Straipsnyje analizuojamas Vartojimo prekių pardavimo direktyvos maksimalaus harmonizavimo pobūdis, jo pasirinkimo tikslai, praktinė reikšmė ir argumentuojama, kad nors direktyva ir nebus radikaliai keičiamas bendras vartotojų apsaugos lygis, jos priėmimas leidžia numanyti, kad vartotojų apsaugos srities teisinės priemonės pasitelkiamos ne pamatinėms vartotojų apsaugos problemoms spręsti, o bendrosios rinkos integracijai gilinti.