L. Didžiulis. Prokurorų intervencija į komercines sutartis: ar saugodami viešąjį interesą nepažeisime viešosios tvarkos?
Pastaraisiais metais vis dažniau galime išgirsti apie tai, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipiasi į teismą ir ginčija komercinę sutartį, reikalauja taikyti restituciją ar civilinę atsakomybę ir valstybei sugražinti „prarastus“ milijonus. Pateiksiu keletą naujesnių ir rezonansinių prokurorų intervencijos į komercines sutartis pavyzdžių.
Prokuratūros tinklalapyje skelbiama informacija, kad „išnagrinėję greitųjų testų pirkimų dokumentus, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorai nustatė, kad šie pirkimai vykdyti neįvertinus kitų tiekėjų teiktų pasiūlymų ir neieškant tiekėjo, galinčio parduoti šias prekes už konkurencingą kainą, todėl sudaryta sutartimi galimai buvo sumokėta ženkliai daugiau, nei tai buvo racionalu. Prokuratūros manymu, tuo buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtinti reikalavimai. Įvertinę šias aplinkybes Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorai, gindami viešąjį interesą, šių metų sausį kreipėsi su civiliniu ieškiniu į teismą prašydami pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis sudarytas sutartis ir valstybės naudai priteisti virš 4 mln. Eur.“[1]
Kitas nesenas atvejis – prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia AB Lietuvos pašto su privačia bendrove sudarytą nuomos sutartį, papildomus susitarimus, taikyti restituciją bei priteisti nuomos mokesčio permoką, nors nuomos sutarties šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą ir jų ginčą sprendžia Stokholme esantis arbitražo teismas. Prokuroras ieškinyje nurodė, kad buvo pažeistos imperatyvios normos ir AB Lietuvos paštas turėjo racionaliai panaudoti savo lėšas. Lietuvos apeliacinis teismas atsisakė sustabdyti bylą dėl to, kad sutarties šalių ginčą nagrinėja arbitražo teismas.[2]
Šia prasme įdomi ir kita byla, kilusi po to, kai Radviliškio rajono savivaldybės administracija ginčijo savo pačios su privačiomis bendrovėmis sudarytas pirkimo-pardavimo ir lizingo sutartis, tačiau ginčą šalys užbaigė teismo patvirtinta taikos sutartimi. Nors taikos sutartimi savivaldybės administracija atsisakė ieškinio reikalavimų ir taikos sutartis nebuvo ginčijama, tačiau su ieškiniu dėl sutarčių ginčijimo kreipėsi viešąjį interesą ginantis prokuroras. Įdomu, kad anot teismo, prokuroro ieškinys nėra tapatus pirmiau reikštam savivaldybės administracijos ieškiniui inter alia todėl, kad skiriasi ginčo šalys – prokuroras nedalyvavo procese, kuris užbaigtas taikos sutartimi. Pirmosios instancijos teismas prokuroro ieškinį tenkino iš dalies.[3]
Charakteringa ir byla, kurioje ieškovai prokuroras, ginantis viešą interesą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš privačios bendrovės kiek daugiau nei 20 mln. EUR nuostolių atlyginimo, nes lėšos buvo panaudotos neefektyviai, neracionaliai, sumokant nepagrįstai aukštesnę kainą už atsakovės suteiktas paslaugas vykdant sostinės mokyklų ir darželių šilumos ūkio priežiūrą. Tai ieškovų teigimu pažeidė visuomeninės naudos, jos interesų tenkinimo principus. Lietuvos apeliacinis teismas šį ieškinį atmetė.[4]
Atskirai paminėtinos komercinių sutarčių bylos, kuriose prokuroras pareiškia ieškinius prašydamas priteisti pinigų sumas prieš sutarties šalies valią. Viena tokių rezonansinių bylų, kurioje prokuroras prašė priteisti daugiau nei 5 mln. eurų nuostolių Vilniaus miesto savivaldybės naudai, o ši prašė ieškinį atmesti,[5] buvo užbaigta taikos sutartimi.[6] Kitoje byloje prokuroras pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, teigdamas, kad paslaugų teikėjai padarė žalos savo klientui – asociacijai nesuteikdami paslaugų, susijusių su atliekų tvarkymu, nepaisant to, kad sutarties šalis (asociacija) nesutiko nei su ieškinio pareiškimu, nei su jo pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.[7]
