I. Isokaitė-Valužė. Kaip atsiranda valstybės arba ,,referendumai“ Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose
Nors valstybių sienų neliečiamumo ir teritorinio vientisumo principai tarp kitų tarptautinės teisės principų, įtvirtintų po Antrojo pasaulinio karo, turėjo užtikrinti valstybių sienų žemėlapio stabilumą, pastaruoju metu valstybių nesutarimai dėl teritorinių klausimų itin ryškūs. Neseniai įtampa kilo tarp Serbijos ir Kosovo: pastarajam įvedus reikalavimą dėl Serbijos pasų ir automobilių numerių pakeitimo į išduodamus Kosovo valstybės, Serbijos Prezidentas priminė Kosovo nepriklausomybę pripažįstančioms pasaulio valstybėms ,,atsargiau elgtis su realybe ir laikytis tarptautinės teisės“[1]. Izraelio – Palestinos konflikte aukų vėl pareikalavo Izraelio atakos Gazos ruože į karinės grupuotės palestiniečių ,,Islamo džihadas“ taikinius (aukšto rango pareigūnus, ginklų saugyklas) Izraeliui aiškinant atakas kaip atsaką į pastarųjų keliamą grėsmę (į Izraelį paleistas raketas)[2]. Išaugo ir Kinijos invazijos į Taivano salą grėsmė Kinijai vykdant plataus masto karines pratybas prie Taivano salos, kurį laiko savo teritorijos dalimi ir griežtai reaguoja į kiekvieną bet kurios valstybės veiksmą, galimai pažeidžiantį ,,vienos Kinijos“ principą, kaip kad pastaruoju metu Kinija įvertino JAV aukščiausio rango renkamos pareigūnės vizitą Taivane[3], o anksčiau – Taivano atstovybės Lietuvoje atidarymą.
Šie keli pavyzdžiai primena, kad valstybingumas nėra tik fakto klausimas ar susiklosčiusios realybės atspindys: valstybių atsiradimą ir sienų klausimus reguliuoja tarptautinė teisė. Kosovo 2008 m. nepriklausomybės deklaracijos atitiktį tarptautinei teisei konstatavo Tarptautinis Teisingumo Teismas 2010 m. konsultacinėje išvadoje[4] joje inter alia nurodęs, kad nepriklausomybės deklaracijos yra įprastos tarptautinėje teisėje, šiuo atveju Kosovo laikinųjų savivaldos institucijų paskelbta deklaracija neprieštaravo Jungtinių Tautų laikinosios misijos Kosove UNMIK, sukurtos pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 1244 (1999)[5], mandatui. Nors Teismas apsiribojo tik deklaracijos atitikties tarptautinei teisei vertinimu, paaiškinęs, kad jam Generalinės Asamblėjos pateiktas klausimas nereikalauja nei vertinti Kosovo valstybingumo, nei pripažinimo, nei vadinamosios ,,gynybinės secesijos“ (atsiskyrimo nuo valstybės, grindžiamo būtinybe siekiant tautai išlikti dėl jos atžvilgiu vykdomų sistemingų ir masinių žmogaus teisių pažeidimų, pavyzdžiui, genocido ar etninio valymo), konsultacinėje išvadoje remiamasi minėta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija, priimta siekiant spręsti humanitarinę situaciją Kosove, Jugoslavijos Federacinei Respublikai (vėliau – Serbijai ir Juodkalnijai, tuomet – Serbijai) nurodoma baigti smurtą ir represijas Kosove, žinant Serebrenicos tragediją (Kosovo albanų žudynes). Viename iš seniausių su teritorijos klausimais susijusių konfliktų tarp Izraelio ir Palestinos tarptautinę teisę aiškinti taip pat buvo pasitelktas Tarptautinis Teisingumo teismas, kuris 2004 m. konsultacinėje išvadoje[6] konstatavo palestiniečių tautos teisę į apsisprendimą ir Izraelio sienos okupuotoje Palestinos teritorijoje neteisėtumą – nepateisinamą nei savigyna, nei būtinuoju reikalingumu, ir nurodė Izraelį pažeidus minėtą apsisprendimo teisę, tarptautinę humanitarinę teisę, žmogaus teises. Nuo minėtų kiek skirtingas Kinijos ir Taivano pavyzdys, atspindintis neordinarines valstybingumo situacijas (t.y. sąlyginį teritorijos savarankiškumą, neturint atskiros valstybės statuso tarptautiniuose santykiuose), kurių pasaulyje išlikusi ne viena.
