Komentarai

R. Satkauskas. ES Teisingumo Teismo sprendimai bylose dėl ES vidaus investicinių ginčų. Ar teismams neturi rūpėti tarptautinė teisė?

2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu[1] Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT, Teismas) panaikino Europos Sąjungos (ES, Sąjunga) valstybių narių investuotojams tarptautine sutartimi suteiktą teisę tarptautiniam arbitražui perduoti ginčus su kitomis ES valstybėmis. Teismas vienareikšmiškai nustatė, kad bet koks, bet kuria galiojančia tarptautine sutartimi nustatytas investicinio ginčo sprendimo mechanizmas yra nesuderinamas su ES teise, jei ginčas kilo tarp ES investuotojo ir ES valstybės narės. Referuodamas į šį sprendimą, kitoje byloje 2021 m. spalio 26 d. ESTT nurodė ES valstybėms narėms aktyviai ginčyti ES vidaus investicinių ginčų teisėtumą ir nevykdyti arbitražų priimtų sprendimų [2]. Šiose bylose Teismas rėmėsi ir papildė Achmea byloje 2018 m. priimtą kontraversišką sprendimą, kuriuo remiantis ES teise pripažinta neteisėta ES valstybių narių sudarytoje tarptautinėje sutartyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią vienos iš šių valstybių narių investuotojas, kilus ginčui dėl investicijų kitoje valstybėje narėje, gali iškelti bylą šiai valstybei narei arbitražo teisme, kurio jurisdikciją ši valstybė narė privalo pripažinti [3]. Šiais svarbiais sprendimais 2021 m. ESTT atsakė į neišspręstus klausimus dėl ES vidaus investicinių ginčų, kilusių iki 2020 m. gegužės 5 d. priimto Susitarimo dėl Europos Sąjungos valstybių narių dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo, kurį Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2021 m. kovo 26 d [4].

Nebaigtos arbitražo procedūros ir Lietuvos teismų sprendimai

ES vidaus investicinių ginčų neteisėtumo konstatavimas nėra tik teorinis klausimas. Jungtinių Tautų Prekybos ir plėtros komisijos duomenų bazėje[5] –  daugiau nei 16 proc. visų iki šiol kilusių investicinių arbitražų (180 bylų) sprendė ES investuotojų ir kitų ES valstybių narių ginčus. Iš jų 80 bylų (net 45 proc.) pateikti pasinaudojus daugiašalės sutarties – Energetikos chartijos[6] – nustatytu investicijų apsaugos mechanizmu. Didžioji ES vidaus investicinių ginčų dalis (134) kilo per pastaruosius dešimt metų, Teismo sprendimo paskelbimo momentu 62 bylos dar nebuvo išnagrinėtos. Tarp jų – 2020 m. Aleksandravičius prieš Daniją[7] ir 2016 m. Veolia Environnement S. A. ir kiti prieš Lietuvos Respubliką[8] atitinkamai pagal dvišales investicijų sutartis su Danija ir Prancūzija. Byloje prieš Daniją[9] arbitražo procedūra buvo nutraukta 2001 m. lapkričio 19 d., vadovaujantis Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro (ICSID) arbitražo taisyklių 44 taisykle – ginčo šalies prašymu. Situacija Veolia byloje prieš Lietuvą – kur kas sudėtingesnė. Pasirašius susitarimą dėl ES valstybių narių dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo arbitražas kreipėsi į ginčo šalis su prašymu pateikti nuomones dėl tolesnio ginčo sprendimo ir, jas gavęs 2020 m. liepą, toliau tęsia procesą. Nei sutarčių nutraukimas, nei Teismo sprendimai iki šiol neprivertė šalių atsisakyti šios ginčo sprendimo procedūros. Būtina pažymėti, kad Achmea byloje Teismas nustatė, kad investuotojų ir valstybių arbitražinės išlygos ES vidaus dvišalėse investicijų sutartyse nėra suderinamos su ES sutartimis, todėl negali būti taikomos po dienos, kurią paskutinė iš ES vidaus dvišalės investicijų sutarties šalių tapo ES valstybe nare. Atsižvelgdama į tai, kad tolesnis teisių gynimas arbitraže pažeistų ES teisę ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 267 straipsnyje nustatytą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, Lietuvos Vyriausybė savo reikalavimą investuotojui šiame investiciniame ginče bandė perduoti nacionaliniam teismui. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi paliko ieškinį nenagrinėtą[10]. Teismas rėmėsi tuo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitraže, o investiciniame ginče nagrinėjamas ir Lietuvos 2017 m. rugsėjo 17 d. priešieškinys dėl Veolia įmonių grupės padarytos žalos Lietuvos Respublikai atlyginimo[11]. Nutartimi patikslinama, kad susitarimas dėl dvišalių sutarčių nutraukimo nėra įsigaliojęs, arbitražo byla nebaigta ir nėra išspręsti ginčo šalių prašymai, priešieškinys nėra atsiimtas. 