Vien nurodytų bylų, nepriklausomai nuo to, koks yra ar bus jų galutinis rezultatas,[8] iškėlimo faktas empiriškai parodo, kad remiantis viešojo intereso gynimo ir prokuratūros institutais, valstybė siekia daryti papildomą intervenciją į šalies autonomija grindžiamus verslo santykius, kuriose viena iš šalių yra viešojo sektoriaus subjektas, bei tokiu būdu atlieka dalies sutarčių aktyvią ex post kontrolę. Šių bylų, nepriklausomai nuo to, koks yra ar bus jų galutinis rezultatas, kėlimas taip pat signalizuoja, kad sudaręs sutartį su viešojo sektoriaus subjektu privatus asmuo nevisada gali būti tikras, kad sutartis nebus vėliau ginčijama, kad bus laikomasi ginčų sprendimo tvarkos ir kitų procesinių susitarimų, kad nebus pareikštas ieškinys prieš kontrahento valią ar bus prašoma atlyginti žalą, nes sutartis viešojo sektoriaus subjektui pasirodė nesanti ekonomiškai naudinga. Akivaizdu, kad tai gali kelti teisėtų lūkesčių ir žmogaus teisių apsaugos problemų, todėl verta bent trumpai panagrinėti kiek komercinių sutarčių ex post kontrolė pagrįsta ir kokios jos ribos. Tačiau prieš tai trumpai aptarkime prokuroro kompetenciją privatinėje teisėje ir viešojo intereso sampratą.
Tiesa, perspėju, kad nagrinėjamos problemos aprašyti trumpai nepavyko, tad jei neturėtumėte laiko ir kantrybės skaityti visą straipsnį, galite praleisti sekančius skyrelius ir perskaityti tik paskutinius. Kilus smalsumui dėl išvadų pagrindimo, visada galėsite grįžti aukščiau. Gero skaitymo!
Prokuroro kompetencija privatinėje teisėje
Prokuratūra yra viena iš pagrindinių ir svarbiausių teisėsaugos institucijų Lietuvoje, o prokurorai yra viena iš svarbiausių, reikalingiausių ir garbingiausių teisinių profesijų. Nors prokurorus dažniausiai matome kaltinančius ar teikiančius ieškinius, iš tiesų jie yra visuomenės gynėjai. Šia prasme, prokuroro funkciją, mano nuomone, taikliausiai apibūdina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio antroji dalis, kuri įtvirtinta, kad prokuroras gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Neatsitiktinai prokurorai tarpukario Lietuvoje vadinti valstybės gynėjais, o ir šiandien JAV prokurorai tebevadinami valstijų advokatais (angl. State Attorneys).
Privatinėje teisėje prokuroras atlieka visuomenei mažiau pastebimą, nei baudžiamasis kaltinimas, bet vis vien svarbią funkciją – gina viešąjį interesą. Labiausiai viešojo intereso gynimas yra aktualus socialiai pažeidžiamuose privatiniuose santykiuose – neveiksnaus, ribotai veiksnaus ar nežinia kur esančio asmens teisių gynimo (CK 1.84, 1.85, 2.29 straipsniai), šeimos ar nepilnamečių vaikų interesų apsaugos (CK 3.32 straipsnio 2 dalis), priverstinės santuokos ginčijimo (CK 3.38 straipsnio 4 dalis) ir pan. Taip pat įstatymo leidėjas civiliniuose įstatymuose nustato ir daugiau viešojo intereso gynimo atvejų, kurie gali būti paaiškinami viešosios tvarkos užtikrinimu, pavyzdžiui, dėl juridinio asmens pripažinimo neteisėtai įsteigtu (CK 2.114 straipsnio 5 dalis) ar visuomenės interesams prieštaraujančio juridinio asmens veiklos tyrimo (CK 2.125 straipsnio 2 dalis), dėl operatyvaus asmenų iškeldinimo iš viešbučių pagal prokuroro sankciją (CK 6.626 straipsnio 3 dalis) ir pan.
