M. Borusevičiūtė. Konstitucijos kūrėjų intencijas kvestionuojant
Minint originalizmo pavadinimą paprastai kyla asociacijų su JAV Konstitucijos „raidės“ absoliutizmo įvedimu, kai JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjai turi taikyti šią „raidę“ tik tokią, kokia ji yra užfiksuota Konstitucijoje, ir visiškai nepaisyti pasikeitusių realijų ir pakitusių pažiūrų visuomenėje, nes Konstitucijos sampratos kaitą gali lemti tik padarytos faktinės pataisos pačiame Konstitucijos tekste[1]. Taip visa visuomenė tarsi įpareigojama šiandien gyventi pagal tą politinę tvarką, kurią nustatė istoriniai žmonės, kurie seniausiai yra mirę. Tai būtų galima laikyti tiesa, jeigu kalbama apie originalizmo kryptį, kuriai komentaro tikslais galima suteikti „pirminių intencijų originalizmo“ pavadinimą. Bet kokie yra šios originalizmo krypties argumentai?
Pirminių intencijų originalizmas yra siejamas su R. Bork’u ir jo 1971 m. publikuotu straipsniu, kuriame jis referavo į Konstitucijos kūrėjų intencijas, gindamas požiūrį, kad pirminės intencijos Konstitucijos kūrėjų ir yra tai, kuo turi būti remiamasi interpretuojant JAV Konstituciją[2]. Kitaip tariant, Konstitucijos kūrėjų intencijos, užfiksuotos tuo laiku, kai buvo promulguotas Konstitucijos tekstas, laikomos tuo būdu, kuris leidžia nustatyti Konstitucijos, kuri nėra suprantama kaip atviros struktūros dokumentas, autentišką prasmę. Šiuo atveju turi būti vertinamos būtent subjektyviosios intencijos tam tikros žmonių grupės, gyvenusios tam tikru istorijos laikotarpiu, siekiant nustatyti tai, ką šie žmonės norėjo perteikti Konstitucijos teksto pagalba, ratifikuodami ir pripažindami Konstituciją[3]. Iš principo buvo manoma, kad visa originalizmo esmė slypi mėginimu nustatyti tai, kaip konstitucinės nuostatos konkrečios situacijos aplinkybėmis būtų taikomos tam tikros istorinių žmonių grupės ir tokiu būdu jas taikyti, nes daroma prielaida, kad minėti žmonės ir siekė, jog šios nuostatos būtų taip taikomos.
Būtent subjektyviosios intencijos istorinių žmonių grupės ir yra tai, kas turi varžyti teisėjus. Pačios subjektyviosios intencijos savo ruožtu turi būti randamos istorinėje medžiagoje, t. y. ieškoma šaltiniuose, kurie yra už Konstitucijos teksto ribų ir kurie tarnauja kaip įrodomoji medžiaga nustatant tai, kas Konstitucijos tekste yra įtvirtinta. Kitaip tariant, interpretuojant Konstituciją turi būti žiūrima į Konstituciją tarsi į „tuščią apvalkalą“, „talpyklą“, kurią Konstitucijos kūrėjai pripildė reikšmėmis, kurias galima nustatyti atlikus tik istorinės medžiagos tyrimą. Ir tai darant nereikia kreipti jokio dėmesio į tai, kas yra ant šios „talpyklos“ apskritai užrašyta[4], nes subjektyviosios intencijos perteiktos žodžių pagalba, nors pačios yra už teksto ribų, ir žymi Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų tikrąją reikšmę, o ne patys žodžiai įtvirtinti konstitucinėse nuostatose, nulemiantys šių nuostatų tam tikrą prasmę. Visa tai turėtų varžyti teisėjus ir neleisti jiems primesti jų pačių vertybes tam, ką Konstitucijos autoriai sukūrė.