Akivaizdu, kad tolesnis ES teisės sistemos autonomijos principo plėtojimas ESTT PL Holdings ir Komstroy bylose turės tiesiogines pasekmes ir svarstant šio Vilniaus apygardos teismo sprendimo teisėtumo klausimą. Kaip išaiškino ESTT, pats tokio investicinio ginčo sprendimo mechanizmas yra nesuderinamas su ES teise, pradėti ginčai turi būti stabdomi, ES valstybės narės privalo aktyviai ginčyti ES vidaus investicinių ginčų teisėtumą ir nevykdyti arbitražų priimtų sprendimų. Kaip nurodoma PL Holdings byloje, draudžiama savanoriškai tęsti arbitražo procedūrą, pradėtą remiantis arbitražine išlyga, įtvirtinta tarp šių dviejų valstybių narių sudarytame tarptautiniame susitarime ir negaliojančia dėl jos prieštaravimo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms[12].

Vilniaus apygardos teismo sprendimą galima grįsti tuo, kad arbitražo teismui priėmus sprendimą dėl jurisdikcijos byla bus nagrinėjama net atsakovui nedalyvaujant. Pavyzdžiui, Rusijai nedalyvaujant ginče dėl investicijų apsaugos Kryme, priimami sprendimai tenkinti investuotojo reikalavimus[13]. ICSID arbitražo taisyklės nustato apsaugą nuo vienos šalies piktnaudžiavimo procesu nedalyvaujant ginčo nagrinėjime ar vienašališkai iš jo pasitraukiant[14].

Vis dėlto Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 9 d. nutartimi byloje Nr. e2-114-370/2021 panaikino minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir ieškinio priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo [15]. Teismas pažymėjo, kad arbitražinis susitarimas yra atskiras, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties galiojimo (atskirumo principas)[16], nors identišką argumentą paneigia ESTT sprendimas PL Holdings byloje[17].

Tačiau tolesnis Apeliacinio teismo argumentavimas atitinka ESTT išaiškinimą, nors ir nesiremia nurodyta ESTT jurisprudencija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal ES teisės viršenybės principą ES teisė laikoma viršesne už valstybių narių teisę, todėl pagal šį principą reikalaujama, kad visos valstybių narių institucijos užtikrintų visišką įvairių ES teisės normų veiksmingumą, o valstybių narių teisė negali pakenkti šių įvairių normų veiksmingumui tų valstybių teritorijoje. Teismas kelia priešingą klausimą – ar arbitražinės išlygos negaliojimas lemia ir dvišalės sutarties negaliojimą, aiškina Lietuvos teisėje įtvirtintą galimybę investicinius ginčus spręsti ir nacionaliniuose teismuose[18]. Tačiau svarbiausia, nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas turėjo vertinti, ar ICSID arbitražo teismo sprendimas sukels kokias nors teisines pasekmes ginčo šalims, t. y. ar jis galės būti vykdomas ES, todėl nenustatęs šių aplinkybių nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį.