Kalbant apie prokuroro kompetenciją privatinės teisės srityje, pažymėtinas tam tikras teisinis dvilypumas. Viena vertus, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką prokuroro procesinė kompetencija ginti viešąjį interesą neribojama konkrečiais įstatyme nustatytais viešojo intereso atvejais. Antai, įstatymų leidėjui, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras iš tikrųjų galėtų ir privalėtų ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus: visais atvejais, kai asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba kėsinamasi juos pažeisti, turi būti užtikrinta veiksminga tokių teisių bei teisėtų interesų apsauga ir gynimas.[9] Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad Prokuratūros įstatymo prasme viešojo intereso gynimas yra teisės aktų pažeidimų pašalinimas pagal prokuratūrai suteiktus įgalinimus, o Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte, neribojant prokuroro kompetencijos šioje srityje konkrečiais atvejais, apibrėžiami prokuroro įgalinimai pareikšti ieškinį ar prašymą teisme.[10] Ši pagrindinių Lietuvos teismų pozicija, mano vertinimu, kontrastuoja su galiojančio CPK 49 straipsnio 1 dalimi, teigiančia, kad viešąjį interesą prokuroras gina įstatymuose numatytais atvejais, bet suderinama su sovietinio 1964 m. CPK 53 straipsniu, kuriame prokuroro kompetencija viešajam interesui ginti nebuvo apribota konkrečiais atvejais. Teigti, kad galiojantis Prokuratūros įstatymas, numatantis bendrąją prokuroro kompetenciją viešojo intereso srityje, ir yra įstatymo numatytas konkretus atvejis, mano nuomone tėra patogus CPK 49 straipsnio 1 dalies prasmės „apėjimas“. Šią problemą gilina ir tai, kad pagal teismų praktiką prokuroras pats sprendžia ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, o teismas apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia tik priimdamas galutinį sprendimą byloje.[11]
Bendroji prokuroro procesinė kompetencija ginti viešąjį interesą yra ribojama procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principais (CPK 12, 17 straipsniai), todėl prokuroras teisme turi tas pačias procesines teises, kaip ir kitos bylos šalys (CPK 50 straipsnis). Apie tai, kad teismą galinčios įtakoti specialiosios prokuroro teisės nesuderinamos su Konstitucija, jau pirmaisiais savo veiklos metais pripažino Konstitucinis Teismas.[12]
Dar labiau prokuroro teises riboja materialinės teisės normos, nes prokuroras reikšdamas ieškinį dėl viešojo intereso turi paisyti teisės normų, reglamentuojančių konkrečius civilinius teisinius santykius ir juose leistinus teisių gynimo būdus. Kitaip tariant, prokuroras remdamasis savo bendrąja kompetencija viešojo intereso srityje negali pareikšti tokio ieškinio, kurio nenumato privatinė teisė. Tai, kad viešasis interesas suteikia tik procesinį suinteresuotumą reikšti ieškinį (CPK 5 straipsnio 1 dalis), bet nėra savarankišku materialinės teisės pagrindu, įtvirtina pirmiausiai Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, pagal kurią prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Taigi, viešasis interesas čia minimas tik kartu su konkretaus materialinės teisės akto, kuris tą interesą saugo, pažeidimu. Atitinkamai vien tik viešasis interesas be konkretaus teisės akto pažeidimo nesuteikia teisės pareikšti ieškinio. Todėl galima tik pritarti kasacinio teismo išaiškinimui, kad ieškinyje, kuris reiškiamas viešajam interesui ginti, turi būti nurodyta konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų civilinių teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Subjektui nepagrindus šios sąlygos, laikytina, kad jis neturi teisės reikalaujamu būdu ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka, vadinasi, negali turėti (įgyti) civilinių procesinių teisių ir pareigų (neturi civilinio procesinio teisnumo), todėl tokio subjekto pareikštas ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).[13]
