
1) ar gali būti „nepilnos sudėties Seimas“, t. y. ar Seimas laikytinas išrinktu tik tada, kai išrinkti 141 Seimo nariai?;
2) kodėl išrinkus vos 85 Seimo narius, gali būti konstatuojama, kad jau yra išrinkta visiškai teisėta tautos atstovybė, turinti teisę (legitimaciją) rinktis posėdžiauti ir priimti įstatymus pagal Konstitucijos 55 straipsnio 2 dalį „Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių“?;
3) kodėl Vyriausybės programą Seimui svartyti ir aprobuoti turi teikti ne visa Vyriausybė, kai patvirtinama jos sudėtis, bet tik Ministras Pirmininkas, kaip tai numato Konstitucijos nuostata „Seimas <…> svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti“ (67 str. 7 p.);
4) ar Ministro Pirmininko pateiktos Vyriausybės programos svarstymas Seime – tai, be kita ko, paskirtų ministrų tinkamumo ar pajėgumo svarstymas Seime?
5) ar Vyriausybės veiklos[11] programa iš principo gali būti parengta dar iki Ministro Pirmininko paskyrimo arba iki pirmojo ministro paskyrimo, jei kiekvienas ministras būtų skiriamas atskiru Respublikos Prezidento dekretu, ir ar Ministras Pirmininkas vienas (arba su grupe patarėjų, koalicijos partnerių) gali parengti Vyriausybės [veiklos] programą, kol dar nepaskirti visi ministrai, ir vienas pristatyti ją Seimui nedalyvaujant ministrams?
6) ar ministrai privalo rengti Vyriausybės veiklos programos atitinkamus skirsnius ir ar visi ministrai privalo parengti tuos programos skirsnius, kuriuos įgyvendins atitinkamos jų vadovaujamos ministerijos?
7) ar Seimo nariai, svarstydami Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės veiklos programą ir žinodami Ministro Pirmininko pageidavimą vienam atsakyti visus svarbiausius prioritetinius klausimus, turėtų klausinėti Seimo posėdyje dalyvaujančių ministrų (o šie – atsakinėti), siekiant Seimo opozicijai įsitikinti, ar ministrai yra kompetentingi (pajėgūs) įgyvendinti Vyriausybės veiklos programos atitinkamus skirsnius ar punktus?;
8) jei ministrus skiria valstybės vadovas premjero teikimu, tai kodėl Seimo nariai, Seimo posėdyje svarstydami Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės veiklos programą, turėtų klausinėti ne tik programą pristatančio Ministro Pirmininko, bet ir, šiam norint vienam atsakyti visus klausimus, paskirtų ministrų, esą siekiant išsiaiškinti jų gebėjimus įgyvendinti programą ir dėl to nuspręsti būtent pagal Seimo narių klausimų atsakymus Seimo posėdyje?
9) ar Seimas dalyvauja ministrų skyrimo procedūroje ir turėtų aiškintis premjero teikimu valstybės vadovo paskirtų ministrų gebėjimus įgyvendinti Vyriausybės veiklos programą dar prieš ją patvirtinant (prieš jai pritariant)?
10) ar Seimo pritarimas Vyriausybės veiklos programai – tai pritarimas Vyriausybės (ministrų) sudėčiai, kuri patvirtinta ir gali būti papildyta Respublikos Prezidento dekretu?
11) ar paskirtų eurokomisarų[12] parlamentiniai „klausinėjimai“ (klausymai),[13] kuriais siekiama išsiaiškinti jų tinkamumą pareigoms, turėtų būti analogiški Lietuvoje pagal pusiau prezidentinio valdymo tam tikrus elementus jau paskirtų ministrų „klausinėjimams“ Lietuvos Seime svarstant Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės veiklos programą?
12) nejau Respublikos Prezidento Ministro Pirmininko teikimu paskirtų ministrų parlamentiniai „klausinėjimai“ (klausymai) Lietuvos Seime turėtų vykti netgi Seimo narių frakcijose prieš Seimui pritariant Vyriausybės veiklos programai?
