L. Baublys. Faktinio valstybės vadovo teisinis statusas: ar Bandera buvo faktiniu valstybės vadovu?
Ne tik viešoje erdvėje, politinėse ar užstalės diskusijose, bet ir teisiniame diskurse nuolat kylant klausimui dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinio statuso įstatymo[1] bei jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, vienas iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, prof. E. Kūris pakartojo savo jau anksčiau išsakytą poziciją, kad teisiniu požiūriu 1990 – 1992 metais valstybės vadovo Lietuvoje nebuvo, nes „Laikinasis pagrindinis įstatymas“ nenumatė tokio instituto. Be to, jis nurodė, kad būtų keista teigti, jog mes, kaip laisvėjanti tauta išrinkome valstybės vadovą pagal LTSR įstatymą, atsižvelgiant į tai, kad Aukščiausios Tarybos pirmininkas buvo išrinktas pagal LTSR Konstituciją ir LTSR Aukščiausios Tarybos reglamentą[2].
Ko gero, neverta ginčyti tezės, kad „Laikinajame pagrindiniame įstatyme“ valstybės vadovo institutas nebuvo įtvirtintas. Tai tikrai parašyta „juodu ant balto“[3]. Be to, aplinkybę, kad Prezidento institutas yra išskirtinis, ypatingas, detaliai išaiškino Konstitucinis Teismas 2002 m. nutarime[4]. Dėl to ginčas taip pat vargu ar kils.
Ir nors yra teigiančių, kad faktiškai Aukščiausios Tarybos pirmininkas vykdė daugelį valstybės vadovo funkcijų, kurias dabar atlieka Prezidentas pagal 1992 m. priimtą Konstituciją[5], šiame straipsnyje bus siekiama aptarti kiek kitus teisinius argumentus, kuriems iki šiol skirta mažiau dėmesio. T. y. išsiaiškinti, ar iš tikrųjų teisiškai valstybės vadovo Lietuvoje negalėjo būti, nes Aukščiausios Tarybos pirmininkas buvo išrinktas pagal LTSR Konstituciją ir LTSR Aukščiausios Tarybos reglamentą?
Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali atrodyti kiek keistokas, nes akivaizdu, kad LTSR Konstitucija ir LTSR Aukščiausios Tarybos reglamentas galiojo, rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą vyko, o 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos teisinis statusas pasikeitė būtent iš Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos.
Tačiau rėmimasis LTSR įstatymais, pasirodo, gali sukelti ir tam tikrų teisinių kontraversijų. Pavyzdžiui, gali kilti toks klausimas – kokios nepriklausomos valstybės aneksijos nepripažino JAV ir dar maždaug 50-60 Europos, Amerikos, Azijos, Okeanijos ir Afrikos šalių[6] viso jos prievartinio buvimo Sovietų sąjungoje metu?
Arba kokios valstybės aneksijos konstitucinį neteisėtumą įrodinėjo M. Romeris 1944 metais parašytame viename paskutinių savo veikalų „Lietuvos sovietizacija 1940 metais“[7]?
Taip pat, kaip vertinti 1990 m. kovo 11 d. Nr. I-13 įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ nuostatas, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus?[8]
Galiausiai gali kilti ir kiti ne mažiau kontraversiški klausimai – kokios valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. buvo Jonas Žemaitis[9]? Kokios kovojančios su okupacija valstybės vadovu ir aukščiausiu tuo metu likusiu gyvu valstybės pareigūnu buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 m. lapkričio 26 d. (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje) iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje)[10]?
Arba, kodėl 1991 m. vasario 11 d. Islandijos Altingas priėmė specialią rezoliuciją, o 1991 m. vasario 28 d. Danijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai pasirašė Bendrą protokolą, kuriuose buvo pripažintas 1990 m. kovo 11 d. Akte įtvirtintas teisinis Lietuvos Respublikos tęstinumas, pabrėžiant ištikimybę 1940 metų Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikai ir konstatuojant visišką 1921-1922 metais suteikto Lietuvos Respublikos pripažinimo galiojimą[11]? Taip pat, ar aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, pripažinti nereikėjo, nes šią valstybę tarptautinė bendrija pripažino dar 1920-1922 metais ir toks pripažinimas galiojo visą 1940-1990 metų Lietuvos okupacijos laikotarpį[12], nesukelia teisinių problemų ar teisinio sąmyšio būtent dėl LTSR Konstitucijos ir LTSR Aukščiausios Tarybos reglamento legitimumo pripažinimo?