Vis dėlto pirminių intencijų originalizmas negali pateisinti jo presuponuojamų politinio neutralumo pretenzijų, jo ambicijos atskirti asmeninius teisėjo įsitikinimus nuo to, kaip jis skaito[5] Konstituciją. Anot R. Dworkin’o, tokia Konstitucijos teksto autorių intencija, kuri ir telaukia, kol bus atskleista, neegzistuoja, net iš principo. Tokio dalyko veikiau nėra, kol jis nėra sukurtas[6]. Subjektyviųjų intencijų paieškos istorinėje medžiagoje reiškia ne tik tai, kad reikia peržiūrėti labai didelį kiekį istorinių duomenų, kurie yra apie daugelį dalykų, ir nėra aišku, kaip juos reikėtų atrinkti ir teisingai perskaityti šiuolaikinio žmogaus mąstymu ir jo turimais įsitikinimais, bet kartu reiškia, kad reikia žinoti, kieno gi intencijos turi būti ieškomos ir vertinamos, taip pat ir kokias intencijas reikėtų vertinti. Be viso to, teorija reikalauja ne bet kokios, o būtent grupinės intencijos idėjos[7]. Tad tai yra ne tik abejotina idėja pati savaime, bet kartu yra ir sunkiai realizuojama, žinant, kad priimant Konstituciją dalyvavo daugybė žmonių, turinčių savo paskiras intencijas, iškeliant dėl to subjektyviųjų paskirų intencijų sumavimo į grupinę (kaip institucinę) intenciją problemą, mokslinėje literatūroje žinoma kaip „sumavimo problema“.
Šiame kontekste taip pat galima kelti klausimą: ar grupė apskritai gali turėti kokią nors intenciją? Mokslinėje literatūroje galima rasti nuomonių, kad tik paskiri individai gali turėti intencijas, o ne iš paskirų individų suformuota grupė. Maža to, istorija, kurią pirminių intencijų originalizmo proponentai vertina lyg tai būtų gryno fakto dalykas, pateikiantis neabejotinus ir „neinterpretacinius“ faktus, nėra tikslus mokslas ir ji, geriausiu atveju, gali duoti tik tikimybes[8]. Pirminių intencijų originalizmo teorija iš tiesų susiduria su tokio dydžio „istoriografiniais sunkumais“, kurie padaro siekį nustatyti istorinių žmonių intencijas praktiškai nepasiekiamu[9]. Be to, galima stebėti, kad pirminių intencijų originalizmo proponentai, siekdami nustatyti konstitucinių nuostatų reikšmes, tam tikrais atvejais atlieka vadinamąjį „dezintegruotą“ Konstitucijos interpretavimą, kai konstitucinės nuostatos yra traktuojamos taip tarsi jos būtų tam tikri nepriklausomai egzistuojantys artefaktai su aiškiu istoriniu turiniu nevertinant atitinkamų konstitucinių nuostatų viso Konstitucijos teksto ir jo istorijos vienovėje. Tad visų šių problemų kontekste ir kartu ne be pačios pažangos įvykusios kalbos filosofijoje buvo gana greitai suprasta, kad yra aiškus skirtumas tarp teksto intencijos ir žmonių minčių, kurios akomponuoja teksto kūrimą[10], o visas originalistų siūlomas eksplicitiškai neišreikštų subjektyviųjų intencijų nustatinėjimo procesas gali vesti prie teisės sistemos, kuri tiesiog yra tironiška[11]. Reaguojant į pagrįstą mokslininkų kritiką, susiformavo kita originalizmo kryptis, kurią komentaro tikslais galima suteikti „autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalizmo“ pavadinimą[12], kuri žymi „naujojo originalizmo“ pradžią. Tokiu būdu suteikiant pirminių intencijų originalizmui „senojo originalizmo“ statusą.