Kalbant apie prokuroro kompetenciją privatinėje teisėje ir jos ribas, norėčiau pastebėti, kad viešojo intereso apsauga nėra jokiu privatinės teisės principu, priešingai – joje įtvirtintas nesikišimo į privačius santykius principas (CK 1.2 straipsnis), kurio išimtis gali nustatyti tik įstatymas. Todėl kur kas tiksliau viešojo intereso apsaugą laikyti viešosios teisės principu, įstatymo nustatytais atvejais taikomu ir civiliniuose santykiuose. Pavyzdžiui, CK 6.225 straipsnio 1 dalis, nustato, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Ši materialinės teisės norma nurodo, kad niekinės sutartys paprastai pažeidžia viešuosius interesus, tačiau pati dar nesuteikia teisės jas nuginčyti. Tokią teisę suteikia CK 1.78 straipsnio 5 dalis, kuri nurodo, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Privatinės teisės expressis verbis nenumatytais atvejais prokuroras tokios teisės neturi. Pavyzdžiui, įvertinęs, kad to reikalauja viešasis interesas kuo didesniu pelno mokesčio sumokėjimu, prokuroras gali pareikšti ieškinį dėl negautų pajamų priteisimo iš vienos bendrovės kitai, tam, kad atsirastų kuo didesnis pelnas ir atitinkamai kuo didesnės mokestinės prievolės valstybei, arba pareikšti reikalavimą vykdyti privačią baseino statybos rangos sutartį, nes plaukikais garsėjusiame mieste nebėra nė vieno plaukimo baseino ir „verkiant reikia“ ruošti olimpiečius. Tokio privataus asmens teisių įgyvendinimo per prokurorą nenumato materialinės teisės normos ir šis veiksmas pažeistų nesikišimo į privačius santykius principą (CK 1.2 straipsnis). Deja, bylų gausa, kuriose prokuroras ginčija niekinius sandorius, gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad prokuroras turi neribotą kompetenciją materialinėje teisėje. Prokuroras išties turi teisę reikšti tokius ieškinius, tačiau tik todėl, kad taip nurodyta CK ir tik tada, kai to reikalauja viešasis interesas.
Viešojo intereso samprata
Viešojo intereso kategorija šiuolaikinei visuomenei yra neabejotinai reikalinga, bet tuo pačiu ji gali ir kelti pavojų: dėl potencialo sutelkti privačius asmenis bendram tikslui ji visada buvo patraukli autokratiniams ir net totalitariniams režimams, kurie prisidengdami viešuoju interesu siekė ideologiškai pagrįsti savo siekius kontroliuoti visuomenę. Todėl į viešojo intereso naudojimą siekiant apriboti privačių asmenų teises būtina žiūrėti su ypatingu atidumu ir budrumu.
Teisės ir politikos moksluose yra paplitę pačių įvairiausių viešoji intereso aiškinimo teorijų, tačiau apibendrinant jas gali sugrupuoti į kiekybines, teigiančias, kad viešasis interesas siejamas su pakankamai reikšminga sutampančių individualių interesų suma, ir kokybines, teigiančias, kad net ir nedaugelio asmenų padėtis gali būti tiek svarbi visai visuomenei, kad pasižymėtų viešuoju interesu. Manau, kad praktikoje gali būti sėkmingai taikomos abi šios sampratos, nes jos viena kitos net ir nepaneigia – skaitlingas privačių asmenų interesas gali peraugti į viešąjį, o grubus net ir vieno asmens teisių pažeidimas, pavyzdžiui, sulaikyto asmens kankinimas, gali iššaukti visos visuomenės susirūpinimą ir net pyktį. Ypač tikėtina, kad viešuoju interesu bus laikomas atvejis, kai visuomenės interesas bus ir skaitlingas dalyvių prasme ir intensyvus ginamų vertybių prasme.