Taigi jei vertintume, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeitė apygardos teismo nurodytą teisės aiškinimą, konstatuotina, kad Lietuvos nacionaliniai teismai pirmenybę šioje byloje teikė ES pirminės teisės normoms, kaip jos interpretuotos ESTT jurisprudencijoje[19]. Kaip nurodo Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 9 d. nutartyje, „skundžiamos nutarties priėmimo dieną, dvišalėje sutartyje numatyta arbitražinė išlyga, atsižvelgiant į Achmea byloje ESTT pateiktus išaiškinimus (nutarties 41 punktas) ir pasirašytą Deklaraciją, leidžia konstatuoti arbitražinės išlygos negaliojimą kaip prieštaraujančios ES teisei“.

Toks teismo sprendimas remiasi tik vieno teisinio argumento – arbitražo išlygos atitikties ES teisei – analize. Apeliacinis teismas ignoravo tarptautinių sutarčių teisės aspektus. Tačiau negalima atmesti to, kad investicinį ginčą nagrinėjantis arbitražo teismas vadovausis kaip tik tarptautinės teisės argumentais, peržengiančiais ES teisės ribas.  

Konstitucinės autonomijos ribos tarptautinėje teisėje

Komstroy ir PL Holdings bylose ESTT taikytas Europos Sąjungos teisės autonomijos principas remiasi konstitucine ES struktūra ir suverenitetu, kildinamu iš valstybių narių perduotų suverenių teisių [20]. Panašiai Lietuvos Respublikos konstitucinėje doktrinoje „Konstitucija yra aukščiausioji teisė“. Tačiau, kaip pažymi Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis[21]. Lietuvos Respublikai kyla pareiga tokį nesuderinamumą pašalinti inter alia atsisakant atitinkamų tarptautinėje sutartyje nustatytų tarptautinių įsipareigojimų vadovaujantis tarptautinės teisės normomis arba darant atitinkamas Konstitucijos pataisas vadovaujantis pacta sunt servanda imperatyvu sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus[22].

Vadovaudamasis SESV nuostatomis, ESTT savo teisę aiškinti tarptautinę teisę, sudarančią ES teisės dalį, supranta absoliučiai, kaip galimybę apriboti bet kurios tarptautinės teisės normos taikymą nustačius jos prieštaravimą pirminei teisei. Vykdydamos savo tarptautinius įsipareigojimus ES valstybės narės ir jų teismai neturi priežasties ją ginčyti. Tačiau trečiosios valstybės ir organizacijos, įskaitant tarptautinį arbitražo teismą ar tarptautines organizacijas, neturi pareigos netaikyti tarptautinės teisės normos, prieštaraujančios ES teisei. Jos taip pat neprivalo vadovautis ESTT nuomone dėl tokio prieštaravimo.

Tarptautinėms organizacijoms galioja paprotinės teisės norma, įtvirtinta Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnyje, pagal kurią šalis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, kad pasiteisintų sutarties nesilaikymą. ES sudarius tarptautinę sutartį, ši sutartis tampa ES vidaus teise ir įpareigoja ES institucijas ir valstybes nares[23]. Tarptautiniai įsipareigojimai netiesiogiai apima ir pagal šias sutartis įsteigtų tarptautinių teismų ir kitų mechanizmų priimtus sprendimus. Net jei šiuose sprendimuose aiškinama ES teisė. Kaip Komstroy byloje patvirtino ESTT, ES sudaryta  tarptautinė sutartis yra ES teisės dalis, (49 punktas), todėl sprendimai dėl šios sutarties nuostatų aiškinimo ir taikymo turės aiškinti ir ES teisę.

Šioje situacijoje nacionaliniai valstybių narių teismai susiduria su tarptautinės teisės hierarchijos problema. Viena vertus, ES sutartys įpareigoja saugoti ES teisės sistemos autonomiją ir jos principus, kita vertus, tarptautinės ginčų sprendimo institucijos sprendimas yra įpareigojantis neatsižvelgiant į vidaus teisės nuostatas ar kitus prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Šie sprendimai lygiai taip pat įpareigoja ir ES kaip tarptautinės sutarties šalį. Jos Teismo sprendimas, kaip ir bet kurios valstybės vidaus teismo sprendimas, neturi poveikio tarptautinės teisės aiškinimui ir taikymui.