Bet tarp visko dabar svarbiausia ir šio teksto centre – Ukraina. Šeštas karo Ukrainoje mėnuo ir devinti Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo okupacijos metai. Svarstymai, kas būtų buvę, jei tarptautinės bendrijos į Rusijos agresiją būtų vieningai ir principingai reaguota tada, lieka alternatyviai istorijai. Šių metų vasario antroje pusėje, likus kelioms dienoms prieš Rusijai užpuolant Ukrainą, Rusijos Prezidentas pripažino separatistinių Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybę[7]. Dabartis Ukrainoje diktuoja naują realybę, vis tik panašią savo scenarijumi: eilėje – Zaporožė ir Chersonas. Pranešama, kad prieš kelias dienas Rusijos paskirtas vadovas jos okupuotoje Zaporožės dalyje paskelbė apie čia planuojamą referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos[8]. Zaporožėje ir Chersone jau dalijami Rusijos pasai, steigiami vietos rinkimų komitetai ir pan., o Rusija, žinoma, tik ir laukia naująsias ,,respublikas“ pripažinti, remti ir ,,priimti“. Tai yra pavojingas manevras. Ne tik dėl to, kad Zaporožėje – didžiausia Europoje atominė elektrinė, bet ir dėl to, kad faktiškai realizavus okupuotų teritorijų aneksiją (įskaitant pasų dalijimą, gyventojų perkėlimą, propagandą ir pan.), susigrąžinti jas sunku.
NATO kartojant įsipareigojimą ginti kiekvieną savo (jos valstybių narių) teritorijos centimetrą, galimybė aukoti kai kurias Ukrainos teritorijas dėl taikos kartais nedrąsiai nuskambėdavo iš kai kurių valstybių atstovų lūpų. Ukrainos Prezidento atsakymas, kaip ir jos pasiryžimas gintis, tvirtas ir aiškus nuo pirmų karo dienų: Ukraina neatiduos savo žemių Rusijai ir jokios teritorijos nebus derybų tarp šių šalių objektas[9]. Svarbu, kad su tuo nesusitaikytų ir tarptautinė bendrija.
Teritorija – ne tik valstybės suvereniteto erdvė, sienų ribojamas plotas žemėlapyje, vienas iš valstybingumo elementų, tai – namai žmonių, buvę namai Ukrainoje, dabar – ištisų gyvenviečių griuvėsiai ir kapinynai bei išvežti į nežinią žmonės. Rusijai visa tai – ,,rusų pasaulis“, misija ,,denacifikuoti“ Ukrainą, nostalgiški prisiminimai apie Sovietų Sąjungą, naujųjų ,,respublikų“ rėmimas ir jų tariamos valios prisijunti prie Rusijos demonstravimas.
Kas yra valstybė ir ką apie valstybių atsiradimą sako tarptautinė teisė?
Pasaulyje yra pakankamai daug teritorijų ir į valstybingumą pretenduojančių, tačiau valstybe nesančių, nepripažintų darinių, savo valstybės neturinčių tautų ir kitų sudėtingų situacijų. Pavyzdžiui, keliasdešimties milijonų kurdų bendruomenė taip ir neįkūrė savo valstybės ir gyvena Irane, Irake, Sirijoje ir Turkijoje[10], valstybę sukurti pavyko Čečėnijai, tačiau vėliau ji nurodyta Rusijos Federacijos subjektu šios konstitucijoje, amžiais savo valstybingumo ištakas skaičiuojantis Tibetas Kinijos laikomas jos autonominiu regionu.
Valstybės ir tarp jų klostęsi santykiai, kartu su juos aiškinusiomis teisinės ir politinės minties teorijomis ir doktrinomis, iš esmės ir buvo tai, kas kūrė tarptautinę teisę. Valstybės buvo jos vieninteliai subjektai visą klasikinės tarptautinės teisės laikotarpį, kol 20 a. viduryje į tarptautinės teisės areną neįžengė tarptautinės organizacijos, sukūrusios mechanizmus siekti nebe pavienių, o bendrų tikslų, tarp kurių pirmas ir pagrindinis – tarptautinė taika ir saugumas. Jėgos ir grasinimo jėga draudimo principas visiškai uždraudė karą, o visi ginčai tarp valstybių, įskaitant dėl teritorijų, turi būti sprendžiami tik takiai, nors kai kurios valstybės, panašu, nenori to pripažinti.
