ESTT: nacionalinis teismas turi panaikinti arbitražo sprendimą, priimtą remiantis arbitražiniu susitarimu, kuriuo pažeidžiama ES teisė
2013 m. pagal Liuksemburgo teisę įsteigtai bendrovei PL Holdings buvo panaikintos iš turimų akcijų kylančios balsavimo teisės Lenkijos banke ir ji buvo įpareigota jas priverstinai parduoti. Nesutikdama su šiuo Komisja Nadzoru Finansowego (Finansų rinkų komisija, Lenkija) priimtu sprendimu PL Holdings nusprendė pradėti arbitražo procedūrą prieš Lenkiją. Šiuo tikslu, remdamasi 1987 m. pasirašytu dvišaliu investicijų susitarimu (DIS) tarp Belgijos ir Liuksemburgo (viena šalis) ir Lenkijos (kita šalis), PL Holdings kreipėsi į arbitražo teismą, numatytą šiame susitarime esančioje arbitražinėje išlygoje. Dviejuose 2017 m. birželio 28 d. ir rugsėjo 28 d. sprendimuose arbitražo teismas nusprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti aptariamą ginčą, konstatavo, kad Lenkija pažeidė įsipareigojimus pagal DIS, ir nurodė PL Holdings atlyginti žalą kartu su palūkanomis. Lenkijos ieškinys, pareikštas Svea hovrätt (Stokholme posėdžiaujantis apeliacinis teismas, Švedija) dėl arbitražo sprendimų panaikinimo, buvo atmestas. Šis teismas, be kita ko, nusprendė, kad nors DIS esanti arbitražinė išlyga, pagal kurią ginčą dėl šio susitarimo turi spręsti arbitražo institucija, negalioja, tai netrukdo valstybei narei ir kitos valstybės narės investuotojui vėliau sudaryti ad hoc arbitražinį susitarimą, kad šis ginčas būtų išspręstas.
Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija), kuriam buvo pateiktas apeliacinis skundas dėl apeliacinio teismo sprendimo, nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą, siekdamas išsiaiškinti, ar pagal SESV 267 ir 344 straipsnius draudžiama ginčo šalims sudaryti ad hoc arbitražinį susitarimą, nes šio susitarimo turinys identiškas DIS numatytai arbitražinei išlygai, kuri prieštarauja Sąjungos teisei. Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) suformavo savo jurisprudenciją, grindžiamą Sprendimu Achmea, ir nusprendė, kad pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama sudaryti tokį arbitražinį susitarimą.
Visų pirma, remdamasis Sprendimu Achmea, Teisingumo Teismas patvirtino, kad DIS esanti arbitražinė išlyga, pagal kurią vienos iš valstybių narių investuotojas, kilus ginčui dėl investicijų kitoje valstybėje narėje, sudariusioje šią DIS, gali iškelti bylą pastarajai valstybei narei arbitražo teisme, kurio jurisdikciją ši valstybė narė privalo pripažinti, prieštarauja Sąjungos teisei. Iš tiesų ši išlyga gali kelti klausimą ne tik dėl abipusio valstybių narių pasitikėjimo principo, bet ir dėl Sąjungos teisės savitumo išsaugojimo, kurį užtikrina SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra. Todėl minėta nuostata nesuderinama su ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu ir kelia grėsmę Sąjungos teisės autonomijai, įtvirtintai, be kita ko, SESV 344 straipsnyje.
Antra, Teisingumo Teismas konstatavo, kad jeigu valstybė narė galėtų perduoti ginčą, kuris gali būti susijęs su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, arbitražo institucijai, kurios savybės yra tokios pačios kaip numatytos tokioje arbitražinėje išlygoje, kuri negalioja dėl to, kad ji prieštarauja Sąjungos teisei, sudarant ad hoc arbitražinį susitarimą, kurio turinys tapatus šiai išlygai, iš tikrųjų būtų apeitos iš Sutarčių, konkrečiai kalbant iš minėtų straipsnių, šiai valstybei narei kylančios pareigos.
Iš tiesų, pirma, toks ad hoc arbitražinis susitarimas ginčo, dėl kurio jis buvo sudarytas, atžvilgiu sukelia tokias pačias pasekmes kaip ir tas, kurias sukelia tokia išlyga. Šio susitarimo tikslas yra būtent pakeisti šią išlygą, siekiant palikti galioti jos padarinius, nepaisant jos negaliojimo.
Be to, šio atitinkamos valstybės narės pareigų vengimo pasekmės nėra lengvesnės dėl to, kad tai yra individualus atvejis. Iš tiesų šio teisinio požiūrio galima laikytis daugelyje bylų, kurios gali būti susijusios su Sąjungos teisės taikymu ir aiškinimu, ir taip pakartotinai kenkiama šios teisės autonomijai. Be to, kiekvienas arbitražo prašymas, kuris valstybei narei pateikiamas remiantis negaliojančia arbitražine išlyga, gali reikšti arbitražo pasiūlymą, todėl ši valstybė narė galėtų būti laikoma priėmusia šį pasiūlymą vien dėl to, kad nepateikė konkrečių argumentų, nukreiptų prieš ad hoc arbitražinio susitarimo buvimą. Dėl tokios situacijos liktų galioti šios valstybės narės pažeidžiant Sąjungos teisę prisiimto ir dėl to negaliojančio įsipareigojimo sutikti su arbitražo institucijos, į kurią kreiptasi, jurisdikcija, pasekmės.
Galiausiai tiek iš Sprendimo Achmea, tiek iš Sąjungos teisės viršenybės ir lojalaus bendradarbiavimo principų matyti ne tik tai, kad valstybės narės negali įsipareigoti pašalinti iš Sąjungos teisminės sistemos ginčų, kurie gali būti susiję su Sąjungos teisės taikymu ir aiškinimu, bet ir tai, kad, kai toks ginčas perduotas nagrinėti arbitražo institucijai remiantis minėtai teisei prieštaraujančiu įsipareigojimu, jos privalo ginčyti arbitražinės išlygos ar ad hoc arbitražinio susitarimo, kuriuo remiantis buvo kreiptasi į minėtą instituciją, galiojimą.
Taigi bet koks valstybės narės bandymas ištaisyti arbitražinės išlygos negaliojimą susitariant su kitos valstybės narės investuotoju prieštarautų šiam įsipareigojimui ginčyti jos galiojimą ir taip lemtų pačios šios sutarties neteisėtumą, nes ji prieštarautų Sąjungos teisės sistemos nuostatoms ir pagrindiniams principams. Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nacionalinis teismas turi panaikinti arbitražo sprendimą, priimtą remiantis arbitražiniu susitarimu, kuriuo pažeidžiama Sąjungos teisė.
ES Teisingumo Teismo sprendimas