O dar įdomiau būtų paklausti, kaip teisiškai įvertinti aplinkybę, kad Lietuvos Prezidento institucija panaikinta 1940-08-25 Liaudies Seimo priimta sovietine konstitucija[13]? Ar tai reiškia, kad mes pripažįstame, jog valstybės Prezidento institucijos neliko būtent dėl to, kad taip nusprendė „negailestingai eksploatatorių prislėgtai, apiplėštai ir išprievartautai, pasmerktai skursti ir išnykti Lietuvos liaudžiai“ atstovavęs ir „tikro Lietuvos valstybės suverenumo, tikro pramonės ir žemės ūkio pakilimo, tikro tautinės kultūros pražydimo, visiško medžiaginių ir dvasinių liaudies jėgų išsivystymo“[14] siekęs Liaudies Seimas, priimdamas Lietuvos įstojimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą deklaraciją bei minėtą 1940-08-25 Konstituciją?
Ieškodami atsakymų į nurodytus klausimus, visai netikėtai galime prieiti išvados, kad kai kurios „teisinės“ valstybės vadovo identifikavimo problemos kyla tik tuo atveju, jei mes patys legitimuojame sovietinę aneksiją ir jos išdavoje primestus įstatymus. O kas būtų, jei to nedarytume?
Aneksijos neteisėtumui, jo teisinių padarinių įvertinimui yra skirta daugybė mokslinių straipsnių, studijų, monografijų,[15] todėl šio klausimo detaliau nenagrinėsime, bet į nurodytą problemą pažvelgsime kiek kitaip – pamėgindami atlikti mintinį eksperimentą, remiantis šių dienų įvykių analogija Ukrainoje.
Juk tikrai nesunku įsivaizduoti, kad 2022-02-24 d. pradėta Ukrainos denacifikacija, denarkomanizacija ir specdemilitarizacija[16] pavyksta bei Medvedčukas[17] „išrenkamas“ Ukrainos prezidentu, o po kurio laiko netgi tampa vieno iš federacinių darinių (buvusios Ukrainos teritorijos ribose) gubernatoriumi Rusijos Federacijoje. Tuo pačiu metu gėdingai iš Kyjivo pabėgę „naciai“ ir „narkomanai“ bando formuoti Ukrainos vyriausybę egzilyje (tremtyje, išeivijoje). Nors didžioji dalis pasaulio valstybių nepripažįsta Ukrainos aneksijos ir ragina atkurti Ukrainos nepriklausomybę, tačiau tokie raginimai toliau tebejuokina Kremlių ir jo „stingerius“[18].
Aneksija trunka dešimtmečius, keičiasi kartos, renkamos valdžios, skelbiami referendumai, priimamos konstitucijos. Egzilinės vyriausybės vaidmuo menksta, tarptautinės bendruomenės dėmesys slopsta.
Tačiau papučia naujosios „perestroikos“ vėjai[19], kyla naujojo atgimimo banga, o naujasis Bandera[20] tampa naujojo Sąjūdžio ar Liaudies fronto lyderiu. Frontui pavyksta laimėti rinkimus pagal Rusijos federacijos subjektams nustatytas taisykles (įstatymus?), Ukrainos federacinės respublikos Dūma išrenka pirmininką (tą patį naująjį Banderą) ir po to paskelbia atkurianti dėl 2022-02-24 prasidėjusios aneksijos prarastą nepriklausomybę. Priimami nauji įstatymai, po kelių metų tauta balsuoja už naują konstituciją, remiantis jos nuostatomis paskelbiami prezidento rinkimai, tačiau prezidento rinkimus laimi ne Bandera, o naujasis Medvedčukas.