Taigi jei ICSID arbitražas Veolia byloje nuspręstų, remdamasis galiojančiomis arbitražo taisyklėmis, kad viena šalis negali pasiremti savo vidaus teisės aktais ir atsisakyti dalyvauti nagrinėjant bylą, ir priimtų nepalankų Lietuvos Respublikai sprendimą, susidarytų situacija, kai valstybė turėtų įgyvendinti du vienas kitam prieštaraujančius, bet vienodai privalomus tarptautinių institucijų sprendimus. Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir po sprendimo minėtoje Kadi (2008) byloje, kai ESTT nurodė teikti pirmenybę ES pagrindinėms teisėms, pažeidžiant valstybių narių įsipareigojimus Jungtinėms Tautoms.    

Sąjungos teisės autonomijos principas suabsoliutina vidaus teisės sistemos savarankiškumą nuo prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Pritaikytas valstybių vidaus konstitucinės teisės santvarkoje, jis vestų į tarptautinės teisės sistemos destabilizavimą. Ironiška, 2021 m. gruodžio 22 d. Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lenkijos Respubliką dėl šios Konstitucinio Teismo 2021 m. liepos 14 d. ir 2021 m. spalio 7 d. sprendimų, kuriuose teigiama, kad ES sutarčių nuostatos nesuderinamos su Lenkijos Konstitucija, todėl negali būti taikomos. Komisijos nuomone, tokis sprendimas pažeidžia Sąjungos teisės autonomijos principą [24].

Rytis Satkauskas yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Tarptautinės ir Europos Sąjungos instituto partnerystės docentas, Advokatų profesinės bendrijos „Spectrum Legis“ partneris, advokatas


[1]  2021 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C‑741/19 Moldovos Respublika prieš Komstroy LLC, bendrovės Energoalians teisių perėmėją, C-741/19, ECLI:EU:C:2021:655.

[2] 2021 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-109/20 Republiken Polen prieš PL Holdings Sàrl ECLI:EU:C:2021:875.

[3] 2018 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-284/16 Slowakische Republik prieš Achmea BV ECLI:EU:C:2018:158.

[4] Susitarimas dėl Europos Sąjungos valstybių narių dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo.

SN/4656/2019/INIT OJ L 169, 29.5.2020, p. 1–41 ELI, http://data.europa.eu/eli/agree_eums/2020/529/oj, ratifikuotas 2021 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. XIVP-377. Susitarimas įsigaliojo 2020 m. rugpjūčio 29 d., https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:22020X0828(01). Beje, jau 2019 m. sausio 15 d. ir 16 d. ES valstybės narės, tarp jų ir Lietuvos Respublika, Briuselyje pasirašė Valstybių narių vyriausybių atstovų deklaracijas dėl Teisingumo Teismo sprendimo Achmea byloje teisinių pasekmių ir investicijų apsaugos ES, kuriomis įsipareigojo nutraukti visas tarp jų sudarytas ES vidaus dvišales investicijų sutartis daugiašalės sutarties pagrindu arba dvišaliu sutarimu, jei bendrai pripažįstama, kad tai būtų tikslingiau.               

[5] UNCTAD Investment Policy Hub, https://investmentpolicy.unctad.org/investment-dispute-settlement.

[6] Energetikos chartijos sutartis, pasirašyta 1994 m. gruodžio 17 d. Lisabonoje, OL L 380, 1994, p. 24.

[7] Donatas Aleksandravicius v. Kingdom of Denmark, ICSID Case No. ARB/20/30,

https://icsid.worldbank.org/cases/case-database/case-detail?CaseNo=ARB/20/30  https://investmentpolicy.unctad.org/investment-dispute-settlement/cases/1094/aleksandravicius-v-denmark.

[8] Veolia Environnement S. A. and others v. Republic of Lithuania, ICSID Case No. ARB/16/3 https://icsid.worldbank.org/cases/case-database/case-detail?CaseNo=ARB/16/3

https://investmentpolicy.unctad.org/investment-dispute-settlement/cases/702/uab-and-others-v-lithuania.

[9] Šis ginčas buvo pirmasis investicinis ginčas prieš šią valstybę.

[10] Civilinė byla Nr. e2-3651-614/2020.