Valstybių sienos nustatomos tarptautine sutartimi, šalys gali ginčą dėl sienų (teritorijų) perduoti tarptautiniam teismui ar arbitražui (Tarptautiniame Teisingumo Teisme tokio pobūdžio ginčai sudaro ženklią visų bylų dalį, ypatingai dėl sienų jūroje – jūros erdvių delimitavimo), sienų pokyčius gali lemti valstybių teisių perėmimo situacijos (valstybių susijungimas, teritorijos atsiskyrimas ir pan.), laisvo tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimas. Bet kuriuo atveju teisėtos valstybių sienos yra valstybių laisvos valios pagal tarptautinę teisę pasiekto susitarimo rezultatas. Pretenduojant į valstybės statusą, reikia atitikti valstybingumo elementus, kurie pagal 1933 m. konvenciją dėl valstybių teisių ir pareigų (Montevideo konvenciją)[11] yra šie: nuolatiniai gyventojai, apibrėžta teritorija, valdžia ir gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis (savarankiškumas). Dar pageidautinas ir valstybei susikūrus pagal tarptautinę teisę įprastas kitų valstybių jos pripažinimas, nors jis pagal deklaracinę teoriją nesukuria valstybės, nes tik konstatuoja egzistuojančios valstybės buvimo faktą, o pagal konstitucinę teoriją – būtinas valstybės atsiradimui. Valstybingumui svarbu visų minėtų elementų turinys ir tarpusavio sąveika, įskaitant valstybės ir tautos ryšį: tauta, kaip valstybės valdžios suvereniteto šaltinis, kaip teisės įgyvendinti laisvo apsisprendimo teisę subjektas.
Draudimas įgyti teritorijas jėga yra tiesiogiai susijęs su tarptautinės teisės principais – be laisvo tautų apsisprendimo, taip pat su draudimu kištis į valstybės vidaus reikalus, reikalavimu ginčus spręsti taikiai, sienų neliečiamumo ir teritorinio vientisumo, kurie yra Jungtinių Tautų veiklos principai, tarptautinės taikos ir saugumo garantas. Šie principai aiškintini sistemiškai: tautų laisvo apsisprendimo principas (daugelio valstybių atsiradimo pagrindas) neišnykęs ir šiandien, jis taikomas tautoms, todėl nėra savaime paneigtas teritorijos vientisumo ir sienų neliečiamumo principų, vis tik 20 a. 6-7 dešimtmečiuose įtvirtintas ir reglamentuotas kolonijų kontekste, todėl šiandien kitų principų kontekste tautų laisvo apsisprendimo principo įgyvendinimo atsiskiriant nuo valstybės galimybė dažniausia nagrinėjama nebent kaip ,,gynybinė secesija“. Kita vertus, tai yra ir konstitucinės teisės klausimas. Pagal Europos Tarybos Venecijos komisijos kriterijus, referendumai dėl secesijos galimi tik jei atitinka tos šalies konstituciją, turi būti laikomasi inter alia demokratijos, teisės viršenybės principų[12]. Valstybių teisių perėmimo doktrina tarptautinėje teisėje neturi stipraus paprotinio pagrindo ar vieningos valstybių praktikos, reglamentavimas šioje srityje atsirado vėliau nei subyrėjo Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika ir Sovietų Sąjunga. 1978 m. konvencija dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinėms sutartims nesulaukia plataus valstybių dalyvavimo, kai kurių vertinimu, ,,gali likti ne daugiau kaip įdomus istorijos dokumentas“[13].