Autentiškos akivaizdžios žodžių reikšmės originalizmo, kurio žinomiausiu atstovu yra laikomas JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. Scalia, požiūriu, Konstitucijoje įtvirtintų konstitucinių nuostatų reikšmę determinuoja ta kalba, kuri buvo paprastai vartojama visuomenėje Konstitucijos priėmimo metu. Šiuo atveju uždavinys yra nustatyti, kaip Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos buvo suprantamos šio dokumento priėmimo metu žmonių, kalbančių anglų kalba. Kitaip tariant, konstitucinių nuostatų reikšmė yra nustatoma ne pagal tai, ką tam tikri istoriniai žmonės, gyvenę tam tikru laikotarpiu, turėjo galvoje įtvirtinant konkrečias konstitucines nuostatas, bet pagal tai, kas Konstitucijoje ir jos nuostatose faktiškai yra promulguota konvencinėmis to laikmečio žodžių vartojimo reikšmėmis. Istorinių žmonių subjektyviosios intencijos, taip pat jų konstitucinių nuostatų supratimas gali būti tik pagalbinė informacinė medžiaga visa tai mėginant išsiaiškinti. T. y. istorinė medžiaga apie konkretaus asmens ar grupės asmenų nuomonę apie konkrečią konstitucinę nuostatą gali būti puikus informacijos šaltinis siekiant suprasti konstitucinės nuostatos reikšmę, jos funkciją ar principą, kurį ši nuostata įprasmina, taip pat siekiant suprasti visą kontekstą, kuriame atitinkama konstitucinė nuostata buvo priiminėjama, bet konkretaus asmens ar grupės asmenų nuomonė nereiškia, kad būtent ta konkretaus asmens ar grupės asmenų nuomonė apie konkrečią konstitucinę nuostatą ir yra konkrečioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtinta tos nuostatos prasmė, kuri turėtų saistyti teisėjus. Laikoma, kad subjektyviosios intencijos iš esmės objektyvizuojasi išreikštuose žodžiuose Konstitucijoje nekreipiant dėmesio į tai, ką objektyviai išreikštuose žodžiuose žodžių kūrėjai subjektyviai norėjo pasakyti. Žinoma, ši originalizmo kryptis turi ir savo trūkumų, o to aptarimas nėra šio komentaro tikslas. Šiame kontekste galima pažymėti tik tai, kad ši originalizmo kryptis yra toji kryptis, kuri šiandien yra priešpriešinama ginče su tuo, kas yra vadinama „gyvuoju“ konstitucionalizmu. O patį ginčą bus galima atskleisti vėliau.
Bet būtent pirminių intencijų originalizmo teorijos trūkumai, pagrįstai identifikuoti šios teorijos kritikų, kelia svarbius uždavinius konstitucijos ir teisės teorijai dėl kelių dalykų: pirma, konstitucinės justicijos institucijų taikytino konstitucijos kūrėjų intencijų konstitucijos interpretavimo metodo, interpretuojant konstituciją; antra, ordinarinių teismų taikytino įstatymų leidėjo intencijų teisės interpretavimo metodo, interpretuojant įstatymus; trečia, grupinės intencijos pačios sampratos ir teisinės praktikos, galinčios išspręsti kai kuriuos šios sampratos aspektus; ketvirta, konstitucinės ir legislatyvinės intencijos sampratos. Konstitucijos, teisės interpretavimas nėra pasivaikščiojimas parke. Konstitucijų, teisės imperijoje yra labai daug neatrastų dalykų.
Komentarą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė ir jaunesnioji asistentė Miranda Borusevičiūtė
[1] William H. Rehnquist, “The Notion of a Living Constitution,” Texas Law Review 54, no. 4 (1976): 697.
[2] Robert Bork, “Neutral Principles and Some First Amendment Problems,” Indiana Law Journal 47, no. 1 (1971): 1–35.
[3] Ronald Dworkin, Principo reikalas, vert. Karolis Klimka (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006), 51.
[4] Jefferson Powell, “Rules for Originalists,” Virginia Law Review 73, no. 4 (1987): 668.
[5] Ronald Dworkin, Teisės imperija, vert. Karolis Klimka (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005), 332–333.
[6] Dworkin, Principo reikalas, 58.
[7] Ibid, 62.
[8] Jefferson Powell, “Rules for Originalists,” Virginia Law Review 73, no. 4 (1987): 678–683.
[9] Paul Brest, “The Misconceived Quest for the Original Understanding,” Boston University Law Review 60, no. 2 (1980): 222–223.
[10] Frederick Schauer, “An Essay on Constitutional Language,” UCLA Law Review 29, no. 4 (1982), 811.
[11] Antonin Scalia, “Common Law Courts in a Civil-Law System: The Role of the United States Federal Courts in Interpreting the Constitution and Laws,” The Tanner Lectures on Human Values (1995): 92.
[12] Lietuviška formuluotė pasirinkta atsižvelgiant į R. Posner’io monografijojepadarytą vertimą, nors galima būtų ieškoti bendro sutarimo, kaip Lietuvos teisės moksle būtų galima tinkamiausiai šią originalizmo kryptį versti (Richard A. Posner, Jurisprudencijos problemos, vert. Audrius Paksas ir kt. (Vilnius: Eugrimas, 2004)).