[11] Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti Energetikos ministerijos, atstovaujančios Lietuvos Respublikai, ieškinį byloje prieš „Veolia“ ir „Icor“ įmonių grupes, https://vat.teismas.lt/vilniaus-apygardos-teismas-atsisake-priimti-energetikos-ministerijos-atstovaujancios-lietuvos-respublikai-ieskini-byloje-pries-veolia-ir-icor-imoniu-grupes/614.

[12] Ši nuostata nagrinėtina atsižvelgiant ir į Susitarimo dėl Europos Sąjungos valstybių narių dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo 6 str. nuostatą, kad „Susitarimas neturi poveikio jokiam susitarimui siekiant draugiškai išspręsti ginčą, dėl kurio vyksta Arbitražo procedūra, pradėta iki 2018 m. kovo 6 d.“

[13] Everest Estate LLC et al. v. The Russian Federation, PCA Case No. 2015-36, Award, 2 May 2018, Investment Arbitration Reporter, May 09, 2018, https://www.iareporter.com/articles/russia-held-liable-in-confidential-award-for-expropriation-of-hotels-apartments-and-other-crimean-real-estate-arbitrators-award-approximately-150-million-plus-legal-costs-for-breach-of-ukraine-bi/. Taip pat žr. NJSC Naftogaz of Ukraine et al. v. Russia, UNCITRAL, PCA Case No. 2017-16; Oschadbank v. Russia, UNCITRAL; Aeroport Belbek LLC and Mr. Igor Valerievich Kolomoisky v. Russia, UNCITRAL, PCA Case No. 2015-07; Stabil et al. v. Russia, UNCITRAL, PCA Case No. 2015-35; Privatbank and Finilon v. Russia, PCA Case No. 2015-21; PJSC Ukrnafta v. Russia, PCA Case No. 2015-34; Lugzor and others v. Russia, PCA Case No. 2015-29.

[14] Taisyklė 25.

[15] http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=b0bdf596-5d97-4b8b-af31-7d0e11d57e5b.

[16] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013.

[17] „Iš tiesų, pirma, toks ad hoc arbitražinis susitarimas ginčo, dėl kurio jis buvo sudarytas, atžvilgiu sukelia tokias pačias pasekmes kaip ir tas, kurias sukelia tokia išlyga. Šio susitarimo tikslas yra būtent pakeisti šią išlygą, siekiant palikti galioti jos padarinius, nepaisant jos negaliojimo“; žr. Teisė Pro, ESTT: nacionalinis teismas turi panaikinti arbitražo sprendimą, priimtą remiantis arbitražiniu susitarimu, kuriuo pažeidžiama ES teisė, https://www.teise.pro/index.php/2021/10/26/estt-nacionalinis-teismas-turi-panaikinti-arbitrazo-sprendima-priimta-remiantis-arbitraziniu-susitarimu-kuriuo-pazeidziama-es-teise/.

[18] Šiuo atveju tikslesnė nuoroda būtų į tiesiogiai taikomą ratifikuotos tarptautinės sutarties normą: Susitarimas dėl Europos Sąjungos valstybių narių dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo nustato, kad tuo atveju, jei investuotojas yra nebaigtos arbitražo procedūros šalis ir kompetentingam nacionaliniam teismui nėra apskundęs priemonės, kuri yra ginčo objektas, taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės: 1) struktūrinis dialogas, apimantis susitarimo procedūrą, ir 2) atnaujinta teisė kreiptis į nacionalinius teismus.

[19] 2021 m. gruodžio 2 d. Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Austriją, Švediją, Belgiją, Liuksemburgą, Portugaliją, Rumuniją ir Italiją dėl to, kad dvišalės investicijų skatinimo ir apsaugos sutartys nebuvo pašalintos iš vidaus teisės sistemos, https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/inf_21_6201.

[20] Christina Eckes, „The autonomy of the EU legal order“ [2020] 4 (1): 1, Europe and the World: A law review [19]. DOI: https://doi.org/10.14324/111.444.ewlj.2019.19.

[21] Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai.

[22] Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas.

[23] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 216 str.

[24] Rule of Law: Commission launches infringement procedure against Poland for violations of EU law by its Constitutional Tribunal,. https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/IP_21_7070.

Back to top button