Nors šiandien įvairias su teritorijų pokyčiais susijusias situacijas (paramą separatistų režimams, teritorijų atsiskyrimą ir pan.) reikia vertinti pagal dabar galiojančius principus, suprantama, jie galiojo ne visada. Apžvelgiant tarptautinės teisės raidą, mėgstama minėti įdomią 1494 m. Tordesillas sutartį tarp Ispanijos ir Portugalijos, pagal kurią didžiųjų geografinių atradimų laikais ,,Naujasis Pasaulis“ (Amerikos žemynai), jų teritorija, gyventojai ir ištekliai, padalinti šioms šalims[14]. Valstybių skaičių ir jų teritorijos ribas keitė svarbiausi pasaulio įvykiai, tarp kurių – Vienos kongresas, Pasauliniai karai ir t.t. Iš esmės per visą klasikinės tarptautinės teisės laikotarpį teritorijų įgijimas nukariavimu buvo realybė, dar daugiau, suteikdavo teisinį titulą į jas. Sienos kito nepaisant gyventojų kilmės, tautybės ir ryšių su teritorija. Tarptautinis Teisingumo Teismas minėtoje 2010 m. konsultacinėje išvadoje dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos apibendrino: ,,per aštuonioliktą, devynioliktą amžių ir dvidešimtojo pradžioje buvo daugybė nepriklausomybės deklaracijų pavyzdžių, kuriems dažnai prieštaravo valstybė, nuo kurios skelbta nepriklausomybė. Kartais deklaracijos rezultatas būdavo naujos valstybės paskelbimas, kitais nebūdavo. Vis tik jokiu būdu valstybių praktika nerodo, kad nepriklausomybės deklaracijos paskelbimas laikytas prieštaraujančiu tarptautinei teisei. Priešingai, valstybių praktika šiuo laikotarpiu aiškiai parodo, kad tarptautinėje teisėje nebuvo draudimo skelbti nepriklausomybės deklaracijas. Per antrąją dvidešimto amžiaus pusę tautų teisės į apsisprendimą srityje tarptautinė teisė plėtojosi taip, kad sukurtų šią teisę į nepriklausomybę nesavavaldžių teritorijų tautoms ir tautoms, kurios pavergtos užsienio priespaudos, dominavimo ir išnaudojimo“ (79 pastraipa).
Marionetinių darinių kūrimo praktika formavosi kaip atsakas į bandymą riboti agresyvaus karo galimybę, atspindėtą 1928 m. Briano-Kelogo pakte (Briand-Kellogg Pact): okupuotose teritorijose buvo kuriami marionetiniai dariniai, kurie vėliau siekdavo ,,prisijungti prie išvaduotojų“. 20 a. 2-3 dešimtmečiais augus Japonijos ekspansijos į Kiniją politikai, 1932 m. JAV valstybės sekretorius Henry L. Simsonas pareiškė, kad JAV nepripažins jokių teritorinių ar administracinių pokyčių Kinijoje, už kuriuos atsakinga Japonija, ir ši neteisėtų veiksmų ir jų padarinių nepripažinimo teorija buvo atspindėta Tautų Sąjungos Asamblėjos rezoliucijoje. Japonija 1932 m. sukūrė Mandžiūrijos karalystę, kurią paskelbė ,,nepriklausoma“, nors iš tiesų tai buvo priedanga teritoriniams interesams Kinijoje[15].
Šiandien valstybės turi aiškią pareigą nepripažinti neteisėtų veiksmų ir jų rezultatų, kas, žinoma, galioja ir reaguojant į naujų ,,respublikų“ okupuotose teritorijose ,,susikūrimą“. Pati separatistinė valdžia legitimumą dažnai grindžia deklaracine teorija (pripažinimo nereikia), tautų apsisprendimo ,,referendumuose“ teise, taip pat populiarūs istoriniai argumentai (nors šiuolaikinė tarptautinė teisė istorinių, religinių ar kažkada turėtų genčių ar sąjungų priklausomybės ryšių pagrįsti teisei į teritoriją nemėgsta), o tokių teritorijų gyventojai neretai yra pažeidžiama ir paveikiama žmonių grupė (neišvykę, negalintys ar neturintys, kur eiti ir pan.).