Kvalifikuojant interesą viešuoju būtina nustatyti jo bendrumą ir sąryšį su visuomenės fundamentaliomis vertybėmis. Viešasis interesas turi būti aktualus visai visuomenei, net jei konkrečiu atveju tiesiogiai įtakoja tik nedidelę dalį jos, pavyzdžiui, žmogaus teisių apsauga, aplinkos apsauga, mokesčių surinkimas, darbuotojų sauga, sveikatos apsauga, valstybės nepriklausomybė ir pan. Kadangi demokratinėje tradicijoje viešasis interesas siejamas tik su visuomenės interesais, tai valstybės interesai yra pripažįstami ir saugomi, kaip viešieji, tik tuomet, kai jie sutampa su visuomenės interesais ir jiems neprieštarauja. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.[14]Būtent visuomenę ar jos socialines grupes viešojo intereso subjektais laiko ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.[15] Pavyzdžiui, vargu ar visai visuomenei svarbu, kad konkretaus valstybės tarnautojo kabinetas būtų valomas ne du, o tris kartus per savaitę, arba ministerijos paradinės durys būtų konkrečios spalvos. Todėl ne kiekvienas iš viešojo sektoriaus kylantis interesas automatiškai turi būti laikomas viešuoju (bendruoju), tam tikrais atvejais jis tebus tik viešojo juridinio asmens individualiu interesu, nevertu papildomos apsaugos ir viešojo intereso statuso.
Viešasis interesas komercinėse sutartyse
Komercinės sutartys yra sudaromos tarp komercine veikla užsiimančių ūkio subjektų (B2B). Šiuo aspektu jos atribojamos nuo vartojimo sutarčių (B2C) ir bendrųjų civilinių sutarčių (C2C), kurių šalimis yra ir vartotojai. Valstybė dalyvaudama lygiais pagrindais civiliniuose santykiuose (CK 2.36 straipsnis) taip pat sudaro komercines sutartis. Dar daugiau – valstybei pagal ekonominius pajėgumus negali prilygti joks privatus juridinis asmuo (išskyrus nebent gigantiškas užsienio bendroves, tokias, kaip Apple, Google, Microsoft ir pan.), todėl valstybė faktiškai yra (ar bent jau turėdama tiek išteklių turėtų būti) ir stiprioji sutarties šalis. Juolab, kad valstybė faktiškai ir elgiasi, kaip stiprioji šalis – kaip matėme iš straipsnio pradžioje nurodytų bylų, net jei konkreti institucija, prokuroro nuomone, nesugeba ar nenori apginti savo sutartinių teisių, tai daro prokuroras ex post, taip sukurdamas papildomą apsaugos grandį. Privatūs valstybės kontrahentai, žinoma, tokios papildomos apsaugos ir „antrojo šanso“ pasibylinėti neturi.
Komercinėms sutartims būdinga tai, kad jos paprastai sudaromos siekiant pelno ir jose didžiausiu intensyvumu reiškiasi sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Be to, joms, kaip ir bet kokioms sutartims yra būdingi sutarties privalomumo ir uždarumo principai (CK 6.189 straipsnis). Toks lygiateisis ir stabilus režimas gali būti nepatogus valstybės institucijoms, kurioms gali prireikti netikėtai reaguoti į viešojo intereso keliamus uždavinius. Todėl Lietuvos teisėje, kaip ir Vokietijos ar Prancūzijos teisėje, egzistuoja teismų praktikos išvesta administracinių sutarčių kategorija. Šioms sutartims būdinga tai, kad jos laikomos administraciniais aktais ir gali būti vykdomos ar modifikuojamos pagal viešojo intereso poreikius.[16] Jei vis tik, konkreti sutartis nekvalifikuotina, kaip administracinė, jai turi būti taikomi civiliniai įstatymai, kuriuose, kaip minėta, valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Viešojo intereso gynimas tokioje sutartyje yra specifinis dėl kelių priežasčių.