Ukrainai pamažu pavyksta tapti nepriklausomu tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių subjektu, ji tampa naujosios ES, naujojo NATO nare ir naujieji teisininkai gali prie kavos puodelio senajame Kyjivo Maidane diskutuoti, koks gi to naujojo (tuo metu jau gana pagyvenusio) Banderos teisinis statusas Naujojoje Ukrainoje? Ar galima teigti, kad jis buvo faktinis Ukrainos vadovas tuo metu, kai ėjo Rados pirmininko pareigas (nes nauja Konstitucija dar nebuvo priimta, naujas prezidentas dar nebuvo išrinktas)?
Naujieji teisininkai nuspręs, kad negalima, nes pagal Ukrainos Konstituciją, kuri buvo priimta tik praėjus 2 metams po Nepriklausomybės atkūrimo, valstybės vadovas yra Prezidentas, o Bandera buvo išrinktas net ne Rados, o Rusijos federacijos subjekto – Ukrainos federacinės respublikos Dūmos primininku, pagal tuo metu galiojusį Ukrainos federacinės respublikos Dūmos reglamentą ir Ukrainos federacinės respublikos konstituciją. Todėl nesant paskelbtai nepriklausomybei, dar tik laisvėjanti tauta išrinko ne valstybės vadovą, o Dūmos pirmininką pagal Rusijos federacijos subjekto įstatymus ir tai reiškia, kad naujojo Banderos pripažinimas faktiniu valstybės vadovu prieštarautų nepriklausomos valstybės naujiems įstatymams, naujai Konstitucijai ir naujajai konstitucinei doktrinai.
Aišku, gali kilti klausimas, kodėl naujieji teisininkai pamiršta 2022-02-24 d. prasidėjusios valstybės aneksijos neteisėtumą?[21] Kodėl pamiršta Bučą, Irpenę, Mariupolio sunaikinimą?[22] Gal todėl, kad viso to ir nebuvo, jei „spec. karinė operacija“ iš tiesų vyko tik 3 dienas, t. y. sklandžiai, pagal planą?[23]
Kita vertus, dabar jau naudodami Lietuvos (tarybų socialistinės respublikos?) analogiją, galėtume paklausti, kodėl pamirštame pokario rezistencijos laikotarpį, kaip vieną iš tarptautinėje teisėje nustatytų pagrindų nepripažinti Lietuvos aneksijos teisėtumo? Kodėl pamirštame Lietuvos gyventojų genocidą, kalinimus, trėmimus, kolonizavimą, sovietinimą, rusinimą, kolektyvizaciją, Kaniūkų, Rainių, Medininkų žudynes?[24]
Ar ne todėl, kad diskutuojame miesto centre, jaukiai, prie kavos puodelio, saulei šviečiant, o ne Liongino Baliukevičiaus – Dzūko tvankiame, drėgname bunkeryje senoje žvyriaus duobėje, į kurį pro nedidelio sluoksnio žemių lubas kaip pro rėtį vanduo varva ant galvų, „lovų“, popierių, pradėto spausdinti laikraštėlio?[25]
Visgi, net ir pamiršdami, o gal ir nežinodami tam tikrų istorinių aplinkybių, gal galime tiesiog vadovautis tarptautinės teisės normomis ir remdamiesi aneksijos neteisėtumo faktu padaryti išvadą, kad mūsų teisės neriboja svetimos okupacinės valdžios primesti įstatymai? Nevaržo net ir labai kruopščiai ir labai ilgą laiką jos kurta (smurtinės) teisės sistema.
Gal ši okupantų primesta teisė mums svarbi ir reikšminga tik tiek, kad pasinaudodami jos spragomis sugebėjome atkurti (jokiu būdu ne paskelbti!) savo valstybę, savo teisę? T. y. pasielgti teisėtai net ir pagal tos mums svetimos, primestos teisės normas. Tačiau ar tai suteikia pagrindą teigti, kad okupacinės valdžios primesti įstatymai net ir dabar draudžia mums nustatyti okupantams besipriešinusių Žemaičio, Vanago teisinį statusą?[26]
O gal visgi mes galime savo valstybingumą ir teisinės sistemos egzistavimą sieti su nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpiais 1918 m. – 1940 m. ir nuo 1990-03-11 d.? O tą kitą laikotarpį (1940 – 1990 m.) vertinti kaip okupacijos bei aneksijos nulemtą neteisėtą pertrūkį?