Tarptautinę teisę pažeidžiančių situacijų ir veiksmų nepripažinimas, notos, sankcijos, narystės organizacijose suspendavimas, pašalinimas iš jos, ginčų sprendimas tarptautiniuose teismuose ir kitais būdais – įprastos tarptautinės teisės į pažeidimus reaguoti skirtos priemonės, pritaikytos ir šįkart atsakant į Rusijos agresiją Ukrainoje. Nors teisės prasme okupacija, aneksija ir su jomis susijusių neteisėtų veiksmų teritorijos atžvilgiu pasekmės yra niekinės ir nesukuriančios jokių teisių į teritoriją, faktine prasme, deja, tokios neteisėtos situacijos linkusios užsitęsti, ilgainiui bandydamos okupaciją smerkiančių deklaracijų ir pasižadėjimų padėti užpultajai valstybei tvirtybę ir šalių vienybę energetinių, politinių, saugumo ir kitų implikacijų fone. Tokią riziką gerai parodo Sakartvelo pavyzdys, šalies, kurios 2008 m. karas su Rusija paliko ,,pasportizacijos“ ir ,,borderizacijos“ terminus, Pietų Osetijos ir Abchazijos ,,respublikas“, nepriklausomomis pripažintas tik Rusijos ir kelių kitų šalių (pvz., Nikaragvos, Sirijos). Nors po Krymo okupacijos ne viena tarptautinė organizacija ir dauguma valstybių pasmerkė šią aneksiją (įskaitant paramą separatistams ir imituojamus ,,referendumus“), pavyzdžiui, ,,Nord Stream“ dujotiekio projektas buvo įgyvendinamas toliau, o tiltas, sujungęs Krymą su Rusija, liko. Bet skaudžiausia – žmonės. Tuomet tarptautinės organizacijos skelbė ir dabar praneša apie didelio masto ir sistemingus žiaurius Rusijos vykdomus žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus Ukrainoje. Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje (UN Human Rights Monitoring Mission in Ukraine, HRMMU)[16], Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija[17] ataskaitose skelbia apie Rusijos Ukrainoje vykdomus žmonių kankinimus ir kitą nežmonišką elgesį, civilių žudymą, prievartavimus, plėšimą, priverstinį asmenų (įskaitant vaikų) perkėlimą, vadinamuosius ,,filtravimo centrus“ ir kitą tarptautinę teisę pažeidžiančią praktiką. Apibendrinant, pagal tarptautinę teisę Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nėra, kaip ir Zaporožės ar Chersono ,,respublikų“ atsiradimas būtų neteisėtas, imitavus planuojamus referendumus. Teritorijų atsiskyrimas nuo Ukrainos negali būti vietos referendumų objektas ir pagal Ukrainos Konstituciją[18]. Tokie dariniai negali vadintis valstybėmis, nes valstybingumo elementų jie neturi ir kitiems jas pripažinti valstybėmis tarptautinė teisė draudžia. Šiose teritorijose nėra atskiros tautos, nėra kam apsispręsti, o ir ką spręsti, nėra valdžios teisėtumo ir jos suvereniteto šaltinio (tik Rusijos paskirti statytiniai), nėra jokio valstybingumo pagrindo (atsiskyrimas grindžiant Kosovo pavyzdžiu netaikytinas, kaip kad ir pati Rusijos ,,specialioji operacija“, nes nėra poreikio ką nors ginti nuo genocido ar etninio valymo, o net ir tokių tarptautinių nusikaltimų atveju tarptautinė teisė vienašalės valstybės karinės intervencijos į kitą valstybę teisės neįtvirtina; netinka ir valstybių teisių perėmimo doktrina, nes ji taikoma tik teisėtoms situacijoms[19]). Šiandien, kai skelbiama apie slūgstantį visuomenės dėmesį karui Ukrainoje, svarbu toliau remti ir palaikyti šią šalį, įskaitant dalyvavimą Ukrainos bylose prieš Rusiją ir siekiant asmenų atsakomybės tarptautiniuose teismuose. Ir išlaikyti budrumą: pareiga nepripažinti jokių naujų ,,respublikų“ okupuotose Ukrainos teritorijose ir Rusijos bandymų jas kurti ,,referendumais“ akivaizdi, bet dar geriau būtų neleisti joms atsirasti, nes kaip rodo istorija, okupuotose teritorijose pastatytos sienos ir nutiesti (į okupuojančią valstybę) tiltai stovi ilgai, užgrobtų teritorijų niekas neskuba grąžinti, taigi laikas negydo, pernelyg dažnai palikdamas klausimą dėl teisėtos padėties atkūrimo ir teisingumo įgyvendinimo atvirą neribotam laikui.