Sudarant daugelį komercinių sutarčių, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, nuomos, rangos, paskolos ir kt., šalių interesai yra priešpriešiniai ir tai yra visiškai normalu. Pavyzdžiui, pirkėjo interesas yra gauti kuo geresnį daiktą už kuo mažesnę kainą, o pardavėjo interesas tą daiktą parduoti kuo brangiau. Kadangi abu interesai yra lygiaverčiai, todėl teisėtai sudarius galiojančią sutartį su viešuoju subjektu, jam negali būti teikiama privilegijų ar galiojančios sutarties vykdymas keičiamas vien todėl, kad to reikalauja viešasis interesas, pavyzdžiui, visuomeninės naudos, efektyvumo ar racionalumo tvarkant viešąją nuosavybę. Jei abi šalys bus įpareigotos veikti ir tenkinti tik vienos šalies interesus, susidarys esminė šalių nelygybė, kuri sutarčių teisėje taip pat draudžiama (CK 6.228 straipsnis). Atitinkamai, prokuroro reikalavimai, kylantys iš sutarties vykdymo, gali būti reiškiami tik traktuojant abi šalys lygiavertėmis ir neprašant taikyti privilegijų, nes jos paprasčiausiai iškraipytų ir net paneigtų civilinius teisinius santykius paversdamos juos administraciniais.
Tas pats pasakytina ir apie prokuroro teisę reikšti ieškinius sutarties šalių vardu. Akivaizdu, kad prokuroras civiliniame procese nelaikytinas kitų asmenų atstovu (CPK 51 straipsnis), todėl kitų valstybės institucijų atstovauti negali. Prokuroras gali būti tik šalimi ex officio, tačiau, vėlgi, tik tiek, kiek tai numato materialinė teisė. Pavyzdžiui, CK numato, kad prokuroras gali ginčyti neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų sandorius, kitų asmenų niekinius sandorius, dėl to ir reikalauti restitucijos, tačiau nenumato galimybės įgyvendinti kitų asmenų teises ir reikalauti prievolės įvykdymo natūra, žalos atlyginimo, nepagrįsto praturtėjimo, sutarties nutraukimo ar pakeitimo ir kt. Tiesa, privatinė teisė nustato atvejus kai sutarties šalimi nesantis subjektas gali reikalauti įvykdyti sutartį, pavyzdžiui, netiesioginio ieškinio atveju (CK 6.68 straipsnis), tačiau abejotina ar prokuroras būtų tinkamas ieškovas tokiose bylose. Visais kitais įstatyme tiesiogiai nenurodytais atvejais prokuroro ieškiniai pažeistų CK 6.189 straipsnyje įtvirtintą sutarties uždarumo principą. Pavyzdžiui, jei valstybės institucija priims viešųjų pirkimų būdu įsigytą daiktą, kaip tinkamą, prokuroras neturėtų kreiptis į teismą ir reikalauti ištaisyti daikto trūkumus arba pakeisti daiktą kitu, nes jis nėra pirkėjas ir jam teisė pareikšti tokios rūšies reikalavimą materialinėje teisėje nenumatyta. Juolab, kad ir privačiam tiekėjui tokiu atveju taps nebeaišku kas yra kita sutarties šalis ir su kuo reikia tartis ir bendradarbiauti pagal CK 6.200 straipsnio reikalavimus.