13) ar parlamentinių frakcijų „klausinėjimų“ (klausymų) neatlaikius vienam ministrui ar keliems ministrams, Respublikos Prezidentas privalėtų pakeisti jo dekretu patvirtintą Vyriausybės sudėtį, tuo pripažindamas Konstitucijoje neįtvirtintą Seimo teisę dalyvauti „paskirtų ministrų skyrime prieš Seimui pritariant Vyriausybės programai“?
Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
[1] www.LRT.lt (Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė, ELTA), TS-LKD surinko parašus kreipimuisi į KT dėl Vyriausybės: pasirašė dalis liberalų ir Vėgėlė, 2024.12.10.
[2] Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. dekretas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“ Nr. 1K-173 (TAR, 21397), kurio 1 straipsnyje nurodomi atitinkami ministrai (jų vardai, pavardės).
[3] ELTA, Socialdemokratai apie konservatorių ketinimą kreiptis į KT: juos vis dar kamuoja porinkiminė trauma, 2024.12.09 („<…> sumanymas kreiptis į KT pirmiausia kilo „Laisvės partijai“ artimuose sluoksniuose. Aišku, šia akcija siekiama toliau formuoti nuomonę, esą ateinančioji Vyriausybė – ne visai gera, ne visai teisėta ir pan.“, – komentuoja Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Seimo frakcijos seniūnas Remigijus Motuzas“).
[4] Žr., pvz.: 1) www.LRT.lt (Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė, Martyna Pikelytė, ELTA), TS-LKD dėl Nausėdos kreipsis į Konstitucinį Teismą: užkliuvo Vyriausybės tvirtinimas, 2024.12.09; 2) LRT.lt (Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė, ELTA), Skvernelis įvertino konservatorių kreipimąsi į KT: būtų suformuluota praktika ateičiai, 2024.12.09; 3) LRT.lt (BNS), Olekas: KT išaiškinimas dėl Vyriausybės sudėties bus naudingas 2024.12.11.
[5] ELTA, Socialdemokratai apie konservatorių ketinimą kreiptis į KT: juos vis dar kamuoja porinkiminė trauma, 2024.12.09 („<…> „Ne visos sudėties Vyriausybės tvirtinimas – ne naujiena Lietuvos politikoje <…>. 2012 m. Prezidentė D. Grybauskaitė patvirtino naują Vyriausybę be dviejų ministrų. Dabartinės kalbos, esą šiandien vyksta kažkas beprecendentiško, nematyto, negirdėto, yra agitacija <…> – <…> R. Budbergytė“).
[6] Respublikos Prezidento 2012 m. gruodžio 7 d. dekretas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“ Nr. 1K-1307 (Valstybės žinios, Nr. 143-7383).
[7] Seimo 2013 m. lapkričio 12 d. priimtu įstatymu Nr. XII-587 pakeista Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 7 straipsnio „Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymas“ redakcija (Valstybės žinios, 2013, Nr. 121-6115).
[8] Lrt.lt, Žlugo Prancūzijos Vyriausybė: nubalsavus dėl nepasitikėjimo, atsistatydins premjeras, 2024.12.05.
[9] Seimo 2006 m. liepos 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ Nr. X-767 (Valstybės žinios, Nr. 80-3143).
[10] Delfi.lt, Legendinis 2K. Kubilius ir Kirkilas, 2023 m. gegužės 16 d.
[11] Lietuvos 1992 m. Konstitucijoje vartojama sąvoka „Vyriausybės programa“, tačiau gana paplitusi jai pagal turinį adekvati sąvoka „Vyriausybės veiklos programa“.
[12] „Eurokomisaras– Europos komisijos narys. Komisiją sudaro 27 eurokomisarai – po vieną iš kiekvienos ES šalies narės. Kiekvienas jų atsakingas už tam tikrą politikos sritį“ (https://lt.wikipedia.org/wiki/Europos_komisaras).
[13] www.Kauno diena.lt, Prasideda paskirtų eurokomisarų klausymai EP Briuselyje, 2024.11.04.