Dr. Indrė Isokaitė-Valužė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentė
[1] LRT naujienos. Auga įtampa tarp Serbijos ir Kosovo: serbų prezidentas ragina laikytis taikos, bet perspėja, kad Serbija nepralaimės: https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1749567/auga-itampa-tarp-serbijos-ir-kosovo-serbu-prezidentas-ragina-laikytis-taikos-bet-perspeja-kad-serbija-nepralaimes
[2] BBC news. Israel-Gaza: Ceasefire holds overnight after days of violence: https://www.bbc.com/news/world-middle-east-62457780
[3] LRT naujienos. Taivanas po Kinijos pratybų surengs kovos su invazija mokymus: https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1756394/taivanas-po-kinijos-pratybu-surengs-kovos-su-invazija-mokymus
[4] 2010 m. liepos 22 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinė išvada dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos atitikties tarptautinei teisei (Accordance with international law of the unilateral declaration of independence in respect of Kosovo): https://www.icj-cij.org/en/case/141/advisory-opinions
[5] Resolution 1244 (1999) adopted by the Security Council at its 4011th meeting, on 10 June 1999: https://digitallibrary.un.org/record/274488?ln=en
[6] 2004 m. liepos 9 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinė išvada dėl sienos okupuotoje Palestinos teritorijoje statymo teisinių pasekmių (Legal Consequences of the Construction of a Wall in the Occupied Palestinian Territory): https://www.icj-cij.org/en/case/131/advisory-opinions
[7] Rusija pripažino separatistines „respublikas“: į Donbasą atsiųsti rusų kariai: https://www.delfi.lt/video/uzsienis/rusija-pripazino-separatistines-respublikas-i-donbasa-atsiusti-rusu-kariai.d?id=89519793
[8] Ukraine: head of occupied Zaporizhzhia plans referendum on joining Russia: https://www.theguardian.com/world/2022/aug/08/ukraine-head-of-occupied-zaporizhzhia-plans-referendum-on-joining-russia
[9] LRT naujienos. Rusijos karas prieš Ukrainą: „Bayraktar“ dronas Vanagas jau Ukrainoje: https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1734905/rusijos-karas-pries-ukraina-zelenskis-pabrezia-ukrainos-teritorijos-nebus-derybu-su-rusija-objektu
[10] Kurdai – tauta be valstybės, išsibarsčiusi po keturias šalis: https://kauno.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/kurdai-tauta-be-valstybes-issibarsciusi-po-keturias-salis-934717
[11] Convention on Rights and Duties of States adopted by the Seventh International Conference of American States. Signed at Montevideo, December 26th, 1933: https://www.un-ilibrary.org/content/books/9789210596800s003-c002
[12] Josep M. Castellà-Andreu. The Venice Commission and Referendums on Secession. In Venice Commission Thirty-Year Quest for Democracy Through Law, 1990-2020. P. 159: https://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-PI(2020)013-bil
[13] Vienna Convention on Succession of States in Respect of Treaties, Vienna, 23 August 1978: https://legal.un.org/avl/ha/vcssrt/vcssrt.html
[14] Treaty of Tordesillas, Jun 7, 1494: https://education.nationalgeographic.org/resource/treaty-tordesillas
[15] U.S. Department of State Archive. Stimson Doctrine, 1932: https://2001-2009.state.gov/r/pa/ho/time/id/16326.htm
[16] Jungtinės Tautos. OCHA: Ukraine. Situation Report (last updated 3 August 2022): https://reports.unocha.org/en/country/ukraine/
[17] OSCE Releases the Second Expert Mission Report on Human Rights Abuses and International Humanitarian Law Violations in Russia’s War Against Ukraine: https://www.state.gov/osce-releases-the-second-expert-mission-report-on-human-rights-abuses-and-international-humanitarian-law-violations-in-russias-war-against-ukraine/
[18] Josep M. Castellà-Andreu. The Venice Commission and Referendums on Secession. In Venice Commission Thirty-Year Quest for Democracy Through Law, 1990-2020. P. 161: https://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-PI(2020)013-bil
[19] Vienna Convention on Succession of States in respect of Treaties (1978), 39-40 straipsniai: https://legal.un.org/ilc/texts/instruments/english/conventions/3_2_1978.pdf