Kas kita yra sutarties ginčijimas dėl to, kad nebuvo laikytasi imperatyvių įstatymo normų, pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų įstatymo, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Žemės įstatymo, ar kt. Kaip minėta, teisę ginčyti niekines sutartis prokurorui suteikia CK 1.78 straipsnio 5 dalis, kuri nurodo, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Kadangi viešoji teisė nustato nemažai reikalavimų viešųjų subjektų sandoriams, tai galimybių juos ginčyti yra atitinkamai daug, o prokurorai tuo aktyviai naudojasi. Tačiau net ir šis aktyvumas turi būti pamatuotas, nes gali kelti teisėtų lūkesčių ir netgi žmogaus teisių problemas. Antai, Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Činga prie Lietuvą, konstatuodamas, kad nebuvo užtikrinta pusiausvyra tarp viešojo intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas sudarydamas vėliau nuginčytas sutartis, „neturėjo pagrindo <…> tikėtis, kad prokuroras ir vėliau generalinis prokuroras dės tiek daug pastangų.“[17]
Dar daugiau – teisės doktrinoje nurodoma, kad itin platus viešojo intereso įgyvendinimas gali prieštarauti aukštesnei už viešąjį interesą teisinei kategorijai – viešajai tvarkai (pranc. ordre public), kuri saugo pamatines visuomenės ir valstybės funkcionavimo sąlygas, įskaitant visiškai fundamentalias tai visuomenei vertybes.[18] Nuosekliai samprotaujant, toks viešojo intereso ir viešosios tvarkos ginamų interesų konfliktas, kai viešasis interesas apginamas pažeidžiant viešosios tvarkos saugomas vertybes, gali kelti teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo užsienio valstybėse problemų. Pavyzdžiui, jei prokuroras gindamas viešąjį interesą ginčytų valstybei pelningos žaliavų tiekimo sutarties nutraukimą su užsienio bendrovėmis, kurios iš tokios prekybos finansuoja represijas prieš savo piliečius, toks viešasis interesas aiškiai prieštarautų demokratinių valstybių viešajai tvarkai ir neturėtų būti pripažįstamas. Nors šiandien viešosios tvarkos pažeidimus civiliniuose ginčuose vis dar sudaro gana marginaliniai atvejai, į šią kategoriją Europoje besismelkianti fundamentalių teisių apsauga leidžia manyti, kad ateityje atsiras atvejų, kai valstybės bylinėjimosi „apetitas“ viešojo intereso srityje bus pradėtas riboti jau viešosios tvarkos kategorijomis. Be to, nacionalinę viešąją tvarką gali pažeisti ir sistemingas eilės privatinės teisės principų (nesikišimo į privačius santykius, sutarčių privalomumo, sutarčių stabilumo, sutarčių uždarumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt.) ignoravimas ten, kur valstybė skelbiasi esanti lygi su kitais. Todėl prokurorų intervencija į komercines sutartis ginant viešąjį interesą, nors tam tikrais atvejais yra pateisinama bei neišvengiama, vis tik turėtų būti pamatuota ir remtis jiems puikiai žinomu principu – ultima ratio.
Visa tai leidžia teigti, kad šiandien galiojančios privatinės teisės normos prokurorui leidžia pakankamai plačiai ginti viešąjį interesą kontroliuojant komercinės sutarties sudarymo ir turinio klausimus per sandorių negaliojimo normas, tačiau jei vis tik komercinė sutartis yra teisėtai sudaryta ir galiojanti, prokuroro kompetencija šioje vietoje itin susiaurėja ar net baigiasi. Tai visiškai suprantama, nes komercinė sutartis turi būti vykdoma bendra civilinių įstatymų nustatyta tvarka, laikantis pamatinio civiliniuose santykiuose lygiateisiškumo principo (CK 1.2 straipsnis), kas pašalina erdvę kurios nors šalies padėties privilegijavimui, taigi ir viešoji intereso įgyvendinimui privataus intereso sąskaita.