Šie klausimai ne tokie jau teoriniai ir retoriniai, ypač jei atsižvelgsime į tai, kad net ir dabartinis, 1990-03-11 atkurtas Lietuvos valstybingumas kai kam ima kelti abejonių. Kaip žinia, Rusijoje jau atsirado iniciatyvų atšaukti 1991 m. SSRS Valstybės Tarybos nutarimą Nr. GS-1 „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“, taip galbūt ketinant „teisėtai“ įjungti mūsų valstybę į Rusijos federacijos, kaip SSSR teisių perėmėjos sudėtį?[27] Juk galime pasvarstyti, ar įvykus naujai aneksijai ir okupacijai nepradėsime vėl abejoti savo teisinės sistemos legitimumu bei kada nors neieškosime „teisinių“ argumentų, remdamiesi naujųjų okupantų primesta teise?
Todėl nūdienos įvykių kontekste klausimas, kokia teise remsimės, kokius teisinius metodus pasirinksime ar kokius teisinius argumentus naudosime, spręsdami fundamentalias valstybingumo problemas, nėra visiškai nereikšmingas.
Nes mes galime remtis LSSR teise, kuri buvo kurta neteisėtos aneksijos, pseudo rinkimų į Liaudies Seimą 1940 m. pagrindu, o po to plėtota ir palaikyta okupantų ilgiems dešimtmečiams primesto represinio valstybės valdžios aparato. Tuo pačiu pripažindami, kad naudojame tuos pačius „teisinius“ argumentus, kurie pasitelkiami ir šiomis dienomis Donbase, Chersone, Kryme skelbiant „referendumus“ bei tokiu būdu „įteisinant“ naująją Ukrainos teritorijų aneksiją[28].
Arba galime remtis teise, kuri kurta siekiant įtvirtinti ar išlaikyti teisinį Lietuvos Respublikos tęstinumą, nustatyti valstybės institucijų, jos pareigūnų ir kitų atstovų įgaliojimus, tuo pačiu nuosekliai atsisakant legitimuoti SSSR įvykdytą nepriklausomos Lietuvos valstybės aneksiją.
Sprendžiant iš vykstančių diskusijų bei jose dėstomų argumentų, pasirinkimas nėra vienareikšmiškas. Nors iš tikrųjų labai sunku įsivaizduoti situaciją, kurioje faktinio valstybės vadovo teisinio statuso nustatymas galėtų būti siejamas ne su nepriklausomos valstybės sukurtais, o su okupantų primestais teisiniais institutais.
Linas Baublys yra Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėjas
[1] 2022 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinio statuso įstatymas Nr. XIV-1256, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/082b2170f93511ecbfe9c72e552dd5bd
[2] E. Kūris: klausimas dėl V. Landsbergio yra visiškai išspręstas. 2017-09-14 23:34:00 Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt. https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/e-kuris-klausimas-del-v-landsbergio-yra-visiskai-issprestas-828844
[3] Lietuvos Respublikos Laikinasis pagrindinis įstatymas, priimtas 1990 m. kovo 11 d. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.45
[4] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas “Dėl Valstybinių pensijų ir Respublikos Prezidento įstatymų atitikties Konstitucijai”
[5] Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 – 89 str., Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo 87 str.
[6] W. Hough. The Annexation of the Baltic States and Its Effect on the Development of Law Prohibiting Forcible Seizure of Territory. NYLS Journal of International and Comparative Law. Volume 6, No. 2, 1985
[7] M.Romeris. Lietuvos sovietizacija 1940 metais. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas. Vilnius: MRU, 2011
[8] 1990 m. kovo 11 d. Nr. I-13 įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ preambulė, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.35
[9] Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 12 d. deklaracija „Dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu“, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.339103
[10] Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. lapkričio 20 d. deklaracija „Dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu“, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/10feae80ee2f11e89d4ad92e8434e309
[11] https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=39073&p_t=274727
[12] Dainius Žalimas. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas ir jo teisinės pasekmės.