Apibendrinimas
Valstybė pati pasirenka kokiomis taisyklėmis ir kokioje teisinėje plotmėje ji sudarys sutartis ir vykdys ūkinę veiklą. Sutartis, kuriose aiškiai vyrauja viešasis interesas, teismai turi galimybę kvalifikuoti administracinėmis sutartimis ir iš jų kylančius ginčus spręsti remiantis administracinės teisės normomis ir principais, prioritetiškai saugančiomis viešąjį interesą.
Visos kitos komercinės sutartys lieka privatinės teisės sferoje, kur valstybė dalyvauja su kitais asmenimis lygiais pagrindais. Neabejotina, kad prokurorai atlieka svarbų vaidmenį užtikrindami teisėtumą ir viešųjų interesų apsaugą ir šiose sutartyse, tačiau būtina suvokti, kad bendroji procesinė prokuroro kompetencija ginant viešąjį interesą automatiškai nesuteikia jam materialinio teisinio reikalavimo visuose viešuoju interesu pasižyminčiuose civiliniuose santykiuose. Kitaip tariant, platus prokuroro procesinis suinteresuotumas neturi autonomijos nuo privatinės teisės sistemos ir joje pateikiamų teisių gynimo būdų leistinumo taisyklių. Jų būtina kruopščiai paisyti, nes kitaip ginant viešąjį interesą bus pažeidžiama eilė kitų principų ir vertybių – nesikišimo į privačius santykius, sutarčių privalomumo, teisinių santykių stabilumo, sutarčių uždarumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, o visa eilė šių pažeidimų pagaliau pažeis ir viešąją tvarką.
Plačių prokuroro galimybių kontroliuoti komercinės sutarties sudarymą buvimas rodo, kad įstatymo leidėjas leidžia kruopščiai patikrinti tokios sutarties teisėtumą, tačiau riboja galimybes kištis į jos vykdymą, šioje srityje kompetenciją paliekant pačiai valstybės institucijai (o tai reiškia, kad paaiškėjus, kad sutarties vykdymo procese ji elgėsi aplaidžiai, valstybei padaryta žala turėtų būti atlyginama priteisiant kompensacijas iš kaltų asmenų). Tačiau net ir sutarties teisėtumo kontrolė turėtų būti protinga, nes, kaip parodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prokuratūros hyperaktyvumas ginant viešąjį interesą gali sudaryti prielaidas žmogaus teisių pažeidimui. Todėl svarbu nenustoti ieškoti visų šių vertybių protingo balanso.
Dr. Laurynas Didžiulis yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentas, advokatas
[1] https://prokuraturos.lt/lt/greituju-testu-pirkimas-dvieju-lygiagreciai-vykstanciu-taciau-skirtingu-teisiniu-procesu-akiratyje/7561
[2] Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. Civilinė byla Nr. 2-261-241/2021.
[3] Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. Civilinė byla Nr. e2-3078-933/2020.
[4] Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. Civilinė byla Nr. e2A-424-585/2020.
[5] https://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/siekiama-priteisti-milijonus-vilniaus-savivaldybei-bet-ji-nenori.d?id=67895822
[6] Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-18-464/2017.
[7] Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-1034/2019.
[8] Kai kurios iš šių bylų vis dar nagrinėjamos instancine tvarka, o su kai kuriomis teisinėje praktikoje teko susidurti ir man pačiam, todėl neketinu komentuoti nei teismų sprendimų šiose bylose pagrįstumo, nei samprotauti kaip jas reikėtų spręsti. Mano siekis yra kitas – pademonstruoti valstybės aktyvizmą privačiose komercinėse sutartyse ir jį teoriškai įvertinti, apibrėžti protingas jo ribas.
[9] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. birželio 15 d. nutarimai.
[10] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2010.
[11] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006.
[12] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimas.
[13] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-611/2018.
[14] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas.
[15] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014
[16] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1479/2005; 2017 m. sausio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-424-575/2017.
[17] Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Činga prieš Lietuvą (peticijos Nr. 69419/13).
[18] BELOHLAVEK, Alexander J. Public Policy and Public Interest in International Law and EU Law. Czech Yearbook of International Law, 2012, p. 121-122.