[13] Lietuvos valstybės konstitucijos. Sudarė Kazimieras Valančius. Vilnius, Mokslas, 1989 m., p. 89–112
[14] Lietuvos įstojimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą deklaracija. Vyriausybės žinios. 1940, Nr. 719-5744
[15] Žr. pvz.: Algirdas Jakubčionis, Arūnas Streikus. Okupacija ir aneksija. Pirmoji sovietinė okupacija. Occupation and Annexation. The First Soviet Cccupation. Vilnius: Margi raštai, 2006; Saulius Katuoka, Justinas Žilinskas. Lietuva ir tarptautinė teisė: 1940–1991 m. SSRS okupacijos neigimo teisiniame diskurse nepagrįstumas, https://repository.mruni.eu/handle/007/18004; Dainius Žalimas. 1940 metų SSRS veiksmų prieš Lietuvos Respubliką teisinė kvalifikacija: agresija, okupacija ar aneksija? https://e-seimas.lrs.lt › TAP › TAIS.388470
[16] Taip iš pradžių Rusija įvardino savo vykdomos vadinamosios „spec. karinės operacijos“ tikslus
[17] Viktoras Medvedčukas, gim. 1954-08-07, buvęs Ukrainos Rados deputatas, pagal neoficialius duomenis, „spec. operacijos“ sėkmės atveju Rusija jį ketino paskirti Ukrainos prezidentu
[18] Iki 2022-02-24 pradėto karo populiarus Rusijoje posakis apie Ukrainos galimybę susigrąžinti Krymą: “nejuokinkite mūsų stingerių“
[19] Perestroika (rus. перестройка, liet. persitvarkymas) – 1985 m. SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo pradėtos vykdyti politinės ir ekonominės reformos, siekiant pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti Sovietų Sąjungą
[20] Stepanas Bandera, 1909-01-01 – 1959-10-15 garsus ukrainiečių politinis veikėjas, nacionalinio išsivadavimo kovos vadovas, kurio bendražygiai sovietinėje ir dabartinės Rusijos istoriografijoje įvardijami banderininkais.
[21] Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucija Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/765134c0959211ecaf3aba0cb308998c
[22] Rusijos agresijos padariniai Ukrainoje
[23] Pagal neoficialius duomenis, vadinamoji „spec. karinė operacija“ užimant Kijyvą, o po to ir visą Ukrainą, turėjo trukti 3 paras.
[24] Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas. Jono Žemaičio biografija, 1998, 2005, 2007, 2009; Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai, 1939–1956, ats. redaktorius Arvydas Anušauskas, 2004; Juozas Starkauskas, Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais (NKVD–MVD–MGB kariuomenė partizaninio karo laikotarpiu), 1998; Partizanai apie pasaulį, politiką ir save (1944–1956 m. partizanų spaudos publikacijos), sudarė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, 1998
[25] „mūsų bunkeris padarytas senose žvyriaus duobėse ir ant lubų uždėtas nedidelis sluoksnis žemių. Dabar, kada pradėjo lyti, pro šitas lubas kaip pro rėtį vanduo varva ant mūsų galvų, „lovų“, popierių… bunkeryje kaip tvarte. Pilna visur šlapių popierių, vanduo vis tebevarva. Prie viso to prisidėjo tas, kad pradėjom spausdinti laikraštėlį… Taip tvanku ir drėgna!“ Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2008, p. 25–26
[26] „sako, Seimas taip pareiškė pagarbą pasipriešinimo vadui. Kokia pažanga istorinio teisingumo fronte! 1930-aisiais, Vytauto metais, niekam neatėjo į galvą jį atgaline data paskelbti karaliumi“, žr.: Kūris, E. Paskaičiuokime iki trijų, arba ar buvo Lietuvoje karalius Vytautas. Veidas. Nr. 17, 2009, p. 70
[27] https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1714810/rusijos-dumos-deputatas-siulo-atsaukti-lietuvos-nepriklausomybes-pripazinima
[28] Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucija Nr. XIV-1416 “Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“,
